- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-24
- Bylos Nr.
- 2K-77/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Gintaras Goda, Ona Aldona Budienė (pran.)
- Nuteistasis
- R. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Gintaro Godos ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta dvejus metus naudotis specialia teise – vairuoti visų rūšių transporto priemones.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, kuria nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo R. B. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. nuteistas už tai, kad 2003 m. gruodžio 26 d., apie 20.17 val., Kaune, Linkuvos g. vairuodamas automobilį „Opel Kadet“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo Žemaičių pl. link Panerių g., ties sankryža su Stulginskio g., pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 75, 173 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis – šiuo automobiliu nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje partrenkė nukentėjusiąją G. V. ir sunkiai sutrikdė jos sveikatą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir bylą nutraukti nesant nusikaltimo įvykio ir sudėties. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra šališki, nepagrįsti objektyviais jo kaltę patvirtinančiais įrodymais, priimti pažeidžiant BPK 7 straipsnį, 10 straipsnio 2 dalį, 20 ir 305 straipsnius. Teismai jo kaltę pagrindė nukentėjusiosios G. V. parodymais, specialisto I. G. išvada bei jo prisipažinimu kaltu iš karto po įvykio. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai rėmėsi neištirtu specialisto I. G. teiginiu, prieštaraujančiais objektyvioms įvykio aplinkybėms nukentėjusiosios parodymais, neteisingai išaiškino jo, R. B., pirminius parodymus. Šie duomenys neatitinka objektyvių daiktinių įrodymų – transporto apžiūros protokolo, kuriame nustatyta, kad įdaužtas automobilio žibintas, nulaužti dešinėje pusėje esantys veidrodėlis ir antena, bei įvykio vietos schemos, pagal kurią susidūrimo su nukentėjusiąja vieta yra šeši metrai nuo perėjos arti ašinės vienos krypties kelio linijos. Pagal šiuos duomenis niekaip negalėjo būti, kad, pasak nukentėjusiosios, jos ir automobilio susidūrimas įvyko pėsčiųjų perėjoje, jai statant koją ant šaligatvio kairėje gatvės pusėje automobilio važiavimo kryptimi, nes tokiu atveju automobilio kontaktas su nukentėjusiąja būtų buvęs automobilio kairėje pusėje.
Kasatorius taip pat nurodo, kad specialisto I. G. išvada, duota tik teisiamojo posėdžio metu, pagal kurią nukentėjusioji buvo nublokšta į priekį ir į dešinę, prieštarauja jo minėtiems objektyviems daiktiniams įrodymams, nepagrįsta tyrimu bei konkrečiais mechanikos ir fizikos dėsningumais, paremta tikimybe, o ne faktu. Esant tokiai situacijai teismai negalėjo teikti privilegijų nukentėjusiajai, o kasatoriaus paaiškinimus vertinti kaip kaltės įrodymą ar prisipažinimą.
R. B. pabrėžia, kad jis, pravažiavęs sankryžą ir pėsčiųjų perėją, nenumatė, kad iš už kito automobilio pėsčiasis išeis į gatvę. Pagal BK 16 straipsnio prasmę jis būtų galėjęs atsakyti pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, jei prieš jam įvažiuojant į pėsčiųjų perėją, nukentėjusioji būtų ja ėjusi, o jis būtų lengvabūdiškai tikėjęsis, kad galima išvengti susidūrimo. Tačiau jis pravažiavęs pėsčiųjų perėją neprivalėjo net galvoti apie galimą susidūrimą ne pėsčiųjų perėjoje, nes nei greičio, nei kitų Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus įvardintų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Kasatorius deklaratyviai ir nepagrįstai teigia, kad buvo pažeisti BPK 7 straipsnis ir 10 straipsnio 2 dalis, nes nėra objektyvaus pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistas rungimosi principas ar neužtikrinta kaltinamojo teisė į gynybą. Gynybos šalis turėjo lygias teises kaip ir kaltinimo šalis teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, teikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pan. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas gynybos šalies prašymą teisiamajame posėdyje apklausė specialistą I. G., policijos pareigūnus S. K., E. I., R. J., greitosios pagalbos gydytoją V. P. Pažymėtina, kad ir savo apeliaciniame skunde R. B. netvirtino, kad buvo pažeisti BPK 7 straipsnio ar 10 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nesutikdamas tik su teismo įrodymų įvertinimu. Tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, BPK 20 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl byloje surinktų duomenų pripažinimo įrodymais ir išsamaus bei nešališko bylos aplinkybių ištyrimo taip pat nebuvo pažeistos. Teismas R. B. kaltę padarant veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, pagrindė teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais nukentėjusiosios G. V., iš dalies paties kasatoriaus paaiškinimais, rašytais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojos R. J. parodymais (ji aiškino, kad R. B. po autoįvykio neneigė savo kaltės, teisindamasis, kad laiku nepastebėjo pėsčiosios), Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada. Šie duomenys yra gauti teisėtais BPK numatytais būdais ir pagrįstai, patikrinus teisiamajame posėdyje jų patikimumą, pripažinti R. B. kaltę patvirtinančiais įrodymais.
Kasaciniame skunde R. B. teigia, kad teismas rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios parodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji iš esmės davė nuoseklius parodymus teigdama, kad ją mikroautobuso vairuotojas išleido už perėjos, ji grįžo atgal iki jos apie penkis žingsnius ir ėjo per ją. Pažymėtina, kad ir R. B. savo pirminiuose paaiškinimuose netvirtino, jog nukentėjusioji ėjo ne per perėją, pripažindamas, kad jis laiku nepastebėjo pro už perėjos sustojusio mikroautobuso galą į kairiąją kelio pusę įbėgusios merginos, o dėl šlapios kelio dangos automobilis nestojo. Taip pat jis nurodė, kad artėdamas prie Linkuvos – Stulginskio gatvių sankryžos matė, kaip iš mikroautobuso kažkas išlipo, o jis tuo metu ruošėsi lenkti mikroautobusą (b. l. 11, 12). Priešingai kasatoriaus teiginiui, nuosprendyje nėra konstatuota aplinkybė, jog automobilis susidūrė su nukentėjusiąja, kai jos kairioji koja buvo ant šaligatvio. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji teisiamajame posėdyje parodė, kad ji vieną koją statė ant šaligatvio (b. l. 154), neduoda pagrindo abejoti jos parodymų objektyvumu ir teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Nuosprendyje dėl šio gynybos argumento yra pasisakyta ir teismo motyvai yra pagrįsti.
Kasatorius taip pat neteisus teigdamas, kad tik rašytiniai įrodymai – autoavarijos vietos planas, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolas – yra vieninteliai objektyvūs įrodymai ir todėl tik jais reikia vadovautis nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole susidūrimo vieta pažymėta 6 m už nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nuo vienos krypties kelio ašinės linijos arčiau kairėje pusėje esančios žaliosios vejos; pėsčiosios gulėjimo vieta yra 8,5 m už pėsčiųjų perėjos, 6,7 m už susidūrimo vietos yra nukritęs automobilio veidrodis, automobilio stovėjimo vieta užfiksuota 17,7 m nuo susidūrimo vietos. Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole konstatuoti tokie automobilio „Opel Kadet“ išorinio sugadinimo požymiai: juda priekinis dešinysis žibintas, nulaužtas dešinysis išorinis veidrodis, nulaužta dešiniosios pusės antena. Teismas šiuos ir kitus byloje surinktus duomenis įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, nes nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas. Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis teismas rėmėsi konstatuojant tik tą aplinkybę, kad automobilis dešiniosios pusės priekiu kliudė nukentėjusiąją, tai byloje yra neginčytinai nustatyta. Kitas kasatoriaus minimas įrodymas – autoįvykio vietos planas buvo surašytas nedalyvaujant nukentėjusiajai, užfiksuojant susidūrimo ir pėsčiosios gulėjimo vietas pagal R. B. žodžius. Tačiau autotransporto įvykio pažymoje (b. l. 8) nurodyta, kad, pirminiais duomenimis, R. B. pėsčiųjų perėjoje parbloškė ir sužalojo iš dešinės pusės išėjusią pėsčiąją. Teismas nustatė, kad nukentėjusioji buvo parblokšta pėsčiųjų perėjoje taip pat remdamasis ir anksčiau minėtais įrodymais, nuosprendyje motyvuodamas, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, kodėl nesiremia pagal kaltinamojo žodžius sudaryto autoįvykio vietos plane užfiksuota susidūrimo vieta.
Taip pat nėra pagrindo abejoti ir specialisto I. G. tik teisiamajame posėdyje išsakytu teiginiu, kad nukentėjusioji smūgio metu turėjo būti nublokšta į priekį ir į dešinę, nes tokiai išvadai padaryti nereikėjo atlikti papildomo tyrimo (b. l. 157), o skiriant autotechninį tyrimą toks klausimas specialistui nebuvo užduotas.
2004 m. gegužės 21 d. specialisto išvados Nr. 11-904 1 punkte nustatyta, kad jeigu automobilio „Opel Kadet“ vairuotojas važiuojant 45–50 km/val greičiu turėjo objektyvią galimybę pastebėti kliūtį būdamas ne mažesniu kaip 26,0–30,4 m atstumu iki partrenkimo vietos ir laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės, tai tokie jo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir neatitiko Kelių eismo taisyklių 53, 75 ir 173 punktuose nurodomų reikalavimų, o tai lėmė šio eismo įvykio kilimą. Teismas tyrė, ar R. B. galėjo pastebėti kliūtį, ir nustatė, kad jis objektyviai turėjo galimybę pastebėti į kitą gatvės pusę einančią nukentėjusiąją: Linkuvos g., ties sankryža su Stulginskio g., dirbtinio apšvietimo gedimų neužregistruota, dulksna baigėsi 18.45 val., vairuotojas matė, kaip už pėsčiųjų perėjos sustojo maršrutinio taksi mikroautobusas, kaip jis rodė kairiojo posūkio signalą, nukentėjusioji buvo apsirengusi oranžinės spalvos moterišku paltu, ji buvo parblokšta antroje vienos krypties eismo juostoje. Kadangi įvertinus surinktų duomenų visumą nustatyta, kad vairuotojas turėjo galimybę pastebėti kliūtį, todėl nukentėjusiosios veiksmuose Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų nėra.
Dėl BPK 281 straipsnio 3 dalies taikymo
R. B. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių vairuojant kelių transporto priemonę pažeidimą. Šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – kaltė – apibūdinama nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad autoįvykio kilimo sąlyga buvo vairuotojo R. B. veiksmai, prieštaraujantys Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 53, 75, 173 punktų reikalavimams. Kelių eismo taisyklių 53 punktas įpareigoja eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui. Šių taisyklių 75 punkte nustatyta, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Iš nuosprendyje aptartų įrodymų matyti, kad R. B. nebuvo atidus ir atsargus, prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, važiuodamas antra vienpusės krypties eismo juosta, nesustabdė automobilio ir nepraleido pėsčiųjų perėja ėjusios nukentėjusiosios. Nuteistojo veiksmai eismo įvykio metu prieštaravo ir Kelių eismo taisyklių 173 punkto reikalavimams, kurie įpareigoja vairuotoją atsiradus kliūčiai sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę. Šiuo atveju laikyti, kad minėtas eismo įvykis įvyko dėl nukentėjusiosios kaltės, nėra pagrindo. Nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo dydžio kasatorius neginčija.
Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, jie laikytini pagrįstais ir teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. B. kasacinį skundą atmesti.