Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valdo Ciesiūno, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,

gynėjams advokatams Antanui Cemnolonskui, Algirdui Biguzui, advokato padėjėjui Dainiui Mažyliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. (toliau – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016-05-27 nuosprendžio, kuriuo Apeliantas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš Apelianto priteista nukentėjusiajam V. K. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš Apelianto priteista valstybei 185,28 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I-os instancijos teismo nuosprendžio esmė.

Skundas atmetamas.Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas pilnai ir pakankamai kruopščiai ištyrė visas įvykio aplinkybes, priėmė motyvuotą nuosprendį pašalindamas byloje esančias abejones dėl Apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas nepažeisdamas BPK reikalavimų padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Kolegija, įvertinusi ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad Apeliantas buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 228 str. 1 d.Skundžiamas nuosprendis iš esmės ginčijamas faktiniu aspektu, nes Apeliantas visiškai nepripažįsta fizinio smurto naudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu. Nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės neatitiko faktinės įvykių sekos.Teisėjų kolegija šią baudžiamąją bylą patikrina apeliaciniame skunde nurodytais aspektais (BPK 320 str. 3 d.).Nors apeliantas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltu neprisipažino, tačiau, kaip žinia, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir remiantis byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y., objektyviais bylos duomenimis.Apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką skundžiamame nuosprendyje iš esmės buvo grįsta nukentėjusiojo parodymais, kurie byloje buvo vienintelis tiesioginis Apelianto kaltę patvirtinantis įrodymas. Apeliantas ginčydamas skundžiamu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes nurodo, kad nukentėjusysis jį apkalba bei tam turi ne vieną priežastį. Visų pirma, nukentėjusysis jį apkalba dėl ankstesnės jų bendravimo su nukentėjusiuoju istorijos. Nukentėjusysis anksčiau informuodavo Apeliantą apie daromas nusikalstamas veikas bei administracinius teisės pažeidimus, už informaciją prašydavo pinigų. Jis nukentėjusiajam pinigų už tai neduodavo, dėl ko šis būdavo nepatenkintas. Be to, V. K. pagrindą apkalbėti Apeliantą turėjo dar ir dėl to, kad jis išaiškino šio padarytą smulkų svetimo turto pagrobimą, už ką V. K. buvo nubaustas administracine tvarka. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis liudytojui T. P., 2016-02-16 atvykus policijos pareigūnams, pasakė: „aš dabar tam „mentui“ padarysiu – jis kentės“. Pasak Apelianto, šie V. K. neva pasakyti žodžiai įrodo norą atkeršyti Apeliantui už jo tarnybinių pareigų atlikimą. Be to, Apeliantas ginčija kaip nepatikimus ir nukentėjusiojo parodymus patvirtinančius įrodymus, kuriais apylinkės teismas rėmėsi priimdamas skundžiamą nuoprendį. D. B. nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad tarnybiniame automobilyje rastas akmenukas su nukentėjusiojo kraujo pėdsakais įrodo, kad nukentėjusysis buvęs sumuštas ir smarkiai kraujavo. Pasak jo, jei nukentėjusysis būtų smarkiai kraujavęs, kraujo būtų rasta ir šalikelėje. Taip pat ginčija teismo padarytą išvadą, kad akmenukas į automobilio saloną pateko nuo kelkraščio, nes, pasak Apelianto, tokiu būdu į saloną turėjo patekti daugiau akmenukų. Kelia versiją, kad akmenuką į tarnybinį automobilį įdėjo G. M., kuris buvo paėmęs tarnybinio automobilio raktelius ir iš kurio veiksmų meluojant teismui apie tai, kad su V. K. jis buvo bendravęs tik po aptariamo įvykio, nors akistatos su V. K. metu buvo nustatytos priešingos aplinkybės daro išvadą, kad akmenukas galėjo būti įdėtas tyčia siekiant jį apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu.Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, daro išvadą, kad nuosprendis yra pagrįstas ir motyvuotas. Su padarytomis išvadomis kolegija sutinka, todėl sprendžia, jog skundo tenkinti nėra pagrindo. Kolegija detaliai į kiekvieną skundo argumentą neatsako, pabrėždama, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti. Taip pat teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland).Kolegija daro išvadą, kad Apelianto nurodyti teiginiai apie tai, kad nukentėjusiojo V. K. ir liudytojo G. M. parodymai buvo melagingi, o G. M. suklastojo bylos įrodymus nepasitvirtino. Visų pirma, apylinkės teismas, su kuo sutinka ir kolegija, nenustė pagrindo V. K. ir G. M. klastoti bylos įrodymus siekiant Apelianto nuteisimo. Nors apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo buvęs apkalbėtas dėl jų tarpusavio nesutarimų jam dirbant įgaliotiniu (duomenys neskelbtini) miestelyje, tačiau matyti, kad Apeliantas nuo jo darbovietės pakeitimo su V. K. jau 2 - 3 metus nepalaikė jokių santykių. Šiuo atveju išvadai, kad V. K. keršytų Apeliantui už prieš 2-3 metus buvusius nesutarimus nėra jokio pagrindo. Be kita ko, ir Apeliantas nėra nurodęs konkrečių priežasčių, dėl ko nukentėjusysis jam turėtų keršyti.Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių buvo nuoseklus tiek savo teiginiuose, tiek veiksmuose. Jis pranešė apie įvykį bei savo parodymų nekeitė viso proceso metu. Nors byloje nėra nustatyta, kad Apeliantas sudavė nukentėjusiajam 10 – 15 smūgių, tačiau tai gali būti paaiškinama stresiniu situacijos pobūdžiu, nukentėjusiojo neblaivumu ir siekiu hiperbolizuoti įvykį, tačiau jokiu būdu nepaneigia pačios nukentėjusiojo parodymų esmės – kad jis buvo sumuštas Apelianto. Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai.Apeliantas savo skundo argumentus konstruoja taip, tarsi pati situacija būtų surežisuota nuo pat pradžių siekiant jam pakenkti. Kolegija padarė priešingą Apelianto iškeltai versijai išvadą. Visų pirma, Apeliantas 2015-02-16 vyko į įvykį pagal K. M. iškvietimą dėl dingusių 50 eurų. Nuvykus į įvykio vietą nukentėjusysis buvo rastas girtas (3,12 promilių girtumas). Paaiškėjus, kad nukentėjusiojo negalima gabenti į (duomenys neskelbtini) rajono PK nesant laisvų vietų areštinėje, buvo nuspręsta suteikti socialinę paslaugą ir nukentėjusįjį nugabenti namo. Ši faktinė aplinkybė visiškai nepriklausė nuo nukentėjusiojo valios. Pasak nukentėjusiojo, jis buvo sumuštas jį gabenant namo. Taigi, iš aprašytų aplinkybių matyti, kad pati situacija susiklostė stichiškai – į iškvietimą buvo vykta pagal trečiojo asmens iškvietimą, tik atsitiktinumo dėka į iškvietimą nuvyko Apeliantas, todėl pagrindo teigti, kad įvykis būtų buvęs surežisuotas siekiant Apeliantui pakenkti, kolegija neturi jokio pagrindo.Kolegija, sutikdama su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, taip pat nenustatė, kad pagrindą pakenkti Apeliantui būtų turėjęs G. M.. Iš bylos matyti, kad įvykio tyrimas buvo pradėtas nukentėjusiajam tiesiogiai apie šį įvykį pranešus komisariato viršininkui G. M.. Toks nukentėjusiojo veikimas yra visiškai pateisinamas jo nepasitikėjimu kitais (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūnais, kuriems Apeliantas buvo kolega ir kurie, nukentėjusiojo nuomone, juo nebūtų patikėję ar tinkamai reagavę.G. M. veiksmai tiriant įvykį gali būti paaiškinami jo, kaip komisariato vadovo savaime suprantamu noru apsaugoti institucijos prestižą išsamiai išsiaiškinant įvykio aplinkybes. Šiuo atveju, gavus žinių apie savo pavaldinių galimą smurto, nesant tam pagrindo, panaudojimą atliekant tarnybines pareigas, kitoks G. M. veikimas būtų buvęs nepateisinamas ir galėjo būti traktuojamas kaip siekis nuslėpti pavaldinių netinkamą pareigų atlikimą, kas, be abejonės, būtų pakirtę pasitikėjimą jo vadovaujamo policijos komisariato veikla. Be kita ko, ką patvirtina bylos duomenys, nedideliame mieste šis įvykis sukėlė nemenką rezonansą, todėl privalėjo būti išsamiai ištirtas. Tiriant įvykį dėl pavaldinio veikimo kolegija taip pat nenustatė jokių suinteresuotumo apraiškų, nes įvykį buvo pavesta tirti Panevėžio Imuniteto tarnybos pareigūnams, kurių suinteresuotumo, priešingai Apelianto teiginiams, kolegija nenustatė.Taip pat iš G. M. nurodytų aplinkybių matyti, kad jis Apeliantą apibūdino kaip gerą pareigūną, kuris tarnybinių nusižengimų neturėjo, nesiekė jo sumenkinti nurodydamas Apelianto asmenybę diskredituojančius duomenis. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms kolegija, sutikdama su skundžiamo nuosprendžio išvada, atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad byloje surinkti įrodymai galėjo būti klastojami G. M. iniciatyva, nes pagrindo tokiai išvadai paprasčiausiai nėra.Kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada dėl Apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką, nes jo kaltę patvirtina byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiojo, G. M. nurodytos aplinkybės, kurias patvirtino tarnybinio automobilio apžiūros metu ant automobilio grindų rastas akmenukas su nukentėjusiojo kraujo pėdsakais, teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada, kuri patvirtina, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais galimai kaltinime nurodytu laiku.Kolegija papildomai nurodo, kad byloje įrodymai yra susiję vienas su kitu bei kiekvienas atskirai, o visi kartu patvirtina Apelianto kaltę nusikalstamos veikos padarymu. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės patvirtintos kitais byloje surinktais įrodymais. Pavyzdžiui nukentėjusysis nurodė, kad jį vežant namo, jis be jokios priežasties Apelianto buvo išlaipintas iš tarnybinio automobilio ir jo sužalotas. Jis neigia aplinkybes, kad prašė sustoti nusišlapinti. Šiuo atveju Apeliantas ir liudytoja J. Ž. pripažino nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, kad jie buvo sustoję, tačiau nurodė kitą nei nukentėjusysis sustojimo priežastį – nukentėjusiojo norą šlapintis. Aplinkės teismas atsižvelgiant į tai, kad rastas akmenukas su nukentėjusiojo krauju bei galimai jo kraujo radus ant galinių durelių išorinės pusės, padarė išvadą, kad nukentėjusysis tikėtinai buvo sužalotas lauke, sustojimo metu. Kolegija taipogi sutinka su šia apylinkės teismo išvada, kurią be to patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis atvykus policijos pareigūnams buvo nesužalotas, šias aplinkybes patvirtino tiek apeliantas, tieks kartu su juo į iškvietimą atvykusi J. Ž., tiek pats nukentėjusysis. Atsižvelgiant į tai, kad tarnybiniame automobilyje buvo rasta nukentėjusiojo kraujo pėdsakų bei atmetus Apelianto versiją, kad šis įrodymas buvo suklastotas G. M., darytina išvada, kad nukentėjusysis buvo sužalotas kelionės namo metu. Tai, kad namuose nukentėjusysis jau buvo sužalotas patvirtina pagal G. M. pranešimą pas nukentėjusįjį su kolega S. J. nuvykęs liudytojas A. S. taip pat nukentėjusiojo mama M. J., kuri ryte sūnų matė sužalotą. Apylinkės teismas pakankamai išsamiai aprašė byloje esančius įrodymus bei padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kad nukentėjusysis buvo sužalotas Apelianto veiksmais, sustojus ir išlaipinus nukentėjusįjį iš tarnybinio automobilio bei suduodant jam smūgius.Apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos J. Ž. parodymais, nes jie prieštaravo byloje nustatytoms aplinkybėms. Apylinkės teismas gana detaliai aprašė motyvus, kodėl nesivadovavo šios liudytojos parodymais. Su šiais motyvais ir padarytomis išvadomis kolegija sutinka ir papildomai jų neaprašo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytoja savo parodymus davė nutylėdama tam tikras aplinkybes, nes nurodė, kad nematė ir nežiūrėjo ką darė Apeliantas lauke su nukentėjusiuoju. Ant jo veido sužalojimų nepastebėjo, kas iš esmės prieštarauja nustatytoms aplinkybėms apie tai, kad nukentėjusysis kraujavo būdamas tarnybiniame automobilyje. Sutiktina, kad priešingi parodymai galėjo labai pakenkti liudytojos karjerai, nes savo veiksmais – nepadėjimu nukentėjusiajam, nepranešimu apie įvykį ji būtų netinkamai atlikusi savo kaip policijos pareigūnės pareigas, todėl jos parodymai buvo dėsningas, jos veiksmų įvykio metu ir po jo, rezultatas. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo vadovaujamasi tyrimo poligrafu rezultatais, kurie parodė, kad liudytoja J. Ž. tikrinama poligrafu abu kartus pasakė netiesą apie įvykį. Iš skundžiamo nuosprendžio, priešingai nei nurodo Apeliantas, matyti, kad apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, J. Ž. patikrinimo poligrafu duomenimis nesivadovavo, tačiau nurodė, kad šie duomenys visos bylos aplinkybių kontekste sustiprino teismo vidinį įsitikinimą, kad Apeliantas padarė nusikalstamą veiką.Apeliantas atsikirsdamas į skundžiamo nuosprendžio motyvus iškėlė versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats į tarnybiniame automobilyje buvusius paviršius arba lauke griuvinėdamas. Apeliantas pateikė apylinkės teismui eksperto P. P. konsultacinę išvadą, kuri pasak jo paneigia nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo sužalotas suduodant jam smūgius kumščiais, nes nukentėjusiajam padaryti sužalojimai pagal šio eksperto išvadą negalėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais. Apylinkės teismas siekdamas nustatyti nukentėjusiajam padarytus sužalojimus į posėdį iškvietė konsultacinę išvadą davusį ekspertą P. P. ir specialisto tyrimą aplikusį ekspertą R. Ž.. Abu ekspertai patvirtino, kad nukentėjusiajam padarytas įdrėskimas galėjo būti padarytas ribotą paviršių turinčiais daiktais – nagu, žiedu. Taigi byloje Apelianto keliamos abejonės gali būti vertinamos kaip deklaratyvios, nes tikslus padarytų sužalojimų mechanizmas, atlikus medicininį, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų tyrimą, nenustatytas. Ekspertas R. Ž., nurodė, kad nors susižaloti į groteles ir įmanoma, bet nagrinėjamu atveju tai sunkiai tikėtina, kadangi V. K. sužalojimai yra dviejose veido vietose: nosyje ir ant kaktos, o priėjimas prie langų grotelių yra įgaubtas į vidų, t. y., norint susižaloti nosį, reikia ją labai prikišti. Kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada – atmesti medicinos eksperto P. P. konsultacinę išvadą ir jo teismo posėdžio metu duotą išvadą, jog V. K. galėjo pats susižaloti į groteles, esančias automobilio patalpoje, skirtoje vežti sulaikytus asmenis, atsižvelgiant į tai, kad tarnybinio automobilio viduje buvo labai mažai vietos judėti bei į grotelių formą. Kolegija papildomai pažymi, kad nei Apeliantas nei liudytoja J. Ž. nenurodė, kad nukentėjusysis vežamas tarnybiniame automobilyje būtų daužęs galvą į grotas ar kitais aktyviais veiksmais save žalojęs, nei, kad į jas būtų atsitrenkęs netyčia jį vežant. Taip pat jie nenurodė aplinkybių, kad išlaipinant nukentėjusįjį iš automobilio jis būtų sužalotas ar kraujavęs, nors šios aplinkybės yra nustatytos, kas patvirtina, kad Apeliantas ir liudytoja J. Ž. įvykio aplinkybes nurodė netiksliai, tuo metu, kai nukentėjusiojo parodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės tarpusavyje sutampa.Apeliantas skunde teigia ir apie jo teisės į gynybą, rungimosi principo bei kitus BPK pažeidimus, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog be deklaratyvių apelianto teiginių apie tariamus BPK pažeidimus byloje nėra jokių šiuos skundų argumentus patvirtinančių duomenų. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas atitiko rungtyniškumo ir proceso šalių lygiateisiškumo principus. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Tai, kad teismas atmeta vienos šalies argumentus ir sutinka su priešingos šalies argumentais, nėra rungimosi principo pažeidimas, jeigu teismo išvados yra motyvuotos. Nuteistajam buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti procesines teises, numatytas BPK 21, 22 straipsniuose, taip pat užtikrinta teisė į gynybą, ginčyti priešingos šalies pateiktus įrodymus.BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. BK 230 straipsnio prasme valstybės tarnautojai yra asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje: valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į tokias pareigas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Kadangi BK 228 straipsnyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnyje numatytas „didelės žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Konkrečių didelės žalos kriterijų įstatymas nenurodo, todėl šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Neturtinė žala gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniau tai žala įstaigos ar net valstybės įvaizdžiui ar autoritetui, žmonių pasitikėjimo tam tikromis institucijomis praradimas, korupcijos santykiuose su tam tikra institucija skatinimas ir panašiai. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą pagal BK 228 straipsnį iškyla, jei veika padaroma tyčia.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog Apeliantas dėl tyrimu nenustatytų priežasčių panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį veikė priešingai tarnybos interesams. Savo veika Apeliantas pažeidė valstybės tarnybos principus, normalią valstybės tarnybos institucijos veiklą, jo veiksmai prieštaravo valstybės tarnybos priedermei ir funkcijoms. Savo neteisėtais veiksmais Apeliantas padarė poveikį V. K. sveikatai bei didelę žalą valstybės interesams. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnyba yra skirta tarnauti žmonėms, bet koks valstybės tarnautojo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar savo įgaliojimų viršijimas, pasireiškiantis nepagrįstu žmogaus teisių ar laisvių suvaržymu ar kitokiais padariniais – yra didelė žala ne tik tam asmeniui, bet ir valstybės tarnybos autoritetui, tuo pačiu ir pačios valstybės interesams. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas konstatuodamas, kad Apeliantas padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė ne tik kokiais veiksmais pasireiškė piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, bet ir nurodė, kuo pasireiškė didelė žala valstybei. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad Apeliantas, atlikdamas piktnaudžiavimo veiksmus, iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė. Taigi, apylinkės teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus.Kolegija, išnagrinėjusi Apelianto skundą, daro išvadą, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę pagal BK 228 str. 1 d., BK 54, 61 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į Apelianto asmenybę bei motyvuotai paskyrė jam bausmę – baudą. Pažymėtina, kad baudos dydis nenustačius jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nustatytas artimas minimumui, todėl negali būti laikomas per dideliu.Apylinkės teismas nukentėjusiojo prašomą 3000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti mažino iki 500 Eur. Kolegijos nuomone, apylinkės teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati nukentėjusiojo patirtiems išgyvenimams bei laikytina teisinga pinigine kompensacija. Taigi, apylinkės teismas teisingai išsprendė proceso išlaidų atlyginimo ir baudžiamojoje byloje esančių daiktų klausimus.Remiantis tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016-05-27 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų, todėl keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra priežasčių.Apeliacinio proceso metu valstybė patyrė 30,92 Eur išlaidų už nukentėjusiajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą bei 72,38 Eur išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliaciniame procese. Kolegija nukentėjusiajam teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas priteisia iš Apelianto, o atsižvelgiant į tai, kad 2016-09-05 posėdyje, kuriame dalyvavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas, byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, ir bylos nagrinėjamas buvo atidėtas Apeliantui pageidaujant, kad jį gintų jo pasirinktas advokatas, valstybės patirtos išlaidos susidariusios dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo iš apelianto nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti, ir Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 metų gegužės 27 d. nuosprendį palikti galioti be pakeitimų.

Iš nuteistojo D. B. valstybės naudai išieškoti 30,92 Eur išlaidų už nukentėjusiajam V. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.