Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL, t. y. 3750 Lt, dydžio bauda. Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 23 d. nutartis, kuria A. Z. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „A“ direktorius, nuo 2002 m. kovo 12 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio („Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“) reikalavimus – pagal 2003 m. vasario 20 d. PVM sąskaitą–faktūrą (serija LBG Nr. 7564849) iš UAB „B“ nupirko šaldytų karšių už 39 825 Lt, tačiau sumokėjo tik 7850 Lt, o dėl likusios sumos, t. y. 31 975 Lt, pateisinamų dokumentų nepateikė; taip pat pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnį („Apskaitos registrai“) – neįtraukė į apskaitą dalies mokėjimo UAB „B“ – 31 975 Lt, – taip aplaidžiai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ komercinės, ūkinės veiklos rezultatų.

Kasaciniame skunde A. Z. teigia, kad, inkriminuojant BK 223 straipsnio 1 dalį, nepakanka nustatyti vien tik asmens padarytą veiką – turi būti konstatuoti ir nusikalstama veika sukelti padariniai – dėl jos negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Anot kasatoriaus, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai rėmėsi tik abstrakčiu Valstybinės mokesčių inspekcijos, atlikusios UAB „A“ patikrinimą, teiginiu: „iš pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų iš dalies negalima nustatyti įmonės ūkinės–komercinės veiklos rezultatų“, nenustatė, kokius rezultatus reikėjo nustatyti mokesčių inspektoriams. Taip pat A. Z. nurodo, kad teismai savo procesinius sprendimus grindė prielaida, jog UAB „A“ galėjo atlikti užšaldytų karšių pirkimo operaciją ne su dokumentuose nurodytu ūkio subjektu, po to darydami kategorišką išvadą, kad toks pirkimas neturi juridinės galios. Teismai nepagrįstai rėmėsi tuo, kad UAB „B“ yra atliekamas ekonominis tyrimas, jos direktoriui iškelta baudžiamoji byla – kasatorius pabrėžia, jog iš byloje esančių aplinkybių akivaizdu, kad sandoris yra sudarytas dar iki paaiškėjant, jog UAB „B“ atstovai gali vykdyti neteisėtą veiklą. A. Z. nurodo, kad jis neturėjo pagrindo atsisakyti pirkti pasiūlytų užšaldytų karšių, o dėl neišlikusių buhalterinių ir kitų dokumentų yra kalta tik buhalterė Z. G., kuri, pažeisdama įstatymų reikalavimus ir nesilaikydama jo nurodymų, išsinešdavo iš įmonės dokumentus ir taip juos prarado.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje Buhalterinės apskaitos įstatymo 7, 11, 16 ir 19 straipsnių pažeidimų turinys suformuluotas abstrakčiai, nesusiejant su jam pareikštu kaltinimu, todėl A. Z. galėtų kilti nebent tik administracinė atsakomybė. Anot kasatoriaus, teismas tik perkėlė Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadas iš patikrinimo akto į nuosprendį, nesiaiškino jų pagrindo ir tikrumo; pareikštas kaltinimas yra nekonkretus, nenurodyta, kokius padarinius sukėlė jo padaryta veika. A. Z., cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 2K–329/2006, teigia, kad nekonkretus kaltinimo formulavimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte, BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

Kasatorius nurodo, kad priimant nuosprendį ir nutartį buvo pažeistas ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas reikalavimas teisėjams įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kaltinimą pagrindžiantys įrodymai buvo vertinami neatsižvelgiant į aplinkybes, mažinančias jų įrodomąją vertę. Praradusi dalį dokumentų, Z. G. galėjo tyčia paslėpti ar sunaikinti kitus, jai nenaudingus dokumentus, pavyzdžiui, A. Z. įsakymą dėl apskaitos vedimo ir dokumentų saugojimo – nors šios aplinkybės buvo žinomos nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, niekas jų nesiaiškino ir netyrė. Taip pat nepagrįstos teismų išvados, kad manydamas, jog yra pagrobtas ar prarastas minėtas įsakymas, kasatorius galėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą – to, anot A. Z., nereikėjo, nes tuo metu įmonėje pareigūnai atliko patikrinimą ir šios aplinkybės jiems buvo žinomos. Taip pat skunde nurodoma, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, reikalaujantis, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pasisakęs, jog nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas nenustatytas, pats jį pažeidė, nurodydamas, kad „apeliantas, teigdamas, kad įsakymą dėl apskaitos vedimo ir buhalterinių dokumentų saugojimo prarado Z. G., nepateikė jokių įrodymų“ – tai reiškia, kad teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą pačiam kaltinamajam.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Už apskaitos taisyklių pažeidimą yra numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė. BK 223 straipsnio 1 dalyje reglamentuota aplaidaus apskaitos tvarkymo nusikaltimo sudėtis skiriasi nuo ATPK 173¹ straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo - apskaitos taisyklių pažeidimo – sudėties objektyviaisiais požymiais. BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Tam, kad būtų inkriminuotas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 223 straipsnio 1 dalies redakciją būtina nustatyti: 1) veiką, alternatyviai pasireiškusią: a) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymu; b) aplaidžiu įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu; c) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu įstatymų nustatytą laiką; 2) dėl nusikalstamos veikos kilusius padarinius – negalėjimą visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto; 3) priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių. ATPK 173¹ straipsnyje reglamentuoto administracinio teisės pažeidimo – apskaitos taisyklių pažeidimo – sudėtis yra formali, taigi administracinei atsakomybei kilti pakanka vien veikos atlikimo – buhalterinės ūkinių operacijų, piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatuotas padarinių buvimas – negalėjimas nustatyti įmonės veiklos rezultatų. Padarinių konstatavimas nagrinėjamoje byloje pagrindžia baudžiamosios, o ne administracinės atsakomybės taikymą.

