Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-953-905/2014 pagal ieškovų L. A., V. B., G. D., B. J., A. K., R. M., R. P., M. P., E. P., R. R.-M., H. S., J. M. S., L. Z., H. Z. ir N. Ž. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (duomenys neskelbtini) teismo, (duomenys neskelbtini) teismui dėl neišmokėtos atlyginimų dalies ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai patikslintu ieškiniu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nepriskaičiuotas ir neišmokėtas atlyginimų dalis už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.: ieškovei L. A. 24 116,06 Eur (83 267,92 Lt), V. B. 24 175,19 Eur (83 472,11 Lt), G. D. 21 775,58 Eur (75 186,71 Lt), B. J. 24 455,67 Eur (84 440,55 Lt), A. K. 24 544,41 Eur (84 746,96 Lt), R. M. 25 473,73 Eur (87 955,70 Lt), R. P. 20 151,32 Eur (69 578,49 Lt), M. P. 25 775,89 Eur (88 998,98 Lt), E. P. 12 575,85 Eur (43 421,90 Lt), R. R.-M. 6408,04 Eur (22 125,69 Lt), H. S. 25 685,75 Eur (88 687,77 Lt), J. M. S. 24 380,30 Eur (84 180,30 Lt), L. Z. 25 665,06 Eur (88 616,32 Lt), H. Z. 25 507,89 Eur (88 073,63 Lt) ir N. Ž. 25 558,78 Eur (88 249,37 Lt); taip pat priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškovų teigimu, nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtai (nesilaikant proporcingumo principo) sumažintas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (Toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlis) įtvirtintas ieškovų, kaip teisėjų, pareiginės algos koeficientas. Neišmokėtų atlyginimų sumas ieškovai grindė (duomenys neskelbtini) teismo išduotomis pažymomis. Ieškovų manymu, jie nepraleido termino kreiptis į teismą, tačiau prašė terminą atnaujinti, jeigu teismas manys, kad terminas praleistas. Ieškovai nesutiko, kad būtų atidėtas sprendimo vykdymas, nes daugiau negu keturis metus mokamas neproporcingai sumažintas atlyginimas neatitinka ekonominių realijų.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovams, (duomenys neskelbtini) teismo teisėjams: L. A. - 24 116,06 Eur (83 267,92 Lt), V. B. - 24 175,19 Eur (83 472,11 Lt), G. D. - 21 775,58 Eur (75 186,71 Lt), B. J. - 24 455,67 Eur (84 440,55 Lt), A. K. - 24 544,41 Eur (84 746,96 Lt), R. M. - 25 473,73 Eur (87 955,70 Lt), R. P. - 20 151,32 Eur (69 578,49 Lt), M. P. - 25 775,89 Eur (88 998,98 Lt), E. P. - 12 575,85 Eur (43 421,90 Lt), R. R.-M. - 6408,04 Eur (22 125,69 Lt), H. S. - 25 685,75 Eur (88 687,77 Lt), J. M. S. - 24 380,30 Eur (84 180,30 Lt), L. Z. - 25 665,06 Eur (88 616,32 Lt), H. Z. - 25 507,89 Eur (88 073,63 Lt), N. Ž. - 25 558,78 Eur (88 249,37 Lt) nesumokėtos pareiginės algos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Kitą ieškinio dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas atmetė, o teismo sprendimo vykdymą atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos teismo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 284 str. 1 d.).

Teismas nurodė, kad ieškinį tenkina iš dalies, nes ieškovai (duomenys neskelbtini) teismo išduotomis pažymomis įrodė prašomų priteisti sumų dydį ir savo teisių pažeidimą – neproporcingą ir todėl neteisėtą (prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai) pareiginės algos koeficiento sumažinimą. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) nustatytas (duomenys neskelbtini) teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas 17,2. 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, kad (duomenys neskelbtini) teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas 15,14. 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis nustatant (duomenys neskelbtini) teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą 14. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas konstatavo, kad 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu minėtas įstatymų nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Nežiūrint tokios nuostatos, praėjus metams po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo kompensavimo mechanizmui reikalingi teisės aktai nepriimti.

Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr.XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė, nors ir turėjo trumpą laiką, prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą, kas reiškia, kad ji įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Pirmosios instancijos teismas nevertino visų aplinkybių, susijusių su valstybės galimybėmis 2014 metais prisiimti finansinius įsipareigojimus ir patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Atsakovas (duomenys neskelbtini) teismas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį išspręsti teismo nuožiūra.

Apeliacinis skundas tenkinamas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, minėtiems bylos ieškovams priteistos sprendime nurodytos nesumokėtos pareiginės algos dalys ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.). Sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovų reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, paliekama nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.), išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Be to, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovai į pirmosios instancijos teismą kreipėsi prašydami priteisti jiems nepagrįstai sumažintą darbo užmokesčio dalį. Taigi ieškovai savo pažeistas teises siekė apginti teismine tvarka ir tai ieškinio padavimo pirmosios instancijos teismui metu iš esmės buvo vienintelis būdas reikalauti minėtų piniginių lėšų. Skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareikštą ieškinį, atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, teigiant apie reikalavimus įstatymų leidėjui nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, nekonstatuota jokio draudimo ar ribojimo asmenų pažeistas teises ginti teismine tvarka, juo labiau kad niekas negali paneigti ieškovų teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu negaliojo kompensavimo mechanizmui reikalingi teisės aktai. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas) dar nebuvo įsigaliojęs. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovams negali atsirasti teisinė pareiga „laukti“, kol įstatymų leidėjas (t. y. valstybės institucija, kuri vieną kartą jau pažeidė ieškovų teises) savo nuožiūra nuspręs kada ir kokiu mastu bus atkuriamos pažeistos teisės, juo labiau kad jokie norminiai teisės aktai minėtu klausimu sprendimo priėmimo metu nebuvo priimti. Todėl pirmosios instancijos teismas ieškovų reikalavimą dėl prašomos priteisti darbo užmokesčio dalies, kuri buvo neišmokėta nepagrįstai sumažinus darbo užmokestį, tenkino visiškai pagrįstai, kadangi skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika. Teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais visiškai sutinka, tačiau, atsižvelgdama į šiuo metu egzistuojantį teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, sprendžia, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovų ieškinys, turi būti panaikinta ir šioje dalyje priimamu nauju sprendimu ieškinys atmetamas.

Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Lietuvos Respublikos Seimas 2014 rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 pratęsė šį terminą iki 2015 m. gegužės 1 d. Įstatymų leidžiamoji valdžia patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdama Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau – Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas), preambulėje konstatuodama, kad, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą įstatymų leidėjo pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria vadovaudamasi valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant ir į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Kartu Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad, apsisprendus 2014 metais kompensuoti praradimus, patirtus dėl nuo 2009 metų sumažintų valstybinių pensijų ir iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų atlyginimų koeficientų, priedų ir kitų išmokų, viešosios išlaidos padidėtų apie 1 mlrd. litų ir dėl to kiltų rizika pradėti perviršinio deficito procedūrą Lietuvos Respublikai, atsižvelgdamas į tai, kad toks išlaidų padidinimas nemažinant kitų išlaidų pažeistų Fiskalinės drausmės įstatymo reikalavimus, o kitų išlaidų sumažinimas šia suma keltų grėsmę esminių valstybės funkcijų atlikimui, Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulėje konstatavo, kad 2014 metais neįmanoma vienu metu įgyvendinti Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatų ir išvengti perviršinio deficito, tai yra atsižvelgti į finansinę šalies būklę ir kompensuoti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų valstybinių pensijų ir atlyginimų sumažinimo praradimus, neviršijant 2014 metų tikslo, todėl nėra pagrindo teigti, kad numatoma gauti ar sukaupti lėšų, reikalingų praradimams dėl sumažintų valstybinių pensijų ir sumažintų atlyginimų kompensuoti, ir dėl to 2014 metų valdžios sektoriaus išlaidos turi būti tvirtinamos neįsipareigojant kompensuoti šiuos praradimus. Siekdamas kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) nuo 2015 m. rugsėjo 1 dienos. Grąžinimo įstatymu, kurio turinys apima ir nepagrįstai sumažinto teisėjų darbo užmokesčio klausimus, yra nustatytas neproporcingai sumažinto kompensuotino darbo užmokesčio apskaičiavimo dydis bei kompensacijos išmokėjimo tvarka (praradimų kompensavimo mechanizmas), o taip pat išmokėtinų sumų finansavimo šaltinis. Todėl ir šios bylos ieškovų reikalavimai priteisti nepagrįstai sumažintą darbo užmokesčio dalį yra reglamentuojami Grąžinimo įstatymo, kuris institucijai, kurioje ieškovai dirba, numato pareigą įstatyme įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti ieškovams nepagrįstai sumažintą darbo užmokesčio dalį. Kadangi šios civilinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu jau galioja ieškovų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą numatantis Grąžinimo įstatymas, tai nebeliko pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismine tvarka.

Tokia išvada daroma atsižvelgiant ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime Nr. KT30-N19/2015 yra konstatuota, jog minėto Įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, Įstatymu nustatydamas naują dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė ir pažeidė tokius praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius, atsakingo valdymo principą ir imperatyvą vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, o kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 d., konstitucinį teisinės valstybės principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pastarajame nutarime pabrėžė ir tai, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, be kita ko, ir pagal konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Taigi, atsižvelgiant dar ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, daroma išvada, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo minėtų asmenų atlyginimų mažinimo ekonominės krizės laikotarpiu, nustatė pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą bei vertino, jog šiuo metu sukurti ir galiojantys darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmai yra pagrįsti.

Papildomai pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, jog, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius duomenis ir minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus nėra pagrindo spręsti nei kad Grąžinimo įstatymas buvo priimtas nepagrįstai delsiant, nei kad jo nuostatose įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus virš išdėstytus argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, ieškovų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu neturi būti tenkinamas. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016). Taigi yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nesumokėtos pareiginės algos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ieškovams ir dėl šios ieškinio dalies priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovams priteista: L. A. - 24 116,06 Eur (83 267,92 Lt), V. B. - 24 175,19 Eur (83 472,11 Lt), G. D. - 21 775,58 Eur (75 186,71 Lt), B. J. - 24 455,67 Eur (84 440,55 Lt), A. K. - 24 544,41 Eur (84 746,96 Lt), R. M. - 25 473,73 Eur (87 955,70 Lt), R. P. - 20 151,32 Eur (69 578,49 Lt), M. P. - 25 775,89 Eur (88 998,98 Lt), E. P. - 12 575,85 Eur (43 421,90 Lt), R. R.-M. - 6408,04 Eur (22 125,69 Lt), H. S. - 25 685,75 Eur (88 687,77 Lt), J. M. S. - 24 380,30 Eur (84 180,30 Lt), L. Z. - 25 665,06 Eur (88 616,32 Lt), H. Z. - 25 507,89 Eur (88 073,63 Lt), N. Ž. - 25 558,78 Eur (88 249,37 Lt) panaikinti, dėl šios ieškinio dalies priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį šioje dalyje atmesti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.