Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aidai Dailidienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistojo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei, nukentėjusiajam M. N. , teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. nuteistas pagal LR BK 135 str. 1d. laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2006-01-19 iki 2006-02-19. Iš R. F. nukentėjusiajam M. N. priteista 40000Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, valstybinei ligonių kasai iš nuteistojo priteista 3875(trys tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt penki) litai už nukentėjusiojo gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. F. nuteistas už tai, kad jis 2005-10-03, apie 11 val. Kaune, prie Gedimino g. 28 namo, tyčia ne mažiau kaip tris kartus sudavė M. N. į įvairias kūno vietas, padarydamas jam muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, krūtinės ląstos sumušimą, dešinio skruostikaulio, viršutinio žandikaulio kompleksinį lūžimą, dešinės akies sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, akies tinklainės sukrėtimą su tinklainės atšokimu, t.y. padarė sunkų M. N. sveikatos sutrikdymą, nes dėl akies tinklainės atšokimo nukentėjusysis neteko 35 procentų bendro pastovaus darbingumo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. F. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistasis neginčija, kad dėl jo suduotų smūgių nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, tačiau teigia smurtą panaudojęs dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė nukentėjusiojo panaudotas smurtas prieš nuteistąjį ir įžeidimas vadinant necenzūriniais žodžiais. Šis apelianto argumentas neatitinka pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos faktinių aplinkybių, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ar yra nuteistojo veikoje LR BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo M. N. parodymais, o taip pat pagrįstai tikėjo ir vadovavosi liudytojų R. P. ir K. K. parodymais. Nukentėjusiojo parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios yra nuoseklūs. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis patvirtino, kad R. P. buvo paprašytas pasaugoti K. K. , kuri skundėsi, kad iš jos pinigus vagia ir grasina padarysiąs ką nors jos vaikui R. F. . Įvykio dieną jis norėjo pakalbėti su nuteistuoju ir jo gražiai paprašyti, kad nelįstų prie Kristinos, tačiau šis užsipuolė nukentėjusįjį, jie susistumdė, nuteistasis sudavė keletą smūgių, vieną kartą pataikė akį, dėl ko jam buvo sužalota akis ir padarytas sunkus kūno sužalojimas. Nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nenurodė, kad jis būtų vadinęs R. F. kokiais nors necenzūriniais žodžiais, ar sudavęs jam smūgius. Tuo tarpu nuteistasis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė nenuoseklius parodymus. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusysis jį įžeidė, vadino necenzūriniais žodžiais, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju R. F. šių aplinkybių nenurodė. Jis teigė, kad nukentėjusysis paprašė nelįsti prie merginos, vardu Kristina, ir jie susistumdė. Apie jokius necenzūrinius žodžius pavartotus nuteistojo atžvilgiu net neužsiminė. Taip pat, R. F. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad smūgį pirmas sudavė būtent M. N. . Ikiteisminio tyrimo metu R. F. teigė, kad smūgį M. N. sudavė jau besistumdant. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad jie susistumdė po to, kai jis, t.y. nuteistasis, kažką atsakęs nukentėjusiajam, tai yra ne iš karto po nukentėjusiojo žodžių. Ikiteisminio tyrimo metu R. F. nenurodė, kad žodžiai buvo necenzūriniai ar įžeidžiantys. Šie R. F. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, akivaizdžiai prieštarauja nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms, kad jis fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė nukentėjusiojo veiksmai bei vartoti necenzūriniai žodžiai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. F. nurodė visai kitas įvykio aplinkybes ir teigė, kad nukentėjusysis jį vadino necenzūriniais žodžiais ir pirmas sudavė smūgį į veidą, tačiau šie parodymai nepatvirtinami jokiais kitais byloje surinktais įrodymais ir turi būti vertinami kritiškai, kaip nuteistojo gynybos pozicija. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojai R. B. ir R. J. nurodė, kad nukentėjusysis pirmas sudavė smūgius R. F. , vadino jį necenzūriniais žodžiais, tačiau teismas negali remtis jų parodymais, nes jie nenuoseklūs, prieštaringi. Be to, liudytojas R. J. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jį liudyti prašė pats nuteistasis R. F. . Liudytoja R. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad balkone rūkė tik R. F. , jį kažkas pakvietė į lauką, šis pasakė, kad eina į lauką, po to ji viską stebėjo pro balkoną, įvykis vyko po balkonu. Tuo tarpu nei nuteistasis, nei nukentėjusysis nepatvirtino, kad iki pakviečiant nuteistąjį į lauką, jis rūkė balkone vienas. Nuteistasis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad balkone rūkė ne vienas, o su liudytoja R. B. , tačiau tai prieštarauja liudytojos parodymams, kad balkone rūkė vienas R. F. , ji nematė kas pakvietė jį į lauką. Be to, nei liudytoja R. B. , nei nuteistasis, nei nukentėjusysis nenurodė, kad įvykį būtų matęs dar vienas žmogus, kuris ne va rūkė kieme, t.y. nei nuteistasis, nei nukentėjusysis nepatvirtino, kad įvykį matė liudytojas R. J. . Be to, liudytoja R. B. pirmosios instancijos teisme negalėjo tiksliai nurodyti kaip atrodė nukentėjusysis įvykio metu. Iš pradžių teigusi, kad jis buvo stambus, bandė apibūdinti kaip nepaprastos fizinės galios žmogų, kėlusį kaltinamajam didžiulę grėsmę, vėliau sutiko, kad nukentėjusysis buvo vidutinio kūno sudėjimo. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų R. B. ir R. J. parodymus vertino kritiškai.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad liudytojų R. P. ir K. K. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes K. K. suinteresuota bylos baigtimi, o R. P. įvykio tiesiogiai nematė. Šie apelianto argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos tesimas pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais, nors jie ir netiesioginiai, nes nei vienasis jų įvykio tiesiogiai nematė. Tačiau šie liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme davė nuoseklius, tarpusavyje sutampančius parodymus, atitinkančius nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Šie parodymai sustiprino teismo tikėjimą nukentėjusiuoju, nes nei vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad nukentėjusysis būtų agresyvus ar konfliktiškas. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas iš esmės rėmėsi vien nukentėjusiojo parodymais ir tuo pažeidė LR BPK 301 str. 2d. bei LR BPK 20 str. 3 d.,5 d. reikalavimus, LR BPK 7 str. įtvirtintą rungtyniškumo principą. Šie argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Pažymėtina, kad remiantis LR BPK 301 str. 2d., apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Tai yra įstatymas kategoriškai draudžia remtis vien parodymais tų asmenų, kuriem taikomas anonimiškumas, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra nei vieno liudytojo, kuriam būtų taikomas anonimiškumas, nukentėjusiajam anonimiškumas taip pat nebuvo taikomas. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino įrodymų visumą, o ne kiekvieno liudytojo ar nukentėjusiojo parodymus atskirai. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnyje įtvirtinta taisykle, t.y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą nešališku bylos aplinkybių ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė kuriuos parodymus laiko įrodymais, kuriais įrodymais grindžia nuteistojo kaltę, o kurie įrodymai yra atmetami, nurodė motyvus, dėl kurių atmetė liudytojų R. B. ir R. J. parodymus, taip pat išdėstė nuosprendyje motyvus, kodėl vadovaujasi nukentėjusiojo bei liudytojų K. K. ir R. P. parodymais. Dėl šių aplinkybių kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas LR BPK 20 str. 3 d., 5 d., BPK 301 str. 2d., numatytų reikalavimų nepažeidė, todėl apelianto argumentas nepagrįstas.

