- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-14
- Bylos Nr.
- eI-3262-171/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01208-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Irena Paulauskienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- R. M. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.2Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė nuolat gyventi Lietuvoje
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. S. (R. M. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. S. (R. M. S.) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas:
1) Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (15/6-1)31-357/00186 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiui R. M. S.“.
2) Įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą.
3) Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad 2017 m. sausio 26 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. (15/6-1)31-357/00186 atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas tik formaliai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytus reikalavimus, leidimą siekia gauti tik tam, kad galėtų keliauti po Šengeno šalis, o ne plėtoti verslą, jo su Lietuva nesieja ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai, jis neturi jokių šeiminių ryšių su Lietuva.
Nurodo, kad turi visas finansines galimybes plėtoti verslą Lietuvoje, yra pasiturintis Irano pilietis (vien jo asmeninėje sąskaitoje banke yra apie pusę milijono eurų). Verslą siekia plėtoti Lietuvoje, nes Irano Respublikoje stambiems verslininkams plėsti verslą yra gana sudėtinga dėl susidariusios politinės situacijos, t. y. nuolat taikomų įvairių ekonominių sankcijų, taip pat neramumų aplinkinėse valstybėse.
Teigia, kad atsakovo išvados dėl UAB (duomenys neskelbtini) fiktyvumo yra nepagrįstos. Konstatuoti, kad įmonė fiktyvi, galima tokiu atveju, kai įmonė rodo dokumentus, tačiau jokia reali veikla nevyksta, ji tik imituojama dokumentais. Šiuo atveju įmonė veiklą vykdo realiai.
Atsakovas, siekdamas nustatyti, kad minėtos įmonės veikla galimai yra fiktyvi, atliko vienintelį veiksmą – pareiškėjo rašytinę apklausą jam sunkiai suprantama anglų kalba, neužtikrinęs vertėjo dalyvavimo, taip pažeisdamas teisę būti išklausytam. Nors pareiškėjas turi tik bazines anglų kalbos žinias, jis teisingai nurodė tiek įmonės rekvizitus, tiek faktą, kad produkcija yra saugoma muitinės tarpininkui priklausančiame sandėlyje, įvardijo verslo partnerius, įmonės interneto svetainę, medžiagą, iš kurios gaminamos plytelės. Atlikta pareiškėjo apklausa nėra pakankamas veiksmas konstatuoti įmonės fiktyvumo faktą. Mano, kad turėjo būti atliktas išsamus aplinkybių tyrimas, kurio metu atsakovas būtų gavęs įrodymus, kad pareiškėjo įmonė vykdo realią veiklą.
Pažymi, kad E. A. yra vienas iš nedaugelio Lietuvos Respublikos piliečių, mokantis turkų bei azerbaidžaniečių kalbas, taip pat puikiai kalba rusiškai, lietuviškai ir angliškai. Dėl šių priežasčių jis nuolat dirba su minėtomis kalbomis šnekančiais verslininkais, siekiančiais pradėti ar plėtoti veiklą Lietuvos Respublikoje, ir E. A. vadovaujamų ar su juo susijusių įmonių klientai daugiausia yra Azerbaidžano, Turkijos ir kt. Azijos regionų kilmės. Taigi nėra pagrindo teigti, kad dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) pardavimo direktorius E. A. yra ir kitų įmonių darbuotojas, jų veikla su UAB (duomenys neskelbtini) yra tariamai imituojama. Tai, kad pardavimai įvyko tarp susijusių asmenų, yra normali verslo logika, kadangi kiekvienas verslininkas naudojasi savo asmeniniais kontaktais, siekdamas parduoti prekes ir paslaugas pirmiausia savo aplinkos žmonėms.
