- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-04
- Bylos Nr.
- 2S-2916-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Pareiškėjas
- A. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. G. (A. G.) atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. G. prašymas dėl proceso atnaujinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu atmetė A. G. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą nepakeistą.
Šalies argumentai
A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti bylos, baigtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu, procesą ir pripažinti 2002 m. gruodžio 31 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir L. G., negaliojančia ir pripažinti 2011 m. rugpjūčio 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį, kuria T. I. ir I. J. lygiomis dalimis paveldėjo ½ žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalį, negaliojančia.
Nurodo, jog grindė ieškinį aplinkybėmis, jog L. G. neturėjo ketinimų tapti žemės sklypo dalies savininke. Buvo sudarytas tariamas sandoris, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Teigia, jog šiais metais sužinojo naujas aplinkybes, patvirtinančias, jog L. G. ne kartą sakė kitiems asmenims, kad ji nėra tikroji žemės sklypo dalies savininkė, jos nuosavybės teisė į žemės sklypo dalį buvo formaliai įforminta. Taip L. G. pripažino, kad ginčo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių. Teigia, jog liudytojas J. J., kuris pažinojo pareiškėjo šeimą ir L. G., 2003 metais norėjo pirkti ginčo žemės sklypo dalį. L. G. paaiškino, jog ji nėra žemės sklypo dalies savininkė. Be to, pareiškėjas atsitiktinai sutiko liudytoją L. B., kuri papasakojo pareiškėjui, kad L. G. jai sakė, jog ji po pareiškėjo tėvo mirties formaliai įsigijo pareiškėjo tėvui priklausančią žemės sklypo dalį, kad ši neatitektų valstybei. Vėliau L. G. kreipėsi į tą pačią liudytoją, prašydama, kad ši melagingai patvirtintų teisme, jog L. G. sumokėjo pinigus už įsigytą žemės sklypo dalį. Pasak pareiškėjo, nurodytos aplinkybės jam tapo žinomos ne anksčiau negu 2015 m. balandžio 27 d. Jo vertinimu, egzistuoja sąlygos bylos procesui pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą atnaujinti.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys T. I. ir I. J. prašė atmesti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Teigė, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad L. G. sakė kitiems asmenims, jog žemės pirkimo sandoris yra sudarytas tik dėl akių, neatitinka naujai paaiškėjusios aplinkybės požymių. Pareiškėjas jau rėmėsi šia aplinkybe, siekė ją įrodyti liudytojų parodymais. Vien tas faktas, jog aplinkybė nebuvo įrodyta, nereiškia, kad ji yra naujai paaiškėjusi aplinkybė. Pareiškėjo naujai nurodomų liudytojų parodymai visų bylos įrodymų kontekste nėra tokie reikšmingi ir vertingi, kad egzistuotų tikimybė, jog teismas padarytų kitokias, negu jau buvo padarytos, išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra grindžiamas Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas, kai pareiškėjas įrodo, kad: 1) aplinkybės egzistavo tiek nagrinėjant bylą, tiek priimant sprendimą; 2) aplinkybės pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos po to, kai teismo sprendimas įsiteisėjo; 4) aplinkybės turi esminės reikšmės bylai, tai yra, jei jos būtų žinomos nagrinėjant bylą ir atskleistos teismui bei pasitvirtintų, būtų priimtas iš esmės kitoks sprendimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2010).
Pareiškėjas įrodinėjo teisme, jog jo ginčijamas sandoris yra tariamas sandoris. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, vertino pareiškėjo kviestų liudytojų parodymus ir atmetė juos, nes parodymai prieštaravo vieni kitiems ir bylos rašytiniams įrodymams. Pareiškėjas teigia, jog jo naujai nurodomi liudytojai pažinojo tiek pareiškėjo šeimą, tiek L. G. Todėl pareiškėjas, visą laiką nuosekliai gindamas savo poziciją dėl ginčo sandorio sudarymo, galėjo ir privalėjo kviesti liudyti žmones, kurie galimai turėtų informacijos apie sandorio sudarymo aplinkybes bei galėtų patvirtinti jo poziciją. Teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė kelis liudytojus, bet nenustatė pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, jog, pareiškėjo naujai nurodomiems liudytojams davus parodymus, būtų priimtas iš esmės kitoks sprendimas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai detaliai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad ginčo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių. Todėl šios aplinkybės nepripažintinos naujomis ar naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir atnaujinti procesą.
