Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-06-01 · Administracinė byla Nr. A-438-1399-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-06-01
Bylos Nr.
A-438-1399-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Romanas Klišauskas (pran.)
Atsakovas
Kauno rajono policijos komisariato
Pareiškėjas
V.F.
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 65.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A8 – 1399 – 06Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 65.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės, ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.F. skundą atsakovui Kauno rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu 2005 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 1685,39 Lt dydžio nesumokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią neteisėtai taikant indeksavimą 2003-2004 metais.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, neteisėtai taikant darbo užmokesčio indeksavimą pažymoje nurodytais 2003 ir 2004 metų laikotarpiais. Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarime nurodyta, kad indeksavimo taikymas ir su tuo susijęs darbo užmokesčio sumažinimas prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, taikė Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas.

Atsiliepimas

Atsakovas su skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas taikant darbo užmokesčio indeksavimą pagal galiojančias teisės normas, kurios reguliavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio indeksavimą, kadangi Kauno rajono policijos komisariate 2003 ir 2004 metais lėšų darbo užmokesčiui poreikis viršijo komisariatui patvirtintus asignavimus. Atsakovas, apskaičiuodamas valstybės tarnautojams darbo užmokestį, vadovavosi Vyriausybės 2003-01-17 nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis ir taikė indeksavimo koeficientą. Todėl visiems Kauno rajono policijos komisariato pareigūnams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Atsakovas, apskaičiuodamas valstybės tarnautojų darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir išmokėjo pareiškėjui tuo metu priklausantį darbo užmokestį.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo Kauno rajono policijos komisariato pareiškėjui 1685,39 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio termino nenustatyta ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kadangi Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio termino taikymą valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika Todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą - atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos priklausančios darbo užmokesčio dalies priteisimo, kadangi pareiškėjas nepraleido trijų metų senaties termino kreiptis į teismą dėl piniginių reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo (DK 27 str.).

Teismas taip pat nurodė, kad valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos 1d.) VI skyriuje. Minėto įstatymo 16 straipsnio l dalies 2 punkte buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-856), kurio l straipsnio 3 dalis 2002 m. gruodžio 10d. įstatymu Nr. IX-1243 buvo išdėstyta taip: „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d." Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių", kuriuo patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles - teisinį pagrindą mažinti valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo užmokestį, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Šių taisyklių pagrindu Kauno rajono policijos komisariato viršininkas priėmė 2003 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. 2-9 (TE), 2003 m. gegužės 29d. įsakymą Nr. 1-32, 2003 m. rugsėjo 30d. įsakymą Nr. 1-60, 2003 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 1-71, 2004 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. 1-3 ir 2004 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. 2-54, 2004m. liepos 26d. įsakymą Nr. 1-66, kuriuose nustatyti konkretūs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10d. redakcija) nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio l daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17d. nutarimo Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" l ir 2 punktai bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio l daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio l dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o ginčų dėl nesumokėto darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu" Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A -219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas).

Teismo nuomone, šiuo atveju atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas šioje byloje atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nuo 2003-01-01 iki 2004-10-01 nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Kadangi pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu" Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13d. nutarimo priėmimo, iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalies nuostata ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės. Taigi yra išnykęs teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pabrėžė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio l dalies 2 punkte numatyta pareiškėjo teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį nebuvo paneigta, tačiau, nemokant jam įstatymo nustatyto darbo užmokesčio ir grindžiant tai vėliau neteisėtai pripažintu žemesnės teisinės galios teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17d. nutarimu Nr. 53, buvo pažeistas šios teisės įgyvendinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas buvo patenkintas - priteistas iš atsakovo Kauno rajono policijos komisariato pareiškėjui neišmokėtas darbo užmokestis 1685,39 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas – Kauno rajono policijos komisariatas – prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Žin., 2002, Nr. 45-1709), Valstybės tarnybos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) bei Lietuvos Respublikos 2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2005, Nr. 150-5462) ta apimtimi, kuria nenustato, kad valstybės tarnautojams turi būti kompensuojamas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtas darbo užmokestis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 daliai, 29 straipsniui ir 48 straipsnio l daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui ir sustabdyti šią bylą; 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas patenkintas priteisiant iš Kauno rajono policijos komisariato pareiškėjo naudai 1685,39 Lt ir priimant sprendimą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis atitinkamais policijos komisariato viršininko įsakymais, tačiau jiems nuginčyti pareiškėjas buvo praleidęs l mėnesio kreipimosi į teismą terminą. Šiuo atveju pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas kiekvieną mėnesį vadovaujantis atitinkamais policijos komisariato viršininko įsakymais, kurie kiekvieną mėnesį buvo įvykdyti, t. y. būdavo išmokamas atitinkamo dydžio darbo užmokestis, vadinasi, ir sukeltos realios teisinės pasekmės. Paskutinio sprendimo įvykdymo dieną nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijai. Taigi šiuo atveju negalima teigti, kad sprendimas yra nebaigtas įvykdyti, nes policijos komisariato vadovo įsakymų teisėtumas galėjo būti skundžiamas per l mėnesį nuo jų priėmimo dienos, o paskutinis įsakymas, kuris buvo taikytas pareiškėjui, buvo priimtas iki 2004 m. gruodžio 18 d. Todėl yra pasibaigęs šio sprendimo apskundimo terminas, o jis laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai interpretuoja, kad sprendimas neįvykdytas nes yra galimybė kreiptis į teismą. Todėl šiuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad pareiškėjui priklauso bet kokia darbo užmokesčio dalis nenuginčijus sprendimų, kuriais buvo nustatyta nemokėti darbo užmokesčio dalies, būtų paneigtas įstatymo viršenybės principas ir viršyta administracinio teismo kompetencija suteikianti jam teisę spręsti ginčą tik tuo atveju, jei į jį kreiptasi nepraleidus įstatymo nustatyto termino.

