Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. K. ieškinį atsakovui J. L. dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir nuostolių atlyginimo, atsakovo J. L. priešieškinį atsakovei O. K. dėl asmeninės nuosavybės teisės į daiktus priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė savo reikalavimus palaikė, paaiškino, kad pradėdama gyventi pas S. L. nieko neatsinešė, nusipirko veršelį, visi jos vardu registruoti gyvuliai yra gimę bandoje, pardavusi jai priklaususią namo dalį nusipirko šaldytuvą, mikrobangų krosnelę, benzopjūklą, namo dalį pardavė gyvendama pas S. L., priešieškinį prašė atmesti.

Teismo posėdžio metu atsakovas palaikė pareikštus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinis tenkintini iš dalies.

Ieškovė savo reikalavimus grindžia tuo, kad ginčo objektu esantys galvijai ir kilnojamieji daiktai yra jos asmeninė nuosavybė, nes su S. L. gyvulius augino atskirai, daiktus įsigijo iš asmeniniu lėšų, kurių turėjo pardavusi jai priklausiusią namo dalį. Atsakovas, priešingai ieškovei, teigia, kad jo brolis S. L. su ieškove vedė bendrą ūkį, todėl buliukas yra bendra jų nuosavybė, parduota bendru sutarimu, kiti daiktai priklausė asmeniškai jo broliui, nes buvo įsigyti už jo asmenines lėšas arba atiduoti kitų asmenų.

Ieškovės paaiškinimu nustatyta, kad ji 1997 metais apsigyveno pas S. L.. Pati ieškovė neigia vedusi su S. L. bendrą ūkį, tačiau jos pačios nurodytos aplinkybės, kad pradėdama pas jį gyventi, nieko neatsinešė, troba buvusi nedažyta, ji viską tvarkė, juodu kartu miegojo, kartu ruošė maistą, ieškovė rūpinosi žemės apdirbimu, kartu išgyveno 14 metų, be to, kartu gyveno ir du ieškovės sūnūs, liudytoju apklausto Šačių seniūnijos seniūno A. R. parodymai apie tai, kad O. K. gamino valgį, ravėjo daržus, patvirtina atsakovo teiginį, kad ieškovė ir S. L. iki 2010 m. rugpjūčio vidurio vedė bendrą ūkį (96, 97, 99 b.l.). Liudytoja S. G., kuri būdama socialine darbuotoja lankė į socialinės rizikos šeimų apskaitą įrašytą O. K. šeimą, taip pat nurodė, jog O. K. ir S. L. gyveno kartu, liudytojas J. M., kuris yra veterinaras ir registravo S. L. ir O. K. bandode gimusius veršelius, parodė, kad jiedu kartu rūpinosi gyvuliais (99, 100, 118 b.l.). Iš ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinės sistemos išrašų (toliau – Išrašai) matyti, kad periodo nuo 2000-01-01 iki 2011-11-28 duomenimis S. L. vardu buvo registruota vienuolika galvijų, iš kurių du nurodyti kaip atvykę iš O. K. bandos (buliukas Nr.LT000003640089 ir karvė Nr.LT000004190345), trys galvijai nurodyti kaip išvykę pas fizinius asmenis, aštuoni paskersti tuo užsiimančiose įmonėse (111-112 b.l.), periodo nuo 2010-06-01 iki 2010-12-30 duomenimis O. K. vardu registruoti karvė Nr.LT0000033555341, telyčaitė Nr.LT000004995764, buliukas Nr.LT000005566125 (6 b.l.). Teismas taip pat pasisako, kad vertindamas Išrašus, taiko Civilinio proceso kodekso 197 str. 2 d. nustatytą leistinumo taisyklę ir remiasi liudytojų parodymais, nes toks draudimas prištarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Ieškovės paaiškinimu, minėtų liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė ir S. L., nebūdami susituokę, gyveno drauge, kartu vedė bendrą ūkį, naudodami iš bendro ūkio gautas bei savo asmenines lėšas bendru darbu kūrė bendrą turtą ir tai yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus O. K. ir S. L. susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Buvus tokį siekį netiesiogiai patvirtina ir tai, kad 2008-05-17 pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi O. K., turėdama nepilnamečių vaikų, pardavė jai ir jos vaikams priklausiusią vienintelę gyvenamąją patalpą (8-9 b.l.). Teisiniai santykiai prasidėjo 1997 metais, todėl jie kvalifikuotini pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso normas. Nors rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis priemonėmis (1964 m. Civilinio kodekso 43, 58 str.). Taip pat pažymėtina, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus pažeistų vienos iš ginčo šalių interesus ir prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (2000 m. Civilinuio kodekso 1.93 str. 6 d. 4 p.). 1964 m. Civilinio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 str. 1, 2 d.). Dalyvių įnašai pinigais gali būti jų asmeninės santaupos ar bet kokios pajamos. Pažymėtina, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą vystantys asmenys veda bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (LAT 2008-10-06 nutartis civ. b. 3K-3-479/2008). Nuosavybės dalis bendrai sukurtoje nuosavybėje nustatoma pagal kiekvieno dalyvio prisidėjimo darbu ir (ar) lėšomis laipsnį. Byloje neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek kiekvienas iš sugyventinių investavo pinigų į ginčo turtą ir kokius darbus atliko, tačiau jų bendras siekis ir tikslai suteikia pagrindą išvadai, kad visas kartu įgytas turtas – galvijai bei kilnojamieji daiktai - priklausė abiem po lygiai. 2011-03-11 S. L. mirė, jo broliui J. L. išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (58 b.l.).

