Kauno apygardos teismo nutartis

2014-07-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-454-498-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-03
Bylos Nr.
1A-454-498-2014
Teisminio proceso Nr.
1-20-1-00667-2012-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Olegas Šibkovas (pirm.), Albinas Antanaitis, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
A. R.
Nukentėjusysis
K. A. V., M. V., G. V.
Advokatai
Evaldas Liutkevičius, Dominykas Varnas
Kategorijos

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-454-498-2014

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00667-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Albino Antanaičio ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, dalyvaujant prokurorui Virgilijui Lazauskui, nuteistajam A. R., nuteistojo A. R. gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, nukentėjusiajam K. A. V., nukentėjusiosios M. V. atstovui pagal įstatymą nukentėjusiajam G. V., nukentėjusiųjų atstovui advokatui Dominykui Varnui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. ir jam paskirta 20 (dvidešimties) MGL, t. y. 2600 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d., 6.254 str. 2 d., nukentėjusiojo G. V. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo M. V. tenkintas iš dalies ir priteista iš A. R. 2736 Lt neturtinės žalos atlyginimo M. V. naudai bei iš AAS „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo AB DnB bankas 17264 Lt, pinigus sumokant M. V. globėjui – atstovui pagal įstatymą G. V..

Nukentėjusiųjų G. V. ir K. A. V. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2012-10-17, apie 07.50 val. Kaune, Vandžiogalos g. nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ties nereguliuojama sankryža su Žygaičių g. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, partrenkė iš kairės pusės pagal važiavimo kryptį bebaigiančią pereiti važiuojamąją kelio dalį mažametę pėsčiąją M. V., padarydamas M. V. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistojo A. R. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius (toliau – apeliantas) prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m kovo 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – A. R. išteisinantį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. R. turėjo galimybę laiku pastebėti nukentėjusiąją ir išvengti susidūrimo. Padarydamas minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas rėmėsi dviem to paties specialisto I. G. išvadomis, pirmoji kurių, Nr. 11-404(13), buvo duota ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. gegužės 22 d., o antroji - 2014 m. vasario 21 d., bylą nagrinėjant teisme ir turėtų būti vertinama greičiau kaip specialisto apklausa, o ne kaip išvada, kadangi neturi būtinų tokiam dokumentui rekvizitų, t.y. nenurodytas joks šiam dokumentui suteiktas numeris, o pats dokumentas nėra patvirtintas Lietuvos Teismo ekspertizių centro spaudu. Pirmojoje išvadoje specialistas nurodė, kad važiuojant 20÷30 km/h greičiu, vairuotojas turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki susidūrimo vietos, jeigu nukentėjusiajai įžengus į kelio važiuojamąją dalį, automobilis buvo ne mažesniu kaip 10,1÷17,1 m atstumu iki susidūrimo vietos ir jeigu automobilio vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti grėsmę eismo saugumui keliančią pėsčiąją, būdamas ne mažesniu, kaip 10,1÷17,1 m atstumu iki susidūrimo vietos. 2014 m. vasario 21 d., apklausiant minėtą specialistą teisiamojo posėdžio metu, teismas specialistui pateikė užduotį su hipotetine sąlyga, kad nukentėjusioji į kitą kelio pusę iki linijos, skiriančios priešpriešines eismo juostas ėjo, o nuo linijos iki susidūrimo vietos bėgo, prašydamas atsakyti, kokiu atstumu, esant šiai sąlygai, nuo susidūrimo su pėsčiąją vietos buvo automobilis, jeigu jai įžengus į važiuojamąją kelio dalį, automobilio greitis buvo 20÷30 km/h? Specialistas, atlikęs apskaičiavimus, atsakė, kad sutinkamai su jam pateiktais duomenimis, važiuojant 20 km/h greičiu, automobilis turėjo būti 15,2÷18,4 m atstumu iki susidūrimo vietos, o važiuojant 30 km/h greičiu 22,8÷27,6 m atstumu iki susidūrimo vietos. Būtent šiais apskaičiavimais remdamasis pirmosios instancijos teismas ir padarė kategorišką išvadą, kad laiko sustabdyti automobilį A. R. pakako pastebėjus pėsčiąją bet kurioje važiuojamosios kelio dalies vietoje, nebūtinai įžengimo į važiuojamąją dalį momentu, tačiau tokia išvada prieštarauja faktinėms aplinkybės, todėl laikytina nepagrįsta ir vertintina vien kaip prielaida.