Teismai teisingai nustatė, kad A. Z., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeidė šio įstatymo 12 straipsnio („Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“) ir 16 straipsnio („Apskaitos registrai“) nuostatas: neįformino ir neįregistravo ūkinės operacijos – šaldytų karšių už 39 825 Lt iš UAB „B“ pirkimo – 2003 m. vasario 20 d. pagal PVM sąskaitą–faktūrą (serija LBG Nr. 7564849) iš UAB „B“ nupirko šaldytų karšių už 39 825 Lt, tačiau sumokėjo tik 7850 Lt, o likusiai sumai – 31 975 Lt – įmonė apmokėjimo pateisinamųjų dokumentų nepateikė, nes, kaip teigia direktorius, jų neišsaugojo; neįtraukė į apskaitą dalies apmokėjimo UAB „B“ – 31 975 Lt – dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos rezultatų. Ūkinės veiklos rezultatas – šiuo atveju šaldytų karšių pirkimo–pardavimo sandoris tarp pirkėjo – UAB „A“ ir pardavėjo – UAB „B“ buvo pagrįstas tik PVM sąskaita–faktūra, nepateikiant kitų ūkinę operaciją patvirtinančių dokumentų (pirkimo–pardavimo sutarties, transportavimo ir kitų dokumentų). Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Dėl A. Z. nusikalstamos veikos kilę padariniai buvo konstatuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktais. Inicijavus UAB „B“ priešpriešinį patikrinimą, nustatyta, kad ji nuo 2002 m. jokių pardavimų nedeklaruoja. Dėl to, kad asmuo, atsakingas už UAB „A“ buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. jos direktorius A. Z., neįtraukė į apskaitą ir nepateikė pateisinamųjų dokumentų dėl 31 975 Lt sumokėjimo UAB „B“, negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ ūkinės veiklos rezultato, t. y. žuvies pirkimo-pardavimo sandorio turinio, formos, tikslių šalių, pačio sandorio sudarymo fakto. Tarp A. Z. padarytos veikos ir kilusių padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Tad teismai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, teisingai konstatavo, kad dėl A. Z. veikos jam kyla ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė.

Kaltinimas A. Z. buvo formuluojamas suprantamai: kaltinamajame akte nurodyta, kokie teisės aktų reikalavimai pažeisti (kadangi BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, tai privaloma nustatyti), nurodytas dokumentų neišsaugojimo faktas, konstatuota, kad dėl veikos yra kilę padariniai, nuosprendyje kaltinimo teiginiai grindžiami teismo ištirtais įrodymais, todėl teisėjų kolegija laiko kasacinio skundo teiginius dėl kaltinamojo teisių žinoti, kuo jis kaltinamas bei turėti galimybę gintis nuo pareikšto kaltinimo, nepagrįstais.

Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai arba ūkio subjekto vadovas, jei jis pats tvarko buhalterinę apskaitą ar nusikalstamai aplaidžiai buhalterinę apskaitą tvarko kitas asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs. Teismai teisingai nustatė, jog nesant UAB „A“ direktoriaus įsakymo dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo ir buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo, už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dokumentų saugojimą yra atsakingas ūkio subjekto vadovas, t. y. UAB „A“ direktorius A. Z. Ši aplinkybė nustatyta, įvertinus byloje surinktus įrodymus: liudytojų Z. G., R. A., specialistės I. Miliuvienės parodymus pirmosios instancijos teisme, Valstybinės mokesčių inspekcijos aktus Nr. 910329244 ir Nr. 170423205. Valstybinės mokesčių inspekcijos aktai byloje yra vieni iš įrodymų. Kasatorius nuteistas remiantis ne vien šiais įrodymais, bet kaltinančių įrodymų visuma, todėl nepagrįstas yra kasacinio skundo teiginys, kad teismas rėmėsi tik Valstybinės mokesčių inspekcijos suformuluotomis išvadomis. Byloje nustatyti faktai pagrindžia išvadas apie A. Z. kaltumą.

Byloje surinktais įrodymais paneigta A. Z. iškelta versija vien dėl UAB „A“ vyriausiosios buhalterės atsakomybės už netinkamą UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Kasatorius tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunde pateikia argumentą, kad Z. G. prarado jo įsakymą dėl buhalterinių dokumentų saugojimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažindamas, kad A. Z. nepateikė dėl to jokių įrodymų, įrodinėjimo pareigos nuteistajam neperkėlė, nekaltumo prezumpcijos nepažeidė, nepašalintų abejonių nevertino kaltinamojo nenaudai. Šis teismo teiginys padarytas vertinant bylos įrodymus. Įrodymų vertinimas atliktas remiantis išsamiu reikšmingų bylai aplinkybių ištyrimu. Paneigdamas A. Z. versiją apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog A. Z., manydamas, kad galėjo būti pagrobtas ar kitaip prarastas jo priimtas įsakymas, kuris yra oficialus įmonės dokumentas, turėjo galimybę kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą, pranešdamas apie tokią nusikalstamą veiką, tačiau to nepadarė; Valstybinė mokesčių inspekcija atliko du įmonės „A“ tyrimus, tačiau nei jų metu, nei šios baudžiamosios bylos proceso metu A. Z. prašomų ūkinę operaciją pateisinančių dokumentų nepateikė, nesikreipė į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl Z. G. neteisėtų veiksmų. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog A. Z. visiškai nepagrįstai atsakomybę bando perkelti liudytojai Z. G.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. Z. kasacinį skundą atmesti.