- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-31
- Bylos Nr.
- I-4431-624/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02479-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, dalyvaujant pareiškėjui A. Š., atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui, nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Š. skunde teismo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2012-08-10 sprendimą Nr. 10-S-13800; 2) įpareigoti Vilniaus AVPK į vidaus tarnybos stažą įskaičiuoti pareiškėjo buvimą valstybės tarnybos rezerve nuo 2001-10-02 iki 2002-03-31. Nurodo, kad 2012-04-26 kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu perskaičiuoti vidaus tarnybos stažą už laikotarpį nuo 2001-10-01 iki 2002-03-31, kadangi tuo metu buvo valstybės tarnybos rezerve. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, jam kas mėnesį buvo mokama Vyriausybės nustatyta minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija. Kaip rezervinis valstybės tarnautojas jis nuo 2002-04-01 buvo perkeltas į kitas pareigas, todėl nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos. Vilniaus AVPK tarnybos stažo nustatymo komisija 2012-08-10 priėmė sprendimą neįskaityti minėtą laikotarpį į vidaus tarnybos stažą, kadangi tą laikotarpį buvo įtrauktas į valstybės tarnybos rezervą, o ne į policijos rezervą. Su Vilniaus AVPK sprendimu nesutinka. Lietuvos policijos generalinis komisaras 2001-10-01 įsakymu Nr. 739 TE, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 55 str. 1 d. nuo 2001-10-02 perkėlė pareiškėją į valstybės tarnybos rezervą atleidęs iš Policijos departamento prie VRM Materialinio techninio aprūpinimo ir statybos Ginkluotės skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigų. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-04-01 įsakymu Nr. 158 TE, vadovaujantis tuo pačiu straipsniu, buvo perkeltas iš valstybės tarnybos rezervo į Šalčininkų r. policijos komisariatą. Vidaus tarnybos stažas šiuo įsakymu patvirtintas nebuvo. Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2005-11-25 įsakymu Nr. 10-V2-642 jam buvo patvirtintas vidaus tarnybos stažas - 8 m. 5 mėn. 23 d. Pažymėjo, kad 2003-04-29 priimtas Vidaus tarnybos statutas nustato priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus. Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 37 str. vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybos datą. Į vidaus tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje jis buvo priimtas 1996-12-09 ir atleistas iš jos nebuvo. Buvimą valstybės tarnybos rezerve, kaip statutinio valstybės tarnautojo, numatė tik Valstybės tarnybos įstatymas, tačiau nuostatai, kurie reglamentuotų statutinių tarnautojų buvimą rezerve nebuvo patvirtinti. 2001-2002 metais galiojo Lietuvos Respublikos policijos įstatymas, kuriuo ir turėjo vadovautis Policijos departamento vadovybė ir jis turėjo būti perkeltas ne į valstybės tarnybos rezervą, o į policijos rezervą, išsaugant visas socialines garantijas. Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 8 p. nustatyta, kad statutinis valstybės tarnautojas - viešojo administravimo valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymas ar įstatymo patvirtintas statutas, nustatantis specialias priėmimo į tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas sąlygas, susijusias su tarnybos ypatumais (b. l. 1).
