Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir ištyręs įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjai pagrįstai teigia, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistai, gavę 2005 m. birželio 7 d. pareiškimą, neveikė taip, kaip turėjo veikti vykdydami įstatymų jiems priskirtas funkcijas, todėl pareiškėjams teko įvairiose valstybės institucijose (Komisijoje, Seimo kontrolierių įstaigoje) bei teisme ginti savo teisę į tinkamą šio pareiškimo išnagrinėjimą valstybės institucijoje ir dėl to jie patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1, 2 d., Viešojo administravimo įstatymo 39 str.). Teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pareiškėjos A. J. 2005 m. birželio 7 d. pareiškimą išnagrinėjo formaliai ir pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo nustatytą terminą (28 str.). Tik 2006 m. rugpjūčio 1 d. buvo atliktas faktinių duomenų patikrinimas vietoje (Viešojo administravimo įstatymo 26 str.), surašytas patikrinimo aktas. Nors akte konstatuota, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nėra riboženklio Nr. 1, išarta riba tarp 1-2 riboženklių ir statomi pastatai, nustumtas dirvožemis, o M. P. asmeniniam ūkiui žemės sklypo ribos nesuformuotos, tačiau nebuvo sudaryta faktinių aplinkybių schema su atitinkamais matavimais, nepadarytos faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais pagrįstos išvados dėl to, ar buvo pažeisti įstatymai ir pareiškėjų teisės, nenurodyta, kokių teisinių priemonių nutarta imtis nustatytiems pažeidimams pašalinti. 2005 m. rugpjūčio 9 d. raštu, nenurodant jame jokio teisinio pagrindo, pareiškėjams buvo pasiūlyta patikslinti pirkto žemės sklypo kadastrinius matavimus, nors Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja 2005 m. vasario 8 d. parašu ant 2004 m. rugsėjo 10 d. sklypo ribų paženklinimo akto buvo patvirtinusi, jog pareiškėjų pirkto žemės sklypo ribos paženklintos ir jų pagrindu parengtas žemės sklypo planas atitinka teisės aktų reikalavimus, o Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 2.3-887-41 buvo patvirtinęs šio žemės sklypo kadastro duomenis. Atsižvelgiant į tai, laikytini pagrįstais pareiškėjų argumentai, kad jie, minėtais teisėtais savo veiksmais siekdami, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius dėl 2005 m. birželio 7 d. pareiškimo atliktų visus jo kompetencijai priskirtus veiksmus, patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, nuolatinį stresą, sugaišo daug laiko. Teismas pažymėjo, jog tiek Komisija 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendime, tiek Seimo kontrolierių įstaiga 2005 m. gruodžio 21 d. pažymoje pripažino pagrįstais pareiškėjų skundus, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pagal kompetenciją neveikė taip, kaip turėjo veikti, tirdamas 2005 m. birželio 7 d. pareiškimą. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl šio skyriaus specialistų aplaidumo minėtame A. J. pareiškime nurodytas tas pačias faktines aplinkybes teko tikrinti tris kartus (2005 m. rugpjūčio 5 d. aktas Nr. 80, 2005 m. spalio 20 d. aktas Nr. 112, 2006 m. gegužės 24 d. aktas Nr. 80), kadangi Komisija 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendime dėl 2005 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo akto Nr. 80 ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 12 d. sprendime dėl 2005 m. spalio 20 d. patikrinimo akto Nr. 112 konstatavo, jog jie yra neišsamūs, neatspindi visų pareiškimui išnagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl turi būti tikrinama iš naujo. Atsižvelgiant į tai, pagrįstais laikytini pareiškėjų argumentai, kad dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistų neveikimo, Komisijos ir teismo sprendimo neįvykdymo per nustatytus terminus, neteisėto delsimo imtis kompetencijai priskirtų veiksmų, kad jų teises pažeidęs asmuo būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn, jie buvo įžeisti ir pažeminti, patyrė ilgalaikius neigiamus dvasinius išgyvenimus, sugaišo daug laiko, buvo pažeista jų psichologinė gerovė ir dvasinė pusiausvyra, sutrikdyta sveikata (viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pažymos duomenys). Teismo nuomone, byloje ištirti įrodymai suteikia pagrindą pripažinti pagrįstais pareiškėjų argumentus, kad minėtas atsakovo neveikimas suvaržė jų teisę kaip galima greičiau ginti savo pažeistas teises pateikiant ieškinį bendrosios kompetencijos teisme dėl neteisėtai užimtos jiems priklausančio žemės sklypo dalies išreikalavimo iš neteisėto kito asmens valdymo, kadangi neturėdami Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus tinkamai parengtų pažeidimo faktus patvirtinančių dokumentų, jie negalėjo pateikti teismui savo ieškinio reikalavimus patvirtinančių įrodymų, todėl tik 2006 m. birželio mėnesį pateikė teismui tokį ieškinį. Atsakovo atstovas teismo posėdyje pripažino, kad pažeidėjos patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimą buvo galima išspręsti anksčiau, tačiau tai padaryti buvo uždelsta dėl didelio darbo krūvio. Ta pačia priežastimi atsakovas pateisina ir byloje nustatytus atitinkamų veiksmų atlikimo pažeidimus, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad minėta priežastis pateisina viešojo administravimo subjekto neveikimą, kaip jis turėjo veikti pagal įstatymus, spręsdamas asmens pareiškimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytinas pagrįstu ir tenkintinas, tačiau mažintinas prašomos priteisti žalos dydis. Nustatant pareiškėjams padarytos neturtinės žalos dydį (CK 6.250 str. 2 d.) atsižvelgtina į tai, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus neteisėtas neveikimas sprendžiant 2005 m. birželio 7 d. pareiškimą buvo tęstinio pobūdžio, susijęs priežastiniu ryšiu su aplinkybe, jog sukliudė pareiškėjams kaip įmanoma greičiau kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl žemės sklypo dalies išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjams priteistina iš atsakovo po 1 500 Lt kiekvienam. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai pateikė įrodymus, kad šioje byloje turėjo iš viso 1 500 Lt atstovavimo išlaidų. Patenkinus pareiškėjų prašymą, pareiškėjams iš atsakovo priteistina 1 500 Lt atstovavimo išlaidų (ABTĮ 44 str. 1, 2, 6 d.).

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau - Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kolegija pažymi, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjai sieja su jų 2005 m. birželio 7 d. paduoto pareiškimo nagrinėjimo vilkinimu. Todėl CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu šiai bylai yra reikšminga nustatyti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo prasme išaiškinti), ar, nagrinėdamas nurodytą pareiškimą, atsakovas (Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius ir jo pareigūnai) šiuo atveju veikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų nustatytą tvarką.

Iš minėto 2005 m. birželio 7 d. pareiškimo matyti, kad juo pareiškėjai informavo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių apie tai, jog M. P. savavališkai užvaldė jų (pareiškėjų) žemės sklypo dalį, ir prašė „sustabdyti savavališkumą, nustatyti padarytą žalą aplinkai“ bei informuoti, ar (M. P.) vykdoma šioje vietoje statybą yra teisėta (b. l. 36). Teisės taikymo požiūriu toks prašymas traktuotinas kaip prašymas pagal teisės aktų nustatytą žemėtvarkos skyriui kompetenciją imtis atitinkamų priemonių, kad būtų užkirsta šiame prašyme (skunde) nurodyta neteisėta M. P. veikla.

Atsižvelgiant į ATPK 259 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2005-03-17 įstatymo Nr. X-134 redakcija), pagal kurį žemėtvarkos skyriaus pareigūnai yra kompetentingi surašyti ATPK 45 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo protokolą, konstatuotina, kad gavus minėtą (2005-06-07) pareiškimą jame nurodytos faktinės aplinkybės žemėtvarkos skyriaus pareigūnų šiuo atveju turėjo būti išaiškintos (nustatytos) tiek, kiek to būtų pakakę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl ATPK 45 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo. Pažymėtina, kad galutinis tokių aplinkybių įvertinimas yra teismo, o ne Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (jo pareigūnų) kompetencija. Taip pat konstatuotina, kad, gavęs tokį pareiškimą, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius (jo pareigūnai) privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo (1999-06-17 įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) nuostatomis, reglamentavusioms tuo metu buvusią asmenų rašytinių prašymų nagrinėjimo tvarką. Pagal minėto pareiškimo gavimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio (1999-06-17 įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) 1 dalį, prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, jei įstatymų nenumatyta kitaip, o pagal jo 2 dalį, šalių susitarimu terminas gali būti pratęstas; nesutarimo atveju ginčas sprendžiamas Administracinių ginčų komisijoje; ginčo nagrinėjimą inicijuoja suinteresuota šalis. Pagal šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalį, jeigu per prašymo nagrinėjimo terminą, nustatytą šiame įstatyme, sprendimas nėra priimamas, laikoma, kad priimtas neigiamas sprendimas, kurį asmuo (pareiškėjas) turi teisę apskųsti Administracinių ginčų komisijai.

