Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-04-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-172-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-16
Bylos Nr.
1A-86-172-2012
Teisminio proceso Nr.
1-97-1-00618-2010-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Pavelas Frolovas (pirm.), Regina Pocienė, Stasys Punys
Nuteistasis
V. D., A. S.
Kategorijos
Pranešėjas P.Frolovas Baudžiamoji byla Nr. 1A – 86/2012

Teisėjas M. Gerasimovič Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00618-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Pavelo Frolovo,teisėjų Reginos Pocienės, Stasio Punio,sekretoriaujant Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorei Teresai Harnikienei,gynėjams Valdemarui Koltušui, Rostislavui Polubianko,nuteistajam V. D.,vertėjai Boženai Seniut,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir nuteistojo V. D. gynėjo advokato R. Polubianko apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-11-11 nuosprendžio, kuriuo:

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 6 d., 65 str. 1 d. 1 p. b) p.p. nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su bausmėmis, paskirtomis 2011-02-01 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2011-05-13 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 3 d. areštu 60 parų. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d. nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su 2009-05-26 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskrita bausme ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kolegija, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o V. D. įgijo nedidelės vertės svetimą turtą žinodamas, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, o būtent: 2010-10-03, laikotarpyje nuo 22 val. iki 23 val., Šalčininkų raj., Baltosios Vokės miestelyje, A. S., būdamas automobilyje Mazda 323, v.n. BVR 481, paprašė E. J. mobiliojo ryšio telefono LG GS 290 paskambinti, tačiau telefono negrąžino, tokiu būdu atvirai pagrobė iš E. J. mobiliojo ryšio telefoną LG GS 290, 359 Lt vertės, registruotą Z. V. vardu.

Laikotarpyje nuo 2010-10-03 iki 2010-10-04 tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, V. D. iš A. S. įsigijo mobilaus ryšio telefoną LG GS 290, 359 Lt vertės, priklausantį Z. V., žinodamas, kad minėtas telefonas yra vogtas bei minėtu telefonu naudojosi iki 2010-10-21 12.15 val., kol policijos pareigūnai paėmė telefoną.

Tokiais savo veiksmais A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., o A. D. nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 str. 3 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. D. gynėjas prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-11-11 nuosprendžio dalį, kuria V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 189 str. 3 d., ir V. D. išteisinti. Gynėjo manymu, apylinkės teismo nuosprendis dėl V. D. kaltės ir turimų dėl to įrodymų pagrįstas tik prielaidomis ir spėlionėmis. Byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog V. D. galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Gynėjo teigimu, V. D. nebuvo žinoma, kad jo įgyjamas telefonas yra vogtas. Nukentėjusysis E. J. teismo posėdžio metu pareiškė, kad jis negali tvirtinti, kad telefonas iš jo buvo pagrobtas. Telefoną jis galėjo palikti automobilyje, jo atžvilgiu nieks jokio smurto nenaudojo. Taip pat nukentėjusysis E. J. teigė, kad telefoną galėjo paimti D. M. ir L. N., kurie tuo metu buvo automobilyje. Teismas neapklausė šių liudytojų ir todėl nesiėmė aktyvių veiksmų objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą.

Skunde nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu nei vienas liudytojas nepatvirtino fakto, kad V. D. pagrobė telefoną ar tyčia įgijo telefoną savo ar kitų asmenų naudai. V. D. paaiškino, kad telefono jis ne įgijo iš nuteistojo A. S., o paėmė turėdamas tikslą grąžinti nukentėjusiajam E. J.. Laiku to nepadarė, nes pats gyvena Vilniuje, turėjo kasdien dirbti arba būti namuose su vaiku. Kai pas ji atvyko policijos pareigūnai, jis iš karto jiems pasakė, kad turi nukentėjusiojo telefoną, kurį ir norėjo pats jam sugrąžinti. Teismas nemotyvavo, kodėl šiuos V. D. parodymus atmetė. Be to, nuteistasis A. S., ikiteisminio tyrimo metu ir teisme paaiškino, kad jokio atlygio už telefoną iš V. D. negavo, telefoną jam atidavė, kad šis grąžintų nukentėjusiajam.