Pareiškėjo atskirasis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodomi liudytojai pažinojo tiek
pareiškėjo šeimą, tiek L. G., todėl pareiškėjas galėjo ir privalėjo kviesti liudyti žmones, kurie galimai turėtų informacijos apie sandorio sudarymo aplinkybes bei galėtų patvirtinti jo poziciją, yra nepagrįsta. Pareiškėjas negalėjo žinoti, kokiais klausimais bendravo jo nurodomi liudytojai ir L. G. Jis, kol liudytojai patys nepasakė, nežinojo, jog buvo bendraujama bylai reikšmingų aplinkybių klausimais;
pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog, pareiškėjo naujai
nurodomiems liudytojams davus parodymus, būtų priimtas iš esmės kitoks sprendimas, yra nepagrįsta. Teismas, darydamas tokią išvadą, iš anksto nusprendė, kokią įrodomąją reikšmę gali turėti liudytojų parodymai, nors šių liudytojų dar neapklausė;
teismai tyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad ginčo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių,
bet nereiškia, jog naujai paaiškėję faktai ir nauji įrodymai, patvirtinantys nagrinėtas aplinkybes, Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nelaikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Be to, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra esminės. Esant kitokiai įrodymų visumai, gali būti kitaip vertinamos anksčiau nagrinėtos aplinkybės ir priimtas iš esmės kitoks teismo sprendimas;
pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nagrinėjant bylą, buvo apklausti keli liudytojai, bet
nebuvo nustatytos jo nurodomos aplinkybės, yra nepagrįsta. Liudytojas J. G., kuris buvo notarų biure, sudarant žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandorį, patvirtino, kad pinigai nebuvo sumokėti ir sandoris buvo formalus. Liudytojas R. P. paliudijo, kad L. G. pripažino sandorio formalų pobūdį ir paaiškino, jog nemokėjo pinigų.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys T. I. ir I. J. prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Suinteresuotų asmenų atsiliepimas į atskirąjį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė nėra nauja
aplinkybė. Pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu jau buvo žinoma jo nurodoma aplinkybė, kurią, kaip jis nurodo, patvirtina naujai atrasti liudytojai;
pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo naujai nurodomų liudytojų
parodymų svarumą kitų bylos įrodymų kontekste. Toks teismo vertinimas yra pagrįstas tinkamu proceso atnaujinimo instituto taikymu. Pareiškėjo naujai nurodomų liudytojų parodymai visų bylos įrodymų kontekste nėra tokie reikšmingi ir vertingi, kad egzistuotų tikimybė, jog teismas padarytų kitokias, negu jau buvo padarytos, išvadas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo 2015 metais sutiktų liudytojų nurodytos aplinkybės laikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ir gali turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjo atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Apeliantas kreipėsi į teismą, prašydamas Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu atnaujinti procesą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė apelianto prašymą dėl proceso atnaujinimo. Teismo vertinimu, apelianto nurodomos faktinės aplinkybės, grindžiamos naujų liudytojų parodymais, Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nulemtų kitokio teismo sprendimo, atnaujinus bylos procesą, priėmimą. Apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Be kitų argumentų, nurodo, kad teismas, darydamas tokią išvadą, iš anksto nusprendė, kokią įrodomąją reikšmę gali turėti liudytojų parodymai, nors šių liudytojų dar neapklausė.