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovas Vilniaus AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2012-04-26 pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus AVPK viršininką su prašymu dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo, t. y. įskaityti į vidaus tarnybos stažą laikotarpį nuo 2001-10-01 iki 2002-03-31, kuomet pareiškėjas, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 55 str. 1 d., buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą atleidus iš Ginkluotės skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigų. Prašymą apsvarsčiusi Vilniaus AVPK 2012-06-08 Tarnybos stažo nustatymo komisija (toliau – ir Komisija) nutarė laikotarpio nuo 2001-10-01 iki 2002-03-31 neįskaičiuoti į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“ 8.2 punktą, į nepertraukiamą darbo stažą įskaičiuojamas laikas, kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis. Pareiškėjo atveju 6 mėnesių garantija negali būti prilyginta įstatymuose nustatytoms garantijoms, kai išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis, kadangi tuo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas ne darbo užmokestis, o Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas neturėjo policijos pareigūno statuso, nevykdė jokių policijos funkcijų ir nebuvo vidaus tarnybos dalimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-02 nutartyje analogiškoje byloje konstatavo, kad pagal Statuto 2 str. 1 d., vidaus tarnyba - vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visuma. Vidaus tarnybos sistemos sąvokos apibūdinimas yra pateiktas Statuto 2 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią vidaus tarnybos sistema - Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma bei ryšiai tarp jų. Taikant šių sąvokų apibūdinimo nuostatas, akivaizdu, kad Statuto taikymo požiūriu pareiškėjo buvimas paminėtame valstybės tarnybos rezerve negali būti laikomas jo tarnyba vidaus tarnybos sistemoje. Pareiškėjo 2001 m. buvusi situacija (ją vertinant atskirai nuo Statuto įsigaliojimo laiko) iš esmės atitinka situaciją, numatytą Statuto 51 str., pagal kurį pareigūnas, atleistas iš vidaus tarnybos vidaus reikalų įstaigoje dėl pareigybės panaikinimo, atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, atleistas iš vidaus tarnybos dėl atsisakymo eiti kitas pareigas perkeliant rotacijos tvarka ar atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją jo prašymu gali būti grąžinamas į vidaus tarnybą. Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Tačiau šioje teisės normoje kalbama apie pareigūno statuso praradimą ir jo atnaujinimo galimybes. Todėl tarpinis laikotarpis (tarp atleidimo iš vidaus tarnybos ir grąžinimo į šią tarnybą) šios teisės normos taikymo požiūriu nėra ir negali būti laikomas tarnyba vidaus tarnybos sistemoje. Vertinant 2001 m. buvusią situaciją tuo metu galiojusių policijos pareigūno statusą reglamentavusių teisės normų taikymo prasme, pažymėjo, kad šios situacijos atitikmuo buvo numatytas Policijos įstatymo 31 str., kuriame buvo pateikta policijos rezervo samprata, kurią taikant, perkeltas į šį rezervą policijos pareigūnas tokį savo statusą išsaugo ir būdamas šiame (policijos) rezerve. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas buvo perkeltas ne į policijos, o į valstybės tarnybos rezervą. Toks jo perkėlimas buvo įvykdytas ne tuo metu galiojančio Policijos įstatymo, o Valstybės tarnybos įstatymo 55 str. pagrindu. Todėl ir Policijos įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjo buvimo valstybės tarnybos rezerve laikotarpis negali būti laikomas tarnyba vidaus tarnybos sistemoje arba prilyginamas tokiai tarnybai. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (b. l. 16-17).
Atsakovo atstovas teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.
Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal 2001-10-01, kuomet pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001-10-01 įsakymas Nr. 739 TE „Dėl tarnybos eigos“, galiojusį Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 13 p., valstybės tarnybos rezervas apibrėžiamas kaip karjeros valstybės tarnautojo teisinė padėtis, kai panaikinus eitas pareigas, jam garantuojama teisė tęsti tarnybą, tuo tarpu pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomi šio įstatymo atitinkami straipsniai, kurių tarpe buvo ir 55 straipsnis, reglamentavęs valstybės tarnautojo perkėlimo į valstybės tarnybos rezervą sąlygas ir tvarką. Ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2001-10-02 iki 2002-03-31, veikė policijos rezervas ir valstybės tarnautojų rezervas. Įtraukimo į policijos rezervą pagrindus, sąlygas ir tvarką reglamentavo Policijos įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-04-23 nutarimas Nr. 152 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos rezervo nuostatų patvirtinimo“. Pažymėjo, kad minėtas Policijos įstatymas neteko galios 2003-05-01, kuomet įsigaliojo Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-04-23 nutarimas Nr. 152 neteko galios nuo 2002-08-01. Tuo tarpu įtraukimo į valstybės tarnautojų rezervą pagrindus, sąlygas ir tvarką reglamentavo Valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Policijos įstatymo 31 str., viena iš policijos pareigūno įtraukimo į policijos rezervą sąlygų buvo paties policijos pareigūno išreikšta valia būti perkeltam į policijos rezervą, kadangi pagal tuometinį teisinį reguliavimą policijos rezervas buvo formuojamas savanoriškumo ir atrankos principu. Šiuo atveju, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001-10-01 įsakymo Nr. 739 TE „Dėl tarnybos eigos“ pagrindas buvo Valstybės tarnybos įstatymo 55 str. 1 d., kadangi būtent šiame įstatyme buvo reguliuojama valstybės tarnautojo teisinė padėtis panaikinus eitas pareigas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001-10-01 įsakymo Nr. 739 TE „Dėl tarnybos eigos“ pagrindu pareiškėjas buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą nuo 2001-10-02, kadangi Policijos departamento Materialinio techninio aprūpinimo ir statybos tarnybos Ginkluotės skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigybė buvo naikinama. Pažymėjo, kad pareiškėjui būnant valstybės tarnybos rezerve, jo darbo vieta neišliko (policijos generalinio komisaro 2001-10-01 įsakymu Nr. 739 TE „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėjas nuo 2001-10-02 atleistas iš pareigų, o policijos generalinio komisaro 2002-03-29 įsakymu Nr. 158 TE „Dėl tarnybos eigos“ perkeltas nuo 2002-04-01 iš valstybės tarnybos rezervo į kitas policijos pareigūno pareigas - Šalčininkų r. PK savivaldybių policijos Prevencijos tarnybos apylinkių inspektorių jaunesniojo inspektoriaus pareigas). Apibendrinant ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 8 d., 2 str. 12 d., 4 str. 2 d., 55 str. 1 d., 2 d., 3 d. nuostatas pareiškėjui, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, galėjo būti ir buvo pritaikytos Valstybės tarnybos įstatymo 55 str. nuostatos. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas jo buvimo valstybės tarnybos rezerve laikotarpį (nuo 2001-10-02 iki 2002-03-31) įskaičiuoti į vidaus tarnybos darbo stažą yra visiškai nepagrįstas, kadangi buvimas valstybės tarnybos rezerve negali būti laikomas tarnyba vidaus reikalų sistemoje Vidaus tarnybos statuto taikymo prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vidaus tarnybos pareigūno statusą apibrėžia jo paskirtis - užtikrinti valstybės, kaip tam tikro žmonių bendruomenės susivienijimo, funkcionavimą įvairiose srityse, organizuoti konkrečios šalies gyventojų poreikių tenkinimą, ginti žmogaus teises ir laisves, garantuoti saugią vidaus ir išorės aplinką (LVAT 2007-02-08 nutartis adm. byloje Nr. A17-125/2007). Be to, teismų praktikoje, aiškinant Vidaus tarnybos statuto 37 str., reglamentuojančio vidaus tarnybos stažo nustatymo kriterijus, nuostatas pripažįstama, kad įstatymų leidėjas teisę įskaityti laikotarpį į vidaus tarnybos darbo stažą susiejo su asmens, vykdžiusio valstybės vardu jam pavestas funkcijas, įgalinimų pobūdžiu bei apimtimi (LVAT 2007-02-08 nutartis adm. byloje Nr. A17-125/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-02 nutartyje Nr. A143-2018/2012 pažymėjo, kad žodžių junginys „pareigūnų ištarnavimas“ suponuoja situaciją, kai turintis pareigūno statusą asmuo tarnauja (dirba) vidaus tarnyboje. Todėl sprendžiant klausimą dėl asmens ištarnavimo vidaus tarnyboje laiko, būtina nustatyti, ar būdamas valstybės tarnybos rezerve asmuo turėjo pareigūno statusą Vidaus tarnybos statuto taikymo prasme <...>. <...> akivaizdu, kad Statuto taikymo požiūriu pareiškėjo buvimas valstybės tarnybos rezerve negali būti laikomas jo tarnyba vidaus tarnybos sistemoje <...>, <...> tarpinis laikotarpis tarp atleidimo iš vidaus tarnybos ir grąžinimo į vidaus tarnybą negali būti laikomas tarnyba vidaus tarnybos sistemoje. Šiuo atveju, nustatant, ar buvimo valstybės tarnybos rezerve laikotarpiu (nuo 2001-10-02 iki 2002-03-31) pareiškėjas turėjo vidaus tarnybos pareigūno statusą Vidaus tarnybos statuto taikymo prasme, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 50 str. 3 d., už laiką, kurį valstybės tarnautojas buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, kasmetinės atostogos nesuteikiamos. Tuo tarpu būtent tik faktinių darbo santykių esmei būdinga tai, kad poilsio laiko apskaita neatsietina nuo darbo laiko apskaitos ir tai, kad kasmetinės atostogos yra kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti. Šiuo atveju, pareiškėjui nesuteiktos atostogos. Kaip savo skunde pažymi ir pats pareiškėjas, atlyginimas už tuos 6 mėnesius, kai pareiškėjas buvo valstybės tarnybos rezerve (nuo 2001-10-02 iki 2002-03-31), taip pat nemokėtas (išmokėta Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija pagal Valstybės tarnybos įstatymo 55 str. 3 d.). Pareiškėjas, būdamas valstybės tarnybos rezerve, jokių policijos pareigūno funkcijų nevykdė, neatlikinėjo darbo, kurį dirbo statutinėse pareigose esantys pareigūnai, pareiškėjas nevykdė valstybės vardu jokių jam pavestų funkcijų. Todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai laikė, kad pareiškėjo buvimo valstybės tarnybos rezerve laikotarpis neįskaitytinas į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą (b. l. 35-37).