Apeliantas atkreipia dėmesį į greičio faktorių, kuris neginčijamai yra visų aukščiau nurodytų apskaičiavimų išeities taškas. Pabrėžtina, kad automobilio judėjimo greitis nei iki susidūrimo, nei susidūrimo momentu objektyviai niekuomet nebuvo nustatytas, o nurodomas remiantis vien A. R. parodymais, kuriuose jis niekuomet kategoriškai neteigė važiavęs tokiu ar kitokiu greičiu, o išsakė vien prielaidą, kad greitis galėjo būti toks. Leistinas važiavimo greitis toje vietoje ir ta kryptimi yra 50 km/h, todėl lieka niekaip nepaneigta tai, kad greitis galėjo būti ir kitoks. Visi minėti apskaičiavimai kardinaliai kinta įvedus kitokio dydžio greičio faktorių, todėl nėra jokio pagrindo juos vertinti, kaip objektyvius duomenis ir laikyti įrodymu, pakankamu pagrįsti apkaltinamajam nuosprendžiui.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad greitis, artimas maksimaliam leistinam įvykio vietoje, ar net jam lygus, duotojoje situacijoje nėra vertintinas, kaip nesaugus ir pasirinktas netinkamai, t. y pažeidžiant KET 133 punkto reikalavimus: pačiame skundžiamame nuosprendyje pabrėžiama, kad transporto judėjimas įvykio vietoje nebuvo intensyvus, švito, lietus nelijo. Be to, A. R. automobilio judėjimo kryptimi nuo jo įvažiavimo į Vandžiogalos gatvę momento iki susidūrimo vietos ir toliau už jos nebuvo pėsčiųjų perėjų, kokių nors apribojančių ar perspėjančių kelio ženklų, ar kitų objektų, kuriuos matant logiška ir protinga reakcija yra dėmesio sutelkimas ir greičio mažinimas, t. y. mokyklų, vaikų darželių, ar pan. Todėl skundžiamo nuosprendžio išvada, kad A. R., pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, yra formali, nepatvirtinta jokias faktiniais duomenimis ir dėl to vertintina, kaip prielaida.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad teismas padarė išvadą, kad susidūrimo momentu nukentėjusioji per kelią ėjo, o ne bėgo. Tačiau toliau nagrinėdamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas, prieštaraudamas šiai savo išvadai, teigia esant nustatyta, kad nukentėjusioji ėjo tik iki važiuojamosios kelio dalies vidurio linijos, o nuo jos iki susidūrimo su automobiliu bėgo. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis liudytojos V. V. bei A. R. parodymais. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytuose minėtos liudytojos parodymuose teigiama, kad liudytoja negali pasakyti, ar mergaitė ėjo, ar bėgo per gatvę, liudytoja matė tik įžengimo į gatvę momentą ir toliau nukentėjusiosios judėjimo nestebėjo, nusisukusi ėjo tolyn, kol išgirdo automobilio stabdymo ir smūgio garsus. Liudytoja I. K. parodė pati nukentėjusiosios judėjimo važiuojamąja gatvės dalimi nemačiusi, tačiau girdėjusi kitus liudytojus sakant, kad mergaitė bėgo. Išskyrus šių trijų asmenų parodymus, jokių kitų duomenų apie nukentėjusiosios judėjimo būdą per gatves važiuojamąją dalį nėra, todėl visiškai aišku, kad teismo išvada, jog „nukentėjusioji M. V. įžengusi į važiuojamąją kelio dalį iki vidurio linijos ėjo, o nuo vidurio linijos iki susidūrimo su kaltinamojo vairuojamu automobiliu bėgo“, yra spėjamojo pobūdžio ir laikytina vien prielaida, kuria remiantis neturėtų būti atliekami kokie nors apskaičiavimai, o šių apskaičiavimų rezultatais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas niekaip neįvertino ir kitų bylos duomenų, galėjusių turėti įtakos priimant vienokį ar kitokį procesinį sprendimą: į važiuojamą gatvės dalį nukentėjusioji pateko ne pėsčiųjų perėjoje, tiesiai iš už tiesiog prieš įvykio vietą tankiai susodintų eglių, visiškai užstojančių pėstiesiems skirtą gatvės dalį nuo jos važiuojamosios dalies, o patekusi į važiuojamąją dalį, dėl savo mažo ūgio, iki pat ašinės linijos kirtimo galimai visiškai buvo užstota priešinga A. R. automobilio judėjimui kryptimi važiavusio automobilio. A. R. iš karto po įvykio policijos įstaigoje duotame raštiškame paaiškinime nurodė kad „mergaitė išbėgo į gatvę labai staigiai, iš už mašinos“ ir šios nuostatos nuosekliai laikėsi viso proceso byloje metu, kuri nebuvo niekaip paneigta. .

