Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A - 61 - 252 - 2014

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Jonaitienės (kolegijos pirmininkė), Nijolės Danguolės Smetonienės (pranešėja), Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. K. ir atsakovo A. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-615-828-2013 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovui A. M. dėl juridinio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė E. K., tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą į motinos L. M. palikimą, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos motinai L. M. mirties dieną (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė šis turtas: ½ dalis žemės sklypo ir statinių (gyvenamojo namo su kitais statiniais (tvora, kiemo aikštele)), esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje; ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kupiškio r.; ½ dalis L. M. vardu esančių lėšų privačiame pensijų fonde. Reikalavimo pripažinti, kad L. M. priklausė 561 vnt. UAB „Vaugas“ akcijų, bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė. Nurodė, kad nurodytas nekilnojamasis turtas yra registruotas L. M. sutuoktinio atsakovo A. M. vardu, tačiau įgytas santuokos metu, todėl ½ dalis viso turto priklausė ir mirusiai atsakovo sutuoktinei palikėjai L. M.. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nors ir buvo pradėtas statyti dar iki santuokos, tačiau L. M. ir atsakovui jau vedant bendrą ūkį, todėl nuosavybės teisė į jį L. M. atsirado ir jungtinės veiklos pagrindu.

Nustatė, kad 1993-06-05 atsakovas ir L. M. sudarė santuoką, (duomenys neskelbtini) L. M. mirė, testamentu ji visą savo turtą paliko ieškovei. 1995-10-24 pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas iš valstybės įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. 2003-06-11 šiame sklype buvo baigti statyti gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (tvora, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2005-04-12 pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas įsigijo 9,56 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Kupiškio r. Visas nurodytas turtas registruotas atsakovo vardu. Nustatė, kad 1993-05-14 atsakovas pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo nebaigtą statyti namą iš S. P.. Nors sutartyje nurodoma, kad jos sudarymo metu namo baigtumas yra 7 proc. (pamatai), tačiau, teismo vertinimu, byloje įrodyta, jog iki santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) buvo pastatyta didesnė dalis namo, t. y. iš byloje esančių įrodymų visumos labiau tikėtina, jog gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtumas buvo 63 proc., kaip ir nurodo atsakovas (CPK 178, 185 str.). Taigi šiai daliai (63 proc.) gyvenamojo namo negalioja įstatyme įtvirtinta sutuoktinių bendro turto prezumpcija. Be to, teismo vertinimu, byloje nenustatytos ir aplinkybės, kurios būtų pagrindas konstatuoti, jog ir iki santuokos pastatyta gyvenamojo namo dalis buvo L. M. ir atsakovo bendroji nuosavybė, sukurta jungtinės veiklos pagrindu, kadangi nenustatyta, kad atsakovas ir L. M. iki santuokos būtų vykdę bendrą veiklą, iš kurios lėšas naudotų savo bendroms reikmėms ar iš kurių būtų pastatyta namo dalis, baigta iki santuokos. Priešingai, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad statybai statybines medžiagas įsigijo, technikos priemones nuomojosi tik atsakovas iš savo asmeninių lėšų. Be to, teismas nustatė, kad atsakovas po santuokos sudarymo iš tėvų 1995-01-06 kaip dovanas gautus 32 000 Lt, gautas lėšas už asmeninio buto pardavimą 1997-07-18, taip pat kitas savo asmenines lėšas yra panaudojęs likusio gyvenamojo namo dalies (37 proc.) ir kitų statinių sukūrimui. Tuo tarpu apie L. M. asmeninių lėšų panaudojimą nurodyto turto sukūrime (statyboje) įrodymų byloje nėra. Teismas laikė, jog šios aplinkybės yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių, t. y. protinga, teisinga ir sąžininga pripažinti, jog L. M. dalis gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kituose statiniuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra atitinkamai 15/100 ir 40/100. Dalyje dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, teismas sprendė, jog jis yra asmeninė atsakovo nuosavybė, kadangi įgytas už jo asmenines lėšas, o būtent – sutarties kaina (135,84 Lt) sumokėta atsakovui skirtomis valstybės vienkartinėmis išmokomis, kurios 1994-03-31 nurašytos nuo jo sąskaitos, be to, atsakovas, žemės sklypo įgijimo metu 1995-10-24 užregistruodamas šį sklypą tik savo vardu, aiškiai ir pakankamai išreiškė valią šį turtą įgyti būtent asmeninėn nuosavybėn. Pripažino, kad L. M. priklausė ½ dalis 9,56 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kupiškio r., kadangi nustatant L. M. nuosavybės teisės į šį turtą dalį nukrypti nuo įstatyme įtvirtinto bendro turto sutuoktinių lygių dalių principo pagal byloje esančius įrodymus pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo A. M. apeliacinis skundas atmestinas, ieškovės E. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuodamas apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Apeliantas A. M. Panevėžio apygardos teismo prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija primena, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas (CPK 322 str.). Tai reiškia, jog šis apelianto prašymas teismui nėra privalomas. Teismas pažymi, jog nepriklausomai nuo teismo posėdžio formos (žodinio ar rašytinio proceso tvarka) byla yra nagrinėjama iš esmės, t. y. taip, kaip įstatymas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (apimtis). Poreikis apeliacinėje instancijoje nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka gali kilti dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrų faktinių aplinkybių nenustatė (neišsiaiškino), nors jos galėtų būti reikšmingos ginčo išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pagal byloje esančius įrodymus yra galimybė nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepažeidė civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, ir tokiam vertinimui atlikti nėra būtinas žodinis nagrinėjimas. Atsižvelgdama į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo argumentus, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas, todėl apelianto prašymas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas (CPK 322 str.).

