Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dalius Jocys, sekretoriaujant Aurelijai Urbšaitytei, išnagrinėjęs V. K. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-02-18 nutarties, kuria atsisakyta priimti V. K. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutarties,

Aprašomoji dalis

n u s tatė:

Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroras A. Saunoriaus 2009-11-26 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. K. skundą.

2010-01-22 Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė nutartį atmesti V. K. skundą dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro A. Saunoriaus 2009-11-26 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-02-18 nutartimi atsisakė priimti V. K. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutarties ir jį grąžino pareiškėjui, kadangi skundas paduotas praleidus nustatytą terminą.

Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas V. K. 2010-03-01 skundas, kuriuo prašoma atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą skundui paduoti bei panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-02-18 nutartį ir išspręsti iš esmės jo skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro A. Saunoriaus 2009-11-26 nutarimo. Nurodo, jog 2010-01-22 nutartį gavo 2010-02-01, todėl mano, jog 2010-02-05 išsiųsdamas skundą paštu, 7 dienų termino nepraleido, nes BPK 168 str. 4 d. numatyta, jog skundai dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo gali būti paduodami per 7 dienas nuo nutarimo ar nutarties nuorašo gavimo dienos. Pareiškėjas teigia, jog skundą dėl 2010-01-22 nutarties per klaidą išsiuntė Klaipėdos apygardos teismui, kuris persiuntė skundą Klaipėdos miesto apylinkės teismui, dėl ko skundas Klaipėdos miesto apylinkės teisme galėjo būti gautas jau suėjus 7 dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos terminui.

V. K. 2010-02-03 skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutartį ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl O. G. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 str. 2 d. ir 154 str. 2 d. Nurodo, kad sutinka su išvada, kad BK 154 str. 2 d. veika yra nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, tačiau nesutinka su tuo, jog atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą esant BPK 409 str. numatytoms išimtims, kada dėl BPK 407 str. numatytų veikų, paprastai nagrinėjamų privataus kaltinimo tvarka, vis dėlto yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Būtent BPK 409 str. 1 dalyje reglamentuojama, jog, jeigu BPK 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos, visų pirma, turi visuomeniną reikšmę ar, antra, jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Teismas pagrįstai nustatė, jog nėra vienos iš BPK 409 str. 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės, t. y., kad nusikalstama veika žala padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. V. K. nurodo, kad nesutinka su tuo, jog nebuvo įžvelgtas viešo intereso elementas O. G. veikoje, nes ši moteris viešai, per visuomenės informavimo priemones, dienraštį „Kauno diena“ bei jo interneto tinklapį, pateikė tikrovės neatitinkančius faktus kaltino ne tik jį, bet ir visą dvasininkų luomą, bažnyčios atstovus, tuo sukeldama pasipiktinimą, įžeisdama ne tik jį asmeniškai, bet ir kitus dvasininkus, apskritai tikinčiuosius, kuo turėtų susirūpinti prokuratūra. 2009-11-14 interneto tinklalapyje (duomenys neskelbtini) 05 val. patalpintame straipsnyje (duomenys neskelbtini), taip pat 2009-11-14 šiame dienraštyje išspausdintame straipsnyje (duomenys neskelbtini), kuriuos, remdamasi O. G. žodžiais, parašė A. A. pateikiama subjektyvi tiek žurnalistės, tiek pagrindinio straipsnio informacijos šaltinio – minėtos moters nuomonė, jog jis, V. K., yra padaręs nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje, dėl ko yra metamas nepagrįstų kaltinimų šešėlis visai dvasininkijai, tikinčiųjų luomui. Jau vien straipsnio dalies pavadinimas (duomenys neskelbtini) be galo žeidžia tiek vyskupų, kunigų socialinę bendruomenę, tiek ir apskritai visus tikinčiuosius.

