Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. gynėjos advokatės Stasės Kupčiūnienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., 9 d., paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir K. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2006 m. rugsėjo 6 d. ir nuo 2007 m. liepos 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. nuteistas už tai, kad sistemingai, nuo 2004 metų pavasario iki 2006 m. rugsėjo 1 d., tenkino savo lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, o būtent: nuo 2004 metų pavasario iki 2005 metų kovo mėnesio, O. P. priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini)., o nuo 2005 metų kovo mėnesio iki 2006 m. rugsėjo 1 d., V. G. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu gyvendamas su sugyventine V. G. , sistemingai tenkino savo lytinę aistrą su jos mažamete dukra I. G. , gim. (duomenys neskelbtini), prieš I. G. valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, dėl jos mažametystės, t.y. naktį arba dieną, kai V. G. nebūdavo namuose arba ji miegodavo, pasiguldęs I. G. ant lovos ir numovęs jai kelnaites bei pats apnuoginęs savo lytinius organus ir atsigulęs šalia, ranka glostydavo apnuogintą I. G. pilvą, tarpkojį, lytinius organus ir kojas bei fizinio sąlyčio būdu – praskėtęs rankomis I. G. kojas, savo apnuogintą lytinę varpą kišdavo prie jos lytinių organų ir juos ja liesdavo, klausdamas I. G. “ar jai smagu“, o tris kartus jis, būdamas nuogas, sodinosi ją nuogą sau ant šlaunų ir fizinio sąlyčio būdu – savo apnuogintą lytinę varpą kišo prie jos lytinių organų ir jais ją lietė.

Nuteistojo K. G. gynėja advokatė Stasė Kupčiūnienė apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį bei K. G. išteisinti, neįrodžius, kad nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių K. G. kaltę, įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliantė pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį K. G. atžvilgiu, vadovavosi mažametės I. G. parodymais, tačiau šie parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi juos galėjo įtakoti nukentėjusiosios artimų žmonių – V. G. ir V. G. spaudimas. Liudytojos V. G. ir V. G. davė melagingus parodymus, norėdamos atkeršyti K. G. bei jį bet kokiu būdu įkalinti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėja prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo K. G. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis K. G. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino. Nuteistasis nurodė, jog su savo sugyventine V. G. ir jos dviem vaikais apie tris metus gyveno jos namuose. Su V. G. vaikais – Ieva ir jaunesniuoju sūnumi jis sutardavo gerai, stengėsi, kad vaikai turėtų maisto, būtų aprengti, kadangi pati V. G. vaikais nesirūpino. Nuteistasis teigė, kad vaikai miegodavo savo lovoje, jis su jais nemiegodavo. Su I. G. savo lytinės aistros jis niekada netenkino. Šiuos nuteistojo parodymus visų pirma paneigia mažametės nukentėjusiosios I. G. parodymai, kurie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra tiesioginiai pirminiai įrodymai. Mažametės nukentėjusiosios I. G. parodymai byloje turi išskirtinę reikšmę, nes kiti įrodymai iš esmės yra išvestiniai ir netiesioginiai. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodymai vertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Mažametės nukentėjusiosios I. G. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nekelia abejonių dėl teisėtumo – mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo apklausiama nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 186 str., 184 str. 3 d., 4 d., 5 d. nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai, įrodymų leistinumas neginčijamas ir apeliaciniame skunde. Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – tai mažametės nukentėjusiosios I. G. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji I. G. buvo apklausta keletą kartų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji davė vienodus parodymus. Nukentėjusioji I. G. parodė, kad ji gyvena su mama ir mažesniu broliuku, kartu su jais gyveno dėdė Kazimieras. Kai mamos nebūdavo namuose, arba kai mama miegodavo, dėdė Kazimieras ateidavo pas ją į lovą, numaudavo jai kelnaites, pats nusimaudavo kelnes, kišdavo rankas jai tarp kojyčių, liesdavo savo ,,pimpalu“ jos tarpkojį, bandė ,,pimpalą“ įkišti giliau, tada sušlapdavo, buvo užsikėlęs ją ant savęs, ji turėjo apžergusi jį sėdėti. Kiek kartų taip buvo nukentėjusioji negalėjo pasakyti, bet patvirtino, kad taip dėdė Kazimieras darė ne vieną kartą. 