Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 11 d. nutarties, kuria Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui už tai, kad 2005 m. balandžio 21 d., apie 7.15 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi 100“ (duomenys neskelbtini) ir vilkdamas A. V. vairuojamą automobilį „Opel Ascona“ (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 196 punktų reikalavimus, nelygiareikšmių kelių sankryžoje, važiuodamas šalutiniu keliu, nedavė kelio pagrindiniu keliu iš kairės pusės prie sankryžos artėjančiam V. K. vairuojamam automobiliui „Mercedes Benz 308“ (duomenys neskelbtini), kuris, staiga atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, buvo priverstas stabdyti, dėl to įvažiavo į dešinėje kelio pusėje esantį pakelės griovį. Eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio „Mercedes Benz 308“ keleivių G. K., G. B. bei nežymiai sutrikdyta V. G., V. V. ir E. B. sveikata.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad D. L. padarė veiką, turinčią BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas 2007 m. sausio 11 d. nutartimi prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį, atmetė.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tinkamai neįvertino visų byloje surinktų įrodymų – autotechninės ekspertizės akto išvadų, eismo įvykio vietos apžiūros protokolo bei plano ir, neteisingai interpretuodamas liudytojos E. B. parodymus, padarė įrodymų visumos neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas padarytų klaidų neištaisė, bylos aplinkybių išsamiai neanalizavo ir priimtoje nutartyje tik pakartojo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį iš esmės grindė liudytojos E. B. parodymais, kad V. K. vairuojamam automobiliui „Mercedes Benz 308“ būnant prie kioskelio (138 m atstumu nuo sankryžos) D. L., vilkdamas automobilį „Opel Ascona“, jau buvo įpusėjęs posūkio manevrą iš šalutinio kelio į pagrindinį, bei išteisintojo D. L. parodymais, kad pradėjęs sukti į pagrindinį kelią važiuojančių automobilių jis nematė. Remdamasis autotechninės ekspertizės skaičiuotėse nustatyta galima posūkio manevro trukme (4,5 sekundės) bei automobilio „Mercedes Benz 308“ greičiu (77,4 km/val.), teismas konstatavo, kad D. L. pradėjus posūkio manevrą V. K. vairuojamas automobilis buvo apie 42 m atstumu nuo kioskelio, t. y. už posūkio, todėl D. L. negalėjo matyti atvažiuojančio automobilio „Mercedes Benz 308“. Teismo nuomone, negalima teigti, kad D. L. nedavė kelio artėjančiai transporto priemonei ir pažeidė KET 196 punkto reikalavimus. Pagal teismo padarytas išvadas automobiliui „Mersedes Benz 308“ būnant ties kioskeliu (138 m atstumu nuo Ateities–Biruliškių pl. sankryžos) D. L. vairuojamas automobilis „Audi 100“ buvo įpusėjęs posūkio į pagrindinį kelią manevrą ir nuo pajudėjimo vietos jau buvo praėjusios 2–2,3 sekundės (4,5/2=2,3). Vadovaujantis tokia teismo pozicija, D. L. per likusias 2–2,3 sekundes posūkio manevrą turėjo pabaigti, t. y. įvažiuoti į priešpriešinę automobilio „Mercedes Benz 308“ judėjimo eismo juostą. Įvertinus tai, kad prieš eismo įvykį automobilis „Mercedes Benz 308“ važiavo 77,4 km/val. greičiu, kad jis per 2–2,3 sekundes nuvažiuos apie 42 metrus (jei tikėti nuosprendžio motyvuose apskaičiuotais duomenimis, kad 42 m iki kioskelio automobilis „Mercedes Benz 308“ važiavo apie 2 sekundes), D. L. pabaigus posūkio manevrą, t. y. įvažiavus į priešpriešinę automobilio „Mercedes Benz 308“ judėjimo eismo juostą, V. K. vairuojamas automobilis iki sankryžos dar būtų neprivažiavęs apie 96 m (138–42=96 m). Laikant pirmosios instancijos teismo išvadas pagristomis, V. K. bendrai nebuvo jokio pagrindo stabdyti ir manevruoti, nes jam būnant prieš sankryžą 96 m atstumu D. L. jau būtų baigęs įvažiuoti į pagrindinį kelią. Tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei pridėto plano matyti, kad V. K. vairuojamas automobilis prieš pat sankryžą buvo stabdomas – stabdymo pėdsakas tęsiasi per sankryžą ir baigiasi prie dešiniojo kelkraščio. Be to, iš liudytojos E. B. parodymų matyti, kad tuo metu, kai V. K. pradėjo stabdyti automobilį, automobilis „Opel Ascona“ buvo prieš juos ir V. K. neliko nieko kito kaip jį apvažiuoti. Šios aplinkybės rodo, kad, V. K. vairuojamam automobiliui artėjant bei priartėjus prie sankryžos, D. L. vairuojamas automobilis „Audi 100“ bei velkamas automobilis „Opel Ascona“ buvo užtvėrę visą kelią ir taip sudarę kliūtį V. K. vairuojamam automobiliui „Mercedes Benz 308“, priversdami jį apvažiuoti kliūtį pakele. Šią aplinkybę patvirtina ir autotechninės ekspertizės išvados, kuriose teigiama, kad techniniu požiūriu šį eismo įvykį lėmė tai, kad automobilio „Audi 100“ vairuotojas D. L., lanksčia vilktimi vilkdamas automobilį „Opel Ascona“, sankryžoje iš šalutinio kelio sukdamas į kairę – į pagrindinį kelią, neįsitikino, ar tai bus saugu ir ar nebus sukliudyta pagrindiniu keliu iš kairės atvažiuojančiam automobiliui „Mersedes Benz 308“, todėl kelyje susidarė pavojinga situacija, kurios metu automobilio „Mercedes Benz 308“ vairuotojas V. K. dėl per didelio greičio nesugebėjo suvaldyti savo vairuojamo automobilio ir nuvažiavo nuo kelio sankasos.