Gynėjas nurodo, jog teismas nuosprendyje motyvuotai nepasisakė dėl nukentėjusiojo E. J., liudytojų A. B., Z. V. parodymų prieštaravimų ir kodėl teismas vadovavosi priimdamas nuosprendį nukentėjusiojo E. J. ir liudytojo A. B. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, o ne parodymais, duotais teismo posėdžio metu.

Gynėjo įsitikinimu, skundžiamas teismo nuosprendis yra surašytas pažeidžiant LR BPK 304 str. ir 305 str. reikalavimus. Teismas nuosprendžio įžanginėje dalyje nenurodė nuosprendį priėmusio teismo pavadinimo, o aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti privalomai išdėstoma ne tik įrodytos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-11-11 nuosprendį ir jį išteisinti. Skunde nuteistasis išdėsto savo įvykio versiją, teigia, jog paprašė automobilyje kartu važiavusio vaikino telefono paskambinti tik pamatęs jo rankose telefoną su šviečiančiu ekranu. Neigia kieno nors parodymus, kad nepažįstamas vaikinas nelaikė telefono rankose, o laikė kur kitur, pvz. kišenėje. A. S. nurodo, jog neatsimena, ar skambino draugui, ar mamai, bet galimai skambino mamai, nes norėjo pasakyti, kur yra, tačiau negalėjo susijungti ar mama neatsiliepė. Visais atvejais tuo metu, kai automobilis, kuriame važiavo, dar važiavo, jis pradėjo kalbėti. Tuo metu, kai automobilis sustojo, jis tęsė pokalbį, kalbėjo ir išlipęs iš automobilio. Išlipęs iš automobilio buvo neilgam, kartu su kitais. Tuo metu V. D. taip pat buvo trumpam išlipęs iš automobilio. Negali tiksliai prisiminti, ar išlipęs iš automobilio pabaigė pokalbį ar ne, neprisimena, ar išlipęs iš automobilio rūkė. Tačiau jokio pokalbio su vaikinu, kuris davė jam telefoną, apie jam priklausančio telefono perleidimą, tuo labiau panaudojant grasinimą, smurtą, nebuvo. Nuteistasis pabrėžia, jog tuo metu niekas nereikalavo grąžinti telefoną. Kategoriškai neigia, kad smogė nukentėjusiajam ir jis nukrito, po to pradėjo vaikino kišenėse kažko tai ieškoti, tuo labiau telefono. Nukentėjusysis teismo posėdyje davė visiškai kitokius parodymus. A. S. teigimu, matyt po to, kai baigė kalbėti telefonu ir, atėjus V. D., atsisėdo į automobilį ir nuvažiavo, paprasčiausiai pamiršo apie telefoną, be to, netgi nepagalvojo, kad vaikinai toliau su jais nevažiuos. Apie tai, kad toliau nevažiuos nebuvo jokios kalbos, automobilis sustojo ne dėl to, kad išlaipinti vaikinus, o dėl to, jog V. D. taip nusprendė dėl savo reikalų, jis norėjo pirkti cigarečių.

Nuteistasis pabrėžia, jog iš karto, kai pradėjo važiuoti ir suvokęs, kad vaikinai į automobilio saloną nesėdo, pasakė V. D. apie telefoną. Apie jo pranešimą dėl palikto telefono, be jokių abejonių, girdėjo kartu važiavę Dima ir Linas. Jie visi aptarė, kad V. D. grąžins vaikinui telefoną, nes jis vaikiną pažinojo. Taigi, jokio ketinimo užvaldyti telefoną iš jo pusės nebuvo. Apie tai galėjo ir gali duoti išsamius parodymus Dima ir Linas. Nors D. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas, tačiau apklausa buvo nepilna, paviršutiniška ir visiškai neatskleidė įvykio. Kitas liudytojas iš viso nebuvo apklaustas. A. S. teigia, jog teisme prašė iškviesti minėtus vaikinus ir apklausti juos, tačiau prašymas buvo atmestas be jokio pagrindo.