Šioje byloje sprendžiamas ginčas, kilęs iš paveldėjimo teisinių santykių dėl turto, kuris iki vieno iš sutuoktinių mirties buvo bendroji jungtinė nuosavybė. Mirus vienam iš sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigė (CK 3.100 str. 1 p.), o dėl mirusiajam priklausančios turto dalies, anksčiau buvusios bendrąja jungtine nuosavybe, atsirado paveldėjimo teisiniai santykiai. Mirus fiziniam asmeniui ir susiklosčius paveldėjimo teisiniams santykiams, reikia nustatyti palikimą, t. y. paveldimo turto masę. Palikimo apimtį ir sudėtį lemia mirusiojo asmens nuosavybės teisės, todėl pirmiausia iš mirusiajam priklausiusios dalies, buvusios bendrąja jungtine nuosavybe, turi būti sprendžiama, kokia turto dalis priklauso pergyvenusiam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, o kuri – mirusiajam sutuoktiniui ir ji vertinama kaip palikimas, dėl kurio susiklosto paveldėjimo teisiniai santykiai.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija galioja santuokos metu sukurtam turtui, t. y. gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daliai – 37 proc., kitiems statiniams (tvorai, kiemo aikštelei), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog toks turto dalies nustatymas, priskiriant 63 procentus atsakovo asmeninei nuosavybei, yra nepagrįstas. Kaip matyti, atsakovas pradėjo statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nuo 1991 m. Statybos pradžia buvo įforminta (žemės sklypo naudojimo individualiai statybai sutartis, leidimas vykdyti individualinę statybą) S. P. vardu (t. 1, b. l. 55-59). 1993-05-14 atsakovas pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo nebaigtą statyti namą iš S. P. (t. 2, b. l. 3). Sutartyje aiškiai nurodyta, kad jos sudarymo metu namo baigtumas buvo 7 proc. (pamatai). Ši notarinė sutartis, kuri nenuginčyta, iš esmės yra vienintelis neginčijamas įrodymas, kad A. M. įsigijo tik 7 procentų baigtumo gyvenamąjį namą. Priešingai nei laikė pirmosios instancijos teismas, byloje apklaustų liudytojų – statyboje dirbusių J. M., R. N., šalia stačiusių namus kaimynų A. V., A. K. paaiškinimai neginčijamai nepatvirtina tos aplinkybės, jog 1993-05-14 pirkimo – pardavimo sutartis galėjo neatspindėti realaus namo statybos baigtumo. Tikėtina, jog šie liudytojai, atsižvelgiant į tai, jog kalba eina apie 1993 metus, t. y. dėl praėjusio pakankamai ilgo laikotarpio, galėjo tiksliai neprisiminti konkrečių aplinkybių. Pažymėtina, jog ir paraiškos pateikimas techninėms sąlygoms elektros įrenginių prijungimui gauti nepatvirtina didesnio statybos baigtumo (t. 1, b. l. 71-76). Šios sąlygos buvo išduotos 1993-06-16, t. y. jau po santuokos sudarymo. Be to, tai, kad atsakovo tėvai jam dovanojo viso 32 000 Lt lėšų, skirtų konkrečiai gyvenamojo namo statybai (t. 1, b. l. 64-65), taip pat rodo, jog namas dar nebuvo baigtas statyti iki santuokos sudarymo ta apimtimi (63 proc.) kurią nurodė pirmos instancijos teismas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl atsakovo ir mirusiosios