V. K. skunde taip pat nurodo, jog nesutinka su teismo išsakyta nuomone, kad paminėtas dienraščio straipsnis turi visuomeninę reikšmę tik tuo aspektu, jog jame teigiama, kad vaikai buvo seksualiai išnaudoti, o kadangi iš straipsnio turinio matyti, jog dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, laikytina, jog į šį visuomeninę reikšmę turintį vaiko interesą buvo reaguota. Pareiškėjas mano, kad kreipiant dėmesį vien į vaikų interesus, absoliučiai ir be teisėto pagrindo atmetant asmenų, kurie yra nekaltai visuomenės informavimo priemonių pagalba šmeižiami net ne kaltinami, o žurnalistų ir suinteresuotų asmenų nuteisiami, pasmerkiami, yra netoleruotina ir neteisėta, nes kiekvienas asmuo, kaip reglamentuojama tiek tarptautiniuose, Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniuose teisės aktuose, turi teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo, nebūti persekiojamas antrą kartą už tą patį nusikaltimą ir kiekvienam, nors jau kartą ir teistam asmeniui, galioja nekaltumo prezumpcija kitos nusikalstamos veikos padarymo atžvilgiu. Padaryta veika turi visuomeninę reikšmę, kuri pasireiškia būtinu tikinčių pasauliečių, gero dvasininkų vardo, nacionalinio katalikų tikėjimo apgynimu valstybės vardu, todėl O. G. trauktina baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 str. 2 d. palaikant valstybinį kaltinimą.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad straipsnyje pažeidžiama ne tik nekaltumo prezumpcija, bet ir daugiau teisių: teisė nebūti baudžiamam už tą patį nusikaltimą antrą kartą, asmens garbė ir orumas, teisė į atvaizdą. Straipsnyje minėta, kad 2007 m. jis jau buvo nuteistas už BK 153 str. numatytą nusikaltimą, tačiau jame pateikta klaidinga informacija, jog jis sprendimo nebeskundė. Priešingai, jis skundė sprendimą Aukščiausiajam Teismui, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių apeliacinės instancijos nuosprendis nebuvo panaikintas. Minėto straipsnio autorė – O. G., vienu metu jį, V. K., kaltina mažamečių asmenų tvirkinimu, vadina „iškrypėliu“ ir tuo pačiu teigia, jog yra įsitikinusi jo kaltumu, nors tokiai teisinei išvadai padaryti ji neturi jokios teisės, nes, kaip žinoma, asmens kaltumas nusikalstamos veikos padarymu, pripažįstamas tik teisminiu keliu. Tačiau Teismas šį nekaltumo prezumpcijos pažeidimą laiko teisėtu, kadangi kaltininkė galėjo neva sąžiningai klysti dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir ši aplinkybė šalina jos atsakomybę, nes nėra jos kaltės. Taip pat teigiama, jog asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, t. y. teisę laisvai laikytis savo nuomonės ir skleisti informaciją bei idėjas. Tokia teismo išvada leidžia manyti, kad asmens žodžio ir įsitikinimų laisvė apima absoliučiai visą jo skleidžiamą informaciją, tiek jo nuomonę, t. y. mintis, idėjas, įsitikinimus, tiek ir informaciją, nors ir žeminančią kito asmens garbę ir orumą, pažeidžiančią pagrindines asmens teises. Bet su tokia nuomone sutikti negalima, nes kiekvienas asmuo, naudodamasis jam suteikta žodžio laisve, privalo nepažeisti kito asmens teisių, o jas pažeidęs - atsakyti pagal galiojančius įstatymus.

Be to, pažymima, jog teisėjas be pagrindo išsakė šališką nuomonę apie tai, jog laikytina nuolaidžiavimu situacija, jog nepaisant nuteisimo jis, V. K., ir toliau dirba (duomenys neskelbtini) parapijos klebonu. Remiantis kanonų teisės nuostatomis, dvasininko nuteisimas, savaime neįpareigoja atsistatydinti iš einamų pareigų ir nėra pareiga šį veiksmą atlikti jo vadovybei, kol toks asmuo, turi bažnyčios hierarchų, parapijiečių palaikymą ir nėra kitų kanonų teisėje įtvirtintų pagrindų. Teismas taip pat subjektyviai daro išvadą, jog jis, kaip dvasininkas privalantis laikytis reikiamo atsargumo santykiuose su asmenimis, vengti pernelyg didelio suartėjimo su kai kuriais, nes tai gali kelti pavojų susilaikymo pareigai arba sužadinti tikinčiųjų pasipiktinimą, o jis neva šio įpareigojimo nesilaikė. Pareiškėjas pažymi, jog toks bendravimas, koks buvo tarp jo ir kaltininkės O. G. anūkių, yra normalus suaugusio asmens, kunigo bendravimas su vaikais, tai, jog mergaitės dažnai lankydavosi klebonijoje, pasilikdavo pasisvečiuoti visiškai toleruotinas jo elgesys su kartu gyvenusios šeimininkės anūkėmis, nes jos svečiuodavosi pas pastarąją, o jis asmeniškai jų nesikviesdavo.

Pareiškėjas nurodo, jog apskųsdamas nutartį, siekia, kad pagaliau tinkamai būtų įgyvendinta jo teisė į garbę ir orumą, o viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama tikrųjų jo poelgių pagrindu, dvasinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje įgyvendina įstatymų, moralės normų imperatyvus.