Šalies argumentai

A. S. teigimu, byloje buvo nagrinėjami tik jį kaltinantys įrodymai, tačiau nebuvo patikrintas jo skambutis tą vakarą iš vaikino telefono, byloje nėra duomenų apie pokalbio trukmę, nebuvo įsitikinta, kad jis iš tikrųjų skambino, o ši aplinkybė, turinti reikšmės bylai, nebuvo patikrinta ir tinkamai ištirta bei įvertinta. Be to, nebuvo patikrinta, ar po to, kai jie nuvažiavo, vaikinai skambino į paliktą kitam vaikinui priklausantį telefoną. Nuteistojo manymu, tai turi reikšmės bylai, nes nukentėjusysis paprasčiausiai pamiršęs savo telefoną, būdamas pažįstamas tik su V. D., dėl prarasto telefono galėjo tėvams pateikti neatitinkančią tikrovės informaciją apie telefono praradimą, t.y kad telefonas buvo pagrobtas. Apie tai liudija nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kurie žymai skiriasi nuo parodymų, duotų bylos nagrinėjimo metu teisme, nes objektyviai mąstant, negalima nei klysti, nei pamiršti apie įvykį, tuo labiau, kad nukentėjusiojo parodymai itin prieštaringi.

Taip pat, A. S. nuomone, teismas turėjo motyvuoti, kodėl jo parodymus vertino kritiškai. Teismas taip pat neargumentavo, kuo pasireiškė atvira vagystė konkrečiu atveju. Nuosprendyje teismas pažymėjo, kad liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai nėra prieštaringi, jie yra nuoseklūs, kas neatitinka byloje esančios medžiagos. Teismas neįvertino visiškai prieštaringų nukentėjusiojo E. J. parodymų. A. S. nurodo, jog nors jis ir paėmė telefoną, negrąžino jo iš karto po pokalbio, dėl aplaidumo ir klaidingai įvertinęs aplinkybes, manydamas, kad vaikinas, kurio buvo telefonas, toliau važiuos su jais, tačiau neketino telefono pasisavinti, ką patvirtina jo pranešimas V. D. ir prašymas grąžinti vaikinui telefoną.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. D. ir jo gynėjas prašė jo skundą patenkinti, nuteistojo A. S. gynėjas prašė jo skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. D. gynėjo ir nuteistojo A. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. D. ir A. S. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Dėl nuteistojo V. D. gynėjo advokato R. Polubianko apeliacinio skundo

Nors nagrinėjant bylą apylinkės teisme V. D. savo kaltę neigė, teigė, kad nukentėjusiajam E. J. priklausančio telefono iš A. S. nepirko, turėjo jį, nes norėjo grąžinti savininkui, tačiau šiuos jo parodymus paneigia nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, taip pat A. S. ir jo paties parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, akistatų protokolai ir kita bylos medžiaga.

Nukentėjusysis E. J. apylinkės teisme parodė, kad įvykio dieną jis su A. B. ėjo iš Rudnios kaimo. Sustojęs automobilis juos pavežė. Jie automobilio nestabdė. Nepažįstamas vaikinas paprašė jo telefono paskambinti ir jis davė, jam telefoną grąžino. Automobiliui sustojus ir jiems išlipus, jo vėl paprašė telefono ir jis davė. Po to, vaikinai sulipo į automobilį ir nuvažiavo, telefono jam negrąžino. Vėliau jis su patėviu ir motina nuvažiavo pas V. D. ir reikalavo gražinti jo telefoną. Tačiau, V. D. telefono negrąžino, o susimušė su jo patėviu.

