Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2008-12-15 · Administracinė byla Nr. I-4517-121/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-15
Bylos Nr.
I-4517-121/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus
Pareiškėjas
V. J.
Advokatai
Leonidas Ignatovas
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-1513/2010Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Leonidui Ignatovui,atsakovo Lietuvos valstybės atstovo atstovui Mariui Vainauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. skundu (b. l. 2-4, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (toliau – ir Pataisos namai) 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Pataisos namų administracija yra kalta dėl jo sveikatos sutrikimų, nes nuo 2008 m. vasario 13 d. jį perkėlus atlikinėti paskirtą nuobaudą į kamerų tipo patalpas, jis buvo nuolat perkeliamas iš kameros į kamerą, be to, būdavo talpinamas į kamerų tipo patalpas bei baudos izoliatorius kartu su rūkančiais nuteistaisiais (atitinkamai nuo 2008 m. balandžio mėn. pabaigos tokioje kameroje jis buvo laikomas 10 parų, nuo 2008 m. liepos 11 d. iki liepos 21 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 8 d. iki rugpjūčio 10 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 13 d. iki rugpjūčio 15 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. iki rugsėjo 22 d.), nors jis pats nerūko. Apie tai, jog yra nerūkantis ir nenori gyventi kartu su rūkančiais asmenimis, jis balandžio mėnesio pradžioje žodžiu informavo Pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus viršininką R. U., tačiau jam buvo atsakyta, kad nėra kitokios galimybės, o liepos mėnesį tiek žodžiu, tiek raštu jis kreipėsi į Pataisos namų administraciją, tačiau jam vėl buvo atsakyta, kad nėra galimybės patalpinti jį atskirai nuo rūkančių, nes visi nuteistieji, atliekantys nuobaudas baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, rūko. Pareiškėjo manymu, Pataisos namų administracija nesilaikė imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir šiurkščiai pažeidė jo teises, numatytas Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.6 punkte, kurie draudžia vienoje uždaroje patalpoje prievarta laikyti rūkančius ir nerūkančius asmenis, verčiant pastaruosius kvėpuoti tabako dūmais bei numato, kad nerūkantis asmuo privalo būti atskirtas nuo rūkančių asmenų. Pažymėjo, kad dėl tokių neteisėtų Pataisos namų administracijos veiksmų jis 2008 m. rugpjūčio 6 d. pradėjo badauti ir nutraukė 11 d., nes pablogėjo jo sveikatos būklė. Paaiškino, kad su atitinkamais prašymais 2008 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į Pataisos namų administraciją, o 2008 m. rugpjūčio 18 d. bei 2008 m. rugpjūčio 20 d. skundu Nr. 42-174 kreipėsi į Departamentą, kuris atsakė 2008 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 2S-3077. Teigė, kad šis raštas yra formalus, biurokratiškas, šališkas, juo neteisingai bei neobjektyviai klausimas išspręstas Pataisos namų administracijos naudai. Pažymėjo, kad dėl tokių Departamento biurokratinių sprendimų patyrė nervinę įtampą, pažeminimą, jam sutriko miegas. Dėl neteisingų ir neteisėtų Pataisos namų administracijos pareigūnų veiksmų patyrė kankinimą, pažeminimą, nervinę įtampą, emocinį sukrėtimą, pergyvenimus, depresiją, stresą, jam sutriko miegas, dėl to padaryta žala sveikatai, kurią jis vertino 50 000 litų.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 12-13, I t.) prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad V. J. 2008 m. vasario 13 d. buvo paskirta nuobauda - patalpinimas į kamerų tipo patalpas, o nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose ir uždarytiems į baudos izoliatorių, rūkymas nėra ribojamas. Pažymėjo, kad V. J. iki liepos mėnesio į administracijos pareigūnus su prašymais laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų nuteistųjų nesikreipė ir dėl to priekaištų nereiškė, pastaruoju metu patalpintas į kamerą su kitu nerūkančiu nuteistuoju. Nurodė, kad nuteistasis V. J. įstaigos parduotuvėje perka ne tik maisto prekių ir būtiniausių reikmenų, bet ir rūkalų, tad įstaigos administracija neturėjo informacijos, jog jis nerūko. Pareiškėjo perkėlimai iš vienos kameros į kitą buvo atliekami dėl tarnybinio būtinumo, siekiant į kamerų tipo patalpas paskirti kitus nuteistuosius. V. J. nenurodė, kuo grindžiamas jam padarytos neturtinės žalos dydis ir kokiu būdu ji pasireiškė, nepateikė įrodymų, kaip Pataisos namų administracijos veiksmai ar priimti sprendimai jam sukėlė nervinę įtampą, pažeminimą, pergyvenimus, emocinį sukrėtimą, stresą, didžiulį sielvartą, depresiją, sutrikdė miegą ir tuo padarė žalos sveikatai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 14-15, I t.) prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad Departamento 2006 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 10/07-1070 laisvės atėmimo įstaigų direktoriams buvo nurodyta užtikrinti, kad, skirstant nuteistuosius ir suimtuosius į kalėjimų ir tardymo izoliatorių kameras, baudos izoliatorius, karcerius bei kamerų tipo patalpas, būtų kiek įmanoma atsižvelgiama į nerūkančių asmenų interesus nebūti laikomais su rūkančiais, o Departamentui pavaldžiuose pataisos namuose šių įstaigų direktorių įsakymais nustatytos specialios vietos rūkymui ir už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji baudžiami. Departamentas 2008 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 2S-3077 pranešė pareiškėjui, kad Pataisos namų Vidaus tvarkos, patvirtintos direktoriaus 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 3-4, 4 punktas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžia rūkyti įstaigos gyvenamosiose patalpose, virtuvėlėse, koridoriuose, laiptinėse, poilsio ir darbo vietose. Nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą buvo nustatyta, jog jis, besirūpindamas dėl netinkamo nuteistųjų elgesio (rūkymo ne tam skirtose vietose) pataisos namuose, į Pataisos namų administraciją nei karto nesikreipė, šios įstaigos Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U., bendraudamas su V. J., psichologinio smurto prieš jį nevartojo, jo nežemino, elgėsi mandagiai ir taktiškai, taip, kaip reikalauja teisės aktai, ir dėl atsisakymo būti vienoje kamerų tipo patalpoje su rūkančiais nuteistaisiais V. J. į R. U. nesikreipė. Nurodė, kad rūkančiųjų ar nerūkančiųjų nuteistųjų atskyrimo kriterijus nėra numatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, nors kiti nuteistųjų atskiro laikymo kriterijai šiuose teisės aktuose yra nustatyti (aptarti specialiai), kas, atsakovo manymu, reiškia, jog nei Pataisos namų administracija, nei pareigūnai neturėjo įstatymo nustatytos pareigos atskirti pareiškėją nuo rūkančių nuteistųjų. Atkreipė dėmesį, kad Pataisos namuose yra patvirtinta tvarka, kuri draudžia rūkyti ne tam skirtose vietose, o asmenims, bausmę atliekantiems kameros tipo patalpose ar drausmės izoliatoriuje, pageidaujant, jie pagal galimybes perkeliami į patalpas pas nerūkančius asmenis arba būna laikomi vieni. Pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė, kokiais konkrečiais Departamento veiksmais jam buvo padaryta žala, taip pat nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Departamento veiksmų, nepateikė įrodymų, kad jam padaryta didelė neturtinė žala, o Pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkės 2008 m. rugsėjo 10 d. pažymoje nurodoma, kad V. J. būklė per 2008 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesius stabili ir pablogėjimų neužfiksuota.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Šalies argumentai

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.245-6.250 straipsnius ir konstatavo, kad pagal įstatymą toks reikalavimas, koks yra pareikštas skundu (t. y. neturtinės žalos atlyginimą prašoma priteisti solidariai iš atsakovės – Valstybės - atstovų), apskritai negali būti patenkintas. Pažymėjo, kad šią bylą nagrinėjusiai teisėjai pareiškėjui išaiškinus jo teisę tikslinti skundo reikalavimą ir jį adresuoti taip kaip numatyta CK, t. y. Valstybei, pareiškėjas prašė skundo reikalavimą nagrinėti ir patenkinti tokį, „koks jis surašytas skunde.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnį, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, BVK 1 straipsnį, 5 straipsnio 4 dalį, 70 straipsnį ir konstatavo, kad nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys bausmių atlikimo tvarką laisvės atėmimo įstaigose, tiesiogiai nenumato nuteistųjų privalomo atskyrimo pagal rūkymo - nerūkymo principą. Atkreipė dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtos 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 18.6 punktą, numatantį, kad kaliniai kartu gali būti laikomi tik jei yra tinkamos sąlygos ir kaliniai gali sugyventi vienas su kitu, bei priėjo prie išvados, kad ir pareiškėjo nurodomas tarptautinis teisės aktas šalims narėms nenumato imperatyvios prievolės atskirti rūkančius nuteistuosius nuo nerūkančių. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. A143-195/2008. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad jį laikant kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiais nuteistaisiais, jam buvo padaryta neturtinė žala; pareiškėjas į Pataisos namų administraciją nei karto nesikreipė dėl netinkamo nuteistųjų elgesio (rūkymo ne tam skirtose vietose) pataisos namuose; nors nuteistasis V. J. į kamerų tipo patalpas buvo patalpintas 2008 m. vasario 13 d., tačiau iki 2008 m. liepos mėnesio į Apsaugos ir priežiūros bei Vidaus tyrimų skyrių pareigūnus su prašymu laikyti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų nesikreipė; teisės aktuose nėra numatytas rūkančių ar nerūkančių nuteistųjų atskyrimo kriterijus, kas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu reiškia, jog Pataisos namų administracija neturėjo teisės aktuose nustatytos pareigos atskirti pareiškėją nuo kitų, rūkančių nuteistųjų. Teismas nurodė Viešojo administravimo įstatymo 1, 3, 8 straipsnius ir pažymėjo, kad Departamento 2008 m. rugsėjo 11 d. rašto Nr. 2S-307, kuriuo atsakyta į pareiškėjo skundus, turinio analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad jis iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra pagrįstas surinktais įrodymais, be to, pareiškėjas jo, kaip neteisėto, panaikinti ir neprašė. Teismas sutiko su atsakovės atstovo nuomone, kad pareiškėją netenkinančio atsakymo į skundą davimu neturtinė žala negali būti padaryta, jis teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nuginčytas neteismine arba teismine tvarka.