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. R., būdamas blaivus, vairavo techniškai tvarkingą automobilį ir važiavo nepažeisdamas jokių įvykio vietoje buvusių kelio ženklų nuorodų judėdamas greičiu, kurį jokie faktiniai bylos duomenys neleidžia vertinti, kaip nesaugų, ar pažeidžiantį KET reikalavimus. Jau minėtoje, pirmojoje specialisto išvadoje aiškiai ir kategoriškai nurodyta, kad buvusioje kelio eismo situacijoje pėsčiosios M. V. veiksmai – judėdamaį kitą kelio važiuojamosios dalies pusę, kėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį šiuo keliu važiuojančio ir iš dešinės link jos artėjančio automobilio judėjimui – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Tuo tarpu, to paties specialisto nuomone, A. R. veiksmai techniniu požiūriu taip pat galėjo sąlygoti šio eismo įvykio kilimą, bet tik tuo atveju, jeigu atitiko eilei alternatyvių abiejose specialisto išvadose išdėstytų sąlygų, kurios dėl aukščiau nurodytų aplinkybių negali būti laikomos objektyviai nustatytomis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius skundą tenkinti, nukentėjusįjį, nukentėjusiosios atstovą pagal įstatymą nukentėjusįjį, nukentėjusiųjų atstovą advokatą bei prokurorą, prašiusius skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo A. R. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė motyvuotą ir byloje ištirtais įrodymais pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. R. pritaikytas tinkamai, o bausmė paskirta teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad byloje esančių duomenų pakanka daryti išvadą, kad A. R. 2012-10-17, apie 07.50 val. Kaune, (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ties nereguliuojama sankryža su Žygaičių g. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, partrenkė iš kairės pusės pagal važiavimo kryptį bebaigiančią pereiti važiuojamąją kelio dalį mažametę pėsčiąją M. V., padarydamas M. V. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo gynėjas nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis bei kritikuoja specialisto išvadas, teigdamas, kad teismas jomis vadovaudamasis negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, t. y. ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes bei išvadas dėl įrodymų vertinimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad A. R. automobilio judėjimo greitis nei iki susidūrimo, nei susidūrimo momentu objektyviai niekuomet nebuvo nustatytas, o buvo remtasi tik paties A. R. pamąstymais apie galimai buvusį jo automobilio greitį. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuo pat įvykio padarymo iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pats A. R. teigė, kad galimai važiavo 20-30 km/h greičiu, todėl šiais parodymais apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi. Antra, ne tik A. R. nurodo, kad jis važiavo 20-30 km/h greičiu, bet tai patvirtina ir liudytoja I. K., kuri teisiamajame posėdyje nurodė, kad mašinos galėjo judėti apie 30 km/h greičiu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad A. R., liudytojos V. V., I. K. parodė, kad buvo apie 8 val. ryto, kai žmonės vyksta į darbus ir mokymo įstaigas, todėl gatvėje eismas buvo intensyvus, todėl darytina išvada, kad maksimaliu leidžiamu greičiu A. R. važiuoti negalėjo. Todėl apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apklausęs kaltinamąjį ir liudytojus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. R. prieš partrenkiant mergaitę judėjo 20-30 km/h greičiu.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendžio išvada, kad A. R., pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, yra formali, nes nepatvirtinta jokiais duomenimis. Aukštesnysis teismas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje buvo nurodyta, kad tokia išvada padaryta remiantis nukentėjusiosios M. V., liudytojos V. V. parodymais, taip pat kitų liudytojų parodymais, foto lentelėmis, specialisto išvadomis bei eismo įvykio vietos schema. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad A. R. valdė padidinto pavojaus šaltinį (automobilį), kuriam taikomi griežtesni reikalavimai nei pėstiesiems, todėl esant intensyviam judėjimui gatvėje (tiek važiuojamojoje kelio dalį, tiek ant šaligatvio), jis turi būti itin atidus ir nekelti kitiems eismo dalyviams pavojaus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kelių eismo taisyklų 9 ir 133 punktuose nurodytos pareigos vairuotojui kelyje elgtis atsargiai, nėra deklaratyvios. Minėtų kelių eismo taisyklių punktų reikalavimai įpareigoja vairuotoją visais atvejais elgtis maksimaliai atsargiai tikslu nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apylinkės teismas pats sau prieštarauja, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodydamas, kad „automobilis nukentėjusiąją partrenkė bebaigiančią pereiti važiuojamąją kelio dalį“, o jau įrodymų vertinimo dalyje nurodo, kad „nukentėjusioji ėjo tik iki važiuojamosios kelio dalies vidurio linijos, o nuo jos iki susidūrimo su automobiliu bėgo“. Apylinkės teismas nurodydamas tai, kad „automobilis nukentėjusiąją partrenkė bebaigiančią pereiti važiuojamąją kelio dalį“, žodį „pereiti“ naudoja bendriniu būdu apibūdindamas nukentėjusiosios veiksmus, tai, kad ji siekė kirsti kelią, tuo tarpu įrodymų vertinimo dalyje teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, patikslino nukentėjusiosios judėjimo (kelio perėjimo) būdą – kad iki važiuojamosios kelio dalies vidurio linijos ėjo, o nuo jos iki susidūrimo su automobiliu bėgo, todėl aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje yra pagrįstas, sau neprieštaraujantis ir nekeliantis abejonių. Be to, apeliantas mano, kad apylinkės teismo nustatytos aplinkybės, jog nukentėjusioji dalį kelio kirto eidama, o kitą dalį bėgdama yra nepagrįstos ir jokiais bylos duomenimis neparemtos. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes tai patvirtinta liudytojos V. V. bei A. R. parodymais, bei iš dalies nukentėjusiosios M. V. parodymais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad remiantis specialisto išvada Nr. 11-404(13), pėsčiajai M. V. tiek einant važiuojamąją kelio dalimi, tiek ja bėgant, A. R. turėjo objektyvią galimybę pamatyti grėsmę eismo saugumui keliančią pėsčiąją ir būdamas ne mažesniu kaip 10,1÷17,1 m atstumu iki susidūrimo vietos ir laiku sustabdyti automobilį.

Apeliantas taip pat abejoja 2014 m. vasario 21 d. teismo posėdyje specialisto pateiktos išvados patikimumu, nes jai nėra suteiktas numeris, bei ji nepatvirtinta Lietuvos Teismo ekspertizių centro spaudu. Kolegija pažymi, kad specialistui I. G. 2014 m. vasario 21 d. teisiamajame posėdyje buvo išaiškinta jo pareiga duoti teisingą išvadą, buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal LR BK 235 str. bei BPK 163 str., specialistas prisiekė. Iš 2013-05-22 specialisto išvados matyti, kad specialistas I. G. yra asmuo turintis specialių žinių, kurio ekspertinio darbo stažas yra nuo 1994 metų. Specialistas I. G. 2013-05-22 jau buvo pateikęs specialisto išvadą pagal ikiteisminio tyrimo metu suformuotą užduotį, tačiau apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą nustatė papildomas-patikslintas eismo įvykio aplinkybes ir 2014-02-21 specialisto išvadoje I. G. pateikė savo paskaičiavimus pagal patikslintas eismo įvykio aplinkybes, todėl laikyti pastarąją specialisto išvadą nepatikima, netinkama ar neišsamia nėra pagrindo.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą pripažindamas A. R. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str.3 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad A. R. veiksmuose yra nustatyti visi Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. numatyti sudėties požymiai. Byloje nustatyta, kad A. R., vairuodamas automobilį, pažeidė kelių eismo taisyklių 9 ir 133 punktų reikalavimus, ko pasekoje nukentėjusiajai M. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai, kad pačios M. V. veiksmai techniniu požiūriu taip pat sąlygojo eismo įvykio kilimą, nepanaikina A. R. baudžiamosios atsakomybės, kadangi jo veiksmai, valdant padidinto pavojaus šaltinį ir nesilaikant visų atsargumo priemonių, techniniu požiūriu taip pat sąlygojo eismo įvykio kilimą ir sveikatos sutrikdymo padarymą pėsčiajai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad A. R. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo pagrindine eismo įvykio kilimo priežastis.

Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, bausmė paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., paskirta bausmė individualizuota tinkamai. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną.

Kolegijos pirmininkas Olegas ŠibkovasTeisėjai: Albinas AntanaitisAlgerdas Urbšys