Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Raimondai Žilakauskytei,

2015 m. vasario 17 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. M. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimų dėl skolos išieškojimų priverstine tvarka panaikinimo bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymo išieškoti skolą panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. M. skundu (b. l. 4-8 ) kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SPR-2914 „Dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos skolos išieškojimo priverstine tvarka“;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. SPR-18115 „Dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos skolos išieškojimo priverstine tvarka“;

3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. SPR-9915 „Dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos skolos išieškojimo priverstine tvarka“;

4) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451 dėl skolos išieškojimo iš A. M. priverstine tvarka.

Nurodo, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d., 2014 m. rugsėjo 3 d. priėmė sprendimus dėl A. M. tikrosios ūkinės bendrijos (toliau – ir A. M. TŪB) skolos išieškojimo priverstine tvarka bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451 išieškoti skolą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimais bei nurodymu, pateikė skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), kuri 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (9.8) I-10142 panaikino 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą SPR-25362 bei įpareigojo atsakovą perskaičiuoti A.M. TŪB skolą ir atitinkamai patikslinti UAB „Bargana“ pateiktą 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451, o VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimus paliko galioti kaip teisėtus ir pagrįstus.

Pareiškėjas nurodo, kad 2009 metų pabaigoje buvo nuspręsta stabdyti A. M. TŪB veiklą bei nutarta tai deklaruoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Teigia, jog pagal tuo metu galiojusią mokesčių administratoriaus nustatytą tvarką įmonė, kol buvo pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, laikinai veiklos sustabdyti negalėjo. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija sprendimą A. M. TŪB išregistruoti iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro priėmė tik 2010 m. birželio 10 d., nors A. M. TŪB faktiškai veiklos nevykdė nuo 2010 m. sausio 1 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas dėl laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo buvo priimtas tik 2010 m. birželio 18 d. Teigia, jog pagal iki 2009 m. gruodžio 31 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, jeigu ūkinė bendrija veiklos nevykdo arba ta veikla nuostolinga ir ūkinė bendrija neturi pelno, tuomet ūkinės bendrijos tikrieji nariai buvo atleidžiami nuo socialinio draudimo įmokų. Pasikeitus teisės aktams, nors faktiškai veikla ir nebuvo vykdoma, tačiau dar kurį laiką buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, kadangi įmonė negalėjo deklaruoti apie laikiną veiklos sustabdymą. Atsižvelgiant į tai mano, kad remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais skundžiami sprendimai bei nurodymas turėtų būti panaikinti kaip neteisėti bei nepagrįsti.

Pažymi, jog VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. spalio 28 d. nurodymas Nr. NIS-451 išieškoti skolą iš A. M. priverstine tvarka buvo išsiųstas UAB „Bargana“. Teigia, kad pareiškėjui nėra suprantama situacija, kai socialinio draudimo įmokas, priskaičiuotas už du tikruosius ūkinės bendrijos narius, turi sumokėti vienas asmuo, t.y. pareiškėjas.

Pareiškėjas A. M. teismo posėdžio metu skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovė Raimonda Žilakauskytė teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime (b. l. 61-66) nurodo, jog A. M. TŪB metinės pelno mokesčio deklaracijos duomenimis, A. M. TŪB yra deklaravusi gautas pajamas už parduotas prekes, produkciją už mokestinį laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. A. M. TŪB 2010 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 101 nusprendė nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. stabdyti veiklą. Pažymi, jog remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis, A. M. TŪB laikinas veiklos nevykdymas užregistruotas nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Teigia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 10 d.) 4, 7 straipsniais, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 17 straipsniu, A. M. TŪB už savo tikruosius narius A. M. ir V. M. nuo 4240 Lt (800 Lt (minimali mėnesinė alga) x 5 mėn. (2010 m. sausio – gegužės mėn.) x 9 d. (2010 m. birželio 1 – 9 d.)) įmokų bazės, privalėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą sumokėti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. po 1208 Lt valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų (4240 Lt x 28,5 procentus) ir po 381,60 Lt privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų (4240 Lt x 9 procentus) įmokų už kiekvieną tikrąjį narį, iš viso 2416,80 Lt VSD įmokų (1208,40 Lt VSD įmokų x 2 nariai) ir 736,20 Lt PSD įmokų (381,60 Lt x 2 nariai).