Nurodo, kad atsakovo išvados dėl įmonės veiklos fiktyvumo yra nepagrįstos jokiais įrodymais, tai yra tik prielaidos, kurios paneigtinos pareiškėjo teismui pateiktais duomenimis. Atsakovo sprendimas pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip įmonės akcininkui bei vienam iš administracijos vadovų, neabejotinai apsunkins arba net sužlugdys verslo plėtrą, kadangi tiesioginiai įmonių savininkų ar vadovų bei potencialių stambių užsakovų kontaktai yra neatsiejama verslo dalis.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi jau buvo išduotas, o pasibaigus jo galiojimo laikotarpiui jis kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti leidimą. Tai įrodo, kad pareiškėjas iki skundžiamo sprendimo priėmimo legaliai gyveno ir aktyviai siekė įteisinti savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas neturėjo jokio teisinio bei faktinio pagrindo automatiškai taikyti nuostatas dėl nelegalios migracijos grėsmės, neatsižvelgęs į visas reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. kad nėra įrodymų, kad pareiškėjas neteisėtai atvyko, būna ar gyvena Lietuvos Respublikoje. Be to, puiki pareiškėjo finansinė padėtis bei galimybės tikslų siekti legaliomis priemonėmis pagrįstai verčia abejoti nelegalios migracijos grėsme.
Teigia, kad Lietuvoje pareiškėjas nuo pat įmonės įsteigimo (t. y. per vienus metus) lankėsi intensyviai, jis čia buvo net 15 kartų. Tai rodo, kad jis gana didelį dėmesį skiria verslo plėtrai ir perkėlimui į Lietuvą, jo pastangas įkurti realų verslą, nesiekia keliauti po Šengeno valstybes ir naudotis laisvo judėjimo laisve (visus skrydžius planuoja tik į Lietuvą (Vilnių)).
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą su jais nesutinka, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.
Nurodo, kad 2017 m. vasario 28 d. pareiškėjas per apklausą nesugebėjo paaiškinti, kaip nustatomos prekių kainos, kur jos saugomos, kas tvarko įmonės buhalterinę apskaitą, nors visi šie duomenys buvo pateikti Migracijos departamentui raštu jo paties kartu su prašymu pakeisti leidimą gyventi. Pareiškėjo apklausos rezultatai vertintini kaip paviršutiniški, stokojantys konkretumo ir žinių, pareiškėjas nerodė noro bendradarbiauti ir teikti išsamią informaciją, nors to buvo pasirašytinai prašoma, jo pateikti paaiškinimai buvo itin lakoniški ir abstraktūs. Atsakovas suteikė galimybę apklausoje pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodyti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą.
Tai, kad pareiškėjas, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, negalėjo atsakyti į esminius klausimus, neatsiejamai susijusius su jo vadovaujamos įmonės veikla, sudarė pagrindą teigti, kad jis siekia tik pakeisti leidimą, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Vadinasi, duomenys, kuriuos pateikė norėdamas pasikeisti leidimą, neatitinka tikrovės. Taigi pareiškėjui leidimą atsisakyta išduoti ne dėl to, kad įmonė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) ir savo vaidmenį valdant minėtą bendrovę. Šiuo atveju atlikti patikrinimo, ar įmonė yra fiktyvi, nereikalaujama, ir atsakovas leidimą panaikinti gali surinkęs pakankamai duomenų tokiam sprendimui priimti.
Pažymi, kad Migracijos departamentas nepažeidė pareiškėjo teisės bendrauti jam suprantama kalba, kadangi apklausos lape nėra duomenų, kad pareiškėjas per apklausą būtų prašęs vertėjo, todėl nėra pagrindo manyti, kad buvo apribota jo teisė į gynybą.
Nesutinka su skundo argumentais, kad pareiškėjas apklausoje teisingai nurodė sandėliavimo vietą, kadangi jis nenurodė sandėlio adreso, ką kaip įmonės vadovas, aktyviai įsitraukęs į įmonės veiklą, turėjo nurodyti. Taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis teisingai nurodė įmonės rekvizitus ir įvardijo verslo partnerius, kadangi pareiškėjas sugebėjo nurodyti tik UAB (duomenys neskelbtini) pavadinimą ir biuro adresą, bet nenurodė nė vieno teisingo verslo partnerio pavadinimo. Pareiškėjas atsakydamas į klausimus daug kartų suklydo, tai leidžia daryti išvadą, kad jis nesidomėjo įmone, kuriai vadovauja, o tai sustiprina įtarimus dėl pareiškėjo tikrųjų ketinimų tampant UAB „Blue Crescent International“ vadovu. Pareiškėjas neįrodė, kad jo deklaruojamas tikslas – gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą UAB (duomenys neskelbtini) – yra realus ir atitinkantis tikrovę.