Liudytojas Z. V. parodė, kad įvykio dieną Eugenijus grįžo namo verkdamas, sakė, kad iš jo atėmė telefoną. Papasakojo, kad V. D. su draugais jį pavežė, pamatė, kad turi gerą telefoną ir jį atėmė. Vėliau jie nuvažiavo pas V. D., reikalavo grąžinti telefoną. Tačiau V. D. pasakė, kad telefono neėmė, o kitų vaikinų nepažįsta. Jie susimušė. Neatgavę telefono, jie paskambino policijai. Liudytojas taip pat parodė, kad Eugenijus sakė, jog jį pavežę vaikinai išvedė jį iš automobilio ir atėmė telefoną, bet jo nemušė. Analogiškus parodymus davė ir liudytoja A. M..

Liudytojas A. B. parodė, kad ėjo su E. J. iš Rudnios kaimo. Privažiavo automobilis, kuriame buvo 4 asmenys, ir juos pavežė. Jie važiavo į parduotuvę. Buvo išlipę iš automobilio. Eugenijus sakė, kad dingo telefonas. Automobilyje jo paprašė paskambinti ir telefono negrąžino. Eugenijus prašė grąžinti telefoną, tačiau jam sakė „tuoj“. Nematė, ar Eugenijui kas būtų sudavęs.

Minėti liudytojai iš esmės analogiškus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Teismas neturi pagrindo jais netikėti.

Nors nukentėjusysis teisme nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, kad mobiliojo ryšio telefonas iš jo buvo paimtas kažkuriam iš vaikinų jo atžvilgiu pavartojus smurtą, tačiau nagrinėjant bylą teisme šios aplinkybės nepasitvirtino, todėl smurto panaudojimas nei vienam iš kaltinamųjų inkriminuotas nebuvo. Nukentėjusiojo apylinkės teisme duoti parodymai sutampa su aukščiau nurodytais liudytojų parodymais, todėl jais abejoti pagrindo nėra.

Taigi, nurodyti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai pilnai patvirtina tą aplinkybę, kad E. J. 2010-10-03 važiuojant V. D. vairuojamu automobiliu su A. B. ir kitais asmenimis, iš jo buvo paimtas ir negrąžintas jo mobiliojo ryšio telefonas, t.y. jis buvo pagrobtas. Vėliau, E. J. su tėvais susiradus V. D. ir paprašius grąžinti telefoną, šis teigė apie telefoną nieko nežinąs ir jo nematęs, dėl ko po to E. J. kreipėsi į policiją.

Ikiteisminio tyrimo metu 2010-10-20 apklaustas V. D. parodė, kad 2010-10-03 jis vairavo automobilį „Mazda“, dar važiavo Dima, Linas ir Artūras. Jie pavežė du vaikinus, vieną iš kurių – A. B. – pažinojo. Buvo sustoję, jis ėjo pasiskolinti pinigų. Po to, išvažiavo, bet tie vaikinai liko. Vėliau, jis sutiko tą kitą vaikiną su tėvais, kurie jo klausė, kur yra vaikino telefonas. Tačiau, jis pasakė, kad telefono neėmė. Vaikino tėvas sakė, kad paėmė jo draugas. Jis iš ten pasišalino. Nuvažiavo namo ir su draugais gėrė. Tada Artūras pasakė, kad paėmė telefoną paskambinti ir jo negrąžino. Vaikinai pasakė, kad parduos telefoną. Jis susitarė, kad iš jų nupirks telefoną. Vilniuje Artūras bandė parduoti telefoną, bet nepavyko. Tuomet jis davė Artūrui už telefoną 40 Lt ir 30 Lt degalams. Susitarė, kad dar duos apie 50 Lt vėliau. Sekančia dieną Artūras su Dimonu atėjo, kad jis jiems duotų pinigų. Jis nuėjo su jais prie parduotuvės ir nupirko degtinės, sulčių ir pakelė cigarečių, išleido apie 40 Lt. Vėliau turėjo dar kažkiek duoti, tačiau tiksliai apie tai nekalbėjo. Po to, jie buvo atėję dar kelis kartus, tačiau jis pinigų neturėjo ir su jais susitikti nėjo. Telefoną jis galvojo atiduoti nukentėjusiajam.