bendro ūkio vedimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis ir bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2011). Teismo vertinimu, byloje nepaneigti liudytojų G. R. (buvusi atsakovo ir mirusiosios draugė), G. K. (buvęs ginčo šalių kaimynas), A. P. ( su bylos šalimis draugavo šeimomis), V. K. (pažinojusi bylos dalyvius), R. Z. (pažinojo mirusiąją bei atsakovą), Z. P. (mirusiosios draugė) paaiškinimai, kuriems aiškiai susidarė įspūdis, jog ir iki santuokos (duomenys neskelbtini) sudarymo šalys vedė bendrą ūkį. Šių liudytojų parodymais nėra pagrindo netikėti, parodymai nėra prieštaringi. Net ir liudytojai N. Š. (atsakovo dukra), Z. B. (kartu dirbęs su atsakovu) bei ieškovės močiutė S. B. iš esmės minėtų liudytojų paaiškinimų nepaneigė. Kritiškai vertintini byloje pateikti dokumentai (t. 2, b. l. 26-53), neva patvirtinantys, jog statybines medžiagas atsakovas įsigijo ir technikos priemones nuomojosi tik iš savo asmeninių lėšų. Iš šių dokumentų matyti, jog 1990-11-21 prekių gabenimo važtaraštyje Nr. 764659 nurodyta, kad krovinio (geltonos apdailos plytos) gavėjas yra A. M., tačiau iškrovimo punktas yra Kupiškio r. Antašavos kolūkis, o ne (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, byloje pateikti kasos orderiai, patvirtinantys, jog A. M. mokėjo už techniką, taip pat neįrodo, kad ta technika buvo naudojama būtent gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai. Be to, 1990-12-18 prekių gabenimo važtaraštyje nurodytas M. ir krovinio siuntėju ir gavėju, kur buvo vežamas krovinys visai nenurodyta; 1991-01-12 prekių gabenimo važtaraštyje Nr. 730678 nurodyta, kad buvo gabenamas smėlis ir skalda, iškrovimo vieta – Panevėžys; 1991-02-01 važtaraštyje nurodyta, kad iškrovimo vieta ind. statyba, tačiau nei viename iš pateiktų dokumentų nenurodytas ginčijamo gyvenamojo namo adresas, nepateikta nei viena sutartis statybos darbams atlikti. Šie atsakovo pateikti dokumentai yra 1990 m., t. y. gerokai ankstesni, nei apeliantas pradėjo statyti gyvenamąjį namą. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad bendro sutuoktinių testamento nesurašymas ir L. M. testamento surašymas, kuriuo visą turtą palieka ieškovei, patvirtina, kad A. M. ir L. M. nevedė bendro ūkio ir nebuvo sudarę susitarimo dėl jungtinės veiklos, siekiant sukurti bendrą nuosavybę – gyvenamąjį namą. Kaip pažymėjo apeliantė savo skunde, A. M. ir L. M. minėta santuoka buvo antra, abu turėjo savo asmeninių lėšų, kurias naudojo bendrai, abu turėjo po dukterį, kurioms taip pat teikė materialinę paramą; testamentą mama parašė tik sunkiai susirgus ir pasikeitus sutuoktinių santykiams, todėl šios aplinkybės niekaip neįtakoja sutuoktinių turto teisinio režimo. Vertindamas byloje esančius įrodymus dėl atsakovo ir L. M. iki santuokos sudarymo vykdytą bendrą veiklą, teismas atkreipia dėmesys ir į tą aplinkybę, kad ieškovės pajamos buvo pakankamai didelės (t. 1, b. l. 8), todėl logiška, kad ji galėjo ir turėjo galimybę prisidėti prie bendro ūkio kūrimo.

