Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-21 · Administracinė byla Nr. I-1776-815/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-21
Bylos Nr.
I-1776-815/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06742-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
J. Š., L. N., J. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apygardos probacijos tarnybos, Vilniaus apygardos probacijos tarnybai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1776-815/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06742-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. Š., L. N. ir J. V. skundus atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apygardos probacijos tarnybos, ir Vilniaus apygardos probacijos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėja J. Š. su 2013 m. lapkričio 11 d. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydama: priteisti nuo pirmos darbo Vilniaus apygardos probacijos tarnyboje (toliau ir – Tarnyba) dienos iki (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalies ir Statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose buvo nustatyti sumažinti darbo užmokesčio dydžiai ir kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai; panaikinti Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. VR2-473 „Dėl informacijos apie darbo užmokesčio nepriemoką pateikimo“. Pareiškėja L. N. su 2013 m. lapkričio 14 d. skundu (b. l. 30-33) ir patikslintais skundais (b. l. 39-43, 94-97) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus apygardos probacijos tarnybos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką – (duomenys neskelbtini) Lt, susidariusią taikant Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalies ir Statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėja J. V. su 2013 m. lapkričio 21 d. skundu (b. l. 115-118) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos probacijos tarnybos, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią taikant Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalies ir Statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose buvo nustatyti sumažinti priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžiai ir kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Tarnyba, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į pareiškėjų skundus nurodė, kad su skundais nesutinka ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad darbo užmokesčio dalys pareiškėjoms buvo neišmokėtos ne dėl Tarnybos kaltės. Tarnyba apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjoms darbo užmokestį veikė teisėtai. Mano, kad bylos nagrinėjimas turi būti sustabdytas, kol bus nustatytas neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmas (b. l. 9-13, 49-53, 123-126).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundų ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. Š., L. N. ir J. V. skundus sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjoms neišmokėtas tarnybinio atlyginimo dalis (apskaičiavimo lentelės, b. l. 15, 90-91, 128-129). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.

Remiantis tais pačiais argumentais, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos J. Š. reikalavimo dėl Vilniaus apygardos probacijos tarnybos 2013 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. VR2-473 „Dėl informacijos apie darbo užmokesčio nepriemoką pateikimo“ panaikinimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų J. Š., L. N. ir J. V. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis