Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. gynėjo advokato Piotro Orlovo kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausme; 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausme, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį aštuonerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, teismas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė laisvės atėmimą devyneriems metams.

Vadovaudamasis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo neatliktos bausmės dalį pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį ir galutinę bausmę paskyrė devynerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. A., tačiau kasacinių skundų dėl jo nėra paduota.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. L. ir A. A. apeliaciniai skundai atmesti. Iš nuteistųjų M. L. priteista 300 Lt, iš A. A. – 203,16 proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2006 m. balandžio 29 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, iš nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo 50 vnt. tablečių psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio bendroji masė – 2,883 g, neteisėtai jį laikė nenustatytoje vietoje ir tą pačią dieną apie 19.30 val. Tauragėje atgabeno automobiliu iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Gedimino g. 21A, prie parduotuvės „IKI“, ir ten jas pasikėsino parduoti nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui už 400 Lt, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes šią veiką kontroliavo teisėsaugos institucijų pareigūnai.

2006 m. gegužės 10 d., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, neteisėtai iš nenustatyto asmens įsigijo 10 vnt. tablečių psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio bendroji masė – 0,558 g, ir iš dalies susmulkintos augalines kilmės narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurios bendroji masė – l,024 g, neteisėtai jas laikė nenustatytoje vietoje, o 2006 m. gegužės 10 d., apie 19.30 val., Tauragėje gabeno jas su savimi iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Gedimino g. 21A, prie parduotuvės „IKI“, ir ten jas neteisėtai pasikėsino parduoti nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui už 130 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes šią veiką kontroliavo teisėsaugos institucijų pareigūnai.

2006 m. gegužės 23 d., tikslus laikas nenustatytas, Šiauliuose, tikslesnis adresas nenustatytas, iš A. A. neteisėtai įsigijo 402 vnt. tablečių psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurios bendroji miltelių masė – 22,504 g, ir 200 vnt. tablečių psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios bendroji tablečių masė – 11,665 g, t. y. didelį kiekį psichotropinių medžiagų, kurias neteisėtai laikė savo automobilyje „Mazda 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o 2006 m. gegužės 23 d., tikslus laikas nenustatytas, savo automobiliu jas gabeno iš Šiaulių į Tauragę ir apie 23.30 val. Tauragėje, prie automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie parduotuvės „IKI“, Gedimino g. 21A, jas neteisėtai pasikėsino parduoti nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui už 3850 Lt, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes šią veiką kontroliavo teisėsaugos institucijų pareigūnai.

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes net pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas nepatikrino esminių apeliacinio skundo argumentų dėl provokacinių veiksmų M. L.. Teismai netinkamai vertino nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM) reglamentuojančias teisės normas, pažeidė įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančias teisės normas bei nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų, susijusių su nusikalstamos veikos imitavimo modelio teisėtumo kriterijais.

Teismai, kasatoriaus manymu, netinkamai vertino nusikalstamos veikos imitavimo modelio teisėtumo klausimą. Skunde teigiama, kad pagal 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą išaiškinimą, modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Tačiau, pasak gynėjo, byloje operatyvinės veiklos slaptas dalyvis M. S. ir liudytojas Nr.112, pasinaudodami M. L. neteisėtu uždarymu į areštinę, provokavo nuteistąjį parduoti jiems narkotikus taip pažeisdami M.L. žmogaus teises.

Taip pat skunde nurodoma, kad pagal šį teismo išaiškinimą pareiga tikrinti, ar atliekant modelį nebuvo provokuojama, tenka teismui, o toks tikrinimas turi būti atliekamas laikantis proceso teisingumo, rungimosi, šalių lygybės principų, tinkamai užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą, tačiau teismai šių principų nesilaikė, nes paneigdami išprovokavimo versiją rėmėsi vien kaltinimo pateikiamais įrodymais, su kuriais gynyba negalėjo susipažinti, atmetant gynybos teisėtus prašymus dėl M. L. nurodytų aplinkybių tyrimo.

Skunde teigiama, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelio veiksmai buvo atlikti nesant teisinio pagrindo. Pagal BPK 158 straipsnio 2 dalį savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai leidžiami tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, tuo tarpu teismai nepagrįstai NVIM veiksmų teisinį pagrindą siejo su Klaipėdos apygardos prokuratūros vyr. prokuroro 2006 m. kovo 30 d. sankcionavimu, o ne su Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nutartimi, kuria buvo leista atlikti NVIM veiksmus. Kasatorius nurodo, kad teismo nutartis dėl NVIM veiksmų buvo priimta 2006 m. gegužės 23 d. ir įsiteisėjo per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos (BPK 440 straipsnis), bet NVIM veiksmai, kurių pagrindu buvo surinkti nusikalstamas veikas inkriminuojantys įrodymai dėl M.L., buvo atlikti iki minėtos nutarties įsiteisėjimo. Taigi tokie veiksmai atlikti be teisinio pagrindo, o tai reiškia, kad įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, yra neteisėti (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Atitinkamai šiais įrodymais pagrįsti nuosprendžiai negali būti teisėti, nes priimti esmingai pažeidžiant BPK nuostatas.

Skunde nurodoma, kad provokacija pagal Operatyvinės veikos įstatymą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus yra veikla, galinti pasireiškti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai (kasacinė nutartis 2K-52/2001). Tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kasatoriaus nuomone, netinkamai ir pernelyg siaurai aiškino provokacijos sąvoką, apsiribodami tuo, kad prieš M. L. nebuvo naudojama jokia aktyvi prievarta daryti nusikaltimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. vasario 5 d. sprendime byloje Ramanauskas prieš Lietuvą išaiškino, kad kurstoma yra tada, kai pareigūnai [...] neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikaltimo tyrimu, bet siekdami surinkti įrodymus, savo daroma įtaka kursto nusikaltimą, kuris antraip nebūtų padarytas. Kasatorius mano, kad M. L. baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad jam taikyto NVIM vykdytojai neapsiribojo pasyviu nusikaltimo tyrimu ir įkyriais prašymais parduoti atitinkamą kiekį narkotinių medžiagų, siekdami surinkti įrodymus, sukurstė (išprovokavo) padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Byloje nėra įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnį, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad narkotikų ir psichotropinių medžiagų disponavimu M. L. vertėsi iki NVIM sankcionavimo, ir kurie patvirtintų, kad operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai tik prisidėjo prie M. L. tariamų nusikaltimų. Pagal EŽTT praktiką jeigu byloje nėra įrodymų, kad asmuo anksčiau vykdė tokio paties pobūdžio nusikalstamas veikas, tai vertinama kaip viena iš aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareigūnų veikla peržengė pasyvaus nusikaltimo tyrimo ribas ir tai prilyginama kurstymui.

Skunde teigiama, kad slaptai sekdami M. L. nuo 2005 m. gruodžio mėnesio policijos pareigūnai neužfiksavo ir neįrodė atvejo, kad jis būtų pardavęs narkotikus kitiems asmenims. Šioje byloje, iškyrus nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelio metu užfiksuotus narkotinių medžiagų pardavimus, nėra nustatyta nė vieno atvejo – nei iki NVIM sankcionavimo, nei vėliau, kad M.L. būtų įgijęs, gabenęs, pardavęs narkotines medžiagas. Teismai nesurinko faktinių duomenų, kuriuos būtų galima laikyti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, paneigiančių M.L. provokavimą.

Teismai netyrė ir nevertino telefoninių pokalbių, fiksuotų nuo 2005 m. gruodžio 18 d. iki 2006 m. kovo 6 d., turinio, nors suvestinėje nurodyti konkretūs asmenys yra šių asmenų telefonų numerių abonentai. Dėl to buvo būtina dėl suvestinės turinio apklausti M. L., kitą kaltinamąjį, nustatyti kitus pokalbių dalyvius, apklausti juos kaip liudytojus ir tik tada vertinti pokalbių suvestines kaip įrodymus. Tą turėjo padaryti ir apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, tačiau šios svarbios aplinkybės liko neišsiaiškintos. M. L. kategoršikai neigė, kad iš išslaptintų suvestinių matyti, jog jis narkotikų prekyba užsiėmė ir anksčiau nei buvo sankcionuotas NVIM, o neištirtomis suvestinėmis tai neįrodyta. Taip buvo pažeista BPK 301 straipsnis, reikalaujantis, kad nuosprendis būtų grįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Be to, teismas, vertindamas telefoninių pokalbių suvestines, rėmėsi tik interpretacijomis ir prielaidomis, nesuteikiant galimybės M. L. pateikti paaiškinimų, o tai rodo teismų šališkumą M. L..

Kasaciniame skunde pažymima, kad operatyvinė informacija apie nusikalstamą veiką pati savaime nėra įrodymas baudžiamojo proceso prasme, nes tai yra tik pagrindas rinkti įrodymus ir juos fiksuoti. Teismai nepatikrino M.L. nurodytų argumentų dėl provokacinių veiksmų pradžios ir besąlygiškai rėmėsi vien kaltinimo įrodymais. Kasatorius mano, kad M. L. formaliai pareikštas kaltinimas dėl vagystės baudžiamojoje byloje Nr.85-1-00234-06 buvo tik provokacinis veiksmas, nes, kaip matyti iš liudytojo S.D. apklausos, nebuvo jokio pagrindo įtarti M. L. dėl vagystės ir juo labiau jį uždaryti į areštinę. Be to, pažymėtina, kad S.D. parodymai visiškai nebuvo vertinti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino apeliacinio skundo argumentų dėl M.S. provokacinių veiksmų, dėl M.L. uždarymo į areštinę ir įtarimo vagystės byloje pagrįstumo, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, įrodinėdamas, kad pareigūnai tik prisijungė prie M. L. daromų nusikaltimų, nepagrįstai rėmėsi įslaptinto liudytojo Nr. 112 ir operatyvinės veiklos slaptojo dalyvio M. S. parodymais.

Be to, apeliacinės instancijos teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutarties nurodymą apklausti operatyvinės veiklos slaptąjį dalyvį M. S. įvykdė formaliai, pažeisdamas liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos tvarką (BPK 282 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalis), nes šį liudytoją apklausė ne teisėjas, o Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoja; M.L. ir jo gynėjui nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimus šiam liudytojui ir išsiaiškinti jo parodymų prieštaravimus, todėl tokie parodymai yra neteisėti.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimų tarp M. L. ir įslaptintų liudytojų parodymų. M. L. nuo sulaikymo pradžios prisipažino dėl keturių nusikalstamos veikos epizodų (2006 m. balandžio 12 d., 2006 m. balandžio 29 d., 2006 m. gegužės 10 d., 2006 m. gegužės 23 d.), tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei teismai nepateisinamai ignoravo M. L. nurodytą pirmą epizodą, t. y. 2006 m. balandžio 12 d. įvykį, ir šio įvykio aplinkybių tinkamai nepatikrino, todėl teismuose buvo tiriami tik trys vėlesni epizodai ir tik už tris epizodus M. L. buvo nuteistas. Pasak kasatoriaus, policijos pareigūnams, organizavusiems nusikaltimo provokaciją, prokurorui, palaikančiam kaltinimą, ir šališkiems teismams gal būt buvo nenaudinga visapusiškai tirti 2006 m. balandžio 12 d. narkotikų pirkimo aplinkybes, nes ištyrus aplinkybes būtų nustatyta, kad liudytojas Nr. 112 duoda melagingus parodymus ir, kad 2006 m. balandžio 12 d. pirkimas – pardavimas, dalyvaujant NVIM dalyviui ir kitam operatyvinės veiklos slaptam dalyviui M.S., buvo neteisėtas, nesankcionuotas, dėl to NVIM taikymas yra akivaizdžiai neteisėtas.

Teismai nepateisinamai ignoravo liudytojos N.U. parodymus apie tai, kad NVIM dalyvis Nr. 112 dalyvavo sandoriuose su M.L. tiek 2006 m. balandžio 12 d., tiek 2006 m. gegužės 23 d. Kasatorius nurodo, kad policijos pareigūnų veiksmų provokacinį pobūdį įrodo ir tai, kad nuo 2005 m. gruodžio mėnesio sekdami M.L., turėdami operatyvinius duomenis apie 2006 m. balandžio 12 d. narkotikų pardavimą NVIM dalyviui (liudytojui Nr. 112) ir operatyvinės veiklos slaptam dalyviui M.S., pareigūnai ir toliau inicijavo ir organizavo narkotikų pardavimą 2006 m. balandžio 29 d., 2006 m. gegužės 10 d. ir galiausiai išprovokavo didelio narkotikų kiekio pardavimą, taip neteisėtai M. L. įtraukdami į sunkius nusikaltimus, nors buvo galima užkirsti kelią narkotikų pardavimams dar 2006 m. balandžio 12 d.