CPK 12 str. nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pagal CPK 176 str. 1 d., faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Vadovaudamasi šia taisykle ir ištirtų byloje esančių įrodymų visuma, teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantės skundo argumentais, sprendžia, jog būtent labiau yra tikėtina, jog atsakovas A. M. ir L. M. iki santuokos sudarymo vedė bendrą ūkį, t. y. buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos, siekiant sukurti bendrą nuosavybę – gyvenamąjį namą (CPK 178, 185 str.).

Pažymėtina, jog sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės klausimus reglamentuoja CK trečiosios knygos VIII skyriaus normos. CK 3.117 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais. CK 3.123 str. nustatyta, kad teismas nukrypti nuo lygių dalių principo gali inter alia tada, kai egzistuoja svarbios aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo laikomas nevienodas asmenų indėlis į bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimą ar kūrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, įvertinus vienos iš šalių didesnę dalį prisidedant prie bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimo, teismams atsiranda pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007; kt.). Nustatinėjant, ar egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, taikytinos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos CPK XIII skyriaus pirmajame skirsnyje. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo pripažįstant nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą. Teismas laiko įrodyta, jog 1995-01-06 sutartimis K. M. ir P. M. padovanojo A. M. po 16 000 Lt (viso – 32 000 Lt) gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, statybai (t. 1, b. l. 64, 65). Šios lėšos laikytinos asmeninėmis apelianto A. M. lėšomis ir būtent tų lėšų sąskaita atsakovui pripažintina didesnė dalis gyvenamojo namo. Tačiau teismas nelaiko asmeninėmis lėšomis sumas, apelianto gautas už 1997-07-18 parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (t. 1, b. l. 169). Kur konkrečiai ši suma buvo panaudota, apeliantas jokiais įrodymais nepagrindė.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atsakovo panaudotų asmeninių lėšų dydį (32 000 Lt), į tai, kad 7 procentai gyvenamojo namo pripažintina atsakovo asmenine nuosavybe, protinga, teisinga ir sąžininga pripažinti, jog L. M. dalis gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sudaro 3912/10000 (imant nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo vertę 217 000 Lt (t. 1, b. l. 108-109)) dalis, o kituose statiniuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesant pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, yra atitinkama ½ (CK 1.5 str. 4 d., 3.123 str. 1 d.).

Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, yra A. M. asmeninė nuosavybė, kadangi įgytas už jo asmenines lėšas. Su tokia apeliantės pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka. Kaip minėta, L. ir A. M. susituokė (duomenys neskelbtini), L. M. mirė (duomenys neskelbtini), iki L. M. mirties sutuoktiniai gyveno kartu, sklypas įgytas iš valstybės santuokos metu, t. y. 1995-10-24. Ginčo žemės sklypas privatizuotas už valstybės skirtas vienkartines išmokas (t. 2, b. l. 10). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ pažymėta, kad butai, įsigyti nors ir už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas (investicinius čekius, dovanotus, paveldėtus pinigus), laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir esant galimybei turėtų būti dalijami priteisiant iš kito sutuoktinio atitinkamo dydžio piniginę kompensaciją arba kompensuojant jam kitu bendrai įgytu turtu. Ši nuostata atitinka šiuo metu galiojančio CK 3.98 str. 2 d., kur numatyta, jog sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat ir tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje nurodytos kompensacijos išmokamos, kai baigiasi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pagal teisės analogiją (CPK 3 str. 6 d.) bei vienodą teismų praktikos formavimą, kurią užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.), sprendžiant šį ginčą teismas turėjo vadovautis aukščiau nurodytomis nuostatomis. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, tenkinat ieškovės reikalavimą ir priteisiant ½ dalį 0,0634 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas A. M. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog 9,56 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kupiškio r., yra jo asmeninė nuosavybė. CK 3.89 str. 1 d. 7 p. nustatyta, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamas turtas įgytas už asmenines lėšas, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje dalyje, teisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Būtent Kasacinis teismas yra nurodęs, jog turto įgijimas už asmenines lėšas ir jo registravimas tik vieno sutuoktinio vardu yra pakankamas valios išreiškimo būdas, sprendžiant turto pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe CK 3.89 str. 1 d. 7 p. pagrindu, santykiams, susiklosčiusiems iki 2000 metų CK įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3280/2008). Atsakovo minima žemės pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2005-04-12. L. M. minėtos sutarties nepasirašė, todėl nėra jokių įrodymų, kad ji būtų išreiškusi sutikimą, jog turtą atsakovas įgytų asmeninės nuosavybės teise. Žemės sklypas įgytas santuokos metu, todėl CK 3.87 str. nustatytas sutuoktinių turto teisinis rėžimas reiškia, kad turtas sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 str. 1 d. 1 p. taip pat nurodyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Nors minėta sutartis sudaryta A. M. vardu, tačiau žemės sklypas pirktas jau po santuokos sudarymo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis yra asmeninė A. M. nuosavybė. Pagal CK 3.88 str. 2 d., preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Bylos įrodymais A. M. nepagrindė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kupiškio r., yra jo asmeninė nuosavybė. Tokiu būdu, taikoma prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.), o 9,5600 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kupiškio r., yra bendroji jungtinė nuosavybė, kurio ½ priklausė L. M..