Be to, V. K. teigia, jog nepagrįstai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 str. 2 d. motyvuojant tuo, kad nenurodyta, jog būtų grasinama nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą ir pagal grasinimų išraišką bei kitas aplinkybes turi būti pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendinti, kadangi nėra duomenų, jog O. G. kada nors būtų ėmusis veiksmų, kurie galėtų kelti realų pavojų jo, pareiškėjo, sveikatai ar gyvybei. Tačiau šie nutarimo bei nutarties motyvai sietini ne su BK 145 str. 2 numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiais, bet su šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintais nusikaltimo sudėties požymius, kurie absoliučiai skiriasi, todėl tokie nutarimo bei nutarties argumentai yra netikslūs ir neteisėti. Pažymėtina, jog BK 145 str. 2 d. reglamentuojamo nusikaltimo požymiai O. G. veikoje pasireiškė tuo, jog ši moteris jau ne pirmą kartą jį šmeižia aplinkiniams, grasinimai prasidėjo nuo 2005 m. rudens. O. G. 2005 m. lapkričio mėn. skambino E. V., reikalavo didelės pinigų sumos, o priešingu atveju, pagrasino sukelti skandalą, kurį ir sukėlė. Be to, O. G. skambino ir E. V. broliui J. A. ir šmeižė bei niekino jį, V. K., įvairiausiais žodžiais, kaltino nebūtais dalykais, kartojo savo reikalavimus dėl pinigų. 2009-05-28 E. V. gavo SMS žinutę iš žinomo asmens, kurioje rašoma, jog „ruošiamasi kunigą sodinti į kalėjimą“, yra liudininkė net iš O. G. draugių. V. K. skunde nurodo, kad jis šmeižtas ir paskambinus broliui O. K.. O. G. jį, pareiškėją, šmeižė ir per bulvarinį „(duomenys neskelbtini)“ laikraštį jau nuo 2006-11-15, o pastaruoju metu jau neegzistuojančio bulvarinio leidinio medžiagą ir nuotraukas naudojo ne tik „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir jų portalai, bet ir daugelis kitų dienraščių. Pasvalyje buvo atliekamas tyrimas medžiagoje Nr. 77-5-4584 (ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas), nutarime rašoma, kad O. G. anūkė S. V. aiškiai paliudijo, kad močiutė (O. G.) sakė, kad jis (V. K. ) yra iškrypėlis. Taigi, kaip nurodo V. K., O. G. nuo pat 2005 metų grasina susidoroti, pakenkti kuo galėdama, sistemingai baugina naudodama psichinę prievartą, o tai sukelia neigiamus išgyvenimus, baimes, aplinkinių neigiamą požiūrį į jį, ryšių sumažėjimą, tiek aplinkinių, tiek paties nepasitikėjimą savimi, kadangi nuolatos yra priverstas aiškintis dėl mestų kaltinimų.

Skundas atmestinas.

Pareiškėjo skunde yra du reikalavimai : a) atnaujinti terminą paduoti skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutarties, b) skundą išnagrinėti iš esmės.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2010-02-18 nutartimi grąžino skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutarties kaip paduotą praleidus nustatytą terminą, o V. K. nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjas teisus teigdamas, jog BPK 168 str. 4 d. numatyta, kad skundai dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties paduodami per septynias dienas nuo nutarimo ar nutarties nuorašo gavimo dienos. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2010-01-22 nutartis pareiškėjui iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo išsiųsta buvo 2010-01-27 (b. l. 38), V. K. teigia, jog nutartį gavo 2010-02-01, kas, turint galvoje procesinio dokumento išsiuntimo datą, rimtų abejonių nekelia. Be to, išsiuntimo antspaudas ant voko (2010-02-05), patvirtina, jog skundą V. K. išsiuntė nepažeisdamas termino (b. l. 43), tačiau kadangi pareiškėjas savo skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutarties per klaidą nusiuntė ne nutartį priėmusiam teismui, bet Klaipėdos apygardos teismui. Kol skundas iš apygardos teismo buvo persiųstas apylinkės teismui, pasibaigė ir nustatytas nutarties apskundimo terminas. Šiuo atveju laikytina, jog pareiškėjas terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jo skundas turėjo būti priimtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo ir persiųstas apygardos teismui nagrinėti BPK X dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, jog skundas ir bylos medžiaga jau yra persiųsti Klaipėdos apygardos teismui spręsti klausimą dėl 2010-02-18 nutarties, o teismas konstatavo, kad V. K. terminą skundui dėl 2010-01-22 nutarties praleido dėl svarbių priežasčių, laikytina, jog skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutarties yra paduotas laiku ir aukštesnės instancijos teismas jį nagrinėja iš esmės.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas pagrįstai paliko galioti Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro A. Saunoriaus 2009-11-26 nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl O. G. galimai padarytų BK 154 str. 2 d. bei 145 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų. Skunde dėl šios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pareiškėjas nurodo, jog iš esmės sutinka su tuo, kad bylos dėl BK 154 str. nusikalstamų veikų, kaip numatyta BPK 407 str., nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Tačiau BPK 409 str. numato išimtis iš šios bendros taisyklės, kai nepaisant to, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, pradeda baudžiamąjį procesą: kai nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. V. K. skunde vėlgi sutiko, kad jis nėra asmuo, kuris dėl svarbių priežasčių negalėtų ginti teisėtų savo interesų, tačiau mano, jog jį šmeižiantys straipsniai visuomenės informavimo priemonėse turi visuomeninę reikšmę, kadangi įžeidžia ne tik jį, bet ir visą dvasininkų luomą bei tikinčiųjų bendruomenę.