Šiuos savo parodymus V. D. patvirtino ir 2010-10-25 bei 2011-05-31 apklausų metu. Dar parodė, kad iš A. S. įgytu telefonu jis naudojosi, juo skambino.

Nuo 2011-06-02 apklausos V. D. pradėjo keisti parodymus, tvirtindamas, kad telefoną išpirko turėdamas tikslą jį grąžinti nukentėjusiajam. Tą pačią dieną akistatos su A. S. metu V. D. teigė, kad pinigų už telefoną A. S. nemokėjo, o tik nupirko degtinės. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme, V. D. nepaaiškino, kodėl pakeitė savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus.

Kaltinamasis A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme teigė, kad iš V. D. jokio atlyginimo už mobiliojo ryšio telefoną negavo.

Nors V. D. teigia, kad iš A. S. paėmė E. J. telefoną norėdamas jam grąžinti, tačiau byloje surinkti duomenys rodo priešingai. Kaip minėta, nukentėjusysis E. J. ir liudytojai Z. V. ir A. M. parodė, kad po įvykio buvo susitikę su V. D. ir prašė grąžinti telefoną, tačiau šis sakė, kad telefono neėmė ir apie jį nieko nežino. V. D. buvo laikinai sulaikytas 2010-10-19. Nukentėjusiojo E. J. mobiliojo ryšio telefonas iš V. D. buvo paimtas 2010-10-21 parodymų patikrinimo vietoje metu. Įvykis vyko 2010-10-03. Kaip matyti iš paties V. D. parodymų, E. J. telefoną iš A. S. jis paėmė tą pačią dieną. Taigi, V. D. negrąžino nukentėjusiajam telefono daugiau nei 2 savaites. Pats kaltinamasis teigia, jog laiku to nepadarė, nes pats gyvena Vilniuje, turėjo kasdien dirbti arba būti namuose su vaiku. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog V. D. dėjo pastangas, kad telefonas nukentėjusiajam būtų grąžintas. Su nukentėjusiuoju jis nesusisiekė, jo neieškojo, o priešingai, E. J. mobiliuoju telefonu LG naudojosi savo reikmėms, ko neneigė jis pats. Tą patvirtina ir mobiliojo ryšio telefono LG GS 290 apžiūros protokolas (b.l. 103-104).

V. D. nuteistas už tai, kad įgijo bei naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, žinodamas, kad jis yra įgytas nusikalstamu būdu. Aplinkybės, kad įgijo iš A. S. pastarojo iš E. J. paimtą mobiliojo ryšio telefoną LG, V. D. neneigia. Tai, kokiu būdu už telefoną buvo atsilyginta ir ar apskritai už jį buvo atsilyginta, nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad V. D. daugiau nei 2 savaites naudojosi neteisėtu būdu iš E. J. įgytu mobiliojo ryšio telefonu savo reikmėms. Taigi, V. D. veikoje yra visi nusikaltimo, numatyto BK 189 str. 3 d., subjektyviosios ir objektyviosios pusės požymiai.

V. D. gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 304 str. ir 305 str. reikalavimus. Kaip matyti iš 2011-11-11 nuosprendžio, jame yra nurodytas ir teismo, priėmusio nuosprendį, pavadinimas, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamas nuosprendis. Teismas taip pat nurodė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, o kaltinamųjų parodymus vertina kritiškai.

Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo

Nors A. S. neigia pagrobęs E. J. mobiliojo ryšio telefoną, teigia, norėjęs jį tik pasiskolinti, kad galėtų paskambinti mamai, tačiau iš nuteistojo V. D. nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, kaltinamojo V. D. bei paties A. S. parodymų darytina priešinga išvada.

Nuteistasis V. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad A. S. jam sakė, kad paėmė iš vaikino, kurį jie pavežė automobiliu, mobiliojo ryšio telefoną ir jo negrąžino. Ikiteisminio tyrimo metu V. D. parodė, kad A. S. norėjo mobiliojo ryšio telefoną parduoti, o jis iš jo jį išpirko.