Iš bylos (pridėtos Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos bylos) matyti, kad pagal minėtą (2005-06-07) pareiškėjų skundą komisijos 2005 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo aktu pareiškėjams buvo pasiūlyta „tikslinti kadastrinius matavimus pagal pirkimo-pardavimo sutarties metu buvusias ribas“ (b. l. 30). Kolegija pažymi, kad toks pasiūlymas Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalies taikymo prasme traktuotinas kaip tarpinis atsakymas į pareiškimą, pasinaudojimas šioje dalyje numatyta galimybe pratęsti prašymo nagrinėjimo terminą, o šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies taikymo prasme – kaip sprendimo nepriėmimas per įstatymo nustatytą terminą. Todėl šiuo atveju pareiškėjai turėjo teisinį pagrindą kreiptis su skundu į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją, o pastaroji priimti šiuo klausimu atitinkamą sprendimą – (šiuo atveju) 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendimą. Kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pasinaudojo Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe pratęsti prašymo nagrinėjimo terminą, CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme negali būti traktuojama kaip neteisėtas veiksmas (neveikimas). Iš pastarojo Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimo (kuris nebuvo apskųstas ir yra galiojantis) matyti, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius buvo įpareigotas pakartotinai atlikti faktinių duomenų patikrinimą pagal A. J. 2005 m. birželio 7 d. pareiškimą. Tai (kaip matyti iš bylos) buvo atlikta ir užfiksuota Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos 2005 m. spalio 20 d. faktinių duomenų patikrinimo aktu.

Kolegija taip pat pažymi, kad nurodytas 2005 m. spalio 20 d. aktas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 12 d. sprendimu buvo pripažintas netinkamu minėto Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2005 m. rugsėjo 8 d. sprendimo įvykdymu, o administracinio teisės pažeidimo protokolas (kuris Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutarimu buvo pripažintas tinkamu patraukti M. P. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 45 str.) buvo surašytas tik 2006 m. vasario 20 d. CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme tai reiškia, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius (jo pareigūnai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti nuo 2005 m. spalio 20 d. iki 2006 m. vasario 20 d. Iš nurodyto Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutarimo matyti, kad M. P. nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2006 m. vasario 3 d. pareiškėjų žemės sklypo dalyje faktiškai atliko namo bei dar dviejų statinių statybos darbus. Tai, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (jo pareigūnų) kompetenciją, leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjai patyrė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus bei nepatogumus ir dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (jo pareigūnų) neveikimo. Tačiau kolegija, atsižvelgdama į neturtinės žalos dydžio nustatymo specifiką, teismo diskreciją šiuo klausimu bei išvardintas faktines bylos aplinkybes, o taip pat į teisingumo ir protingumo kriterijus, sumažina pirmosios instancijos teismo priteistos pareiškėjams neturtinės žalos dydį atitinkamai iki 500 Lt kiekvienam iš jų. Taigi ši teismo sprendimo dalis keistina dėl netinkamo materialinės teisės normos (CK 6.250 str.) taikymo.

ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl sprendžiant pareiškėjų turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reikia atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R – 85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatas. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos turi rekomendacijų pobūdį, todėl nėra privalomos. Tačiau tai neatleidžia nuo būtinumo atsižvelgti į Rekomendacijų nuorodas dėl atstovavimo išlaidų dydžio nustatymo taisyklių bei protingumo ir sąžiningumo kriterijų taikymo kiekvienoje konkrečioje situacijoje (2, 7, 8, 9 ir 11 p.). Taikydama šias Rekomendacijų nuostatas, kolegija sumažina pirmosios instancijos teismo priteistą iš atsakovo teismo išlaidų sumą iki 500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimą pakeisti, sumažinant pareiškėjams A. J. ir A. J. priteistus iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, sumų dydžius iki penkių šimtų litų (500 Lt) kiekvienam ir atstovavimo išlaidų dydį iki penkių šimtų litų (500 Lt).

Nutartis neskundžiama.