Nurodo, kad A. M. tikroji ūkinė bendrija nustatytais terminais nesumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų, todėl VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimus bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymą išieškoti skolą priverstine tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnio 1 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32, 27¹ punktu, nėra teisinio pagrindo panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. nurodymo Nr. NIS-451 vykdyti A. M. TŪB skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui išieškojimą iš pareiškėjo darbo užmokesčio pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. SPR-2914, 2010 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. SPR-18115 bei 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. SPR-9915.

Pabrėžia, jog pareiškėjas skunde iš esmės nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus skundžiamus sprendimus bei nurodymą. Teigia, jog šiuo atveju pareiškėjas kritikuoja teisės aktų nuostatas, kurių atsakovas privalo laikytis bei pagal kurias buvo apskaičiuotos mokėtinos socialinio draudimo įmokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu (b. l. 57-59) nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės pateikia analogiškus argumentus, kuriuos atsiliepime nurodė atsakovas, todėl teismas jų nekartoja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 51, 53), atstovas į teismo posėdį neatvyko. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, jog atstovas teismo posėdyje nedalyvaus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. teismo posėdžio metu nurodė sutinkantis su pareiškėjo skundu. Pažymėjo, jog tuo metu, kai socialinio draudimo įmokos už ginčijamą laikotarpį buvo paskaičiuotos, jis dirbo ir šias įmokas už jį sumokėjo darbdavys, todėl už ginčijamą laikotarpį jis iš esmės privalo sumokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (minėta, toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimų Nr. SPR-2914, Nr. SPR-18115, Nr. SPR-9915 (toliau – ir skundžiami sprendimai), kuriais nuspręsta iš A. M. tikrosios ūkinės bendrijos (minėta, toliau – ir A. M. TŪB) išieškoti skolą priverstine tvarka bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymo Nr. NIS-451 (toliau – ir skundžiamas nurodymas), kuriuo iš A. M. priverstine tvarka išieškoma skola, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga bei proceso šalių paaiškinimais nustatyta, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. SPR-2914 nuspręsta iš A. M. tikrosios ūkinės bendrijos priverstine tvarka išieškoti 228 Lt 2010 m. spalio 18 d. Nr. SPR-18115 – 2539,17 Lt, 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. SPR-9915 – 25,54 Lt bei 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. SPR-25362 – 90 Lt skolą socialinio draudimo įmokų, kurių nesumokėjo A. M. TŪB už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. (b. l. 21, 67-69). VSDFV Klaipėdos skyrius į buvusio A. M. TŪB tikrojo nario A. M. darbovietę UAB „Bargana“ 2014 m. spalio 28 d. išsiuntė nurodymą Nr. NIS-451 „Dėl nurodymo išieškoti skolą iš A. M. priverstine tvarka“, kuriuo pavesta UAB „Bargana“ vykdyti iš A. M. darbo užmokesčio 2802,53 Lt skolos išieškojimą (b. l. 70-71).

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais sprendimais bei nurodymu, pateikė skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (minėta, toliau – ir Fondo valdyba), kuri 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (9.8) I-10142 iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. SPR-25362, tačiau VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimus Nr. SPR-2914, Nr. SPR-18115, Nr. SPR-9915 pripažino teisėtais ir pagrįstais (b. l. 12-14). Fondo valdyba minėtu sprendimu įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti A. M. TŪB skolą ir atitinkamai patikslinti UAB „Bargana“ pateiktą 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčija skundžiamais sprendimais apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžių, tačiau mano, jog A. M. TŪB laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. neturėjo būti skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, kadangi įmonė faktiškai jokios veiklos nevykdė, tačiau dėl ydingos įstatyminės bazės deklaruoti laikino veiklos sustabdymo nuo 2010 m. sausio 1 d. nebuvo galima.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d.) 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojai laikinai nevykdo veiklos, mokesčių mokėtojai gali būti laikinai atleidžiami nuo mokesčio deklaracijos ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo. Laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo tvarką, terminus ir atvejus nustato centrinis mokesčių administratorius. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. liepos 9 d. viršininko įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės) 26 punktas nustatė, kad mokesčių mokėtojas gali būti pripažintas veiklos nevykdančiu, jeigu: 26.1. nesudaro ir nevykdo jokių sandorių; 26.2. nevykdo atsiskaitymų su ūkio subjektais; 26.3. negauna pajamų (išskyrus mokesčių mokėtojo banko sąskaitose esamų piniginių lėšų palūkanas). Taisyklių 27 punktas numatė, jog mokesčių mokėtoją nevykdančiu veiklos gali pripažinti savo sprendimu ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens kompetentingas valdymo organas arba neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinka šių Taisyklių 26.1–26.3 punktuose nurodytus kriterijus.