Taip pat, prokuroro manymu, kasacinio skundo argumentai dėl NVIM realizavimo teisėtumo jau buvo išnagrinėti anksčiau nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme. Pasak prokuroro, šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas turėtų būti tik klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pat ar ištaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegijos nurodytą trukūmą, kurį turėjo galimybių ištaisyti.

Prokuroro manymu, iš Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutarties matyti, kad šie trukūmai buvo ištaisyti, liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas ir suteiktas Nr. 202, buvo apklaustas, jo parodymai teismo įvertinti. Be to, apeliacinės instancijos teismas įvardijo ir įvertino kitus įrodymus, patvirtinančius, kad prekyba psichotropinėmis medžiagomis buvo M. L. įprasta veikla, o jo teiginiai apie provokavimą neturi jokio pagrindo. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus M. L. apeliacinio skundo argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK reikalavimų pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis, nes nepatikrinti esminiai apeliacinio skundo argumentai dėl provokacinių veiksmų M. L. atžvilgiu ir NVIM sankcionavimo bei realizavimo teisėtumo.

Pažymėtina, kad M. L. byla trečią kartą apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi (2K-7-315/2009) ją perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pasireiškusių tuo, kad nebuvo motyvuotai atsakyta į visus apeliacinio skundo argumentus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo aiškiai suformuluota nagrinėjimo kryptis apeliacinės instancijos teismui, nurodant, kokie argumentai liko neišnagrinėti ir kokie būtini procesiniai veiksmai turėjo būti padaryti siekiant išsamiai motyvuoti atsakymus į apeliacinių skundų teiginius. Tai reiškia, kad grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui ji turėjo būti nagrinėjam tų klausimų apimtyje, kurie buvo nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, nes dėl kitų klausimų teismas išsakė savo galutinę poziciją ir padarė sprendimą. Vienas iš tokių klausimų, kuriais galutinai pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, buvo susijęs su NVIM sankcionavimo teisėtumu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija aiškiai nurodė, kad NVIM buvo sankcionuotas teisėtai ir bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad tam buvo pakankamas pagrindas. Tačiau teisėjų kolegija pažymėdama, kad tam, jog NVIM surinktus duomenis būtų galima pripažinti įrodymais, reikia, kad ir NVIM realizavimas būtų teisėtas, t. y. kad nebūtų provokacijos asmeniui padaryti nusikalstamus veiksmus. Dėl šios skundo dalies teismas padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų reikalingų priemonių, kad būtų pateiktas išsamus atsakymas. M. L. skunde buvo iškeltas būtent šis klausimas, ar nebuvo provokacinių veiksmų, kai M.L. buvo uždarytas į areštinę ir ten susipažino su operatyvinės veiklos slaptu dalyviu „M. S.“, kuris vėliaus jį suvedė su NVIM dalyviu slaptu liudytoju Nr. 112. Būtent šioje dalyje kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo veiksmai nebuvo pakankami išsamiam bylos ištyrimui ir teisingos nutarties priėmimui, kad versijos apie M.L. provokaciją patikrinimui teismas turėtų apklausti slaptąjį dalyvį „M. S.“. Taigi byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka buvo grąžinta siekiant, kad būtų ištaisyti būtent minėti apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumai, t. y. buvo grąžinta tik ta bylos dalis, kuria siekiama išsiaiškinti ir motyvuotai atsakyti, ar M. L. nebuvo daromas teisėsaugos pareigūnų provokavimas. Nutartimi buvo suformuotos aiškios bylos nagrinėjimo kryptys ir užduotys, todėl dabar bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme apeliacinės instancijos teismo paskutinę nutartį reikia vertinti šių nustatytų krypčių ir užduočių kontekste, t. y. nagrinėti, ar apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į klausimą dėl teisėsaugos pareigūnų tariamo M. L. provokavimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas trečią kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ėmėsi visų priemonių, kad būtų galima išsamiai ištirti ir motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo klausimą dėl M. L. provokavimo iš teisėsaugos pareigūnų pusės. Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, atnaujino įrodymų tyrimą, pareikalavo duomenų dėl NVIM modelio sankcionavimo, dėl „M. S.“ tapatybės nustatymo, jo suradimo, įslaptinimo ir apklausos, taip pat liudytojo Nr. 112 duomenų ir apklausos. M. S. buvo suteiktas liudytojo Nr. 202 ir jis pirmą kartą apklaustas 2010 m. kovo 29 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose. Su šiuo apklausos protokolu proceso dalyviai buvo supažindinti teisiamojo posėdžio metu 2010 m. balandžio 14 d. Vėliau buvo dar kartą nuspręsta apklausti slaptus liudytojus Nr. 202 ir Nr. 112, bei iškviesti ir apklausti liudytojus E. M., S. D. ir D. M.. Pažymėtina, kad proceso dalyviams buvo užtikrintos teisės užduoti klausimus įslaptintiems liudytojams, nes byloje yra duomenų, kad M. L. gynėjas advokatas P. Orlovas raštu pateikė klausimus įslaptintiems liudytojams Nr. 112 ir Nr. 202. Teismas liudytoją Nr. 202 apklausė 2010 m. balandžio 30 d., iš apklausos protokolo turinio matyti, kad jam buvo pateikti gynėjo užduoti klausimai ir liudytojas į juos atsakė, o liudytojas Nr. 112 buvo apklaustas 2010 m. rugsėjo 23 d., jam taip pat buvo užduoti klausimai, pateikti gynėjo advokato P. Orlovo, į juos atsakyta. Teisiamojo posėdžio metu perskaičius liudytojo Nr. 202 ir Nr. 112 apklausų protokolus pastabų dėl apklausų nebuvo pareikšta. Šie bylos duomenys rodo, kad teismas įvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje įvardytą užduotį, pažeidimų atliekant procesinius veiksmus nebuvo nustatyta.