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko.
Skundas netenkinamas.
Ginčas administracinėje byloje kilo dėl atsakovo Vilniaus AVPK sprendimo atsisakyti įskaityti į vidaus tarnybos stažą pareiškėjui A. Š. laikotarpį nuo 2001-10-02 iki 2002-03-31, kada pareiškėjas buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, kadangi, pareiškėjo A. Š. teigimu, jį 2001-10-01 įsakymu Nr. 739 TE perkėlus į valstybės tarnybos rezervą, iš vidaus tarnybos jis nebuvo atleistas ir 2002-03-29 įsakymu Nr. 158TE iš valstybės tarnybos rezervo perkeltas į Šalčininkų rajono policijos komisariato Prevencijos tarnybos apylinkių inspektorių jaunesniojo inspektoriaus pareigas (b. l. 5).
Kokie laikotarpiai pareigūnui yra įskaičiuojami į vidaus tarnybos stažą nustato Vidaus tarnybos statuto, kuris nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, 37 str. 1 d., kuris nenumato, kad laikotarpis, kuriuo pareigūnas buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, būtų įskaitomas į vidaus tarnybos stažą.
Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, spręsdamas ginčą dėl sprendimo neįskaityti į vidaus tarnybos stažą laikotarpio, kuriuo pareigūnas buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, 2012-07-02 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2018/2012, išaiškino, kad „<...Pagal Statuto 2 straipsnio 1 dalį, vidaus tarnyba - vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visuma. Vidaus tarnybos sistemos sąvokos apibūdinimas yra pateiktas Statuto 2 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią vidaus tarnybos sistema - Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma bei ryšiai tarp jų. Taikant šių sąvokų apibūdinimo nuostatas, akivaizdu, kad Statuto taikymo požiūriu pareiškėjo buvimas paminėtame valstybės tarnybos rezerve negali būti laikomas jo tarnyba vidaus tarnybos sistemoje. Pareiškėjo 2001 m. buvusi situacija (ją vertinant atsitrauktai nuo Statuto įsigaliojimo laiko) iš esmės atitinka situaciją, numatytą Statuto 51 straipsnyje, pagal kurį pareigūnas, atleistas iš vidaus tarnybos vidaus reikalų įstaigoje dėl pareigybės panaikinimo, atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, atleistas iš vidaus tarnybos dėl atsisakymo eiti kitas pareigas perkeliant rotacijos tvarka ar atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, jo prašymu gali būti grąžinamas į vidaus tarnybą. Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Tačiau šioje teisės normoje kalbama apie pareigūno statuso praradimą ir jo atnaujinimo galimybes. Todėl tarpinis laikotarpis (tarp atleidimo iš vidaus tarnybos ir grąžinimo į šią tarnybą) šios teisės normos taikymo požiūriu nėra ir negali būti laikomas tarnyba vidaus tarnybos sistemoje. Kalbant apie aptariamos (2001 m. buvusios) situacijos vertinimą tuo metu galiojusių policijos pareigūno statusą reglamentavusių teisės normų taikymo prasme, pažymėtina, kad šios situacijos atitikmuo buvo numatytas Policijos įstatymo 31 straipsnyje. Šiame straipsnyje (1990-12-11 įstatymo Nr. I-851 redakcija) buvo pateikta policijos rezervo samprata, kurią taikant, perkeltas į šį rezervą policijos pareigūnas tokį savo statusą išsaugo ir būdamas šiame (policijos) rezerve. Tačiau aptariamu atveju pareiškėjas buvo perkeltas ne į policijos, o į valstybės tarnybos rezervą. Toks jo perkėlimas buvo įvykdytas ne tuo metu galiojančio Policijos įstatymo, o Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio (2001-04-12 įstatymo Nr. IX-247 redakcija) pagrindu. Todėl ir Policijos įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjo buvimo valstybės tarnybos rezerve laikotarpis negali būti laikomas tarnyba vidaus tarnybos sistemoje arba prilyginamas tokiai tarnybai. ...>“.
Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir jo aiškinimo praktiką, galima teigti, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.