Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-172-227/2014

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. E. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9433-812/2014 pagal ieškovės K. E. ieškinį atsakovui R. J., įtrauktai į bylą išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir materialinio išlaikymo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad ieškovė Norvegijoje vykdo individualią valymo veiklą ir gauna atlyginimą, t.y. ieškovės darbo vieta yra Norvegijoje (b.l. 9-10). Lietuvos Respublikoje ieškovė neturi nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų bei kilnojamųjų daiktų (b.l. 11-12). Gyventojų registro tarnybos duomenimis, K. E. 2011-08-28 deklaravo išvykimą į užsienį – Norvegiją (b.l. 14). Ieškovės sūnus E. J. gimė (duomenys neskelbtini) Norvegijoje, įregistruotas Fredrikstad gyventojų registre (b.l. 8). Vaikų teisių apsaugos skyrius, apsilankęs ieškovės nurodytoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), ieškovės ir jos nepilnamečio vaiko nerado, nes ieškovė šiuo adresu faktiškai negyvena, ji su nepilnamečiu sūnumi gyvena Norvegijoje, todėl negali pateikti išvados teismui (b.l. 20). Pripažino, kad šie įrodymai patvirtina, jog ieškovės asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta yra Norvegijoje, ne Lietuvos Respublikoje. Sprendė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pripažinti, jog atsakovas R. J. turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, kadangi procesiniai dokumentai jam ieškovės nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), neįteikti, Gyventojų registro tarnybos duomenimis atsakovas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje (b.l. 15), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis R. J. Lietuvos Respublikoje nedirba. Įvertino, kad jokia tarptautinė sutartis, kurios dalyvėmis būtų Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė, tėvų ir vaikų teisinių santykių bylų jurisdikcijos klausimų nereglamentuoja, bei konstatavo, kad vadovaujantis CPK 780 str. ieškovės pareikšto ieškinio teismingumui nustatyti turi būti taikomas CPK 785 straipsnis, numatantis, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jei nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Pripažino, kad civilinė byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl ieškinį paliko nenagrinėtu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtu, nes padarė išvadą, jog byla yra teisminga Norvegijos Karalystės teismams, su kuo apeliantė nesutinka.

Teismas, nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu, privalo ex officio tikrinti, ar byla jam yra teisminga (CPK 782 str.). CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 str.). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės.

Apeliacinės instancijos teismas šios bylos kontekste pažymi, kad nėra aktualus 2003-11-27 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, taikymas, nes Norvegijos Karalystė nėra Europos Sąjungos narė, o Europos Sąjungos reglamentuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės taikytinos tik santykiuose tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Tačiau pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jokia tarptautinė sutartis, kurios dalyvėmis būtų Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė, tėvų ir vaikų teisinių santykių bylų jurisdikcijos klausimų nereglamentuoja, todėl vadovavosi CPK 780 straipsniu, pareikšto ieškinio teismingumui nustatyti taikė CPK 785 straipsnį, reglamentuojantį tėvų ir vaikų teisinių santykių bylų teismingumą, kuriame išimtinė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nustatyta esant CPK 785 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintoms sąlygoms, kurios sietinos su vienos iš šalių (asmens be pilietybės) ar abiejų šalių (nepriklausomai nuo pilietybės) nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje arba vienos iš šalių buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, šios aplinkybės neneigia ir pati apeliantė. Ieškovė nurodė, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus, yra nuo 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusi 2007 m. spalio 30 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Lugano Konvencija). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinio priėmimo klausimas buvo sprendžiamas tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Norvegijos Karalystės galiojant Lugano konvencijai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimą, buvo pagrindas vadovautis atitinkamomis jurisdikciją reglamentuojančiomis Lugano konvencijos nuostatomis. Lugano Konvencijos 1 skirsnio 2 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bendras principas, kad Lugano Konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui, nepriklausomai nuo jo pilietybės, bylos turi būti keliamos jo gyvenamosios vietos valstybėje. Šios konvencijos 2 skyriuje yra numatyti specialios jurisdikcijos priskyrimo atvejai, leidžiantys nukrypti nuo bendros jurisdikcijos pagal atsakovo gyvenamąją vietą taisyklės. Konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl išlaikymo taip pat gali būti iškelta ir kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose (2 skirsnio 5 straipsnio 2 dalies a punktas). Konvencija turi viršenybę prieš nacionalinę teisę, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė CPK 785 str. 1 d. Ieškovė ieškiniu kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismą teigdama, kad čia yra atsakovo gyvenamoji vieta, tuo tarpu pagal aukščiau minėtą bendrą principą asmeniui bylos ir yra keliamos jo gyvenamosios vietos valstybėje. Ieškovė neturėjo pareigos kreiptis į savo kaip kreditorės nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos (Norvegijos Karalystės) teismą, kadangi Lugano Konvencijos 2 skirsnio 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta speciali jurisdikcija, leidžianti, o ne įpareigojanti nukrypti nuo bendros jurisdikcijos pagal atsakovo gyvenamąją vietą taisyklės. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kategoriškai išvadai, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams dėl tos priežasties, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje. Nors atsakovui R. J. procesiniai dokumentai ieškovės nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), neįteikti, atsakovas Gyventojų registro tarnybos duomenimis nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, Lietuvoje nedirba, taip pat jokio nekilnojamojo turto neturi, tačiau iš ieškovės nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovas galimai gyvena Lietuvoje, yra deportuotas iš Norvegijos penkerių metų laikotarpiui. Byloje nesant duomenų, kad atsakovas būtų deklaravęs savo gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose ar kad būtų išreiškęs nuomonę apie savo gyvenamąją vietą, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės nurodyta paskutinė jai žinoma atsakovo gyvenamoji vieta yra ne ta, kurią ji nurodo, byloje nėra jokių duomenų, kad šiuo metu atsakovo gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje.

Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, o taip pat ir fizinio asmens gyvenamoji vieta apibrėžiama materialinės teisės normomis. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 str. 1 d.). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 str. 1, 2 d.). Todėl ieškovė turi teisę pareikšti atsakovui ieškinį teisme pagal jo paskutinę iš viešų registrų ir kitų duomenų žinomą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog byloje nėra galimybės nustatyti atsakovo gyvenamosios vietos, turėjo svarstyti klausimus dėl ieškinio trūkumų pašalinimo, įpareigoti ieškovę pateikti teismui duomenis dėl atsakovo gyvenamosios vietos, taip pat spręsti dėl atsakovo paieškos paskelbimo, procesinių dokumentų įteikimo per kuratorių arba viešo paskelbimo būdu (CPK 124 str. 4 d., 39, 129, 130 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi nepagrįstai ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtu kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui, todėl atskiruoju skundu apskųsta nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovės K. E. ieškinį atsakovui R. J., įtrauktai į bylą išvadą teikiančiai institucijai Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir materialinio išlaikymo priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.