Teigia, kad nepagrįsta pareiškėjo išvada, jog Migracijos departamento sprendimas neišduoti leidimo jam, kaip įmonės akcininkui ir vienam iš administracijos vadovų, neabejotinai apsunkins arba net sužlugdys verslo plėtrą, kadangi atsisakymas pakeisti leidimą savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti UAB (duomenys neskelbtini) akcininko pareigas (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu), juolab kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki šios dienos pareiškėjas Lietuvos Respublikoje per mėnesį vidutiniškai praleisdavo vos po 4 dienas. Taigi jeigu nuolatinis nebuvimas Lietuvos Respublikoje iki priimant ginčijamą sprendimą netrukdė pareiškėjui valdyti įmonės, jis galės ir toliau ją valdyti nebūdamas Lietuvos Respublikoje.
Mano, kad surinktų duomenų visuma ir aplinkybės, susijusios su jo paaiškinimais tiek apklausoje, tiek ir skunde, patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo atvykimo tikslo į Lietuvos Respubliką yra pagrįstos. Taigi, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus ir prašė skundą ir patikslintą skundą atmesti. Pažymėjo, kad dėl įmonės fiktyvumo atsakovas klausimo nekelia, o leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą neatitinka tikrovės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl 2017 m. kovo 30 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/6-1)31-357/00186 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiui R. M. S.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. sausio 24 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad ketina ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. vykdyti veiklą UAB (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB (duomenys neskelbtini) įstatus, veiklos aprašymą, steigimo aktą, 2015 m. balandžio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsigijo 100 vnt. paprastųjų vardinių bendrovės akcijų, bendrovės akcininkų sąrašą, bendrovės balansą, iš kurio matyti, kad įmonės įstatinis kapitalas – 28 962 Eur, pelno (nuostolių) ataskaitą, darbo sutartį, sudarytą su Lietuvos Respublikos piliečiu, ir kitus dokumentus.
2017 m. sausio 26 d. pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė paaiškinimus, kodėl jam turi būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. kadangi jo, kaip akcininko, turinčio 50 proc. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, dalyvavimas įmonės veikloje įmanomas tik gyvenant Lietuvos Respublikoje.
2017 m. sausio 26 d. įvyko pareiškėjo apklausa dėl jo prašyme nurodytos ketinamos vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje.
2017 m. vasario 14 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius pranešimu Nr. (15/4-12)10K-7080 „Dėl prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo termino sustabdymo“, siekdamas patikslinti duomenis apie vykdomą veiklą UAB (duomenys neskelbtini), paprašė pareiškėjo iki 2017 m. kovo 14 d. atvykti į apklausą Migracijos departamente.
2017 m. vasario 28 d. įvyko pareiškėjo apklausa, susijusi su vykdoma veikla UAB (duomenys neskelbtini).
2017 m. kovo 30 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius sprendimu Nr. (15/6-1)31-357/00186 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiui R. M. S.“ nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gegužės 1 d.) (toliau – Įstatymas).