III.

Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (b. l. 3-7, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą - panaikinti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą Nr. 42-174 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-3077 kaip neteisėtus ir nepagrįstus bei priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Pataisos namų ir Departamento, 50000 litų neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) teismas neteisėtai konstatavo, kad Pataisos namų administracija ir Departamentas neprivalo laikytis ir vadovautis Tabako kontrolės įstatymo reikalavimais, nes atsakovo atstovai, atimdami jam teisę būti izoliuotam nuo rūkančių, pažeidžia Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, BVK 10 straipsnį;

2) prašo atkreipti dėmesį į jo 2008 m. rugpjūčio 18 d. prašyme pateiktus klausimus ir, apelianto manymu, netiesius Departamento atsakymus, dėl kurių jis patyrė didelę nervinę įtampą;

3) nurodo, kad Pataisos namų administracija pateikė tik tuos prekių pirkimo lapus, kuriuose nurodyta, jog jis pirko cigaretes, ir nepateikė tų, kuriuose matyti, jog jis cigarečių nepirko. Atkreipia dėmesį, kad Pataisos namų administracija klaidina teismą, nurodydama pažymoje, jog nuteistasis R. V., su kuriuo apeliantas buvo vienoje kameroje, nerūko;

4) teismas nepagrįstai atsisakė kviesti, apelianto manymu, svarbius liudytojus, ekspertus, gydytojus. Atmesdamas tokius jo prašymus teismas buvo šališkas ir neobjektyvus.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 12-14, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1) pažymi, kad apelianto argumentai, jog teismas buvo nešališkas ir neobjektyvus, yra nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde V. J. neteisėtai nurodo kitus reikalavimus nei skunde pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 str. 5 d.);

2) apeliantas, siekdamas neturtinės žalos priteisimo, iš esmės nepateikė objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo tariamai patirtą žalą. Atkreipė dėmesį, kad apeliantas skundžiamu laikotarpiu ir vėliau, t. y. 2008 m. kovo 27 d., 2008 m. spalio 8 d. ir 2008 m. spalio 16 d. Pataisos namų parduotuvėje be kitų prekių pirko ir rūkalus. Pažymi, kad V. J. prisipažino, jog rūkalus pirko kartu su juo kameroje gyvenančiam nuteistajam, kuris rūkydavo toje pačioje kameroje, kurioje jie gyveno. Departamento nuomone, toks apelianto elgesys yra nepateisinamas, kadangi jis pats pirko rūkalus minėtam nuteistajam, t. y. neprieštaravo, kad pastarasis rūko, sąmoningai blogino savo gyvenimo sąlygas;

3) nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. A180-1212/2006, ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, 57 straipsnio 1 dalį ir konstatuoja, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kurias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo;

4) nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai nenumato nuteistųjų privalomo atskyrimo pagal rūkymo-nerūkymo principą. Su bausmių vykdymu susijusiuose teisės aktuose nėra numatyta, kad nuteistieji turėtų raštu išreikšti sutikimą gyventi su vienu ar kitu nuteistuoju.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 15-16, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad V. J. parduotuvėje pirko ne tik maisto prekių ir būtiniausių reikmenų, bet ir rūkalų, todėl Pataisos namų administracija neturėjo informacijos, jog V. J. nerūko. Pažymi, kad rūkalus V. J. pirko kitiems nuteistiesiems, tarp jų ir kameroje kartu su juo atliekančiam bausmę R. V.. Atkreipia dėmesį, kad V. J. yra linkęs nuolat pažeidinėti įstaigos režimą, jam skirta ne viena drausminė nuobauda, įvairios poveikio priemonės jam taikytos 29 kartus. Teigia, kad veikė teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgdama į valstybės galimybes bei tuo metu buvusią situaciją, todėl V. J. nepadarė jokios žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis numato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas V. J. skundu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą tik prašydamas priteisti iš atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento ir Pataisos namų, - 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Todėl apeliaciniame skunde pareikšti nauji reikalavimai - panaikinti Pataisos namų administracijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą Nr. 42-174 ir Departamento direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-3077 kaip neteisėtus ir nepagrįstus – apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų bei jų pareigūnų, tarnautojų ar kitokių šių institucijų darbuotojų veiksmų ar neveikimo, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Tai reiškia, kad žala atlygintina neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

Pažymėtina, kad BVK rūkyti nuteistiesiems pataisos įstaigose nedraudžia, šį kodeksą įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais nuteistiesiems taip pat nėra nustatytas draudimas rūkyti. Tačiau Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose patalpose. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigų gyvenamosios patalpos šio įstatymo taikymo prasme yra bendros gyvenamosios patalpos. Teisėjų kolegijos vertinimu, rūkančių ir nerūkančių nuteistųjų vienodų sveikatos ir gerovės sąlygų pataisos įstaigose užtikrinimas galimas per atitinkamais teisės aktais nustatytus režimo reikalavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad draudimas rūkyti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų gyvenamosiose patalpose, virtuvėlėse, koridoriuose, laiptinėse, poilsio ir darbo vietose yra privalomai įtvirtintas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 3-4 patvirtintose Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėse (4 p.). BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas įpareigoja nuteistuosius laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, taigi, ir aptariamų Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių 4 punktu nustatyto draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose. Šį bausmės atlikimo režimo reikalavimą pažeidus, gali būti skiriamos nuobaudos (BVK 142 str. 1 d.). Taigi, aptarta Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių nuostata nustačius režimo reikalavimą, draudžiantį nuteistiesiems rūkyti gyvenamosiose patalpose Vilniaus 2-siuose pataisos namuose, yra įgyvendinamas Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimas. Analogiška pozicija formuojama ir administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. A146-504/2009).

Kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12-13, I t.) paaiškino atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai, nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose ir uždarytiems į baudos izoliatorių, rūkymas nėra ribojamas. Tačiau, byloje nėra duomenų, kad V. J. būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją su prašymu patalpinti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų. Pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus viršininko 2008 m. rugpjūčio 18 d. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad V. J. dėl to, kad negali būti kartu su rūkančiais asmenimis, į jį nesikreipė (b. l. 33, I t.). Pataisos namų 2008 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. 42-174 rodo, kad V. J. nesikreipė į administracijos darbuotojus dėl to, kad negali atlikinėti jam skirtos nuobaudos kartu su rūkančiais nuteistaisiais (b. l. 40, I t.). Pataisos namų 2008 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 9-3964(04)F nurodyta, kad be V. J. sutikimo kiti nuteistieji kartu su juo į vieną kamerą skiriami nebuvo (b. l. 38, I t.). Pataisos namai 2008 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. 9-3986(06)F pažymėjo, kad V. J., atlikdamas nuobaudą kamerų tipo patalpose, Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnams nereiškė pretenzijų, kad negali būti vienoje kameroje su kitais rūkančiais nuteistaisiais, savo prašymuose neprašė laikyti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų, be to akcentavo, kad V. J. patalpintas į kamerą su kitu nerūkančiu nuteistuoju (b. l. 39, I t.). Tai, kad pagal dokumentus V. J. kameroje patalpintas su nerūkančiu nuteistuoju nurodė ir Pataisos namų atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 192, I t.). Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog V. J. būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją dėl netinkamo nuteistųjų elgesio (rūkymo ne tam skirtose vietose) pataisos namuose. Priešingai, byloje nustatyta, kad pats pareiškėjas Pataisos namų parduotuvėje skundžiamu laikotarpiu ir vėliau, be kitų prekių pirko ir cigaretes (b. l. 48, 50, 52, I t.). V. J. nors ir tvirtino, kad rūkalus pirko ne sau, o kitiems nuteistiesiems, taip pat su juo kameroje gyvenančiam nuteistajam (b. l. 191, I t.), tai tik parodo, kad jis neprieštaravo, jog pastarasis rūko. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodyta, jog pareiškėjo, kaip nerūkančiojo, teisės buvo pažeistos neteisėtais Pataisos namų veiksmais ir tuo buvo padaryta konkreti neturtinė žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą. Pabrėžtina, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Apeliantas nurodo, kad dėl Departamento sprendimo patyrė nervinę įtampą, sutriko jo miegas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad pareiškėją netenkinančio atsakymo į skundą priėmimu negali būti padaryta neturtinė žala. Toks sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka gali būti apskųstas neteismine ar teismine tvarka, tačiau V. J. pirmosios instancijos teismui Departamento akto teisėtumo neginčijo, objektyvių įrodymų apie neturtinės žalos sukėlimą Departamento sprendimo priėmimu nepateikė.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, nepateikė objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo galimai patirtą žalą. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

V. J. taip pat prašo iškviesti, jo manymu, svarbius liudytojus, ekspertus gydytojus pulmonologą ir kardiologą. Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo prašymus atmetė (b. l. 191, I t.). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu, proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas sprendimą, įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismui, esant pakankamai duomenų teisingam bylos išnagrinėjimui, nebuvo ir nėra būtina ir tikslinga rinkti papildomų įrodymų nagrinėjamoje byloje. Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė iš esmės teisingai, procesinės teisės normų pažeidimų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, jog dėl to buvo neteisingai išspręsta byla, nenustatyta (ABTĮ 142 str. 1 d.), tenkinti apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė