- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- A-63-2602-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01886-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Teisingumo ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 1R-125 „Dėl drausmės bylos iškėlimo antstoliui R. V.“ (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėjas nurodė, kad Teisingumo ministras, priimdamas skundžiamą įsakymą, neteisingai pritaikė bei pažeidė teisės normas. Įsakyme ministras nurodė, kad jis nemoka priteistų sumų, vengia vykdyti teismo nutartį, atsisako gera valia vykdyti teismo nutartį. Pareiškėjo manymu, šie teiginiai neatitinka tikrovės bei faktinės medžiagos, taip pat prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pažymėjo, kad 2010 m. birželio 2 d., t. y. įsakymo priėmimo dieną, jau buvo sumokėta 500 Lt (pusė visos skolos), todėl įsakymo pagrindas, kad jis nemoka priteistų lėšų, vengia vykdyti teismo nutartį, nevykdo teismo nutarčių, yra nepagrįstas. Pareiškėjas paaiškino, kad visas sumas mokėjo pats gera valia ir savanoriškai, niekas šių sumų priverstinai neišieškojo ir jokia priverstinė vykdymo procedūra jo atžvilgiu nėra pradėta. Teigė, kad atlikti mokėjimai ir Teisingumo ministerijai pateiktas 2010 m. gegužės 19 d. paaiškinimas įrodo, jog jis pats gera valia mokėjo sumas ir nurodė, kad jas mokės toliau, neatsisako mokėti, todėl įsakymo pagrindas yra nepagrįstas. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 19 d. paaiškinime jis nurodė, jog šiuo metu neturi finansinių galimybių sumokėti visos sumos iš karto, tačiau Teisingumo ministerija, priimdama skundžiamą įsakymą, nevertino šių svarbių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kas yra akivaizdu, kad jis turėjo daug įsipareigojimų mokėdamas sumas, reikalingas antstolio funkcijoms vykdyti (antstolio kontorą išlaikyti), todėl iškart visos sumos sumokėti negalėjo. Juo labiau, kad šios išlaidos yra nenumatytos ir niekas jų nekompensuoja, o turi būti sumokamos iš asmeninių antstolio lėšų. Manė, kad iš Teisingumo ministro įsakymo darytina išvada, jog jei antstolis neturi sutaupęs laisvų lėšų ir turi mokėtinų įsipareigojimų, tai jis daro drausmės pažeidimą, o toks įsakymas prasilenkia su teisinės valstybės principais. Pareiškėjas taip pat manė, kad Įsakymas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Nurodė, kad buvo ir yra daug antstolių, kurie turi ar turėjo taip pat savo atžvilgiu teismų priteistų ar kitų institucijų priimtų sprendimų dėl skolų sumokėjimo ir šie dokumentai buvo vykdomi pas kitus antstolius, tačiau jiems niekas drausmės bylų nekėlė. Teigė, kad Teisingumo ministras, priimdamas 2010 m. birželio 2 d. įsakymą, vadovavosi dvigubais standartais, pažeidė teisės į lygybę principus, todėl Įsakymas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 16 – 18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. vasario 26 d. nevykdo teismo nutarties ir nemoka priteistų bylinėjimosi išlaidų, atideda paties nurodytą mokėjimo terminą. Šie pareiškėjo veiksmai leidžia daryti išvadą, kad jis vengia vykdyti teismo nutartį. Pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas (nuosprendis arba nutartis) yra privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas teisminio proceso metu teismo neprašė atidėti nutarties įvykdymo arba išdėstyti mokėjimus dėl teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų, todėl laikė, kad teismui priteisus bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas privalėjo nedelsdamas ir savarankiškai neatidėliodamas, savavališkai nenusistatydamas mokėjimo terminų, vykdyti įsiteisėjusią teismo nutartį. Manė, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, jog jis geranoriškai vykdė teismo nutartį, mokėdamas priteistas bylinėjimosi išlaidas dalimis, nepaneigia to fakto, kad nutartis nebuvo tinkamai įvykdyta, kaip tai numatyta Civilio proceso kodekse. Pareiškėjas teismui neužsiminė apie savo sunkią turtinę padėtį, todėl nepateisinami jo argumentai dėl sunkios jo ekonominės padėties. Nurodė, kad atsisakymas gera valia vykdyti nutartį rodo pareiškėjo nepagarbą teisingumą vykdančiai institucijai – teismui, taip pat asmeniui, kuriam teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylinėjantis su pareiškėju. Pareiškėjas, nevykdydamas teismo nutarčių, diskreditavo antstolio vardą, pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 4 punkte įtvirtintą pareigą saugoti antstolio profesijos garbę ir prestižą. Pagal Antstolių įstatyme įtvirtintas teisės normas, Teisingumo ministras turi teisę iškelti antstoliui drausminę bylą ir už Antstolių profesinės etikos kodekso pažeidimus. Šiuo atveju neabejotinai Antstolių profesinės etikos kodekso 4 punktas buvo pažeistas, todėl drausminė byla antstoliui iškelta pagrįstai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 82 – 85) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad 2010 m. kovo 16 d. Teisingumo ministerijoje gautas N. G. skundas, kuriame teigiama, kad jam priteistos bylinėjimosi išlaidos, tačiau pareiškėjas nevykdo teismo nutarties ir priteistų bylinėjimosi išlaidų nemoka. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi iš pareiškėjo N. G. priteisė 700 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą jį atmetė ir priteisė iš pareiškėjo 300 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Pareiškėjas 2010 m. kovo 30 d. raštu Nr. 3601 Teisingumo ministerijai pranešė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d nutartį gavo 2010 m. vasario 26 d., o N. G. yra sumokėjęs didelę bylinėjimosi išlaidų dalį – 400 Lt. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 1 d. elektroniniu paštu papildomai informavo Teisingumo ministeriją, kad visą likusią sumą sumokės N. G. per mėnesį. 2010 m. gegužės 3 d. Teisingumo ministerijoje gautas pakartotinis N. G. skundas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas pervedė iš viso tik 397 Lt, likusios sumos – 603 Lt – nesumokėjo. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 19 d. raštu Nr. SD-5596 Teisingumo ministeriją informavo, kad yra padengęs didelę bylinėjimosi išlaidų sumą – 400 Lt, šiuo metu neturi finansinių galimybių iš karto sumokėti visą likusią sumą, mokės dalimis, kitą mokėjimo pavedimą atliks iki gegužės mėnesio pabaigos. Teisingumo ministras, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Antstolių įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1R-125 iškėlė pareiškėjui drausmės bylą. Iš Teisingumo ministerijos 2010 m. birželio 3 d. rašto Nr. (1.23)7R‑495 matyti, kad įsakymas ir medžiaga dėl drausmės bylos iškėlimo buvo persiųsta Antstolių garbės teismui. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1, 2, 6 ir laikė, jog sprendžiant, ar pareiškėjui 2010 m. birželio 2 d. Įsakymu pagrįstai buvo iškelta drausmės byla, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pažeidė minėtus teisės aktus. Pažymėjo, jog tokios pozicijos, nagrinėdamas administracines bylas dėl įsakymų, kuriais antstoliui iškeliama drausmės byla, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2010 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-332/2010). Pastebėjo, jog ginčijamame įsakyme nurodyta, kad atsisakymas gera valia vykdyti teismo nutartį rodo antstolio nepagarbą teisingumą vykdančiai institucijai – teismui, taip pat asmeniui, kuriam teismas priteisė advokato išlaidas, patirtas bylinėjantis su antstoliu. Antstolis, nevykdydamas teismo nutarčių, diskreditavo antstolio vardą, pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 4 punkte įtvirtintą pareigą saugoti antstolio profesijos garbę ir prestižą. Teismas vadovavosi Antstolių profesinės etikos kodekso 4 punktu, Civilinio proceso kodekso 18 straipsniu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, įsiteisėjus teismo nutarčiai, nesumokėjo N. G. naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą, todėl teismas padarė išvadą, kad jis nesilaikė vieno iš civilinio proceso principų. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad jis vykdė teismo nutartį, dalimis mokėdamas tam tikras pinigų sumas, kadangi šiuo atveju nutartyje, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos, nebuvo nurodyta, kad jos vykdymas yra išdėstomas ar atidedamas, nors tokia galimybė Civilinio proceso kodekso 271 straipsnio 1 dalyje numatyta. Pažymėjo, jog pats pareiškėjas, būdamas skolininku, negalėjo nusistatyti teismo sprendimo vykdymo tvarkos ir termino. Teismas sutiko su ginčijamame įsakyme dėstomu argumentu, kad antstolis, kuriam teisės aktais suteikta funkcija vykdyti vykdomuosius dokumentus, pats privalo neatidėliodamas vykdyti įsiteisėjusią nutartį ir rodyti pavyzdį kitiems skolininkams. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad kitų antstolių atžvilgiu drausmės bylos nekeliamos, nors jie nevykdo teismo nutarčių, kadangi tai ne nagrinėjamos bylos dalykas ir kitų antstolių veiklos teismas neanalizuoja. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Antstolių profesinės etikos kodekso 9 punktą, antstolis negali viešai vertinti savo kolegų darbo ir turi užtikrinti, kad to nedarytų kiti antstolių kontoros darbuotojai. Teismas pažymėjo, jog teismo sprendimo priėmimas dar nereiškia, kad yra įvykdytas teisingumas. Teisingumas įvykdomas tada, kai yra įvykdytas priimtas teismo sprendimas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nesumokėdamas įsiteisėjusia teismo nutartimi N. G. priteistų atstovavimo išlaidų, pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 4 punkte numatytą pareigą saugoti antstolio profesijos garbę ir prestižą, todėl jam pagrįstai buvo iškelta drausmės byla. Nurodė, kad teisė teisingumo ministrui iškelti antstoliui drausmės bylą yra suteikta Antstolių įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje ir konstatavo, kad įsakymas iškelti drausmės bylą priimtas kompetentingo subjekto, jis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 91 – 94) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Asmeninė skola, kuri buvo priteista iš pareiškėjo, kaip fizinio asmens, nėra įstatymuose numatytų funkcijų vykdymas. Asmeninės skolos turėjimas nepatenka į profesinės srities reguliavimą, Antstolių profesinės etikos kodeksas nenumato ir neapibrėžia, kad skolos turėjimas yra antstolių profesinės etikos pažeidimas. Todėl teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Antstolių profesinės etikos kodekso 4 punktą, asmeninės skolos turėjimą priskirdamas įstatymuose numatytų funkcijų vykdymui.