Sprendžiant, egzistuoja ar ne Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto numatytas proceso atnaujinimo pagrindas, pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės ir / ar pateikti faktiniai duomenys nėra tiriami ir vertinami iš esmės. Toks faktinių aplinkybių ir / ar faktinių duomenų tyrimas bei vertinimas atliekamas pakartotinai nagrinėjant bylą, jeigu yra atnaujinamas bylos procesas (Civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 4 dalis). Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, patikrina, ar prašymas yra paduotas, nepraleidus įstatymo numatyto termino, ir pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Pasitvirtinus abiem sąlygoms, tai yra nustačius, jog prašymas yra paduotas, nepraleidus įstatymo numatyto termino, ir pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas atnaujina bylos procesą (Civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 3 dalis). Būtinoji proceso atnaujinimo pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą sąlyga yra ta, jog pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės turi būti esminės bylos aplinkybės, kas procesine prasme reiškia, jog, pasitvirtinus tokioms aplinkybėms, būtų priimtas iš esmės kitoks teismo sprendimas. Vadinasi, sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neišvengiamai yra atliekamas pareiškėjo nurodomų faktinių aplinkybių ir / ar pateiktų faktinių duomenų vertinimas. Kitaip nebūtų objektyvios galimybės patikrinti, ar prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas proceso atnaujinimo pagrindu, numatytu Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu atmetė apelianto ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia. Apeliantas įrodinėjo, kad jo ginčytas žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandoris yra tariamas sandoris. Ši aplinkybė buvo grindžiama ir liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog, sudarant apelianto ginčytą pirkimo-pardavimo sandorį, buvo išreikšta tikroji sandorio šalių valia, ir atmetė apelianto argumentus, kuriais jis grindė savąjį materialinį subjektinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, jog, priešingai negu įrodinėjo apeliantas, buvo išreikšta tikroji sandorio šalių valia. Apelianto prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas naujai nurodomų liudytojų paaiškinimais, kurie, pasak apelianto, patvirtina, jog žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Vadinasi, apeliantas siekia naujai teikiamais faktiniais duomenimis pagrįsti aplinkybę, kuria buvo iš esmės pasisakyta ir kuri buvo atmesta kaip neįrodyta apelianto siekiamame atnaujinti bylos procese. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto nurodomi nauji faktiniai duomenys nelemtų iš esmės kitokio teismo sprendimo priėmimo, yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, pagrįstai vertino ir pasisakė, kokią reikšmę bylos išsprendimui galėtų turėti apelianto nurodomi nauji faktiniai duomenys. Kaip jau buvo nurodyta, kitaip negalėtų būti patikrinta, egzistuoja ar ne proceso atnaujinimo pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apelianto nurodomų faktinių duomenų galimos įtakos bylos išsprendimui klausimu, neperžengė šių faktinių duomenų vertinimo ribų, numatytų Civilinio proceso kodekso 370 straipsnio 3 dalyje. Be to, apeliantas neįrodė ir kitos proceso atnaujinimo pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą sąlygos. Pasak apelianto, jo nurodomi liudytojai pažinojo ir žemės sklypo dalies įgijėją. Apeliantas nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, kad egzistavo objektyvios priežastys, sukliudžiusios jo nurodomiems liudytojams duoti paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, šiam nagrinėjant apelianto ieškinį. Apelianto argumentas, kad jis negalėjo žinoti, kokiais klausimais bendravo jo nurodomi liudytojai ir žemės sklypo dalies įgijėja, nėra pakankamas išvadai, jog šie liudytojai dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti apklausti, nagrinėjant apelianto ieškinį, daryti. Kitaip tariant, apeliantas neįrodė, kad jis, kai byla buvo nagrinėjama teisme, nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo naujai teikiamų faktinių duomenų buvimą.
Apeliantas neįrodė sąlygų, kurios yra būtinos procesui pagal Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl proceso atnaujinimo. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti apelianto argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.
Suinteresuoti asmenys T. I. ir I. J. apeliacinėje instancijoje patyrė 100 Eur išlaidas už advokatės pagalbą. Apelianto atskirasis skundas yra atmestas. Todėl apeliacinės instancijos teismas priteisia suinteresuotiems asmenims iš apelianto 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti T. I. ir I. J. iš A. G. (A. G.) 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.