LR BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungtyniškumo principo esmė yra ta, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, reikšti nušalinimus, ginčyti kito šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad teismas pažeidė rungtyniškumo principą. Iš visos bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šalims buvo suteiktos ir užtikrintos lygios galimybės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, teikti prašymus, reikšti nušalinimus, ginčyti kitos šalies argumentus. Todėl apelianto argumentas, kad tesimas pažeidė LR BPK 7 str. įtvirtintą rungtyniškumo principą, nepagrįstas ir turi būti atmestas. Tai, kad teismas atmetė nuteistąjį teisinančius įrodymus, juos vertino kritiškai, negali būti laikoma proceso rungtyniškumo principo pažeidimu.

Pirmine specialisto išvada M. N. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinio skruostikaulio viršutinio žandikaulio kompleksinio lūžimo, tačiau išvados tiriamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad KMUK akių ligų klinikoje nustatyta diagnozė-dešinės akie obuolio sumušimas, tinklainės sukrėtimas. Papildomoje specialisto išvadoje Nr. G14/06-5050 /05(02) konstatuota, kad dešinės akies tinklainės atšokimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo neteko 35 procentų bendro pastovaus darbingumo. Iš išvados tiriamosios dalies matyti, kad nukentėjusysis kreipėsi į gydytojus po įvykio pablogėjus regėjimui dešine akimi, kitų priežasčių ir kitų akies sužalojimo aplinkybių nenurodė. Teismas laiko, kad nukentėjusiojo sveikos sutrikdymo padariniai atsitiko būtent dėl nuteistojo padarytų sužalojimų nukentėjusiajam, nes kaip matyti iš specialistų išvadų, sužalojimai buvo padaryti ties dešine akimi, konstatuoti dešinio skruostikaulio viršutinio žandikaulio lūžimai, dešinės akies obuolio sumušimas, kas patvirtina, jog smūgiai buvo intensyvus, suduoti su stipria jėga, kas neprieštarauja ir nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad nukentėjusiajam jis smūgiavo vyriškai, stipriai ir į dešinę veido pusę.

Specialisto išvadoje, ekspertizės aktuose duodama išvada, kad M. N. dėl dešinės akie obuolio sumušimo, davusio tinklainės atšokimą, dėl kurios sumažėjo regėjimas neteko atitinkamo procento bendro darbingumo ir sužalojimas yra sunkus. Be to, ekspertizės akte taip pat konstatuoja, kad M. N. regėjimas dešiniąja akimi blogėjo dėl šios akies obuolio sumušimo, davusio tinklainės atšoką, kuri nepasidavė gydymui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į ekspertizės išvadas ir jų tiriamosiose dalyse nurodytas aplinkybes, kurios neprieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusiajam akis buvo sužalota būtent nuteistojo veiksmais.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistais R. F. pripažintas kaltu tyčia sunkai sutrikdęs nukentėjusiojo sveikatą pagrįstai, nuteistojo veika pagal LR BK 135 str. 1d. kvalifikuota teisingai.

Dėl bausmės

Bausmė nuteistajam skirta teisingai. Teismas, skirdamas bausmę R. F. , BK 54 straipsnyje įtvirtintų taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Skiriant bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas sunkus, tyčinis nusikaltimas, kurio pasekmės sunkios, sužalota gyvybiškai svarbus organas - akis, nukentėjusysis dėl šio sužalojimo neteko didelės dalies regėjimo, neteko 30 procentų bendro darbingumo. Nusikaltimas padarytas tyčiniais nuteistojo veiksmais. Be to, įvertinti ir nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, o būtent tai, kad R. F. eilę kartų baustas administracine tvarka, jų tarpe ir už vairavimą atėmus vairuotojo pažymėjimą, vairavimą neblaiviam, vairuotojo pareigų pėstiesiems nesilaikymą, autoįvykio sukėlimą. Tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, kuriais nebus kam pasirūpinti, be pagrindo neaptarė LR BK 54 str. 3d. bei LR BK 62 str. nuostatų taikymo. Šie apelianto argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas išsituokęs, tačiau jokių duomenų, kad jis išlaikytų savo nepilnamečius vaikus ar kitaip jais rūpintųsi nėra. Nors byloje yra pažyma, kad R. F. paskirtas G. G. rūpintoju, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis tikrai ja rūpinasi ir globotine nėra daugiau kam pasirūpinti ar ją prižiūrėti. Be to, byloje esančioje išvadoje (t.1. b.l. 118) nurodyta, kad R. F. gyvena kartu su G. G. , tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nuteistasis savo gyvenamąją vietą nurodė visai kitą, o būtent Gedimino g. 28-6a, Kaune.