Bylos medžiaga nustatyta, jog Juridinių asmenų registre 1995 m. liepos 4 d. buvo įregistruota A. M. tikroji ūkinė bendrija, kurios tikrieji nariai nuo 1995 m. liepos 4 d. buvo A. M. bei V. M. (b. l. 80-81). A. M. TŪB 2010 m. birželio 10 d. ssprendimu Nr. 101 nusprendė nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. sustabdyti veiklą (b. l. 40). Minėtu sprendimu taip pat nuspręsta pranešti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai apie veiklos sustabdymą ir prašyti laikinai atleisti nuo mokesčių deklaracijų pateikimo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (21.42) G27-97 nuo 2010 m. birželio 10 d. A. M. TŪB išregistruota iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro (b. l. 26). Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (21.42) G2-1898 A. M. TŪB laikinai atleista nuo metinės pelno mokesčio deklaracijos (PLN204A) teikimo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (b. l. 39). A. M. bei V. M. iš A. M. TŪB pasitraukė atitinkamai 2012 m. gegužės 31 d. ir 2012 m. birželio 14 d. (b. l. 47-50, 81).

Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad A. M. TŪB laikinas veiklos nevykdymo laikotarpis prasidėjo nuo 2010 m. birželio 10 d. Nors pareiškėjas teigia, kad A. M. TŪB veikla nebuvo vykdoma iš esmės nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau šiuos argumentus paneigia minėti faktiniai duomenys bei A. M. TŪB Metinė pelno mokesčio deklaracija iš kurios matyti, jog A. M. TŪB už mokestinį laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. gavo pajamų už parduotas prekes, produkciją (b. l. 42-44). Minėta, kad pagal Taisyklių 26 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti pripažintas veiklos nevykdančiu tik tuo atveju, jeigu negauna pajamų. A. M. TŪB, gaudama pajamų, neatitiko Taisyklių 26 punkto, todėl mokesčių mokėtojas – A. M. TŪB negalėjo būti pripažintas veiklos nevykdančiu. Be to, pačio mokesčių mokėtojo – A. M. TŪB sprendimas dėl veiklos sustabdymo buvo priimtas 2010 m. birželio 10 d., t. y. po to, kai įmonė atitiko Taisyklių 26 punkte išvardintus kriterijus, kuriais mokesčių mokėtojas gali būti pripažintas veiklos nevykdančiu ir dėl to, remiantis Taisyklių 27 punktu, įmonė galėjo priimti sprendimą dėl veiklos sustabdymo.

Įvertinus minėtus faktinius duomenis, negalima daryti išvados, kad A. M. TŪB veikla visiškai nebuvo vykdoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 10 d.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 10 d.) 2 straipsnio 8 dalimi bei 4 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad ūkinių bendrijų tikrieji nariai privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, jog ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos Fondo valdybos su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka deklaruoto ir su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi bei teritorine valstybine mokesčių inspekcija suderinto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga. Šios nuostatos netaikomos, jeigu individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 2 dalyje nustatyta, kad draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos už individualių įmonių savininkus ir ūkinių bendrijų tikruosius narius, o ūkinių bendrijų tikrieji nariai moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.

