Marijampolės apylinkės teismo nutartis

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Lina Antanaitienė, sekretoriaujant Rasitai Milei, dalyvaujant prokurorams A. B. ir V. J., kaltinamajam R. S., jo gynėjui advokatui O. R., nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. D., jos atstovei advokatei E. G., psichologei A. J., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis pagrindinį išsilavinimą, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruojantis ir gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-275/2013).

Iš nepilnamečio liudytojo M. S., liudytojų N. K. S., K. P., paties kaltinamojo R. S. parodymų nustatyta, kad namo grįžo verkiantis ir išsigandęs kaltinamojo R. S. sūnus M. ir papasakojo, kad jį išgąsdino šunys, kurie jį vijosi ir garsiai lojo, o kažkoks senas vyras jį subarė ir liepė dingti. Iš kaltinamojo R. S. parodymų nustatyta, jog jis sėdo ant mopedo ir nuvažiavo į A. V. Š. sodybą pasikalbėti. Teismas neturi pagrindo abejoti kaltinamojo R. S. parodymais, kurie yra pakankamai logiški ir įtikinantys, kaltinamasis važiuodamas nepasiėmė jokio sužalojimui padaryti skirto įrankio, prieš tai jis nebuvo turėjęs jokių konfliktų su A. V. Š., tik žinojo apie jo palaidus šunis. Natūralu, kad tokioje situacijoje žmogus yra susijaudinęs ar net supykęs, tačiau jokie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog kaltinamasis turėjo išankstinę tyčią sužaloti nukentėjusįjį A.V. Š..

Iš kaltinamojo R. S., liudytojų K. P., V. K., nukentėjusiojo A. V. Š. parodymų nustatyta, jog atvažiavęs prie A. V. Š. namų, R. S. mopedą paguldė pagrindinio kelio šone prie įvažiavimo į A. V. Š. kiemą, A. V. Š. tuo metu buvo garaže. Kaltinamajam R. S. einant į A. V. Š. kiemą prieš jį atėjo pats A. V. Š. ir jie susitiko pusiaukelėje ant keliuko vedančio nuo pagrindinio kelio link garažo. Toliau proceso dalyvių parodymai nesutampa. Kaltinamasis R. S. pripažino, jog jis pakėlęs balsą sakė A. V. Š. užsidaryti šunis, kad negąsdintų vaikų ir po šių žodžių A. V. Š. su rankoje laikytu geležiniu įrankiu, galimai raktu varžtams sukti, trenkė kaltinamajam R. S. į kairį smilkinį, o paskui kaltinamasis R. S. gindamasis sudavė A. V. Š. į veidą ir jis pargriuvo. Šiuos kaltinamojo parodymus iš dalies patvirtina liudytojas V. K., kuris parodė, kad A. V. Š. kieme girdėjo triukšmą, tačiau pačių žmonių nematė, kadangi užstojo tujos, o kaimynui R. P. matomumas geresnis. Tuo tarpu liudytojas R. P. davė parodymus, analogiškus kaltinamojo R. S. parodymams, jog R. S. nuėjus link A. V. Š., išgirdo rėkaujant ir pamatė, kaip pirmas su kažkokiu daiktu, spėjo, kad su raktu, A. V. Š. sudavė R. S. į veidą, tada R. S. jam smūgiavo taip pat į veidą, po smūgio A. V. Š. susmuko. Teismas remiasi šių asmenų parodymais dėl to, kad jų parodymai buvo pakankamai detalūs, nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodant parodymus teisme, taip pat juos patvirtina ir kiti įrodymai (specialisto išvados, parodymų patikrinimo vietoje protokolai su fotolentelėmis prie jų ir kt.). Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelių prie jų matyti, kad liudytojas R. P. parodė, kur stovėjo kaltinamasis R. S. ir A. V. Š. konflikto metu ir šie jo parodymai atitinka parodymus, kuriuos davė kaltinamasis R. S. ir A. V. Š., kad konfliktas vyko ant keliuko einančio į A. V. Š. kiemą (t. 1, b.l. 100-104, 49-50, 53). Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2015-02-20 pažymos apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (8.42-10)-B8-373 matyti, kad 2013 m. lapkričio 6 d. Joginiškių k., Kriūkų sen., Šakių r. sav. lijo nuo 8.21 val. iki 11.05 val. ir nuo 17.50 val. iki 17.58 val. (t. 1, b.l. 106). Byloje nustatyta, kad konfliktas įvyko apie 16.30 val., todėl konstatuotina, kad nuo 11.05 val. iki 17.50 val. nelijo, oro sąlygos buvo palankios liudytojo R. P. nurodytiems darbams, t.y. valyti žoles nuo bordiūrų, atlikti, šie parodymai nėra nuneigti kitais byloje esančiais įrodymais. Dėl to teismas pripažįsta įrodyta tą aplinkybę, kad muštynių metu liudytojas R. P. matė įvykį ir gali duoti teisingus parodymus. Be to liudytojo R. P. ir kaltinamojo R. S. parodymai iš anksto nėra suderinti, skiriasi mažiau reikšminguose dalykuose (R. S. parodė, jog po smūgio sudavimo A. V. Š. nugriuvo veidu į žemę, R. P. parodė, jog nukentėjusysis tik susmuko), anot kaltinamojo R. S., ikiteisminio tyrimo metu tyrėja apklausinėjo aplinkinius kaimo gyventojus, kurie galėjo matyti įvykio aplinkybes ir tuo pačiu buvo apklaustas K. P., apie jo liudijimą R. S. sužinojo tik iš savo advokato. Vien tai, kad R. P. ir R. S. dirba vienoje darbovietėje, kas tokiame mažame kaimelyje kaip Kriūkai, yra įprastas dalykas, savaime neparodo šio liudytojo suinteresuotumo. Tai, kad A. V. Š. turėjo iš anksčiau konfliktų ne tik su liudytoju K. P., bet ir su kitais kaimynais ar miestelio gyventojais, buvo agresyvaus, nenuspėjamo būdo, nešiojosi su savimi įrankį „bananą“, patvirtino ir kiti liudytojai V. K., Č. J. L., N. K. S., Taigi teismas nerado pagrindų abejoti liudytojo K. P. parodymais, kurie iš esmės sutampa su kaltinamojo R. S. parodymais ir byloje laiko nustatyta, kad pirmasis smurtinių veiksmų ėmėsi A. V. Š..

Iš specialisto išvados Nr. G 436/13(10) matyti, kad R. S. padaryta muštinė žaizda kairiame skruoste, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, kurio pobūdžio nėra galimybės nustatyti, vienu smūgiu; padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas; sužalojimas padarytas galimai ir įvykio aplinkybėse nurodomu būdu ir laiku.

Tai, kad A. V. Š. smūgiavo kaltinamajam R. S. neparodė nei pats A. V. Š., nei nukentėjusioji L. D.. A. V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad jį be jokios priežasties pradėjo mušti nerišliai kalbantis ir galimai girtas kaltinamasis R. S., teismas negali remtis, kadangi jo parodymai yra nenuoseklūs, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu du kartus jis nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, iš pradžių teigė, jog R. S. jam sudavė 3-4 kartus ranka į veidą, vieną ar du kartus spyrė į dešinę koją, tada jis nuėjo į garažą ir pasiėmė į rankas kūjį ir R. S. pasišalino, vėlesnėje apklausoje jis nurodė, jog R. S. jam sudavė tris kartus į veidą, jam atrodė, kad su akmeniu, jis yra ligonis ir neturėjo jėgų gintis, apie jokį kūjį jau neminėjo. Nukentėjusioji L. D., A. V. Š. dukra, parodė, kad jos tėvas patyręs kelis insultus, turėjo didelę galvos traumą, jo suvokimas vietomis ribotas, dažnai painiojasi ir jo veiksmai yra neadekvatūs esamai situacijai, todėl laikytina, kad A. V. Š. galėjo suklysti nurodydamas įvykio aplinkybes (pavyzdžiui, suklydo nurodydamas, kad įvykis buvo 2015 m. lapkričio 5 d.). Dėl A. V. Š. mirties jį apklausti teismo posėdžio metu, tikslinti jo duotuose parodymuose esančius prieštaravimus, aiškintis naujas įvykio aplinkybes, nebuvo galimybės, todėl teismas vadovaujasi byloje esančiais duomenimis. Nukentėjusioji L. D. įvykio tiesiogiai nematė, pas tėvą atvažiavo praėjus dviem dienoms po įvykio ir parodė tai, ką jai sakė tėvas, todėl jos parodymai yra išvestiniai. Ji pasakojo tai, ką jai sakė A. V. Š., o pačio A. V. Š. parodymai, kaip minėta, yra nenuoseklūs, tuo pačiu nenuoseklūs yra ir nukentėjusiosios L. D. parodymai. 2013 m. lapkričio 8 d. apklausos metu ji parodė, kad tėtis pasakė, kad „jį 2013 m. lapkričio 5 d. apie 16.30 val. namuose sumušė pažįstamas S.“ (t. 1, b. l. 51), o apklausiama 2013 m. lapkričio 21 d. parodė, kad „tėtis išgirdo prie tujų, kad kažkas nukrito, nuėjo pasižiūrėti ir pamatė, kaip jam atrodė, kad girtas kaimynas, kuris ėmė jį pulti, jį sumušė. Klausiau kaip jį sumušė, ar spardė, ar taip smogė, tai tėtis paaiškinti nieko negalėjo“ (t. 1, b. l. 53). Teismo posėdžio metu nukentėjusioji L. D. parodė, kad tėvas pasakojo, kad „mane mušė, spardė. Neminėjo kiek kartų mušė. Apie parkritimą nieko nekalbėjo“. Taigi išvestiniais ir nenuosekliais nukentėjusiosios L. D. parodymais, kurių pagrindas yra nenuoseklus paties A. V. Š. pasakojimas, teismas neturi galimybės remtis. Tai, jog įvykio metu kaltinamasis R. S. nebuvo išgėręs ar kitaip apsvaigę patvirtina jo paties parodymai, kad buvo ką tik grįžęs iš darbo, valgė vakarienę, tai patvirtina ir liudytojų N. K. S., M. S. parodymai. Nepilnametis liudytojas M. S. parodė, kad tėtis grįžęs namo sakė, kad „gavo iš rakto, sakė spyrė ir trenkė, sako, kodėl tu gąsdini vaikus, paskui iš rakto trenkė, ar pirmas tėtis davė jam, neprisimenu gerai“. Nepilnamečio liudytojo M. S. parodymai taip pat yra išvestiniai, nes jis įvykio tiesiogiai nematė, jam pasakojo tėtis, dėl savo mažo amžiaus, praėjusio ilgo tarpo po įvykio, dėl jaudulio, jis negalėjo tiksliai prisiminti įvykio aplinkybių, todėl jo parodymai yra nekonkretūs ir tuo pačiu nepatikimi, todėl teismas negali jais remtis. Vaikas iš esmės nedavė jokių parodymų apie įvykio aplinkybes, jis tik nurodė keletą veiksmų, negalėdamas paaiškinti, kas kokius veiksmus atliko, kadangi tų veiksmų jis tiesiogiai nematė.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Jurbarko poskyrio ekspertas A. J. dėl specialisto išvados Nr. G 456/13(10) paaiškino, kad A. V. Š. galėjo būti suduoti trys smūgiai į veido sritį, kitų sumušimų kitose kūno vietose nebuvo konstatuota, jog tokie sužalojimai negalėjo atsirasti asmeniu griūnant ir kontaktuojant su kietu paviršiumi, kadangi būtų nustatyti nubrozdinimai. Pirmoje apklausoje A. V. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam sudavė tris – keturis smūgius į veidą ir du kartus spyrė į koją, vėlesnėje apklausoje A. V. Š. nurodė, jog jam sudavė tris kartus į veidą. Liudytojas R. P. parodė, jog matė tik vieną kaltinamojo R. S. suduotą smūgį į veidą, tačiau teismas laiko, kad, atsižvelgiant į tai, jog kaltinamasis R. S. stovėjo nugara į liudytoją R. P., jis galėjo visų smūgių nepastebėti ir objektyviai klysti dėl suduotų smūgių skaičiaus. Kaltinamasis R. S. nurodė, kad jis sudavė tik vieną smūgį į veido sritį, tačiau teismas laiko, kad nuo patirto smūgio į smilkinį ir gresiančio pavojaus sveikatai, jis galėjo nesukontroliuoti savo veiksmų ir neteisingai įvertinti įvykio aplinkybes. Visgi teismas remiasi specialisto išvada Nr. G 456/13910) ir eksperto A. J. paaiškinimais ir laiko nustatyta, jog R. S. sudavė tris smūgius A. V. Š. ir dėl patirtų sužalojimų A. V. Š. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Aukščiau aptartų įrodymų pagrindu galima pripažinti, kad A. V. Š. žodinio konflikto metu pirmasis sudavė smūgį iš kieto buko daikto, galimai rakto varžtams sukti, į galvą kaltinamajam R. S., taip pasikėsindamas į jo sveikatą, taigi kaltinamojo R. S. atžvilgiu buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į jo sveikatą. Dėl šių aplinkybių R. S. turėjo teisę į būtinąją gintį.

Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala būtų padaroma tik besikėsinančiajam ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. A. V. Š. sudavė R. S. vieną smūgį kietu buku daiktu, galimai raktu, į galvos sritį, R. S. atsakė jam suduodamas smūgius ranka, taigi šiuo atveju atkirtis laikytinas adekvačiu užpuolimui. Pabrėžtina, jog įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio – R. S. jaunas, stipresnis, A. V. Š. senyvo amžiaus, ligotas, bet dar pakankamai aktyvus (gyveno vienas, pats tvarkėsi buityje, prieš įvykį kažką remontavo garaže); dėl patirties – remiantis liudytojų parodymais A. V. Š. su įrankiu „šventindavo“ prie jo namo sustojusius automobilius, buvo linkęs į konfliktus, kaltinamasis R. S. – iki įvykio neteistas, nebaustas administracine tvarka; naudojamų priemonių – A. V. Š. trenkė su įrankiu – galimai metaliniu raktu varžtams sukti, kaltinamasis R. S. – ranka, ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Pats kaltinamasis R. S. nurodė, jog gavęs smūgį į smilkinį pats smūgiavo „kiek turėjo sveikatos“, taip gynėsi, nes nenorėjo, kad A. V. Š. dar kartą duotų su raktu. Įvykio metu kaltinamajam R. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, A. V. Š. – nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. R. S. veiksmai buvo adekvatūs besikėsinančiojo veiksmams ir nesukėlė tokių pasekmių, dėl kurių būtų galima pripažinti, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, nes gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, be to, šie veiksmai buvo atlikti iš karto po pavojingo kėsinimosi į kaltinamojo R. S. sveikatą pradžios ir tokiam kėsinimuisi tebevykstant, kaltinamasis R. S. iš karto po smūgio išėjo, paliko A. V. Š..

Teismo posėdžio metu liudytojai R. P., V. K. ir Č. J. L. patvirtino, kad A. V. Š. nuolat laikydavo palaidus šunis, kurie puldavo gatve einančius žmones, A. V. Š. baustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 4 d. (t. 2, b.l. 43-45). Šakių rajono savivaldybės administracijos Kriūkų seniūnijos seniūnė A. V. Š. charakterizavo kaip ūmaus, staigaus būdo (jis kalbėdavo grubiai, stačiokiškai, tačiau pats įsižeisdavo už bet ką, į kito nuomonę neįsiklausydavo, pripažino tik savo nuomonę ir jos kategoriškai nekeisdavo, su kaimynais konfliktuodavo, į pastabas ir įspėjimus nereaguodavo, t. 1, b. l. 75). Iš to, kas išdėstyta spręstina, kad pačio A. V. Š. veiksmai, t.y. jo neveikimas pasireiškęs šunų nepriežiūra, bei smūgio sudavimas kaltinamajam R. S., išprovokavo konfliktą.

Pripažintina, kad kaltinamasis R. S. negali atsakyti pagal BK 138 str. 1 d., kadangi jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi. Baudžiamoji byla nutrauktina, kadangi egzistuoja Baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (BPK 3 str. 1 d. 9 p.).

BPK 115 str. nustato, kad teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, klausimą dėl civilinio ieškinio išsprendžia iš esmės, t.y. jį visiškai ar iš dalies patenkina arba atmeta, tik priimdamas nuosprendį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Teismų praktika, Nr. 19, psl. 210, 279), nutraukiant bylą civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Byloje pareikšti nukentėjusiosios L. D. ir civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėtais.

BPK 106 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti tik tuo atveju, kai kaltinamasis nuosprendžiu pripažįstamas kaltu. Šioje byloje baudžiamasis procesas prieš kaltinamąjį nutraukiamas, todėl priteisti iš pastarojo nukentėjusiosios turėtas advokato paslaugų apmokėjimo išlaidas nėra pagrindo.

Kaltinamajam R. S. iki nutarties įsiteisėjimo kardomoji priemonė neskirtina.

Kaltinamasis R. S. laikinai sulaikytas nebuvo.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas.

Proceso išlaidų nebuvo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis BK 28 str., BPK 3 str. 1 d. 9 p., 254 str. 4 d., teismas

nutaria:

R. S. atžvilgiu baudžiamąją bylą dėl BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nutraukti, esant BK 28 str. 1 d. numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai.

Nukentėjusiosios L. D. civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl išlaidų A. V. Š. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, palikti nenagrinėtais.

Iki nutarties įsiteisėjimo kardomosios priemonės neskirti.

Nutartis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Šakių rajono apylinkės teismą.