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu gali būti išduotas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1–6 punktuose nustatytas sąlygas, taip pat nėra Įstatymo 35 straipsnyje, reglamentuojančiame atsisakymo užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindus, nustatyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Apibendrinant teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, siekiančiam jį gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, gali būti priimtas nustačius, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi šiuo pagrindu, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra nurodęs, kad Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (liet. pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., LVAT 2014-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016), t. y. kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar asmuo, teikdamas prašymą gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodo jo planuojamą vykdyti veiklą atitinkantį įstatymuose nustatytą pagrindą ir ar tikrai siekia vykdyti prašyme išduoti leidimą nurodytą veiklą.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui atsisakyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, t. y. dėl to, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
Iš skundžiamo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo turinio nustatyta, kad įtarimus dėl pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės sukėlė bei išvadą, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie planuojamą veiklą ir darbą UAB (duomenys neskelbtini), lėmė šios aplinkybės:
Pareiškėjas UAB (duomenys neskelbtini) kaip veiklos tęstinumo įrodymą pateikė 2016 m. balandžio 29 d. paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dotuma“. Iš pateiktų rašytinių įrodymų t.y. išraše apie juridinio asmens duomenis matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi nuo 2015-04-16 iki 2016-09-16 buvo E. A. (E. A.), o iš „Sodros“ duomenų matyti, kad jis nuo 2016-04-30 iki šiol yra ir UAB „Dotuma“ darbuotojas. Kasos pajamų orderiai pateikti byloje yra paimti iš su E. A. susijusių asmenų (iš jo tėvo B. A. (B. A.), Azerbaidžano Respublikos piliečio I. M. (I. M.), kuris dirba UAB „Lupa LT“, kaip ir E. A., UAB „Dotuma“, kurioje dirba E. A.). Šios aplinkybės ir rašytiniai įrodymai patvirtina, kad siekiama imituoti bendrovių veiklą tarpusavio paslaugų teikimo ryšiais. Kadangi UAB (duomenys neskelbtini) vykdoma veikla susijusi su keraminių plytelių ir kitų statybinių medžiagų pardavimu, pareiškėjo buvo prašoma atsakyti, kaip nustatomos plytelių kainos, kur prekės sandėliuojamos Lietuvoje. Į šiuos klausimus pareiškėjas negalėjo atsakyti, nors bendrovės verslo plane yra nurodytas konkretus sandėliavimo adresas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas negalėjo nurodyti, kas tvarko UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, nors kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2015 m. gegužės 5 d. bendrovės apskaitos tvarkymo sutartį Nr. 15/0505 su UAB „GV finansiniai sprendimai“. UAB (duomenys neskelbtini) įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis E. A., kuris tuo pačiu metu dirbo dar 6 užsieniečių vadovaujamose įmonėse.Pirmas leidimas pareiškėjui išduotas 2016 m. balandžio 1 d., o įvertinus turimus duomenis ir dokumentus, konstatuota, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai, socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai, jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.
Teismas sutinka su atsakovo sprendimu, kadangi pareiškėjo pateikti bei atsakovo surinkti duomenys leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjo nurodomu leidimo išdavimo tikslu, t. y. jo teisėta veikla UAB (duomenys neskelbtini).
Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė su Lietuvos Respublikos piliečiu E. A. sudarytą darbo sutartį, pagal kurią šis įsipareigojo dirbti 40 valandų per savaitę, t. y. visą darbo laiką, kaip to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad iš teismui pateiktos 2017 m. sausio 26 d. pažymos matyti, kad E. A. dirbo ne tik UAB (duomenys neskelbtini), jis įsipareigojęs dirbti ir: 1) UAB „49 grupės“ nuo 7 val. iki 7.30 val., 2) UAB „Dotuma“ nuo 9 val. iki 9.30 val., UAB „Kurila“ nuo 7.30 val. iki 8 val., 3) UAB „Mankisa“ nuo 8 val. iki 8.30 val., 4) UAB „Dabusa“ nuo 8.30 val. iki 9 val. Pareiškėjas teismui pateikė 2017 m. balandžio 12 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad be to, kad dirba pareiškėjo įmonėje, jis dirba VšĮ Visuomenės specialaus mokymo ir konsultavimo centre laisvai samdomu vertėju.
Taigi, šios nustatytos aplinkybės teismui kelia pagrįstų abejonių, ar E. A., dirbdamas nurodytose įmonėse, įgyvendina su pareiškėju sudarytoje darbo sutartyje prisiimtus įsipareigojimus dirbti visą darbo laiką, t. y. 40 valandų per savaitę. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas jis patvirtino, kad dirbo ne tik pareiškėjo įmonėje, bet ir kitose įmonėse 1 valandą per dieną, o kartais 1 valandą per savaitę.
