Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Henriko Sadausko,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. prašymą dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo pateikti (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje sprendžiamas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Bylos medžiaga, patvirtina, kad NŽT Vilniaus rajono skyrius 2015 m. gegužės 4 d. rašte pareiškėjai nurodė, kad pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pilietybę patvirtinančio dokumento ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų dėl S. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės, nėra pateikęs. NŽT nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į buvusio savininko S. D. valdytą žemę nevykdoma. Taip pat pažymi, kad tik tuo atveju, jeigu bus pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo, prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises, pilietybę patvirtinantį dokumentą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, galės būti pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir, nustačius, kad S. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta žemė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnį yra nepriskirta valstybės išperkamai žemei, ši žemė galėtų būti grąžinama natūra turėtoje vietoje, o už žemę pagal minėtą Atkūrimo įstatymo straipsnį, priskirtą valstybės išperkamai žemei, jai galėtų būti atlyginta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nurodytais būdais (b. l. 6–8).

Nustatyta, kad Z. D. mirė 2015 m. spalio 18 d. (b. l. 21).

NŽT Vilniaus rajono skyrius 2018 m. rugsėjo 5 d. raštu atsakė pareiškėjai, kad į 2015 m. gegužės 20 d. analogišką prašymą atsakė 2015 m. birželio 4 d. raštu ir informavo, kad tik tuo atveju, jeigu bus pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises, pilietybę patvirtinantį dokumentą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, galės būti pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir, nustačius, kad S. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta žemė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnį yra nepriskirta valstybės išperkamai žemei, ši žemė galėtų būti grąžinama natūra turėtoje vietoje, o už žemę pagal minėtą Atkūrimo įstatymo straipsnį, priskirtą valstybės išperkamai žemei, jai galėtų būti atlyginta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nurodytais būdais (b. l. 5).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja paveldėjo Z. D. turtą (b. l. 9–19).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, teisės normų nuostatas, reglamentuojančias prašymų atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimą, sprendžiant dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymo nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-409/2010). Pagal Atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, galimybė teismine tvarka atnaujinti terminą pateikti prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo suteikiama piliečiams, kurie gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises, remiantis Atkūrimo įstatymu. Taigi piliečiai, pagal Atkūrimo įstatymo 2 dalies nuostatas neturintys teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negali prašyti atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, kadangi šio termino negalėjo praleisti, o įvardinto termino atnaujinimas asmeniui jokių teisiškai reikšmingų teisinių pasekmių nesukurtų. Todėl tik nustačius, jog asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytų piliečių sąrašą ir pagal įstatymą įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, vertinamos pareiškėjo prašyme nurodytos termino atnaujinimui reikšmingos aplinkybės.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. asmuo turi būti: turto savininku; asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip Z. D. turto paveldėtoja, pretenduoja atkurti nuosavybės teises į S. D. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 22 d. Vilniaus - Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 3,00 ha žemės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. A-858-109/2014, 2014 m. vasario 27 d. nutartis Nr. A-492-530/2014).

Termino praleidimo priežasčių svarbumą iš esmės lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio, kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Vertinant ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat, ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas, susijusias su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, laikosi pozicijos, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos tėvas Z. D. turėjo teisę išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. D. iki nacionalizacijos 3,300 ha valdytą žemę.

Prašymą atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pareiškėja grindžia tuo, kad jos tėvas jau ilgą laiką sirgo, jo globa paskirta pareiškėjai 2007 m. rugsėjo 10 d. teismo nutartimi, pripažinus tėvą neveiksniu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1414-562/2007 Z. D. pripažintas neveiksniu (b. l. 20). Pareiškėjos tėvas Z. D. mirė 2015 m. (b. l. 21). Tačiau teismui nepateikti įrodymai, pagrindžiantys, nuo kada pareiškėjos tėvas sunkiai sirgo, ar Atkūrimo įstatymo nustatytais terminai negalėjo tinkamai įgyvendinti tinkamai savo teisių ir pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. D. iki nacionalizacijos 3,300 ha valdytą žemę. Vien abstraktaus pobūdžio teiginiai negali būti vertinami objektyviomis nuo asmens valios nepriklausančiomis priežastimis.

Be to, pareiškėja iš esmės neginčija, kad apie S. D. iki nacionalizacijos 3,300 ha valdytą žemę ji nežinojo. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, įrodymų ar svarių argumentų, kad pareiškėja iki 2018 m. spalio mėn. (kreipimosi į teismą dienos) buvo pakankamai rūpestinga ir aktyvi, siekdama inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą į S. D. iki nacionalizacijos 3,300 ha valdytą žemę. Priešingai, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja pasirinko pasyvų elgesio modelį, nes dėl nuosavybės teisių atkūrimo į NŽT kreipėsi tik 2015 m. Kodėl pareiškėja nesikreipė į NŽT Vilniaus rajono skyrių iki 2015 m., skunde argumentų nenurodė. Pareiškėjos teigimu, ji nėra gavusi NŽT Vilniaus rajono skyrius 2015 m. birželio 4 d. rašto, tačiau net ir tuo atveju, jei vertinti šią aplinkybę kaip pagrįsta, pareiškėja nenurodė ir visiškai neargumentavo, dėl kokių objektyvių priežasčių nesiėmė aktyvių veiksmų, siekiant gauti atsakymą į 2015 m. gegužės 20 d. pateiktą prašymą, t. y. pareiškėja turėjo būti pati pakankamai aktyvi ir domėtis pateiktu prašymo išnagrinėjimu. Tai, kad pareiškėja į NŽT Vilniaus rajono skyrių kreipėsi pakartotinai tik 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašymu, patvirtina, kad pareiškėja nebuvo pakankamai aktyvi ir nerūpestinga, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. D. iki nacionalizacijos 3,300 ha valdytą žemę. Byloje duomenų, kad pareiškėja būtų aktyviai siekusi įgyvendinti savo teises nėra.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėja teismo prašo tik atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau atsakovas atsiliepime į pareiškimą nurodo, kad Z. D. 2001 m. gruodžio 29 d. su prašymu grąžinti S. D. 3,00 ha žemės kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių. Pareiškime nurodė, kad S. D. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 22 d. Vilniaus - Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime valdė 3,00 ha žemės. Prašymo padavimo metu pastabose nurodyta, kad trūksta S. D. mirties liudijimo, Z. D. gimimo liudijimo. Vadinasi, prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas laiku, tačiau nebuvo pateikti giminystės ryšio dokumentai su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Pareiškėja, susipažinusi su atsakovo pateiktu atsiliepimu, vadovaujantis ABTĮ 50 straipsnio 3 dalimi, turėjo teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Pažymėtina, kad pareiškėja teismui pateikė dokumentus, kuriais turėtų būti grindžiamas prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (b. l. 43–75). Tačiau šioje byloje nėra sprendžiamas žemės grąžinimo klausimas iš esmės, o tik sprendžiamas klausimas dėl galimybės kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės grąžinimo, t. y. paduoti prašymą bei reikiamus dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. D. iki nacionalizacijos 3,300 ha valdytą žemę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos išvardintos priežastys dėl termino atnaujinimo yra subjektyvaus pobūdžio, tai, kad pati pareiškėja pasirinko kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Prašymo nepagrindus jokiomis objektyviomis nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis priežastimis, negalima teigti, kad pareiškėja buvo aktyvi nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjos I. S. prašymą (pareiškimą) atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.