- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2007-01-04
- Bylos Nr.
- 2-5-1/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens (kreditorės) A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria atmestas jos prašymas įskaityti jos ir atsakovo bankrutuojančios individualios įmonės Vilijos ir Sauliaus Mačiulių prekybos centro (toliau – prekybos centras) priešpriešinius vienarūšius reikalavimus atsakovo bankroto byloje Nr. B2-76-343/2006, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlė prekybos centrui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Audresima“ (2 t., b. l. 192-195), o 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtino kreditorės A. M. 56 998,58 Lt finansinį reikalavimą.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo A. M. 2006-07-21 prašymu prašė patikslinti patvirtintą jos kreditorinį reikalavimą, papildomai patvirtinant 21 500 reikalavimą, kuris buvo iš jos priteistas atsakovui Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-688-153/2006, pripažinus tarp jos ir atsakovo sudarytą sandorį niekiniu (9 t., b. l. 56, 57-64).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. liepos 27 d. nutartimi papildomai patvirtino A. M. 21 500 Lt reikalavimą (9 t., b. l. 132).
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo - kreditorė A. M. 2006-08-07 pareiškimu prašė patikslinti jos finansinį reikalavimą, įskaityti 21 500 Lt dydžio bankrutuojančios įmonės ir jos tarpusavio priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, jos kreditorinį reikalavimą sumažinant iki 56 989,58 Lt (9 t., b. l. 136-138). Prašyme nurodė, kad jos reikalavimo atsakovui dydis yra 78 498,58 Lt, kad prašymas dėl kreditorinių reikalavimų įskaitymo paduotas dėl to, jog 2006 m. kovo 7 d. Kauno apygardos teismo sprendimu iš kreditorės atsakovui buvo priteista 21 500 Lt, kaip vienašalė restitucija, nustačius, kad ši suma jai buvo išmokėta po bankroto bylos iškėlimo. Kreditorė, atsižvelgdama į tai, kad bankrutuojanti įmonė įgijo 21 500 Lt reikalavimo teisę į ją, o ji tuo metu turėjo reikalavimo teisę į 56 998,58 Lt, pareiškė apie vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, teisiniu pagrindu nurodydama tiesiogiai Lietuvoje taikomą 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas), kuris numato, kad bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos kreditorių teisei reikalauti, kad būtų įskaityti jų ir skolininkų reikalavimai, jeigu toks įskaitymas yra galimas pagal bankrutuojančios įmonės valstybės teisę. Pažymėjo, jog Lietuvos teisė nedraudžia įskaityti reikalavimą (CK 6.126, 6.130, 6.134 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi atmetė trečiojo asmens prašymą dėl jos ir atsakovo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, sumažinant jos kreditorinį reikalavimą (9 t., b. l. 146-147). Teismas nurodė, kad kreditorė A. M. , teikdama 2006-08-07 prašymą yra nenuosekli, kadangi Kauno apygardos teismas 2006 m. liepos 27 d. nutartimi jos prašymu patvirtino papildomą jos finansinį reikalavimą atsakovui, o šios nutarties kreditorė neskundė. Be to, teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikoje įmonių bankroto bylos yra nagrinėjamos vadovaujantis specialiu Įmonių bankroto įstatymu (toliau – ĮBĮ), kurio 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas draudžia iškėlus bankroto bylą vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat ir atlikti tarpusio skolų įskaitymus, nes tokiu būdu vieni kreditoriai atsidurtų geresnėje pozicijoje negu tie kreditoriai, kurie neturi priešpriešinių įsipareigojimų. Taip pat teismas nurodė, kad kreditorės ir atsakovo reikalavimai vienas kitam nėra priešpriešiniai, kadangi atsakovas iki bankroto bylos iškėlimo A. M. nebuvo skolingas, o kreditorė iškreipia Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimo esmę ir prasmę. Šiuo sprendimu buvo nustatyta, kad su kreditore buvo atsiskaityta nepagrįstai, nesilaikant ĮBĮ nustatytos tvarkos, todėl ji ir įpareigota grąžinti tai, ką gavo neteisėtai, o patenkinus jos prašymą, teismo sprendimas netektų prasmės.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo A. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – jos prašymą patenkinti (10 t., b. l. 22-23). Nurodo, kad papildomo jos reikalavimo atsakovui patvirtinimas, neužkerta jai kelio prašyti įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Apeliantė nesutinka su teismo patektu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normos aiškinimu, kadangi jos prašyme nurodytas Reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas ir Lietuvos Respublikoje, numato galimybę taikyti reikalavimų įskaitymo institutą ir iškėlus bankroto bylą. Teismo teiginys, jog atsakovas iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo apeliantei skolingas, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir teismo nutartims.