Siekdamas įrodyti, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius vykdo veiklą, pareiškėjas pateikė 2016 m. balandžio 29 d. su UAB „Dotuma“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 16/0429. Iš byloje esančių Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad E. A. nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, tačiau darbuotoju dirba iki šiol, o nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki šiol yra UAB „Dotuma“ darbuotojas.
Kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu dirbo abiejose minėtose įmonėse, todėl yra pagrindas manyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdomą veiklą buvo bandoma tik imituoti.
Be to, pareiškėjas 2017 m. vasario 28 d. apklausoje negalėjo tiksliai nurodyti, kaip nustatomos parduodamų keraminių plytelių kainos, taip pat tikslios prekių saugojimo vietos bei kas tvarko įmonės buhalterinę apskaitą. Pareiškėjas 2017 m. vasario 28 d. apklausoje nurodė, kad įmonės buhalterinius dokumentus tvarko jis ir E. A., tačiau byloje yra 2015 m. gegužės 5 d. neterminuota apskaitos tvarkymo sutartis Nr. 15/0505, sudaryta tarp UAB „GV finansiniai sprendimai“ ir UAB (duomenys neskelbtini), kuria UAB „GV finansiniai sprendimai“ įsipareigojo tvarkyti UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Taigi, matyti, kad įmonės buhalterinę apskaitą tvarko kita įmonė, o ne pats pareiškėjas ar E. A..
Pareiškėjas, kaip įmonės vadovas, turi žinoti, kuo įmonė užsiima ir kas tvarko įmonės buhalterinę apskaitą.
Kadangi pareiškėjo įmonės veikla susijusi su keraminių plytelių ir kitų statybinių medžiagų pardavimu, o, kaip teigia pats pareiškėjas, jis 25 metus susijęs su plytelių ir keramikos prekyba, todėl tai, kad negalėjo atsakyti į konkrečius klausimus, susijusius su šia veikla, t. y. kaip nustatomos plytelių kainos, kur prekės sandėliuojamos Lietuvoje, kad buhalterinę apskaitą tvarko UAB „GV finansiniai sprendimai“ pagal sutartį, o ne pats pareiškėjas ar E. A., leidžia manyti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie planuojamą veiklą ir darbą UAB (duomenys neskelbtini).
Pagrindą abejoti vykdoma veikla sudaro ir tai, kad pareiškėjo pateikti įmonės veiklą pagrindžiantys kasos pajamų orderiai buvo priimti iš asmenų, susijusių su E. A., t. y. 2016 m. spalio 19 d. kasos pajamų orderis Nr. BL161019 buvo priimtas iš jo tėvo B. A. (B. A.), 2016 m. rugpjūčio 5 d., 2016 m. rugsėjo 9 d., 2016 m. spalio 7 d. ir 2016 m. lapkričio 4 d. kasos pajamų orderiai buvo priimti iš UAB „Dotuma“, su kuria, kaip jau nurodyta anksčiau, buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis ir kurioje direktoriumi dirbo E. A..
Be to, kasos išlaidų orderiai ir atlyginimo mokėjimo žiniaraščiai yra pasirašyti UAB „GV finansiniai sprendimai“ direktorės G. V. faksimiliniu antspaudu, pareiškėjas to nepaneigė. Kaip minėta, apskaitos tvarkymo sutartimi ši įmonė įsipareigojo tvarkyti UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai arba Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo nustatyta tvarka (toliau – Elektroninio parašo įstatymas). Elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje saugus elektroninis parašas apibūdintas kaip elektroninis parašas, kuris atitinka visus šiuos reikalavimus: 1) yra vienareikšmiškai susietas su pasirašančiu asmeniu, 2) leidžia identifikuoti pasirašantį asmenį, 3) yra sukurtas priemonėmis, kurias pasirašantis asmuo gali tvarkyti tik savo valia, 4) yra susijęs su pasirašytais duomenimis taip, kad bet koks šių duomenų pakeitimas yra pastebimas.