Tačiau su tokiu vertinimu sutikti negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-01-16 nutarime nurodė, kad BPK 409 str. 1 d. vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ yra talpi ir sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas. Tai, jog kaip nurodo V. K., internete bei spaudoje pasirodę straipsniai apie jo neva padarytus nusikaltimus įžeidžia ir dvasininkus bei tikinčiuosius, nereiškia, jog galimai padaryta nusikalstama veika gali turėti visuomeninę reikšmę, juolab, jog nepradėjus baudžiamojo proceso, šiuo atveju visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų kilti sunkių padarinių. Visuomenės informavimo priemonėse išsakyti teiginiai yra labiau susiję su paties V. K. asmeniu. V. K. teigia, jog šie straipsniai pažeidžia jo garbę ir orumą, teisę į atvaizdą. Tačiau asmens garbė ir orumas, teisė į atvaizdą ginami civilinio proceso tvarka, o įrodžius šių teisių pažeidimą, galima prašyti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.22, 2.24 str.). Jeigu V. K. mano, jog buvo tyčia apšmeižtas, nesant BPK 409 str. 1 d. išimčių, jis savo teises gali ginti ir BPK tvarka inicijuodamas privataus kaltinimo bylų procesą. Manyti, jog buvo pažeista nekaltumo prezumpcija taip pat nėra pagrindo, kadangi pats V. K. skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas dėl jo buvo nutrauktas

V. K. O. G. kaltina ir BK 145 str. 2 d. numatytos veikos padarymu. BK 145 str. 2 d. numato atsakomybę tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Prokuroras, atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvavo tuo, jog pareiškėjas nenurodė BK 145 str. veikos objektyviosios pusės požymių, t. y., nenurodė, kad jam būtų grasinama nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą ir pagal grasinimo išraišką bei kitas aplinkybes jis turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Tokių grasinimų neišsakyta ir pareiškėjo paminėtuose straipsniuose, todėl nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Su tokia prokuroro išvada sutiko ir ikiteisminio tyrimo teisėjas. V. K. skunde pažymi, jog O. G. jį terorizuoja naudodama sistemingą psichologinį smurtą, skambindama jo pažįstamiems asmenims, šmeiždama jį, įžeidinėdama, be to, pasitelkiamos ir visuomenės informavimo priemonės.

BK 145 str. 2 d. veika – terorizavimas ar sistemingas bauginimas – vis dėlto yra siejama su tiesiogine grėsme sveikatai ir gyvybei, juolab, jog ir skyrius, kuriame yra BK 145 str. reglamentuoja nusikaltimus, pavojingus žmogaus sveikatai ir gyvybei. Todėl tai, jog šiuo atveju galimi O. G. veiksmai V. K. sukelia stresą ir kitus nemalonius išgyvenimus, nereiškia, jog jis terorizuojamas ar sistemingai bauginamas BK 145 str. 2 d. prasme. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo išvada, jog byloje pateiktuose straipsniuose V. K. atžvilgiu taip pat nėra išsakyta terorizuojančio ar bauginančio pobūdžio minčių, todėl nėra pagrindo manyti, jog buvo padaryta BK 145 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutartis, kuria atmestas V. K. skundas dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro A. Saunoriaus 2009-11-26 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. K. skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010-01-22 nutartį.

Nutartis neskundžiama.