Nukentėjusysis E. J. ir liudytojas A. B. parodė, kad automobilyje ant galinės sėdynės iš dešinės sėdėjęs vaikinas paprašė E. J. telefono paskambinti ir negrąžino. A. S. pats nurodė, kad sėdėjo automobilio gale iš dešinės pusės. Liudytojas A. B. taip pat parodė, kad E. J. prašė telefoną paėmusio vaikino jį grąžinti, tačiau jis negrąžino ir kartu su V. D. įsėdęs į automobilį išvažiavo juos palikę.

A. S. skunde nurodo, jog kategoriškai neigia, kad nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo smurtą. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu ši aplinkybė nepasitvirtino ir kaltinime A. S. ji nėra inkriminuota.

A. S. versiją, kad jis telefono nukentėjusiajam negrąžino netyčia, teismas vertina kritiškai. Kaip minėta, nukentėjusysis parodė, kad prašė A. S. grąžinti telefoną. Tą patvirtino ir liudytojas A. B.. A. S. nei apylinkės teisme, nei apeliaciniame skunde nepaaiškino, kodėl negrąžino E. J. telefono šiam paprašius. Be to, pastebėjęs, kad vaikinas, kurio telefoną jis buvo paėmęs, kartu automobiliu nevažiavo, jis galėjo reikalauti grįžti ir grąžinti telefoną E. J., tačiau dėl neaiškių priežasčių to nepadarė. Tą patvirtino ir kitas kaltinamasis V. D., nurodęs, kad apie telefoną A. S. jam pasakė tik tuomet, kai jie jau buvo pas jo tėvą namuose. Kam iš nukentėjusiojo telefono skambino A. S., jo veiksmų kvalifikavimui jokios reikšmės neturi.

A. S. teigia, jog apylinkės teismas neapklausė liudytojų D. M. ir L. N., kurie važiavo kartu automobiliu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nepavyko nustatyti šių asmenų buvimo vietos, todėl teismas jų į posėdį neiškvietė. Atkreiptinas dėmesys, kad D. M. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jokių bylai reikšmingų aplinkybių jis nenurodė. Todėl, kolegijos nuomone, nesiimdamas priemonių teismo posėdyje apklausti minėtus liudytojus, teismas proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, kadangi nebuvo duomenų, kad šių liudytojų parodymai galėtų nulemti svarbias bylos aplinkybes, o paskelbus minėtų asmenų paiešką būtų užtrukęs bylos išnagrinėjimas ir tuo būtų pažeista proceso greitumo principas.

A. S. įvykdyta atvira vagystė pasireiškė tuo, kad jis, paprašęs E. J. mobiliojo ryšio telefono paskambinti jo negrąžino ir su V. D. bei kitais asmenimis išvažiavo, palikę E. J. su draugu Baltosios Vokės kaime. Taip A. S., pasišalinęs su E. J. mobiliojo ryšio telefonu, įgijo galimybę jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Kaip matyti iš paties A. S. ir V. D. parodymų, išvažiavęs iš įvykio vietos su svetimu telefonu, jis nesiėmė jokių priemonių, kad telefoną grąžintų, nors tam jokių kliūčių nebuvo. Tokiu būdu, A. S. atvirai pagrobė svetimą turtą.

Nors nukentėjusiojo E. J. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skiriasi, tačiau nukentėjusiojo teisme duoti parodymai apie tai, kad svetimas vaikinas, sėdėjęs automobilyje, pasiskolino iš jo mobiliojo ryšio telefoną ir jo negrąžinęs išvažiavo, sutampa su paties A. S., taip pat liudytojų A. B., Z. V., A. M. parodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011-11-11 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti apylinkės teismo nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo A. S. ir nuteistojo V. D. gynėjo advokato R. Polubianko apeliacinius skundus.

Kolegijos pirmininkas Pavelas FrolovasTeisėjai Regina PocienėStasys Punys