Taigi, matyti, kad Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatyti tik du tinkami apskaitos dokumentų pasirašymo būdai, t. y. asmeniškai arba elektroniniu parašu. Elektroninio parašo įstatyme nustatyti aiškūs kriterijai, kas laikytina saugiu elektroniniu parašu, todėl faksimilinis antspaudas negali būti prilyginamas elektroniniam parašui, o šiuo atveju yra rimtas pagrindas abejoti pareiškėjo pateiktų įmonės apskaitos dokumentų, ant kurių yra tik faksimilinis antspaudas, realumu.
Iš byloje esančių muitinės deklaracijų nustatyta, kad prekių kilmės dokumentai išrašyti Irane, o jos buvo atplukdytos iš Vokietijos, važtaraščiuose nurodomas prekių pristatymo adresas (Stanevičiaus g. 32-81, Vilnius) nėra tikrasis prekių pristatymo adresas, kadangi juo prekės negalėjo būti pristatomos ir sandėliuojamos. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo sudaręs prekių saugojimo sandėlyje sutartį, kuria buvo sutarta, kad prekės bus saugomos sandėlyje Panerių g. 56, Vilnius, tačiau šis adresas minėtuose dokumentuose nenurodytas. Taip pat minėtuose dokumentuose nenurodomas ir įmonės, kur, pasak pareiškėjo, ji registruota, adresas – Ukmergės g. 315b Vilnius. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, kyla abejonių, ar prekės gabentos būtent UAB (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje įrodinėja tuo, kad yra konkreti įmonės buveinės vieta, kurioje vykdoma komercinė veikla, įrengtos darbo vietos, išdėlioti apdailos medžiagų pavyzdžiai, sukurta interneto svetainė, įmonės produkcija parduodama ne tik E. A., bet ir kitiems ūkio subjektams ir privatiems asmenims, įmonės ūkinė ir komercinė veikla nuolat auga, yra sudarytas konkretus, perspektyvus ir objektyviais rinkos duomenimis pagrįstas įmonės verslo planas, be to, pareiškėjas ir jo brolis 2016–2017 metais dalyvavo dviejose parodose Europoje.
Siekdamas pagrįsti teiginius, jog įmonė turi buveinę su įrengtomis darbo vietomis, išdėliotais apdailos medžiagų pavyzdžiais, pareiškėjas teismui pateikė antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad su protokolu esančios nuotraukos atvaizduoja aplinkybes, buvusias iki skundžiamo sprendimo priėmimo, kadangi protokolas buvo surašytas 2017 m. balandžio 13 d., o skundžiamas sprendimas priimtas 2017 m. kovo 30 d.
Taip pat pažymėtina, kad vien tik iš pareiškėjo pateiktų įrodymų, t. y. pasų, viešbučio rezervacijos, lėktuvo bilietų bei parodų lankstinukų kopijų, negalima teigti, kad jis parodose dalyvavo kaip UAB (duomenys neskelbtini) atstovas.
Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad realiai ketina užsiimti teisėta veikla minėtoje įmonėje, pateikė dokumentus dėl UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, tačiau jie vertintini kritiškai. Pareiškėjo netikslūs atsakymai dėl verslo partnerių teisingų pavadinimų, nežinojimas, kas tvarko įmonės buhalterinę apskaitą, kur tiksliai sandėliuojamos prekės, kaip nustatomos parduodamų keraminių plytelių kainos, leidžia manyti, kad pareiškėjo tikslas nėra užsiimti Lietuvos Respublikoje teisėta veikla toje įmonėje.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad įmonė ieško galimybių, kaip toliau plėtoti veiklą, ir yra užmezgusi kontaktus su UAB „Ermitažas“, UAB „Moki-veži“ ir UAB „Senukai“ dėl produkcijos pardavimo. Siekdamas patvirtinti šiuos argumentus teismui pateikė elektroninių laiškų kopijas, tačiau jos vertintinos kritiškai, kadangi neįrodo, kad su šiomis įmonėmis buvo susitarta dėl realių pardavimų.