Atsiliepimas
Atsakovo bankroto administratorius ir trečiasis asmuo AB Turto bankas atsiliepimais į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą (11 t., b. l. 89-91, 123-125).
Atsiliepimuose nurodoma, kad apygardos teismas tinkamai įvertinęs ir pritaikęs ĮBĮ nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Teismo nutartis neprieštarauja ir teismų praktikai dėl debitorinių ir kreditorinių reikalavimų įskaitymo bankroto bylose. Teigiama, jog ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostata neprieštarauja apeliantės nurodomo reglamento 6 straipsnio 1 dalies nuostatai, kadangi joje nurodyta, kad įskaitymas galimas tik tuomet, kai jį leidžia bankrutuojančios įmonės valstybės teisė. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos ĮBĮ nurodyta teisės norma neleidžia reikalavimų įskaitymo bankroto bylose, nes visi reikalavimai tenkinami tik ĮBĮ nustatyta tvarka ir eiliškumu. Patenkinus apeliantės reikalavimą dėl reikalavimų įskaitymo, nebūtų realiai įvykdytas Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimas, kuriuo apeliantė įpareigota atsakovui grąžinta visa, ką neteisėtai gavo. Be to, apeliantė, būdama trečios eilės kreditorė, įskaičius priešpriešinius reikalavimus, atsidurtų pranašesnėje padėtyje nei kiti kreditoriai, nes gautų reikalavimo patenkinimą anksčiau nei jos eilė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Šioje byloje apeliantė kelia klausimą dėl tiesiogiai Lietuvoje taikomo EB Tarybos reglamento ir nacionalinio teisės akto – ĮBĮ – teisės normų, reglamentuojančių tarpusavio reikalavimų įskaitymą iškėlus įmonei bankroto bylą, taikymo.
Reglamento 6 straipsnio 1 dalis numato, kad bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos kreditorių teisei reikalauti, kad būtų įskaityti jų ir jų skolininkų tarpusavio reikalavimai, jeigu nemokaus skolininko reikalavimui taikytina teisė tokį įskaitymą leidžia. Taigi bankrutuojančios įmonės ir kreditoriaus tarpusavio reikalavimų įskaitymas yra leidžiamas, jeigu tai numato ir leidžia nacionalinė teisė. CK 6 knygos normos, reglamentuojančios prievolių įskaitymą, nenumato tarpusavio prievolių įskaitymo, kai viena iš prievolės šalių yra bankrutuojanti įmonė, o specialusis ĮBĮ, reglamentuojantis įmonių bankroto procedūras, draudžia tokį prievolių įskaitymą. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Draudimai vykdyti finansines prievoles bei išieškoti skolas netaikomi Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo ir Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius bankroto proceso metu gali reikalavimus perduoti kitam kreditoriui ar asmeniui. Šių reikalavimų eilė, nustatyta pagal šio įstatymo 35 straipsnio nuostatas, nesikeičia (ĮBĮ 26 str. 2 ir 3 d.), tačiau įstatymas nenumato, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius galėtų savo reikalavimus perduoti šios įmonės skolininkui ir tuo pagrindu užskaityti tarpusavio reikalavimus, o ĮBĮ normos, reglamentuojančios kreditorių teises iškeltoje bankroto byloje, vertintinos kaip šių subjektų teises nustatančios (ribojančios) teisės normos, ir nėra pagrindo plečiamam jų aiškinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 15 p.).
Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos įstatymai draudžia prievolių įskaitymą vienai prievolės šaliai iškėlus bankroto bylą, ir teisingai nurodė, kad priešingas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinimas reikštų, jog vieni kreditoriai atsidurtų geresnėje pozicijoje negu tie kreditoriai, kurie neturi priešpriešinių įsipareigojimų, būtų pažeistas ĮBĮ nustatytas kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumas (ĮBĮ 35 str.).
Dėl to nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti apygardos teismo teisėtos ir pagrįstos nutarties (CPK 338, 329, 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį.