- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-04-19
- Bylos Nr.
- eI2-4717-809/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01443-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Simonas Janušaitis
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos valstybės saugumo departamentas).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 23S8850 (toliau – ir Sprendimas) dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują sprendimą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis ir nuo 2022 m. vasario 14 d. iki 2023 m. sausio 19 d. turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Nuo 2022 m. vasario 18 d. iki šiol dirba UAB „TRANSVELAS”. Nepasibaigus vizos galiojimui, 2022 m. spalio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi planavo toliau dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas Sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamentas Sprendimą grindė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tokia išvada priimta vadovaujantis Lietuvos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) medžiaga.
Mano, jog Sprendimas yra neteisėtas, kadangi Departamentas nenagrinėjo jokių faktinių aplinkybių, neatsžvelgė į tai, kad nebuvo nustatyta jokių naujų aplinkybių neegzistavusių išduodant nacionalinę vizą praeityje, o vadovavosi tik VSD Išvada. Pareiškėjas negali apsiginti nuo Išvadoje pateiktų vertinimų, nes nežino įslaptintos informacijos.
Nurodo, kad pareiškėjas iki 2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos milicininku, tačiau po 2020 m. įvykių paliko tarnybą, kadangi nepritarė Baltarusijos valdžios neteisėtam elgesiui, suklastotiems rinkimų rezultatams, elgesiui su Baltarusijos piliečiais ir vykdoma tarptautine politika kitų šalių atžvilgiu, t. y., savo valia, rizikuodamas savo saugumu, atsisakė dirbti institucijoms, kurios pavaldžios Baltarusijos Respublikos neteisėtam režimui. Aplinkybės dėl pareiškėjo praeityje turėtų darbinių santykių Departamentui ir kitoms institucijoms turėjo būti žinomos dar 2022 m. vasario 14 d. išduodant Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Nuo to laiko neatsirado jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu negalėjo būti išduota viza ar ją išdavus turėjo būti panaikinta, jokių naujų aplinkybių savo Sprendime nenurodė ir Departamentas bei, kaip galima suprasti, jų nėra ir VSD Išvadoje. Tai reiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas, kadangi tos pačios aplinkybės tos pačios institucijos negali būti įvertintos visiškai priešingai, t. y. Sprendimas priimtas turint tuos pačius duomenis, kurie buvo žinomi priimant priešingą (palankų) sprendimą praeityje.
Pareiškėjui iki 2023 m. sausio 19 d. turint nacionalinę vizą jis dirbo UAB „TRANSVELAS“ ir buvo Lietuvoje, per visą buvimo šalyje laikotarpį nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nėra nustatyta vizos galiojimo laikotarpiu atsiradusių aplinkybių, susijusių su jo buvimu Lietuvoje, kurios galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas sąžiningai naudodamasis jam suteikta teise būti Lietuvos Respublikoje patvirtino savo lojalumą Lietuvos Respublikai ir asmens patikimumą. Pareiškėjas tinkamai naudodamasis jam suteikta teise būti ir dirbti Lietuvoje, turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad, neatsiradus naujų su jo asmeniu susijusių neigiamų aplinkybių, jam bus toliau sudaryta galimybė toliau dirbti Lietuvos Respublikoje. Taip pat, jo turima ir galiojanti darbo sutartis pagrindžia jo socialinius ryšius su Lietuvos valstybe. Departamentas nenustatė jokių su pareiškėjo asmeniu susijusių aplinkybių galinčių kelti grėsmę valstybės saugumui, o vien tik lakoniško pobūdžio argumentacija dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos, karo ir panašiai, nėra susijusi su pareiškėjo asmeniu, savybėmis. Sprendimas yra individualaus pobūdžio, todėl jį priimant turėjo būti nustatytos grėsmės, susijusios su pareiškėjo asmeniu.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus, prašo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 3 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto (darbo) pagrindu. Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-134, kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Migracijos departamento klausimyne pareiškėjas nurodė, kad 2002 – 2020 jis buvo milicininkas patrulis. Tai rodo, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos milicijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus minėtų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešai tvarkai ar visuomenei. Atsižvelgiant į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos –VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Todėl priimdamas sprendimus Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Nurodo, kad, kaip teigiama Išvadoje, Baltarusijos Respublikos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autokratinio Baltarusijos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Atsižvelgiant į minėtą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, buvo priimta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nurodo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nors ir nurodo, kad iki 2020 m. Baltarusijos Respublikoje dirbo milicininku, tačiau paliko tarnybą, nes nepritarė Baltarusijos valdžios elgesiui su Baltarusijos piliečiais, rinkimų rezultatams, tarptautinei politikai kitų šalių atžvilgiu, tačiau, Migracijos departamento vertinimu, tokie pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokias įrodymais. Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos milicijoje dirbo nuo 2002 m. iki 2020 m. Per minėtą laikotarpį Baltarusijos valdžios elgesys su Baltarusijos piliečiais ar rinkimų rezultatai iš esmės nesikeitė.
Nesutinka dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Migracijos departamentui turėjo būti žinomos aplinkybės apie pareiškėjo darbo santykius 2022 m. vasario 14 d. pareiškėjui išduodant Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Aplinkybė, kad užsieniečiui prieš metus buvo išduota viza, niekaip neįpareigoja išduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalį, viza – užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, leidimas laikinai gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Pažymi, kad viza ir leidimas gyventi nėra lygiaverčiai dokumentai, skiriasi vizos ir leidimo gyventi išdavimo procedūra, atliekamos patikrinimų procedūros, suteikiamos teisės ir teisinis statusas ir kt.
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybės saugumo departamentas atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, jog 2002-2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos milicijoje. Dirbdamas milicijoje privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 23S8850, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis ir nuo 2022 m. vasario 14 d. iki 2023 m. sausio 19 d. turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą darbo pagrindu. Nepasibaigus vizos galiojimui, 2022 m. spalio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi planavo toliau dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir LLG) 76 punktu, VSD 2022 m. gruodžio 14 d. išsiuntė paklausimą Nr. 3099001, ar užsieniečio (pareiškėjo) gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. sausio 4 d. išvadą Nr. 18-134, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos milicijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo.
Migracijos departamentas, įvertinęs, kad VSD atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Sprendimas).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD 2023 m. sausio 4 d. VSD išvadoje Nr. 18-134 pateikta informacija apie pareiškėjo darbą Baltarusijos milicijoje, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Migracijos departamentui priėmus jam nepalankų sprendimą, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai, tiek Sprendimo turinys. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.
Migracijos departamentas vadovavosi VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs lojalus milicijos pareigūnas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su asmenimis, dirbančiais Baltarusijos valdžios tarnybose, kurios yra laikomos grėsme valstybės saugumui.
Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, nuo 2020 m. paliko tarnybą (viena svarbiausių Baltarusijos teisėsaugos tarnybų), savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš tarnybos išėjo dar 2020 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tuo labiau, kad nuo 2020 metų, kada pareiškėjas išėjo iš tarnybos, iki kreipimosi išduoti leidimą laikinai gyventi – 2022 m. spalio 3 d., yra praėję nedaug laiko. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.
Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama konstatuoti Sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Tuo labiau, kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 23S8850, nes pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.