Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bentota“ atskirąjį skundą ir uždarosios akcinės bendrovės „GDP“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria taikytas atsakovo galimų nuostolių atlyginimas civilinėje byloje Nr. 2-2505-43/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „GDP“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bentota“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nutartyje nurodė, kad UAB „Vespera real estate“ ir atsakovas sudarė 2007 m. birželio 19 d. preliminarią sutartį dėl areštuoto pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kuria sutarė, kad atsakovas iki 2007 m. rugsėjo 28 d. parduos administracinį pastatą su maitinimo bei neįrengtomis pastogės patalpomis. Sutartimi atsakovas įsipareigojo sumokėti pirkėjui 10% sandorio vertės dydžio baudą, t.y. 1 900 000 Lt. Teismo nuomone, kadangi atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį negali įvykdyti dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. ne dėl savo kaltės, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl įsipareigojimų neįvykdymo atsakovas turės sumokėti UAB „Vespera real estate“ preliminarioje sutartyje numatytas netesybas. Teismas nustatė, kad pastatas yra įkeistas bankui pagal kreditavimo sutartį, kuria atsakovo įsiskolinimas bankui yra 13 100 000 Lt. Pagal kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punktą atsakovas moka bankui kintamas palūkanas. Atsakovas preliminaria sutartimi sutartu laiku nesudarė pagrindinės sutarties ir neperleido pastato, todėl laiku neatsiskaitęs su banku privalo mokėti palūkanas. Teismas, vertindamas, kad byla visų instancijų teismuose gali būti nagrinėjama 12 mėnesių, manė tikėtinu, kad atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalėdama mokėti palūkanas, gali patirti 1 000 000 Lt nuostolių, todėl prašymą laikė pagrįstu. Teismo nuomone prašoma galimų nuostolių suma yra aiškiai per didelė, todėl galimų nuostolių dydį sumažino iki 1 000 000 Lt ir įpareigojo ieškovą įmokėti tokio dydžio piniginį užstatą arba pateikti šiai sumai banko garantiją.

atsakovui nevykdant preliminariąja sutartimi sutartų įsipareigojimų jis privalės mokėti 1 900 000 Lt baudą. Nors teismas nutartyje ir nurodė, jog nevykdydamas preliminarios sutarties atsakovas patirs nuostolių, tačiau nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą šioje dalyje. Teismas privalėjo įsitikinti kad šie nuostoliai gali atsirasti, tačiau teismas, pasisakydamas, jog atsakovas šios baudos neprivalės mokėti, peržengė prašymo nagrinėjimo ribas ir išsprendė ateityje galintį kilti ginčą, o ne šį. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (c.b. Nr. 2-470/2006) preliminaria sutartimi numatyta bauda gali būti vertinami kaip galintys kilti nuostoliai ir preliminari sutartis yra pakankamas įrodymas galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimui.Teismas nepasisakė dėl 1 945 600 Lt atsakovo galimų nuostolių, kurie gali atsirasti dėl negalėjimo disponuoti didele pinigų sumą. Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra nustatytos 12,24 procentų metinės palūkanos, todėl atsakovas negalėdamas disponuoti 19 000 000 Lt suma patirs 1 945 600 Lt nuostolius. Todėl teismas privalėjo įvertinti šiuos galimus nuostolius ir įpareigoti ieškovą juos užtikrinti.