2. Drausminės atsakomybės dalyku negali būti skolos turėjimo faktas ir jos mokėjimas dalimis, nes priešingu atveju jau 2010 m. kovo 30 d. gavęs pareiškėjo paaiškinimą Teisingumo ministras turėjo iškelti drausmės bylą, tačiau to nedarė.
3. Įsakymo priėmimo dienai pusė visos skolos buvo apmokėta, o visa skola buvo apmokėta 2010 birželio mėn. Posėdžio metu teismui pateikti tai patvirtinantys įrodymai (mokėjimų pavedimai), tačiau teismas šių įrodymų netyrė ir nepasisakė, kodėl juos atmeta, nors privalėjo tai padaryti. Be to, posėdžio metu teismui pareiškėjas paaiškino, kad neturėjo finansinių galimybių sumokėti visos sumos iš karto, tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų taip pat netyrė ir dėl jų nepasisakė.
4. Teismui posėdžio metu pareiškėjas pateikė įrodymus, kurie patvirtina faktą, kad ir kiti antstoliai turi ir turėjo skolų. Jis teismo neprašė vertinti kitų antstolių darbo, kaip klaidingai nurodoma sprendime. Šie pateikti įrodymai tik pagrindžia skundo motyvus, kad Teisingumo ministras priimdamas Įsakymą dėl drausmės bylos iškėlimo vadovavosi dvigubais standartais, pažeidė teisės į lygybę principą (Konstitucijos 29 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104 – 106) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Antstolis nepagrįstai teigia, kad N. G. nesumokėta suma yra asmeninė skola. Tiriant N. G. skundą buvo nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi iš antstolio R. V. N. G. priteisė 700 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Šią nutartį pareiškėjas apskundė nustatyta tvarka. Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą ir jį atmetė, taip pat priteisė iš pareiškėjo N. G. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos civilinėje byloje, kurioje buvo atmestas antstolio R. V. pareiškimas dėl vykdymo išlaidų vykdomojoje byloje priteisimo iš minėto asmens. Taigi ši skola yra atsiradusi ne iš privačių teisinių santykių, bet pareiškėjui veikiant kaip valstybės įgaliotam asmeniui, vykdančiam įstatymo nustatytas funkcijas, todėl ji negali būti vertinama asmenine.
2. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad drausmės byla privalėjo būti iškelta po pirmojo N. G. skundo gavimo, neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo įsakymo pagrįstumą. Pareiškėjui drausmės byla 2010 m. kovo mėnesį nebuvo keliama, nes jis įsipareigojo per vieną mėnesį sumokėti likusią skolos dalį, todėl buvo pagrįstai tikimasi, jog kilęs ginčas gali būti išspręstas geruoju. Tačiau antstoliui ir toliau savavališkai nesumokant priteistos sumos, atsirado pagrindas konstatuoti, kad jis vengia vykdyti teismo nutartį. Jeigu pareiškėjas mano, kad jo veiksmai buvo verti drausmės bylos iškėlimo nuo pat pradžių, tokiu atveju kyla klausimas, kodėl jis apskritai ginčija minėtą Teisingumo ministro įsakymą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą.
3. Kadangi prievolė sumokėti priteistas bylinėjimosi išlaidas kilo iš teismo nutarties, kurioje nebuvo numatyta galimybė sumokėti skolą dalimis, darytina išvada, kad teismui priteisus bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas privalėjo nedelsdamas ir savarankiškai neatidėliodamas, savavališkai nenusistatydamas mokėjimo terminų, vykdyti įsiteisėjusią teismo nutartį. Priteistų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimas dalimis nepaneigia to fakto, kad nutartis nebuvo tinkamai įvykdyta.