Nustatyta, kad karvė Nr.LT0000033555341 yra parduota 2010-08-18, buliukas Nr.LT000005566125 parduotas 2010-08-05 (6, 109, 113 b.l.). Atsakovas nurodo, kad buliukas buvo parduotas jo brolio ir ieškovės bendru sutarimu, pateikė PVM sąskaitą-faktūrą (57 b.l.), iš kurios matyti, kad pardavėjas O. K. už buliuką gavo 432 Lt, o karvę pardavė pati ieškovė. Ieškovės teigimu, galvijus pardavė S. L. – buliuką pardavė tą dieną, kai ji buvo išvykusi dirbti viešųjų darbų, ant sąskaitos yra ne jos parašas, o karvę pardavė vėliau, kai ji buvo palikusi S. L.. Liudytojas V. R. parodė, kad buliuką pirko atvykęs į vietą, supirkdmas gyvulius nesigilina, kas iš šeimos narių parduoda, O. K. neprisimena (98 b.l.). Sulyginus ieškovės parašą ant ieškinio ir esantį ant PVM sąskaitos-faktūros bei išmokėjimo žiniaraščio (83 b.l.) matyti, kad jie skiriasi, palikdama S. L. O. K. nė vieno galvijo neišsivedė, nes jis neleido, šios aplinkybės niekas neginčija, karvė parduota O. K. pas S. L. nebegyvenant, todėl darytina išvada, kad galvijus pardavė S. L. be O. K. žinios, įrodymų, kad jai būtų sumokėjęs jos dalį, byloje nėra. Ieškovo nurodo, kad buliukas buvo 800 Lt vertės, tačiau iš dokumentų matyti, kad už jį buvo sumokėta 432 Lt, liudytojas V. R. nurodė, kad tokia buvo rinkos kaina (98 b.l.), karvę ieškovė įvertino 1500 Lt, atsakovas šios sumos neginčijo, taigi laikytina, kad jos vertė tokia ir buvo, todėl ieškovei priklauso pusė sumos - 966 Lt. J. L., kuris priėmė savo brolio palikimą, atsako už palikėjo skolas, todėl minėta suma priteistina iš jo (Civilinio kodekso 5.52 str. 1 d.).

Ieškovė prašo įpareigoti atsakovą grąžinti jai telyčaitę Nr.LT000004995764, atsakovas prašo ją pripažinti esant jo asmenine nuosavybe, kadangi ją asmeniškai jo broliui buvo atidavę Gaiva ir P. N., Tačiau iš Išrašo (6 b.l.) matyti, kad telyčaitė yra gimusi O. K. vardu registruotoje bandoje, atsakovas neįrodė, kad jo minėti asmenys būtų telyčaitę padovanoję jo broliui, taigi ji priklauso jai ir atsakovui, kaip S. L. turto paveldėtojui, po lygiai.

Ieškovė prašo pripažinti šaldytuvą, mikrobangų krosnelę jos asmenine nuosavybe, nes juos buvo įsigijusi iš asmeninių lėšų, gautų už parduotą namo dalį. Teisminio nagrinėjimo metu ieškovė negalėjo konkrečiai nurodyti, kuomet šie daiktai buvo įsigyti, tikslių daiktų įsigijimo aplinkybių nenurodė, jokių įsigijimo dokumentų teismui nepateikė, todėl šis jos reikalavimas laikytinas nepagrįstu. Minėtus daiktus atsakovas prašo pripažinti jo asmenine nuosavybe, nes jo brolis įsigijęs juos už jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį parduotą jautį. Jau konstatuota, kad O. K. ir S. L. laikyti galvijai buvo jų bendra dalinė nuosavybė, todėl šis atsakovo reikalavimas atmestinas, pažyminint, kad atsakovui, kaip priėmusiam S. L. palikimą, pereina ir jo dalis.

Dėl benzopjūklo priklausomybės ieškovei ginčo nėra, tačiau teisminio nagrinėjimo metu liudytojas A. K. parodė, kad benzopjūklą reikėjo remontuti, S. L. nunešė jį pas J. P., ieškovei ši aplinkybė žinoma, todėl darytina išvada, kad reikalavimas dėl benzopjūklo grąžinimo pareikštas ne tam atsakovui.

Dėl 100 Lt vertės sofos su dviem foteliais, 20 Lt vertės virtuvinės spintelės ginčo nėra, jie pripažintini atsakovo asmenine nuosavybe.

Esant nustatytoms aplinkybėms ieškinys tenkintinas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteistina 966 Lt, likusi ieškinio dalis atmestina, atsakovo priešieškinis tenkintinas iš dalies pripažįstant, kad 100 Lt vertės sofa su dviem foteliais, 20 Lt vertės virtuvinė spintelė yra jo asmeninė nuosavybė, likusi priešieškinio dalis netenkintina.

Dėl telyčaitės Nr.LT000004995764, šaldytuvo, mikrobangų krosnelės padalijimo teismas nepasisako, nes toks reikalavimas nepareikštas.

Šalims suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 96 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais

nusprendžia:

ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš J. L. 966 Lt O. K..

Pripažinti, kad 100 Lt vertės sofa su dviem foteliais, 20 Lt vertės virtuvinė spintelė yra J. L. asmeninė nuosavybė.

Likusių ieškinio ir priešieškinio dalių netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Skuodo rajono apylinkės teismą.