Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. C. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūroje 2015 m. gruodžio 1 d. buvo gautas A. C. pareiškimas dėl „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo atstovų ir antstolio V. M. galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. A. C. pareiškime nurodė, kad 2004 m. balandžio 19 d. pasirašė su UAB „Sampo bankas“ (vėliau Danske Bank A/S Lietuvos filialas) kredito sutartį, pagal kurią pasiskolino 93 155 EUR sumą 33 metams ir įsigijo bei įkeitė Bankui butą, adresu Ulonų g. 1-120, Vilnius, ir automobilių stovėjimo aikštelės dalį. Vėliau buvo pasirašyti trys susitarimai, pagal kuriuos bendro kredito suma padidinta iki 157 023 EUR su papildomai suteikta 57 023 EUR suma apdailos darbams. 2008 m. pabaigoje pareiškėjui praradus investicijas ir santaupas, Bankas 2012 m. gegužės 26 d. nutraukė sutartį ir bendravimą su pareiškėju, kreipėsi į teismą dėl įkeisto turto arešto, dėl išieškojimo iš įkeisto turto bei, pareiškėjo teigimu, neteisėtai ir nesąžiningai priskaičiavo neadekvačius delspinigius. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi nutarė išieškoti iš pareiškėjo negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas ir delspinigius viso 195 008,38 EUR sumai, žyminio mokesčio išlaidas ir 11 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą. Taip pat teismas nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių pareiškėjo įkeistą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas nurodė, kad jis negalėjo ir šiuo metu negali mokėti mėnesinių įmokų dėl Banko nesąžiningai ir neprotingai, ne pagal sutarties sąlygas priskaičiuotų delspinigių ir areštuotų jo sąskaitų. Pažymėjo, kad Bankas ir antstolis V. M. pradėjo išieškojimo veiksmus bei siekia nesąžiningu būdu ir neteisėtomis priemonėmis didelės materialinės naudos, o tuo pačiu siekia pareiškėjui padaryti didelę turtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, Bankas galimai per susijusius asmenis ėmėsi apgaulingų ir klaidinančių veiksmų, parduodant butą iš varžytynių už neadekvačiai mažą kainą, o antstolis V. M., vykdydamas išieškojimą, visiškai neužtikrino atskirų procesinių veiksmų ir viso vykdymo proceso teisėtumo, t. y. piktnaudžiaudamas savo teisėmis, ignoravo pareiškėjo skundus ir neteisėtai bei nepagrįstai priėmė patvarkymus dėl varžytynių vykdymo. A. C. prašė išnagrinėti jo nurodytas aplinkybes ir sustabdyti neteisėtus Banko bei antstolio V. M. veiksmus, nustatyti asmenis, kurie fiktyviai dalyvavo varžytynėse, ir galimus jų ryšius su Banku ir minėtu antstoliu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės bei valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Ši konstitucinė nuostata perkelta į BPK 164 str. 1 d.

BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas.

Kaip matyti iš skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties, teismas atmetė A. C. skundą dėl 2016 m. sausio 8 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A.Valiukevičiaus nutarimo atmesti A. C. skundą dėl 2015 m. gruodžio 8 d. Vilniaus apskrities VPK KP NNTV Antrojo skyriaus vyresniosios tyrėjos A.Pilkienės nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Susipažinus su skundo argumentais ir jo nagrinėjimui pateikta medžiaga, darytina išvada, kad teismas skundžiama 2016 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė pagrįstai, teisingai nurodydamas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 29 d. nutartimi išnagrinėjo analogišką A. C. skundą dėl tų pačių aplinkybių, t.y. dėl „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo atstovų ir antstolio V. M. galimai nusikalstamų veiksmų ir A. C. skundas buvo atmestas.

Pareiškėjas nesutinka su šia išvada, teigdamas, kad jis kreipėsi į dvi skirtingas tarnybas – Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą ir Vilniaus apygardos prokuratūrą, nes šios visiškai skirtingos tarnybos atlieka skirtingus tyrimus skirtingais pagrindais ir, kol nėra įsiteisėjusių LR teismų sprendimų dėl šių pateiktų aplinkybių, tos pačios grandies teismas tas pačias aplinkybes galėjo vertinti ir kitaip. Su šiais pareiškėjo skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Nors pareiškėjas kreipėsi į skirtingas tarnybas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo skundai bei skunduose nurodytos aplinkybės dėl galimai neteisėtų banko atstovų/antstolio bei kitų susijusių asmenų veiksmų yra analogiškos. Todėl teismas negalėjo tų pačių aplinkybių dėl tų pačių asmenų galimai padarytų nusikalstamų veiksmų vertinti skirtingai ir priimti kitokį procesinį sprendimą.

BPK 3 str. 1 d. 8 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

Tokiu būdu, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2016 m. sausio 29 d. nutartimi nusprendus netenkinti pareiškėjo skundo, kuriuo pareiškėjas iš esmės siekė, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl banko atstovo, antstolio bei kitų galimai susijusių asmenų nusikalstamų veiksmų, skundžiamoje nutartyje teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartyje nurodytais motyvais dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo pagrįstumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2016 m. sausio 29 d. nutartimi dėl jo pareiškime nurodytų aplinkybių įvertinimo, turėjo teisę minėtą sprendimą skųsti aukštesniajam teismui. Gi, iš teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad pastaroji nutartis nebuvo apskųsta, todėl yra įsiteisėjusi. Todėl tos pačios grandies teismas neturi pagrindo kitaip vertinti tų pačių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra iš esmės identiškos aplinkybėms, nurodytoms skunde, išnagrinėtame 2016 m. sausio 29 d. nutartimi ir pareiškėjas skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, galinčių būti pagrindu skunde išdėstytas aplinkybes vertinti kitaip.

Tokiu būdu, nustatyta, kad tiek FNTT, tiek prokuratūrai pateikti pareiškėjo A. C. pareiškimai yra analogiško pobūdžio, jais buvo siekiama ištirti banko atstovų ir antstolio veiksmus, vykdant turto išieškojimo procedūrą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis. Kadangi šios aplinkybės jau yra išsamiai patikrintos tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek prokuratūros, tiek apylinkės teismo, o taip pat buvo tiriamos FNTT pareigūnų ir Vilniaus miesto apylinkės teismo, kurio įsiteisėjusia 2016 m. sausio 29 d. nutartimi ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes buvo atsisakyta pradėt. Todėl tenkinti pareiškėjo A. C. skundą nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad, jeigu kreditoriaus padėtis dėl prievolių neįvykdymo yra itin problematiška arba neįmanoma žalos atlyginti civilinės teisės priemonėmis, taikomas kreditoriaus padėties pasunkinimo kriterijus ir kaltininkui kyla atsakomybė pagal BK 182 str. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-224/2008, 2K-203/2010, 2K-265/2011). Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012). Nagrinėjamu atveju, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad A. C. būtų užkirsta galimybė savo pažeistas teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju nėra jokių duomenų apie tai, kad banko atstovai ar antstolis būtų sąmoningai sudarę situaciją, kad A. C. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas.

Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, skundą nagrinėjantis teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Atsižvelgiant į nurodyta, pritariama pirmosios instancijos teismo skundžiamos 2016 m. vasario 12 d. nutarties motyvams ir dėl kitų A. C. skundo argumentų, dėl kurių kitoks procesinis sprendimas negali būti priimtas, nepasisakoma.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti pareiškėjo A. C. skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti pareiškėjo A. C. skundą.

Palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.