Remiantis minėtomis teisės aktų nuostatomis sprendžiama, kad įmonė (A. M. TŪB) privalo sumokėti visas, pagal įstatymą priklausančias socialinio draudimo įmokas iki 2010 m. birželio 10 d., t.y. iki A. M. tikrosios ūkinės bendrijos veiklos sustabdymo.

Skundžiamais sprendimais nuspręsta iš A. M. tikrosios ūkinės bendrijos priverstine tvarka išieškoti 2792,71 Lt socialinio draudimo įmokų, kurių nesumokėjo A. M. TŪB už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d., skolą. Skundžiamu VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. nurodymu Nr. NIS-451 UAB „Bargana“ pavesta vykdyti iš A. M. darbo užmokesčio išieškojimą, t. y. išskaičiuoti 2802,53 Lt skolą. Pažymėtina tai, kad Fondo valdybai tenkinus iš dalies pareiškėjo skundą, išieškoma socialinio draudimo įmokų suma sumažėjo 90 Lt, nes panaikintas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. SPR-25362 dėl 90 Lt išmokų priverstine tvarka ir VSDFV Klaipėdos skyrius įpareigotas perskaičiuoti A. M. TŪB skolą bei atitinkamai patikslinti AB „Bargana“ pateiktą 2014 m. spalio 28 d. nurodymą Nr. NIS-451.

Vykdydamas Fondo valdybos įpareigojimą, VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. gruodžio 30 d. patikslintu nurodymu Nr. (8.1)SI-71485, pateiktu UAB „Bargana“, nurodė iš pareiškėjo išieškoti 2716,39 Lt skolą, t.y. 2385,58 valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 330,81 Lt privalomojo socialinio draudimo įmokų (b. l .102).

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog skundžiamuose sprendimuose nustatytos sumos jų priėmimo metu buvo vienokios, tačiau vėliau atsižvelgiant į tai, kad dalį skolų pavyko išieškoti iš A. M. TŪB sąskaitų, be to, pareiškėjui pačiam įmokėjus dalį skolos, todėl skundžiamuose sprendimuose nustatytos skolos dydžiai mažėjo. Atsakovo atstovė paaiškino, jog VSDFV Klaipėdos skyrius UAB „Bargana“ 2014 m. gruodžio 30 d. pateikė nurodymo patikslinimą Nr. (8.1)SI-71485, kuriame yra nurodyta mažesnė išieškotina suma nei 2014 m. spalio 28 d. nurodyme Nr. NIS-451, todėl pagal teisinį reglamentavimą atsakovas papildomai sprendimo priimti neprivalėjo.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas privalo patikrinti, ar mažėjant socialinio draudimo įmokų skolai, atsakovas turėjo teisę nepriimti naujo sprendimo.

Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32, 19 punkte nustatyta, kad jei skola Fondo biudžetui padidėja, tai Fondo valdybos teritorinis skyrius padidėjusios skolos daliai priima naują sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Pabrėžtina, jog minėtuose taisyklėse nėra numatyta, jog sumažėjus skolos daliai, Fondo valdybos teritorinis skyrius turi priimti naują sprendimą. Atsižvelgiant į tai, jog minėtose Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklėse nėra numatyta Fondo valdybos teritoriniam skyriui mažinant skolą priimti naują sprendimą, konstatuotina, kad atsakovas, nepriimdamas naujo sprendimo dėl skolos mažėjimo, nepažeidė pareiškėjo teisių. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčo dėl socialinio draudimo įmokų sumos dydžio nekelia, nes teismui teikiamuose skundo prieduose yra pats paskaičiavęs 2718,22 Lt socialinio draudimo įmokų dydžio sumą už laikotarpį 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. (b. l. 95), t. y. iš esmės dviem litais daugiau nei kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gruodžio 30 d. patikslintame nurodyme Nr. (8.1)SI-71485 nurodyta išieškotina suma.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybe sprendžiama, jog pareiškėjui paskaičiuojant socialinio draudimo įmokas, jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigia, kad dėl netobulos įstatyminės bazės, nesuteikusios galimybės Mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų tvarka jau nuo 2010 m. sausio 1 d. A. M. TŪB deklaruoti laikino veiklos nevykdymo, neteisinga ir nesąžininga reikalauti sumokėti socialinio draudimo įmokas, todėl remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais skundžiami sprendimai bei nurodymas būti panaikinti kaip neteisėti bei nepagrįsti.

Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo pagrindiniai principai yra šie: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą. Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje numatyta, jog taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. A556-715/2013 konstatavo, jog mokesčių visuotinio privalomumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principai pažeidžiami, kai, pavyzdžiui, mokesčiai (jų dalis) yra nesumokami ar mokestinė prievolė vykdoma nesilaikant įstatyme numatytų terminų.

Minėtos teisės aktų nuostatos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad įstatymais nustatyta mokestinė prievolė negali būti pakeista teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kadangi tai prieštarautų mokesčių visuotinio privalomumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad skundžiami administraciniai aktai turėtų būti panaikinti kaip prieštaraujantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad socialinio draudimo įmokos, priskaičiuotos už du tikruosius ūkinės bendrijos narius, nepagrįstai išieškomos iš pareiškėjo.

Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. akto redakcija, galiojusi tikrosios ūkinės bendrijos tikriesiems nariams pasitraukiant iš A. M. TŪB) 2 straipsnio 4 dalis nustatė, jog tikroji ūkinė bendrija (toliau – ir bendrija) yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Ūkinių bendrijų įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog buvęs tikrasis narys pagal bendrijos prievoles, atsiradusias, kol jis buvo tikruoju nariu, arba iš bendrijos sandorių, sudarytų iki jo narystės pasibaigimo, atsako taip, kaip jis atsakytų būdamas tikruoju nariu. Ūkinių bendrijų įstatymo 7 straipsnio 8 dalimi nustatyta, kad kai prievolėms užtikrinti neužtenka bendrijos turto, bendrijos tikrieji nariai pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu. Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Minėtas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog nepaisant to, kad pareiškėjas A. M. bei trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. iš A. M. TŪB pasitraukė 2012 m. gegužės 31 d. ir 2012 m. birželio 14 d., tačiau už visas prievoles, kurios buvo atsiradusios, kol jie buvo tikrieji nariai, privalo atsakyti taip, kaip būdami tikrosios ūkinės bendrijos nariais. Tiek pagal Ūkinių bendrijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. A. M. bei V. M. pasitraukimo iš A. M. TŪB metu) 7 straipsnio 8 dalį, tiek pagal Ūkinių bendrijų įstatymo dabartinės redakcijos 8 straipsnio 1 dalį, tikrosios ūkinės bendrijos tikrieji nariai pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu. Pagal Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Civilinio kodekso 6.9 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, akivaizdu, jog atsakovas turi teisę savo reikalavimą sumokėti socialinio draudimo įmokas nukreipti į vieną asmenį, nors socialinio draudimo įmokos buvo paskaičiuotos už du tikruosius ūkinės bendrijos narius. Šiuo atveju, pareiškėjui sumokėjus VSDFV Klaipėdos skyrriaus paskaičiuotas socialinio draudimo įmokas, jis turės teisę regreso tvarka išsireikalauti dalį įmokėtos sumos iš trečiojo suinteresuoto asmens V. M. (Civilinio kodekso 6.9 straipsnio 1 dalis).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai kontroliuoja priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų sumokėjimą ir vykdo laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinį išieškojimą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka tokiais būdais: duodami nurodymą skolininko darbdaviui, pensijos, stipendijos ar pašalpos mokėtojui išieškoti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas į Valstybinio socialinio draudimo fondą.

Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, spręstina, jog atsakovas turėjo teisę pateikti pareiškėjo darbdaviui UAB „Bargana“ nurodymą priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo nesumokėtas socialinio draudimo įmokas.

Skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimai dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymas išieškoti skolą yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, iš esmės atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. M. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010 m. vasario 12 d., 2010 m. spalio 18 d., 2013 m. balandžio 5 d. sprendimų dėl skolos išieškojimų priverstine tvarka bei 2014 m. spalio 28 d. nurodymo išieškoti skolą panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.