4. Iš pareiškėjo pateiktų lapų, atspausdintų iš antstolių informacinės sistemos, negalima spręsti apie kitų antstolių skolų pobūdį, sumokėjimo ar išieškojimo aplinkybes ir pan. Be to, šioje byloje nenagrinėjamas kitų asmenų drausminės atsakomybės klausimas, joje yra sprendžiama, ar buvo pagrindas iškelti drausminę bylą būtent antstoliui R. V.. Antstolių profesinės etikos kodekso 9 punktas draudžia antstoliui viešai vertinti savo kolegų darbą. Manytina, jog pareiškėjas, pateikdamas teismui duomenis apie kitų antstolių skolas teismo byloje, kurioje nėra sprendžiamas minėtų asmenų atsakomybės klausimas, galimai pažeidė minėtą etikos kodekso nuostatą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas prašė teismo panaikinti Teisingumo ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 1R-125, kuriuo jam iškelta drausmės byla.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime nurodęs, kad antstolis R. V. ( pareiškėjas) , nesumokėdamas įsiteisėjusia teismo nutartimi N. G. priteistų atstovavimo išlaidų, pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 4 p. numatytą pareigą saugoti antstolio profesijos garbę ir prestižą, todėl jam drausmės byla buvo iškelta pagrįstai.
Apeliacinis pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais: skolos turėjimas nepatenka į profesinės srities reguliavimą ir antstolių profesinės etikos kodeksas nenumato ir neapibrėžia, kad skolos turėjimas yra antstolių profesinės etikos pažeidimas. Pareiškėjas nurodo, kad Teisingumo ministras nevertino pareiškėjo paaiškinimo, kad jis neturi finansinės galimybės sumokėti visą priteistą sumą iš karto. Nurodo, kad kiti antstoliai taip pat turi skolų, tačiau jiems drausmės bylos nekeliamos, tokiu būdu pareiškėjo atžvilgiu pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Šio principo netaikymo teismas neanalizavo, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi iš pareiškėjo N. G. priteisė 700 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Pareiškėjas šią nutartį apskundė apeliacine tvarka. Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą jį atmetė, taip pat priteisė iš pareiškėjo N. G. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
Pareiškėjas 2010 m. kovo 30 d. raštu Nr. 3601 Teisingumo ministerijai pranešė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį gavo 2010 m. vasario 26 d. N. G. yra sumokėjęs dalį bylinėjimosi išlaidų- 400 lt. Elektroniniu paštu papildomai informavo, kad visą likusią sumą sumokės per mėnesį.. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 19 d. raštu Nr. SD-5596 informavo Teisingumo ministeriją, kad šiuo metu yra padengęs didelę bylinėjimosi išlaidų dalį-400 Lt, visą likusią sumą sumokėti iš karto neturi finansinių galimybių, mokės dalimis, kitą mokėjimo pavedimą atliks iki gegužės mėnesio pabaigos.
Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2010m. vasario 26 d. nevykdė teismo nutarties ir nemokėjo priteistų bylinėjimosi išlaidų, atidėdamas paties nurodytą mokėjimo terminą, nors tokią teisę-atidėti ar išdėstyti dalimis priteistų sumų mokėjimą teisė suteikta teismui, o į teismą su tokiu prašymu pareiškėjas nesikreipė.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 str. nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos teritorijoje.
Pareiškėjas šios įstatymo nuostatos nesilaikė.
Pareiškėjo argumentas, kad jis teismo nutartį vykdė dalimis, pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas, nes nutartyje dėl teismo išlaidų priteisimo nėra nurodyta, kad jos vykdymas atidedamas ar išdėstomas ir tokio prašymo teismui pareiškėjas nėra pareiškęs, o būdamas skolininku, pats nusistatinėjo nutarties vykdymo terminus.
Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, už kokius pažeidimus antstoliui gali būti keliama drausmės byla, tame tarpe ir už Antstolių profesinės etikos kodekso pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas antstoliu ir nevykdydamas teismo nutarties, diskreditavo antstolio vardą, pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 4 p. įtvirtintą pareigą saugoti antstolio profesijos garbę ir prestižą, todėl jam drausmės byla iškelta pagrįstai.
Pareiškėjo teiginys, kad kitiems antstoliams už skolų nesumokėjimą nebuvo keliamos drausmės bylos, nepaneigia pareiškėjo padaryto Etikos kodekso pažeidimo ir negali būti pagrindu naikinti skundžiamą įsakymą ir teismo sprendimą.
Atmestinas ir pareiškėjo teiginys, kad skolos turėjimas negali būti vertinamas kaip profesinės etikos kodekso pažeidimas. Pažymėtina, kad pareiškėjui drausmės byla iškelta ne už skolos turėjimą, o už teismo nutarties nevykdymą, tuo pažeidžiant profesinės etikos normas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo šį ginčą ir priėmė teisėtą bei teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.