Atsižvelgus į išdėstytą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės nuostatas, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.). Byloje išnagrinėtas šalių ginčas dėl L. M. dalies bendrame turte (dviejuose žemės sklypuose, gyvenamajame name, kt. statiniuose) dydžio. Ieškovė reikalavo nustatyti L. M. dalį (1/2) šiame turte, kurios vertė (pagal vidutines registruose nurodytas rinkos vertes) būtų 133 750 Lt. Panevėžio apygardos teismo nutartimi nustatyta L. M. dalis nurodytame turte (½ dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kupiškio r., 3912/10000 gyvenamojo namo, ½ kitų statinių bei ½ žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) yra bendros 110 150 Lt vertės. Todėl laikoma, kad teismo sprendimu patenkinta 82,35 proc. reikalavimų. Proporcingai patenkintiems reikalavimams tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai (t. 1, b. l. 105), atsakovas – 2 300 Lt (t. 2, b. l. 13). Grąžinus ieškovei permokėtą žyminio mokesčio dalį, jos mokėtinas žyminis mokestis už ieškinį sudaro 144 Lt. Todėl proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams ieškovei iš atsakovo turi būti priteisiama 118,58 Lt žyminio mokesčio ir 823,50 Lt advokato pagalbos išlaidų, o atsakovui iš ieškovės – 405,95 Lt advokato pagalbos išlaidų. Teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 30 Lt (t. 1, b. l. 1). Todėl iš atsakovo priteisiama 24,70 Lt šių išlaidų, iš ieškovės jos nepriteisiamos, kadangi yra mažesnės už teisės aktuose nustatytą minimalų priteistiną jų dydį.

Ieškovės apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas sudaro 144 Lt žyminis mokestis (t. 2, b. l. 88), 800 Lt advokato pagalba už apeliacinio skundo surašymą (t. 2, b. l. 87) bei 350 Lt už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą (t. 2, b. l. 96). Atsakovo apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas sudaro: 613 Lt žyminis mokestis (t. 2, b. l. 81) ir 800 Lt advokatui už apeliacinio skundo surašymą (t. 2, b. l. 80). Teismas laiko, jog atsakovo apeliacinis skundas yra atmestas visiškai, todėl jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos. Tuo tarpu ieškovės apeliacinis skundas iš esmės yra patenkintas (išskyrus ne pilna apimtimi dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje), todėl jos naudai iš atsakovo priteistina 1 294 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p, 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti, jog dalis UAB „Vaugas“ akcijų priklausė L. M..

Nustatyti, kad L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) jos mirties dieną (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė šis turtas:

3912/10000 (trys tūkstančiai devyni šimtai dvylika dešimt tūkstantųjų) dalių pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje;

½ (viena antroji) dalis kitų statinių (tvoros, kiemo aikštelės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje;

½ (viena antroji) dalis 0,0634 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje,

½ (viena antroji) dalis 9,5600 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kupiškio r.;

½ (viena antroji) dalis pensijų fondo, sukaupto AB SEB bankas pensijų fonde pagal L. M. 2003-11-17 sudarytą pensijų kaupimo sutartį Nr. VB20007249 (2011-09-19 mokėtinos sumos likutis – 5 575,75 Lt).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Grąžinti ieškovei E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), jos 2012-11-16 ir 2013-01-28 mokėjimo kvitais „Swedbank“, AB sumokėto žyminio mokesčio dalį – 1 001 Lt (vieną tūkstantį vieną litą). Mokesčio grąžinimą pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Priteisti iš A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 823,50 Lt (aštuonis šimtus dvidešimt tris litus ir 50 centų) advokato pagalbos išlaidų ir 118,58 Lt (vieną šimtą aštuoniolika litų ir 58 centus) žyminio mokesčio turėtų pirmos instancijos teisme ir 1 294,00 Lt (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai, bei 24,70 Lt (dvidešimt keturis litus ir 70 centų) išlaidų valstybei.

Priteisti iš E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 405,95 Lt (keturis šimtus penkis litus ir 95 centus) advokato pagalbos išlaidų, turėtų pirmos instancijos teisme, A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.