Pareiškėjas mano, kad atsakovas, siekdamas nustatyti veiklos fiktyvumą, turėjo apklausti jį raštu, apklausti įmonės verslo ir (ar) paslaugų partnerius Lietuvos Respublikoje, nuvykti į įmonės registracijos vietą arba jos veiklos vykdymo vietą, išsiųsti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms, įmonėms prašymus pateikti duomenis apie įmonės vykdomą veiklą ir kt.
Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti keli alternatyvūs atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai ir, esant bent vienam iš jų, minėtą leidimą atsisakoma išduoti.
Nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie planuojamą veiklą ir darbą UAB (duomenys neskelbtini), t. y. nustatė vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvardytų alternatyvių pagrindų, kuriam esant atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tiek iš ginčijamo sprendimo turinio, tiek iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad atsakovas nenustatinėjo UAB (duomenys neskelbtini) fiktyvumo apskritai, o iš pateiktų duomenų ir pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie planuojamą veiklą ir darbą šioje įmonėje. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad nebuvo nustatytas įmonės fiktyvumas, atmetamas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad per apklausą jam nebuvo suteiktos vertėjo paslaugos, todėl negalėjo tinkamai atsakyti į visus jam pateiktus klausimus.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pageidavęs, kad 2017 m. sausio 26 d. ir 2017 m. vasario 28 d. vykusiose apklausose dalyvautų vertėjas. Nusprendęs atsakinėti į klausimas ne savo gimtąja kalba, pareiškėjas prisiėmė riziką, kad pateikti atsakymai galimai nebus pakankamai išsamūs, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat vadovaudamasis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, t. y. kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, vertinant nelegalios migracijos grėsmę, vertinamos visos faktinės aplinkybės, kurios gali kelti pagrįstų abejonių dėl užsieniečio deklaruojamo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo bei sąlygų (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046/2015, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-3442-756/2017).
Pareiškėjas 2017 m. vasario 28 d. apklausoje papildomai nurodė, kad Lietuva yra Šengeno zonoje, Baltijos šalių centras, šalia yra Baltarusija su labai didele populiacija, todėl jis nori turėti verslą tarp Irano ir Europos šalies. 2017 m. sausio 26 d. apklausoje pareiškėjas į klausimą, kodėl nusprendė verslu užsiimti Lietuvoje, o ne kitoje Šengeno valstybėje, atsakė, kad Lietuva neturi keramikos ir marmuro, todėl jis nori tai importuoti ir eksportuoti. Iš šių pareiškėjo atsakymų matyti, kad jis konkrečiai nežino, kuo UAB (duomenys neskelbtini) užsiims, nes teigia, kad Lietuva neturi keramikos ir marmuro, tačiau paaiškina, kad įmonės veikla bus susijusi ir su eksportu. Tai, kad Lietuvą nurodė kaip strategiškai patogią Šengeno zonos vietą, leidžia manyti, kad pareiškėjo tikslas yra tik patekti į Šengeno zoną.
Pareiškėjas mano, kad leidimo neišdavimas apsunkins ar net sužlugdys jo verslo plėtrą, tačiau iš teismui pateiktų duomenų apie jo atvykimus ir išvykimus iš Lietuvos matyti, kad pareiškėjas atvykęs į Lietuvą joje būdavo vos keletą dienų, todėl darytina išvada, jog jo nebuvimas Lietuvoje neturi lemiamos įtakos UAB (duomenys neskelbtini) egzistavimui ir verslo plėtrai, o pareiškėjo argumentai vertintini kaip gynybinė pozicija. Jis neįrodė, kad su Lietuvos Respublika jį sieja ilgalaikiai, socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai ar kad jis turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.
Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir esančių įrodymų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, todėl Migracijos departamento išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, laikytina pagrįsta.
Taigi atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad 2017 m. kovo 30 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-1)31-357/00186 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiui R. M. S.“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą yra išvestinis, todėl jis negali būti tenkinamas, netenkinus reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą.
Pareiškėjas prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. S. (R. M. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.