2006 m. rugsėjo 11 d. apklausiant nukentėjusiąją I. G. VšĮ ,,Vaiko namas“ psichologams, jai buvo parodytas paveikslėlis, kuriame ji pažymėjo vietą, kur ją liesdavo dėdė Kazimieras ir vietą, kuria jis ją liesdavo (t. 1 b. l. 53). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiosios I. G. parodymai nuoseklūs, sutampa tarpusavyje ir atitinka kitas nustatytas bylos aplinkybes. Kolegijos nuomone, vien tik ta aplinkybė, jog nukentėjusioji yra mažametė negali būti pagrindu netikėti jos parodymais. Priešingai, kai kurie netikslumai ir nereikšmingi prieštaravimai jos parodymuose paaiškinami, būtent, nukentėjusiosios mažametyste, skurdžia gyvenimo patirtimi ir socialine nebranda, nesuvokimu su ja atliekamų veiksmų pobūdžio, pavojingumo. Kaip jau buvo minėta, visų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiosios I. G. parodymai nekito. Nukentėjusioji nurodė visas seksualinio prievartavimo aplinkybes, papasakojo, kaip dėdė Kazimieras ateidavo pas ją į lovą, numaudavo jai kelnaites, liesdavo rankomis ir ,,pimpalu“ jai tarp kojyčių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji I. G. nesakė, jog dėdė Kazimieras darė tik blogai, ji teigė, kad jis būdavo ir geras. Todėl nėra pagrindo manyti, jog nukentėjusioji dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuota apkalbėti nuteistąjį. Be to, nukentėjusiosios amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo kaip seksualinis prievartavimas padarymu I. G. nuteistojo K. G. melagingai apkaltinti negalėjo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 438 konstatuota, jog I. G. nei praeityje, nei pavojingų visuomenei veikų prieš ją padarymo metu, nei dabartiniu metu nesirgo ir neserga psichine liga, pas ją stebimas nepakankamas kognityvinio išsivystymo lygis (I. G. kalba skurdi, nepažįsta skaičių sąvokų, mąstymas konkretus, nesiorientuoja laike, nesugeba įvertinti pavojaus, adekvačiai elgtis įvairiose socialinėse situacijose, nieko nežino apie prievartinius vyksmus). Dėl savo amžiaus ypatumų, nepakankamo kognityvinio išsivystymo, I. G. nesuprato prieš ją atliekamų veiksmų esmės. Ji nežino kas yra tvirkinamieji veiksmai, lytinės aistros tenkinimas, lytiniai santykiai ir kaip tai atliekama. I. G. neturi polinkio fantazuoti, pagal dabartinę savo būseną gali duoti teisingus parodymus, kiek leidžia jos kognityvinių funkcijų išsivystymas (t. 1, b. l. 25 – 26). Mažametės nukentėjusiosios I. G. parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – išvestiniai ir netiesioginiai, kuriuose esantys faktiniai duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo apklaustos ekspertė – psichiatrė S.Šakavičienė, psichologė V.Juščiuvienė, specialistė A.Šiaulytė. Ekspertė – psichiatrė S.Šakavičienė patvirtino, kad pas I. G. stebimas nepakankamas kognityvinis išsivystymo lygis, abstraktus mąstymas, socialinis aplaidumas, pagal savo amžių mergaitė negali visko paaiškinti, todėl rodo ranka. Psichologė V.Juščiuvienė nurodė, jog I. G. tyrimo metu buvo izoliuota vieną mėnesį nuo mamos ir močiutės, tačiau apie įvykį parodė tą patį. Jeigu mergaitė duotų parodymus veikiama aplinkinių, parodymai būtų struktūrizuoti. Specialistė A.Šiaulytė paaiškino, kad I. G. nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. iki 2006 m. rugsėjo 13 d. buvo gydoma Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės filiale Vaiko raidos centre. Per septynias gydymosi centre paras mergaitės atsiminimai apie seksualinę prievartą nesikeitė. Specialistė nurodė, kad vaikai, patyrę prievartą, seksualine tema nemeluoja. Filmuotoje nukentėjusiosios I. G. apklausoje užfiksuota, kaip I. G. vyro ir moters pavidalo lėlių pagalba parodo, kaip dėdė Kazimieras prie jos lindo, kišo savo ranką jai tarp kojyčių, nukentėjusioji piešinyje nuspalvino vyrišką lytinį organą ir sakė, kad tą daiktą dėdė Kazimieras jai kišo tarp kojyčių. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo mažametės nukentėjusiosios parodymais, kadangi juos patvirtina tiek teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados, specialisčių paaiškinimai, tiek liudytojų V. G. , V. G. , N. M. parodymai. Nukentėjusiosios motina V. G. parodė, kad su K. G. gyveno tris metus, jų lytinis gyvenimas nebuvo pastovus. Liudytoja nurodė, jog nekartą savo vaikus ji yra palikusi vienus su K. G. . 