Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Onos Gasiulytės, Laimos Gerasičkinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-906-141/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Stagrinda“, R. G., D. Š. dėl skolos ir nuostolių išieškojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams UAB „Stagrinda“, R. G. ir D. Š. dėl skolos, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį skundą argumentai

1. Skundžiama nutartis pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje yra trys atsakovai, kurių turtas areštuotas, į tai, kad areštuotas D. Š. ir L. Š. nekilnojamasis turtas ir 4 automobiliai, laikytina, kad ieškovo interesai yra pakankamai apsaugoti ir be L. Š. darbo užmokesčio arešto. Taigi, L. Š. darbo užmokesčio dalies, viršijančios MMA, areštas pažeidžia ieškovo ir pareiškėjos interesų balansą, yra neteisingas ir neproporcingas. Laikinosios apsaugos priemonės neturi ir negali būti visuomet taikomos taip, kad visiškai užtikrintų kreditoriaus reikalavimų patenkinimą, turi būti atsižvelgiama ir į skolininkų bei kitų susijusių asmenų interesus. Šiuo atveju remiantis 2010 m. spalio 25 d. ir 2011 m. sausio 12 d. teismo nutartimis iš esmės yra visiškai užtikrintas kreditoriaus reikalavimo įvykdymas, tuo tarpu L. Š. galimybės pragyventi yra itin apribotos.

2. Pareiškėja negali pragyventi iš leisto mokėti 800 Lt dydžio darbo užmokesčio, nes be išlaidų kasdieninėms reikmėms, ji viena turi mokėti įmokas už būsto paskolą.

3. L. Š. nėra nei lizingo sutarties, nei laidavimo sutarties šalis, ji nėra ir nebuvo UAB „Stagrinda“ akcininkė ar valdymo organų narė. Bendrovė buvo įkurta D. Š. prieš santuoką, lizingo sutartis taip pat sudaryta prieš santuoką. Pagal CK 3.109, 3.110 straipsnius prievolės, atsiradusios iki santuokos įregistravimo, yra laikomos asmeninėmis sutuoktinių prievolėmis. Taigi, kreditoriui pagal lizingo sutartį turi atsakyti D. Š. savo asmeniniu turtu. Net ir pats ieškinys nėra pareikštas pareiškėjai, o tik R. G., D. Š. ir UAB „Stagrinda“. Kadangi UAB „Stagrinda“ jau seniai nevykdo jokios veiklos, R. G. ir D. Š. yra išvykę į užsienį, todėl jų turtui (kuriuo jie nesinaudoja) pritaikytas areštas realiai jokių pasekmių jiems nesukelia. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės faktiškai apsunkino ne skolininkų, o tik pareiškėjos padėtį.

4. Teismas turėjo atsižvelgti, kad ieškovas neturės teisės nukreipti išieškojimo į areštuotas L. Š. darbo užmokesčio lėšas. Nors kol sutuoktinių turtas nepadalintas, jis laikomas abiejų sutuoktinių bendru turtu (tai taikoma ir darbo užmokesčiui), tačiau L. Š. su D. Š. faktiškai kartu nebegyvena nuo 2009 metų gruodžio, todėl pareiškėja prašys teismo nutraukiant santuoką taikyti santuokos nutraukimo pasekmes jau nuo gyvenimo skyrium momento (CK 3.67 str. 2 d.). Taigi, kiekvieno iš sutuoktinių jau nuo 2009 metų gruodžio gautos pajamos, įskaitant darbo užmokestį, būtų laikomos asmeniniu kiekvieno sutuoktinio turtu, todėl ieškovas negalės nukreipti išieškojimo į L. Š. darbo užmokestį. Taigi, pareiškėjos teisės ir interesai yra neproporcingai ir neteisingai pažeidžiami jos darbo užmokesčiui taikant areštą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Taigi, atskirasis skundas nagrinėjamas neperžengiant šių ribų ir tikrinant absoliučių sprendimo pagrindų (ne)buvimą.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad apeliantė kreipėsi į apylinkės teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų to paties teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartimi, pakeitimo – prašė leisti piniginių lėšų, esančių areštuotose jos sąskaitose, išmokėjimą darbo užmokesčiui sumokėti. Byloje 2010 m. spalio 25 d. nutartimi areštuotas atsakovų byloje turtas, apeliantė šioje byloje nėra atsakovė. Jos turtą inter alia atskirojo skundo dalyku esančias jos gaunamo darbo užmokesčio lėšas aprašė antstolis vykdydamas minėtą apylinkės teismo nutartį (b.l. 60-67).

Nagrinėjamu atveju absoliučių apylinkės teismo priimto procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuota.

Turint galvoje, kad atskirojo skundo dalykas yra tik (ne)leidimas išmokėti apeliantei darbo užmokestį, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų atskirajame skunde keliamų klausimų: ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo principų pažeidimų atsakovais patrauktų asmenų turto arešto apimties kontekste, sutuoktinių prievolės bendrumo ir solidarumo, būsimo negalimumo vykdyti išieškojimą iš jos turto, t.y. dėl klausimų, kurie susiję su apeliantės viso turto arešto pagrįstumu, nes jo panaikinimo apeliantė pirmosios instancijos teismo neprašė, antstolio veiksmai dėl turto arešto jos atžvilgiu taip pat neskundžiami.

CPK 145 straipsnio 4 dalis nustato, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas priima motyvuotą nutartį, kurioje turi būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, jos mastas, įvykdymo tvarka ir būdas, o jei taikomas turto areštas, teismas nutartimi turi išspręsti to turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartimi buvo areštuotas atsakovų turtas uždraudžiant jį parduoti, įkeisti, dovanoti ar kam nors perleisti. Areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje (CPK 145 str. 6 d.). Pagal CPK 145 straipsnio 5 dalį, jei turto dalis bendrojoje nuosavybėje nenustatyta, kol bus nustatyta šio asmens turto dalis bendrojoje nuosavybėje, gali būti areštuotas visas turtas.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prašymas visa apimtimi negali būti tenkinamas iš esmės dėl nenustatytos skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tačiau nepaisant to, kad iš tikrųjų nėra duomenų apie turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymą, pats teismas sutiko, kad ši aplinkybė per se nekliudo tenkinti prašymą iš dalies.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad leidžiant apeliantei gauti tik minimalų darbo užmokestį yra neproporcingai apribojamos jos teisės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis nustato kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pagal šiuo metu esančią situaciją, kai apeliantė iš esmės negali gauti darbo užmokesčio (ar pagal skundžiamą nutartį - gauti tik minimalų darbo užmokestį), pažeidžiama jos teisė gauti apmokėjimą už darbą. Pastebėtina, kad net vykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus išskaitymas iš skolininko darbo užmokesčio yra ribojamas atitinkamais dydžiais (CPK 736 str.). Nagrinėjamu atveju iš apeliantės jokios sumos ne tik nėra priteistos, ji net nėra byloje atsakove. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog apeliantė visai negalėtų naudotis jai priklausančiu darbo užmokesčiu (kaip buvo iki skundžiamos nutarties priėmimo) ar 1/2 jai priklausančio darbo užmokesčio dalimi, kuri jai priklausytų vadovaujantis sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje prezumpcija. Pažymėtina, kad ir ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad apeliantės pajamos iš darbo užmokesčio laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs apeliantės teisę gauti tik darbo užmokesčio dalį, atitinkančią tik minimalią mėnesinę algą per mėnesį, nepagrįstai pernelyg apribojo apeliantės teisę gauti darbo užmokestį, dėl ko skundžiama nutartis keistina (CPK 337 str. 4 p.).

Apeliantė nurodo, kad jau nuo 2009 m. gruodžio mėn. jos gaunamas darbo užmokestis turėtų būti laikomas jos asmeniniu turtu, nes kartu su sutuoktiniu jie faktiškai nebegyvena. Tačiau tokie teiginiai šiuo metu niekuo nėra įrodyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog jam nepateikta ir duomenų, kad teismui yra pateiktas ir nagrinėjamas pareiškimas dėl turto dalies nustatymo bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje. Duomenų apie tai, kad darbo užmokestis laikytinas asmeniniu apeliantės turtu, nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nutartį pakeisti.

Leisti, vykdant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-906-141/2011 iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, banko kodas 70440, išmokėti L. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) 1/2 dalį darbo užmokesčio kas mėnesį, tačiau bet kuriuo atveju ne mažiau negu minimalią mėnesinę algą.