Atsakovas preliminarios sutarties sudaryti negalėjo dėl objektyvios priežasties – galiojančios nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo duomenimis, kita preliminarios sutarties šalis sutinka sudaryti sutartį ir po preliminaria sutartimi sutarto termino, t.y. šalys sutarė pratęsti preliminaria sutartimi sutartus terminus. Šalių bendradarbiavimo principas reikalauja, kad šalys bendradarbiautų, todėl nesant preliminarios sutarties šalių kaltės dėl jos nesudarymo, šalys turėtų terminus pratęsti. Dėl šių aplinkybių negalima teigti, jog tarp šalių buvusi Preliminari ir iš jos kylančios prievolės yra pasibaigę.Preliminarios sutarties 5.1.4. punktu UAB „Vespera Real Estate“ įsipareigojo mokėti palūkanas bankui už atsakovą. Galiojant preliminariai sutarčiai atsakovas nepatiria nuostolių dėl bankui mokėtinų palūkanų.Atsakovas negauna tiek pajamų, jog galėtų mokėti palūkanas bankui, nes per 2006 metus tegavo 15 600 Lt pajamų ir visai neturėjo pelno. Todėl darytina išvada, kad palūkanas už atsakovą moka tretieji asmenys arba kita preliminarios sutarties šalis. Kitų subjektų mokamos palūkanos nėra atsakovo nuostoliai. Be to, UAB „Vespera Real Estate“ nėra byloje dalyvaujantis asmuo ir neprašo užtikrinti jo galimų nuostolių, todėl teismas negali reikalauti šių nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Dėl to teismas negalėjo priteisti atsakovo galimų nuostolių atlyginimo dėl palūkanų bankui mokėjimo.Atsižvelgiant į rinkos augimo tendencijas, pastato kaina po metų gali siekti 25 000 000 Lt, t.y. atsakovas parduodamas pastatą po metų papildomai gali gauti 6 000 000 Lt pajamų, todėl negalima teigti, jog atsakovas gali patirti nuostolių.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

Teismas nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo ir areštavo atsakovo nekilnojamąjį turtą, kurio vertė apie 19 000 000 Lt. Ieškovas padavė ieškinį, kuriuo reikalavo priteisti iš atsakovo 9 507 500 Lt nuostolius.

Atsakovas UAB „Bentota“ prašė taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Savo prašymą atsakovas grindė trimis nuostolių atsiradimo pagrindais: pirma, galima 1 900 000 Lt bauda pagal preliminarią sutartį už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Antra, galimais 1 516 980 Lt nuostoliais už bylinėjimosi laikotarpiu bankui mokamas palūkanas. Trečia, galimais 1 945 600 Lt nuostoliais dėl negalėjimo disponuoti lėšomis, gautinomis perleidus pastatą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir pasisakė dėl pirmųjų dviejų galimų atsakovo nuostolių, tačiau nepasisakė ir nenagrinėjo atsakovo trečiojo reikalavimo, t.y. dėl 1 945 600 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl negalėjimo disponuoti lėšomis, gautinomis perleidus pastatą. Kadangi teismas nepasisakė ir nenagrinėjo šio, trečiojo, atsakovo reikalavimo, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Pažymėtina, jog ieškovas pareiškė ieškinį dėl 9 507 500 Lt nuostolių atlyginimo. CPK 145 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad bendra laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Pirmosios instancijos teismo nutartimi yra areštuotas turtas, kuris yra žymiai didesnės vertės, nei reiškiamas ieškinys. Ieškinys pareikštas ne dėl areštuoto daikto, bet dėl piniginių nuostolių atlyginimo. Todėl, teismui iki ieškinio padavimo taikant laikinąsias apsaugos priemones areštavus turto daugiau nei būtina vėliau pateikto ieškinio reikalavimams užtikrinti ir atsakovui tam neprieštaraujant, spręstinas ieškovo atsakomybės apimties, už šių nuostolių atsiradimą, klausimas, t.y. esant ieškinio reikalavimų ir taikomų laikinųjų apsaugos priemonių disproporcijai, spręstinas ieškovo ir atsakovo atsakomybės už nuostolių atsiradimą paskirstymo klausimas. Sprendžiant šį klausimą turi būti įvertintas ir daikto dalumas, t.y. galimybė taikyti areštą pastato daliai.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis CK 1.75 straipsnio 2 dalimi neįregistravusi sandorio šalis negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Byloje nėra duomenų apie atsakovo preliminarios pastato pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimą ar neįregistravimą viešajame registre, todėl teismas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turėtų aiškintis šią aplinkybę ir vertinti ar atsakovas gali panaudoti šio sandorio faktą prieš trečiuosius asmenis (ieškovą) prašydamas nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, ar negali.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.