LR BK 54 str. 3 d. numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. LR BK 62 str. reglamentuojančio švelnesnės, negu įstatymo paskirtos bausmės skyrimą, 1 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šio straipsnio antroje dalyje taip pat numatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta ir 1) kaltininkas išlaiko asmenis kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti arba 2 ) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Be to, pažymėtina, kad įstatymas teismui suteikia teisę, bet ne pareigą skirti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę.

Įvertinus visas bylos aplinkybes, darytina išvada, kad nėra nei vienos LR BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos, kad nuteistajam būtų galima skirti švelnesnę bausmę. Nuteistasis neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nors ir prisipažino sudavęs smūgį, tačiau jis nepripažino būtinojo nusikaltimo sudėties požymio- tyčios, t.y. nepripažino jam inkriminuotų faktinių aplinkybių, todėl šis prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu ir negali būti laikomas atsakomybę švelninančia aplinkybe. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis būtų bandęs atlyginti patirtą turtinę žalą nukentėjusiajam, taip pat nėra duomenų, kad paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kas pasirūpina G. G. ar nuteistojo nepilnamečiais vaikais. Teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmę glaudžiai susijęs su proporcingumo principo įgyvendinimu ir bausmės tikslų realizavimu. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, o būtent į tai, kad padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas, dėl kurio sunkiai buvo sužalota asmens sveikata, nuteistasis kaltės nepripažįsta, savo elgesio nevertina adekvačiai, yra baustas eilę kartų administracine tvarka už žmogaus gyvybei pavojų keliančius pažeidimus – vairavimas esant neblaiviam, autoįvykio sukėlimas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad laisvės atėmimo bausmė yra teisinga realizuoti bausmės tikslus, t.y. sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nubausti asmenį padariusį minėtą nusikaltimą, yra adekvati padaryto nusikaltimo sunkumui, pavojingumui ir siekiamiems tikslams.

Nustatydamas paskirtos bausmės dydį teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas asmens sveikatai, nusikaltimas baigtas, nėra nei atsakomybę sunkinančių nei lengvinančių aplinkybių, nuteistasis savo elgesio nevertina adekvačiai, nors teigia, kad nukentėjusiojo atsiprašė, tačiau ši aplinkybė jokiais kitais bylos duomenimis nepatvirtinama. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė nuteistajam R. F. laisvės atėmimo bausmę 4 metams. Paskirtoji bausmė yra artima sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui ir net mažesnė už jį, todėl įvertinusi padaryto nusikaltimo ir nuteistojo pavojingumą, kolegija sprendžia, kad paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.

Dėl civilinio ieškinio

LR BPK 113 straipsnis numato, kad, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis buvo pareiškęs civilinį ieškinį tik dėl neturtinės žalos atlyginimo 30 000 litų, vėliau teismo posėdžio metu iki teisminio įrodymų tyrimo pareiškė, kad patyrė ir turtinės žalos ir teigė didinąs ieškinį iki 50 000 litų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Tačiau byloje nebuvo pateikti ir tirti jokie įrodymai, patvirtinantys turtinės žalos padarymą. Teismas nuosprendyje tik konstatavo, kad nukentėjusysis neabejotinai patyrė ir turtinės žalos, tačiau tai yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 40 2003-06-20 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. p.). Todėl teismo išvada, kad nukentėjusysis neabejotinai patyrė ir turtinės žalos, jokiais įrodymais nepagrįsta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių turtinės ir neturtinės žalos dydį, teismas net nesiaiškino, kas ją sudaro, kokios išlaidos ar negautos pajamos sudaro patirtą turtinę žalą ir kas sudaro neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei turtinės, nei neturtinės žalos dydžio, o priteisė bendrą sumą, kuri nepagrįsta jokiais duomenimis, nes neaišku kiek priteista turtinės žalos ir kiek neturtinės. Kadangi apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat nepateikti tokie duomenys, nėra galimybės išspręsti šį klausimą nepareikalavus papildomų duomenų, todėl nukentėjusiajam pripažintina teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka. Nuosprendis keistinas dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo (LR BPK 328 str. 4p.)

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio panaikinti, pripažinti nukentėjusiajam M. N. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, civilinio ieškinio dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.