2004 m. pavasarį, kai gulėjo su sūnumi Emilijumi ligoninėje, Ievutė buvo likusi dviese su K. G. . Tada Ieva jai pasakiusi, kad dėdė Kazimieras ją kelis kartus guldėsi pas save į lovą, nes jam buvo šalta. Tuo metu dukros žodžių ji nesureikšmino ir nieko pikto nepagalvojo, tik pasakė mergaitei, kad geriau miegoti atskirai nuo dėdės. Apie tai, kad K. G. lenda prie jos dukros taip, kaip jam nederėtų, ji sužinojo tada, kai pas ją svečiavosi V. G. , kuriai I. G. pasakė, kad dėdė Kazimieras ją lietė, parodė, kur lietė, kaip glostė jai nuogą pilvuką, kojytes nuo kirkšnių iki kelių. L. V. G. patvirtino, jog 2006 m. po rugsėjo pirmos dienos ji buvo pas V. G. svečiuose. V. G. jai pradėjo pasakoti, kad nenori gyventi su Kazimieru. Šį jų pokalbį išgirdusi I. G. pasakė ,,mamyte, išvaryk dėdę“. Ji nustebusi pradėjo klausinėti I. G. , kodėl reikia išvaryti dėdę. Tuomet mergaitė pasakė, kad dėdė ją lietė, paprašyta paaiškinti, kaip dėdė lietė, I. G. parodė, kad dėdė jai glostė nuogą pilvuką ir kojas nuo kirkšnių iki kelių. Apie tokius pačius mažametės I. G. pasakojimus parodė ir liudytoja N. M. . Liudytoja N. M. nurodė, jog gerai sutardavo su V. G. , kartais prižiūrėdavo jos vaikus. Kartą, dar prieš ikiteisminio tyrimo pradžią, I. G. jai pasipasakojo, kad dėdė Kazimieras jai kišo ranką tarp kojyčių. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusiąją I. G. melagingai apkaltinti K. G. primokino nukentėjusiosios motina V. G. bei liudytoja V. G. , turėdamos tikslą jį bet kokiu būdu įkalinti, kad pačios galėtų gyventi palaidą gyvenimo būdą. Jau aptarta, jog nėra pagrindo netikėti, kad mažametė I. G. parodo apie tai, ką ji iš tiesų patyrė, o ne pasakoja išgalvotus faktus, be to, ir liudytojų V. G. bei V. G. pozicija viso proceso metu neduoda pagrindo teigti, jog jos primokė mažametę I. G. duoti melagingus parodymus. Liudytojos pačios neapkalba nuteistojo K. G. ir neteigia mačiusios, ar kada nors pastebėjusios, kokius nors požymius, jog K. G. netinkamai elgiasi su mažamete I. G. , jos pripažįsta, kad apie K. G. seksualinio pobūdžio veiksmus su mažamete sužinojo tik iš I. G. žodžių. Priešingai, tiek V. G. , tiek V. G. teigė, jog K. G. V. G. vaikus mylėjo, jais rūpinosi, nešdavo jiems maisto, saldainių. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstytus visų proceso dalyvių parodymus pagrįstai pripažino tinkamu įrodymų šaltiniu ir jais pagrindė K. G. kaltę.

Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino K. G. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d. seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas Lietuvos Respublikos BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Byloje įrodyta, kad nuteistasis K. G. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, pasiguldęs I. G. ant lovos ir numovęs jai kelnaites bei pats apnuoginęs savo lytinius organus ir atsigulęs šalia, ranka glostydavo apnuogintą I. G. pilvą, tarpkojį, lytinius organus ir kojas bei fizinio sąlyčio būdu – praskėtęs I. G. kojas, savo apnuogintą lytinę varpą kišdavo prie jos lytinių organų ir juos ja liesdavo, tris kartus K. G. , būdamas nuogas, sodinosi I. G. sau ant šlaunų ir savo lytinę varpą kišo prie jos lytinių organų ir jais ją lietė. Tokiu būdu K. G. tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. I. G. gimė 2000 m. rugpjūčio 24 d., nusikaltimo darymo metu (nuo 2004 m. pavasario iki 2006 m. rugsėjo 1 d.) buvo mažametė ir tai kaltininkas suvokė. Nukentėjusioji dėl savo amžiaus ir turimų žinių negalėjo suprasti su ja atliekamų kaltininko veiksmų esmės, o taip pat negalėjo aktyviai ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Tai reiškia, kad nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai anksčiau aptartus K. G. veiksmus nukentėjusiosios I. G. atžvilgiu, pagal neteisėtų veiksmų seksualinį pobūdį ir intensyvumą įvertino kaip lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu, o ne mažamečio tvirkinimą, kadangi, liesdamas ranka apnuogintą I. G. pilvą, tarpkojį, lytinius organus, kojas bei savo apnuogintą varpą kišdamas prie nukentėjusiosios lytinių organų ir juos ja liesdamas, K. G. siekė patenkinti savo lytinę aistrą, o ne tvirkinti mažametę I. G. . Šią K. G. veiką pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. G. , Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. K. G. įvykdė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 str.), veikdamas tiesiogine tyčia, nukentėjusioji yra mažametė mergaitė. Byloje nenustatyta nei K. G. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. K. G. praeityje teistas, baustas administracine tvarka, niekur nedirbantis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, paskyrė K. G. bausmę, mažesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis. Paskirtoji bausmė nėra per griežta, be to, paskirtosios bausmės dydis apeliaciniame skunde nėra ginčijamas.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. G. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.