Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. Š. ieškinį atsakovei R. P. dėl skolos, netesybų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4220 Lt skolos, 791 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 150 Lt žyminio mokesčio ir 1500 Lt atstovavimo išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji 1991 m. vasario 1 d. atsakovės vardu pasidėjo 5000 rublių buvusiame taupomajame banke. Valstybei atkūrus turėtas santaupas, atsakovė privalėjo jas grąžinti ieškovei. 1994 m. atsakovė grąžino ieškovei 500 Lt, tačiau 2007 m. kovo mėn. valstybei kompensavus likusias santaupas, (kiekvienam asmeniui po 6000 Lt), atsakovė pinigų ieškovei negrąžino. Ieškovė nuomone, valstybei kompensavus pinigus, padėtus atsakovės vardu, atsakovė gautąją kompensaciją turėjo grąžinti ieškovei, tačiau pinigų neatidavė iki šiol. 2007 m. kovo mėnesį valstybei grąžinus likusius pinigus, ieškovei buvo negrąžinti 4500 Lt, todėl atsakovė liko skolinga ieškovei 4500 Lt. Kadangi atsakovė disponavo ieškovei priklausančioms lėšomis nuo 2007-03-01, ieškovės nuomone, atsakovė nuo 2007-04-1 turėtų mokėti palūkanas, kurios iki bylos iškėlimo teisme sudaro 791 Lt, bei 5 procentų palūkanas nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismo posėdžio metu ieškovė, jos atstovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 1991-02-01 ieškovė paskolino 5000 rublių, tačiau nei ieškovė nei atsakovė tada negalėjo susitarti dėl šių pinigų grąžinimo litais, nes tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Ieškovė paskolino 5000 rublių, kuriuos atsakovė grąžino ieškovei 1994 m., kai atsakovei buvo išmokėti 500 Lt kaip dalinė indėlio kompensacija. Su ieškove nebuvo sudariusi jokio rašytinio susitarimo dėl būsimo atsiskaitymo litais, jos reikalavimas pareikštas daugiau kaip po 20 metų, todėl turi būti taikomas ieškinio senaties terminas. Pagal 1964 m. redakcijos CK šis terminas yra 3 metai, todėl ieškovė šį terminą yra praleidusi.

Atsakovė, jos atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ieškovė reikalavimą grąžinti pinigus kildina iš šalių 1991-02-01 sudarytos žodinės sutarties, pagal kurią ieškovė į atsakovės sąskaitą banke pervedė 5000 rublių, kuriuos atsakovė, valstybei atkūrus indėlius sąskaitose, turėjusi grąžinti ieškovei.

Ieškovė tokį susitarimą įvardija paskolos sutartimi. Atsakovė iš dalies tokiai ieškovės poezijai pritaria, pripažindama, kad pasiskolino 5000 rub., tačiau teigia, kad prievolę įvykdė, grąžindama ieškovei 1994 m. 500 Lt.

Pagal formuojamą teismų praktiką sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, tikrąją valią. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Ginčo teisiniai santykiai prasidėjo 1991 metais, galiojant Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civiliniam kodeksui (1964 m. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Tuo metu galiojusios kodekso paskolos sutarties samprata (291 str.) numatė, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų.

Byloje esančiais rašytiniai įrodymais nustatyta, kad ieškovė 1991-02-01 į atsakovės R. P. sąskaitą 33849, buvusią tuometiniame AB banke „Hansabankas“ pervedė 5000 rublių (baudž. byla, l.17, 18, 19, 20).

Šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė 1991-02-01 5000 rublių pervedė į atsakovės sąskaitą Nr.33849 tikslu juos atgauti litais, valstybei atkūrus turėtas santaupas, nenustatant konkretaus termino. Atsakovė šiais pinigais savarankiškai disponuoti negalėjo. Aplinkybę, kad buvo siekta sukurti ne paskolinius sutartinius santykius, o valdyti šiuos pinigus ieškovės B. Š. interesais, patvirtina faktas, kad atsakovei išmokėjus indėlio kompensaciją, atsakovė 500 Lt grąžino ieškovei. Nors atsakovė šių pinigų grąžinimą įvardija kaip paskolos grąžinimą, tačiau vėlesni šalių veiksmai rodo, kad ieškovė siekė ne paskolinti pinigus atsakovei, bet pasinaudoti Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme numatyta galimybe atkurti vienam gyventojui ne didesnę kaip 6000 Lt sumą santykiu 1 litas už 1 rublį. Iš baudžiamosios bylos Nr. 78-1-00195-08 medžiagos matyti, kad ieškovė B. Š. (ne atsakovė) 1997-11-21 pateikė prašymą atidaryti santaupų atkuriamąją sąskaitą ir pervesti atkurtąsias santaupas į indėlio sąskaitą, priklausančią atsakovei R. P. (baudž byla, l. 40).

Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, įvertinus faktų, kurių pagrindu galima spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą, darytina išvada, kad tarp šalių tarp šalių buvo susiklostę ne paskoliniai santykiai, bet turto patikėjimo santykiai. Tokią išvadą teismas daro analizuodamas šiuo metu galiojančio CK numatytą turto patikėjimo sutarties turinį (CK 6.953 str.). Nors civilinių teisinių santykių atsiradimo momentu galiojęs civilinis kodeksas nereglamentavo santykių, kylančių iš turto patikėjimo sutarties, tačiau pagal galiojusio CK 4 straipsnio 2 d. civilinės teisės ir pareigos galėjo atsirasti iš sandorių, nors įstatymo nenumatytų, bet jam neprieštaraujančių.

Tačiau galiojusio Civilinio kodekso 43 str. 2 d. nustatė, jog piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, išskyrus sandorius, kurie yra įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, turi būti sudaromi rašytine forma. Sandoriai, neatitinkantys įstatymo reikalavimų, negalioja (CK 47 str.1 d.).

Byloje nustatyta, kad sandorio suma siekė 5000 rublių, šalys nesilaikė privalomos rašytinės sutarties formos, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad sandoris yra niekinis, ir spręsti dėl jo pasekmių pagal restitucijos taisykles.

CK 1.138 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas vienas civilinių teisių gynimo būdų – buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas. Šio sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės tiesiogiai įtvirtintos įstatyme (galiojusio CK 47 str. 2 d., galiojančio 1.80 str. 1 ir 2 d., 6.145 str. 1 d.), Pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena iš šalių privalo grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį.

Nagrinėjamu atveju, atsakovė pagal sandorį gavo 5000 rublių, atsakovė šias lėšas priėmė, todėl įpareigotina grąžinti ieškovei adekvačią sumą, kuri atitiktų piniginių vienetų vertę susitarimo sudarymo metu. Vertės adekvatumas yra vertinamojo pobūdžio kriterijus, vertės adekvatumas teisės aktuose yra neapibrėžtas, todėl taikytina įstatymo analogija (CPK 11 str. 7 d.), įstatymas, reguliavęs panašius santykius, t.y. Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas ir LR Vyriausybės 1997-10-09 nutarimas Nr.1109 „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos taupomajam banke“.

Pagal įstatymą buvo atkuriami Lietuvos Respublikos piliečių indėliai, sukaupti Lietuvos valstybiniuose bankuose iki 1991 m. vasario 26 d., jei šių indėlių likučiai nėra sumažėję iki 1992 m. gegužės 1 d. ir iki 1993 m. birželio 24 dienos, draudimo sutarčių įmokos, sutaupytos Valstybinėje draudimo įstaigoje iki 1991 m. vasario 26 d. ir neišmokėtos gyventojams iki 1993 m. birželio 24 d., taip pat kitos lėšos. Šios lėšos atkuriamos nustatyta tvarka santykiu 1 litas už 1 turėtą rublį, o atkurtų santaupų suma yra ne didesnė kaip 6000 litų vienam gyventojui.

Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, atsakovės R. P. vardu buvo atidaryta atkuriamoji sąskaita Nr.3300187783, kurioje atkurtų santaupų suma 5383,40 Lt, iš kurių indėlininko (atsakovės) vardu atkurtų santaupų suma 5383,40 Lt (baudž. bylos l.56, 57).