Klaipėdos apygardos teismas, atlikęs reikalingus procesinius veiksmus ir surinkęs duomenis bei juos ištyręs ir įvertinęs kitų bylos įrodymų kontekste, 2011 m. gegužės 9 d. nutartyje motyvuotai atsakė, kodėl nėra pagrindo teigti, jog M. L. uždarymas į vieną kamerą su slaptos operatyvinės veiklos dalyviu buvo vienas iš pareigūnų veiksmų, provokuojančių M. L. nusikalsti. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis duomenimis, nustatytais pirmosios instancijos teismo, ir naujais duomenimis, kuriuos atlikdamas proceso veiksmus nustatė pats apeliacinės instancijos teismas, t. y. duomenimis, gautais apklausus slaptuosius liudytojus Nr. 202 ir Nr. 112. Remiantis šių apklausų duomenimis, nustatyta, kad asmuo, pasivadinęs M. S., nedalyvavo operatyviniuose veiksmuose, susijusiuose su narkotinių medžiagų prekyba, ir neturi ryšio su šios bylos aplinkybėmis; šis liudytojas į kamerą kartu su M. L. buvo uždarytas kitais tikslais. Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl galimos M. L. provokacijos ir motyvavo, kodėl laikytina, kad pareigūnai tik prisidėjo prie M. L. daromų nusikaltimų. Tokią išvadą teismas grindė ne tik prieš tai ištirtų įrodymų visuma, bet ir slapto liudytojo Nr. 112 apklausos duomenimis, kurie patvirtino, kad M. L. pats susisiekė ir siūlė narkotinių medžiagų įslaptintam liudytojui, kad iš jų užfiksuoto bendravimo negalima daryti išvados, jog jo veiksmų laisvė buvo varžoma ir jis buvo kažkokiu būdu provokuojamas daryti nusikalstamą veiką. Be to, teismas pažymėjo, kad tyrė ir tai, ar prieš M. L. nebuvo naudojama prievarta, tačiau tokių aplinkybių teismas nenustatė, ir tai patvirtina, kad M. L. laisva valia, niekieno neverčiamas užsiiminėjo narkotikų prekyba.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir atsakė į visus esminius apeliacinio skundo klausimus, dėl kurių iš naujo nagrinėjo bylą apeliacine tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. L. gynėjo advokato kasacinį skundą atmesti.