Kasatorius nurodo, kad byloje nustatytų įvykio aplinkybių, t. y. to, kad V. K. turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio kilimo bei kad jo veiksmai šioje situacijoje buvo nesaugūs, neginčija, tačiau šios aplinkybės, kasatoriaus nuomone, nereabilituoja vairuotojo D. L., nes jis, iš šalutinio kelio įvažiuodamas į pagrindinį, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiai transporto priemonei ir taip sudarė jai kliūtį bei pavojingą eismui situaciją.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies taikymo

Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas transporto priemonę pažeidė Kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

D. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis, vairuodamas automobilį „Audi 100“ ir vilkdamas A. V. vairuojamą automobilį „Opel Ascona“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 196 punktų reikalavimus – nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgdamas taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir netrukdytų eismo, nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodamas šalutiniu keliu ir lanksčia vilktimi vilkdamas transporto priemonę, nedavė kelio pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjančiam automobiliui „Mercedes Benz 308“, vairuojamam V. K., kuris, staiga atsiradus kliūčiai, buvo priverstas stabdyti automobilį, nuvažiavo į pakelės griovį ir dėl to atsirado padariniai – buvo nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta penkių automobiliu važiavusių keleivių sveikata. Pirmosios instancijos teismas D. L. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu išteisino nustatęs, kad jis Kelių eismo taisyklių 53, 196 punktų reikalavimų nepažeidė, iš šalutinio į pagrindinį kelią išvažiavo įsitikinęs eismo saugumu, kad išvažiuodamas į pagrindinį kelią atvažiuojančio automobilio „Mercedes Benz 308“ dėl 180 metrų atstumu esančio pagrindinio kelio posūkio jis negalėjo matyti, kad jo išvažiavimas į pagrindinį kelią nebuvo juo važiavusiam V. K. staiga atsiradusi kliūtis, kad iš automobilio „Mercedes Benz 308“ sankryža buvo matoma 200 metrų atstumu, kad, automobiliui „Mercedes Benz 308“ būnant 138 metrų atstumu iki sankryžos ir važiuojant net didesniu už nustatytą 77,4 km/val. greičiu, V. K. turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki kelyje susidariusios kliūties. Tokias išvadas teismas padarė išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus – kaltinamojo ir liudytojų parodymus, eksperimento metu gautus duomenis, ekspertizės išvadas ir kitus nuosprendyje išdėstytus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, atmetė. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentų išsamiai neišnagrinėjo, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų vertinant įrodymus neištaisė ir priimtoje nutartyje tik pakartojo nuosprendyje padarytas išvadas.

Apeliaciniame skunde prokuroras savo prašymą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino V. K. parodymus ir autotechninės ekspertizės akto išvadą, atsakančią į klausimą, kas lėmė eismo įvykio kilimą. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, konstatavo, kad vertindamas įrodymus teismas klaidų nepadarė, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus apeliacinio skundo argumentus išsamiai atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis), todėl kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), atmestinas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniame skunde kasatorius neginčija teismo nustatytų esminių bylos aplinkybių. Pagal BPK 20 straipsnį visi įrodymai vertinami bendra tvarka, t. y. nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, ekspertizės akto išvados nuosprendyje ir nutartyje išanalizuotos ir įvertintos remiantis ištirtų įrodymų visuma, todėl kasatoriaus nuorodos, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, yra nepagrįstos.

Kasatorius teigia, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog V. K. turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, jog jo veiksmai buvo nesaugūs, nėra D. L. teisinančios aplinkybės, nes būtent jis, išvažiuodamas iš šalutinio kelio, sudarė kliūtį, t. y. nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiam automobiliui. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė negali kilti objektyvaus pakaltinimo pagrindu, nes baudžiamojoje teisėje įtvirtintas kaltės, eliminuojančios objektyvų pakaltinimą, principas (BK 2 straipsnis).

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų skundžiamos nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismo sprendimas pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.