Iš atsakovės sąskaitos Nr.33849 išrašo (baudž. bylos l.38) matyti, kad iki ieškovei pervedant į atsakovės sąskaitą 5000 rub., atsakovės vardu sąskaitoje buvo 95,55 rub., t.y. mažiausio indėlio likutį, pagal kurį buvo atkuriamos sąskaitos, faktiškai sudarė ieškovės pervesti pinigai į atsakovės vardu atidarytą sąskaitą. Todėl atsakovė įpareigotina grąžinti ieškovei sumą tokią, kuri būtų grąžinta atkuriant indėlį, jei jos lėšos būtų buvę laikomos valstybinių bankų sąskaitose.

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą atsakovei išmokėta pirminiame etape 509 Lt, iš kurių ieškovei grąžinti 500 Lt. Likusi atkurtų santaupų dalis atsakovei išmokėta pagal 2007-01-24 LR Vyriausybės nutarimą Nr.65 „Dėl laisvo disponavimo atkurtomis santaupomis“, t.y. po 2007-03-05. Nors byloje nėra pateikta išmokėjimą patvirtinančių dokumentų, tačiau tarp šalių ginčo dėl to, kad ieškovei santaupos atkurtos nėra, atsakovė šį turtą įgijo tarp šalių sudaryto sandorio pagrindu, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo reikalavimus, įvertinus bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, atsakovė įpareigotina grąžinti ieškovei jos reikalaujamus 4220 Lt.

Ieškinys dėl 791 Lt palūkanų netenkintinas. Palūkanas pagal prievoles nustato įstatymai arba šalių susitarimai (LR CK 6.37 str.). Tarp šalių jokio susitarimo dėl palūkanų mokėjimo nebuvo, sandoris, sudarytas pažeidžiant rašytinės formos imperatyvą, yra niekinis, todėl nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jį sudariusios šalys, riziką dėl jo negaliojimo pasekmių turėtų prisiimti abi sutarties šalys.

Atsakovė pagal ieškovės reikalavimą pinigų negrąžino, įvykdyti savo piniginę prievolę vengė, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.).

Pagal šalių susitarimą atsakovė pinigus ieškovei privalėjo grąžinti valstybei atkūrus santaupas. Atsakovė laisvai disponuoti santaupomis galėjo tik po 2007-03-05 (pagal 2007-01-24 LR Vyriausybės nutarimą Nr.65 „Dėl laisvo disponavimo atkurtomis santaupomis“), tik tada atsirado reikalavimo teisė ieškovei, todėl ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino (CK 1.125 str.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, turėtų išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas CPK 98 str. nustatyta tvarka.

Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog už ieškinio paruošimą, atstovavimą teisme advokatui sumokėjo 1500 Lt, iš jų pagal išlaidų detalizaciją 1300 Lt už ieškinio paruošimą ir 200 Lt už atstovavimą teisme. Sprendžiant dėl ieškovės turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, teismas vadovaujasi LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Pagal minimų rekomendacijų 8.2 ir 8.18 punktą už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai yra: 3 už ieškinį ir 0,15 už vieną atstovavimo valandą teisme. Civilinėje byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad ieškovė už ieškinio paruošimą sumokėjo 500 Lt (2012-01-12). Atstovavimo išlaidos teisminio nagrinėjimo metu apskaičiuotinos pagal faktinį bylos nagrinėjimo laiką, remiantis rekomendacijų 9 punktu. Bylos nagrinėjimas, kuriame dalyvavo adv. M.Gricius tęsėsi 3 valandas. 2007-12-17 Vyriausybės nutarimu Nr.1368 nuo 2008-01-01 patvirtinta minimali mėnesinė alga 800 Lt, todėl advokato išlaidos sudarytų 360 Lt (0,15 x 800 x 3). Įvertinus bylos sudėtingumą teismas pripažįsta pagrįstomis ir būtinomis išlaidomis, atitinkančiomis 860 Lt sumą. Ieškovės ieškinys tenkinamas 84 procentais, todėl priteistina išlaidų suma už advokato paslaugas atitinkamai mažintina ir iš atsakovės ieškovei priteistina 720 Lt bei 127 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš R. P. 4220 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-01-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 847 Lt bylinėjimosi išlaidų B. Š..

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės raj. apylinkės teismą.