Be to, anot atsakovo teismas klaidingai aiškino teisėje galiojančią ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendime įtvirtintą nuostatą, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Vadovaujantis šiomis nuostatomis pagrįstai pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Kad tokiu būdu atsakovas galėjo elgtis patvirtina ir teisinėje Konstitucijos aiškinimo mokslinėje doktrinoje esančios nuostatos, kad Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex nunc. Vienintelė išimtis yra tada, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos šalims Konstitucinio Teismo nutarimas sukelia ex tunc padarinius (E.Kūris. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma/Teisės problemos, 2003/3, p.8). Įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. l d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. l d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas, ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7).

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą. Šiuo atveju svarbu tai, kad 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokio įstatymo ar kito teisės akto įgyvendinimui būtinas lėšas. Įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad 2002 m. balandžio 23 d. priimdamas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio įgyvendinimui reikėjo papildomų lėšų, įstatymų leidėjas privalėjo padaryti atitinkamus valstybės biudžeto pakeitimus ir numatyti tiek lėšų, kiek buvo reikalinga tam, kad šis įstatymas būtų įgyvendintas.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad šioje byloje taip pat taikytini Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Žin., 2002, Nr. 45-1709), Valstybės tarnybos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) bei Lietuvos Respublikos 2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2005, Nr. 150-5462), kurie ta apimtimi, kuria nenustato, kad valstybės tarnautojams turi būti kompensuojamas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtas darbo užmokestis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 daliai, 29 straipsniui ir 48 straipsnio l daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi turėtų sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Žin., 2002, Nr. 45-1709), Valstybės tarnybos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) bei Lietuvos Respublikos 2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2005, Nr. 150-5462) ta apimtimi, kuria nenustato, kad valstybės tarnautojams turi būti kompensuojamas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtas darbo užmokestis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 daliai, 29 straipsniui ir 48 straipsnio l daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Galiausiai, atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimai patenkinti priteisiant iš Kauno rajono policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio sumą yra realizuoti netinkamai. Administracinių teismų kompetencija sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu, atlyginimo klausimus numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 85-2566) 15 straipsnio l dalies 3 punkte, kuriame nurodyta, kad žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas remiantis Civilinio kodekso (toliau - CK) 485 straipsnio nuostatomis. Nuo 2001 m. liepos l d. įsigaliojus naujajam CK, žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo klausimus reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kuris nustato, kad prievolė atlyginti pagal šį straipsnį atsiradusią žalą tenka valstybei, pagal CK 6.273 straipsnį atstovaujamai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo valstybinio administravimo subjektus, dėl kurių neteisėtų aktų atsirado žala, o 2005 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 220 (Žin., 2005, Nr. 30-943) įgaliojo Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos atstovauti valstybei Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos, atsiradusios iki 2004 m. gruodžio 18 d., atlyginimo policijos pareigūnams ir kitiems policijos įstaigų valstybės tarnautojams. Tačiau pasirinkti atsakovą yra pareiškėjų teisė, todėl šiuo atveju Kauno apygardos administracinis teismas turėjo atmesti skundo reikalavimus, nes jie pareikšti netinkamam atsakovui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse.

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą.

Taigi, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Byloje nustatyta, kad teisės aktai – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1243 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo 53 1 ir 2 punktai bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, kuriais remdamasis atsakovas valstybės tarnautojams mokėjo tik dalį jiems priklausančio darbo užmokesčio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažinti antikonstituciniais.

Tokiu būdu, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą valstybės tarnautojui visa apimtimi.

Byloje reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad valstybės tarnautojas prarado teisę prisiteisti neišmokėtą darbo užmokestį ir už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo priėmimo, yra nepagrįsti.

Be to, Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalis numato, kad „darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai“.

Kaip minėta, teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo – Kauno rajono policijos komisariato - yra kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių, kurie savo ruožtu yra prilyginami darbo teisiniams santykiams, bei reguliuojami specialiais įstatymais.

Visa tai sąlygoja, kad šioje byloje kilęs ginčas nėra žalos instituto, numatyto Civiliniame kodekse, reguliavimo dalykas, bei tai, kad valstybė nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Kauno rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasBirutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas