Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-04-23 · Civilinė byla Nr. 2-1270/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-23
Bylos Nr.
2-1270/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė, Algirdas Gailiūnas
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1270/2013Procesinio sprendimo kategorija: 126.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Rasos Gudžiūnienės ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Lazdynų kompiuteriniai tinklai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties, kuria pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Lazdynų kompiuteriniai tinklai“ prašymai dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui patvirtinti finansinį reikalavimą pateikti ir kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PING“ bankroto byloje, netenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartimi UAB „PING“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas E. Š. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Šalies argumentai

Pareiškėjas LUAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai“ 2012 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pateikimo ir patvirtinti 24 040 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą UAB „PING“ bankroto byloje.

Pareiškėjas nurodė, kad įmonės likvidatorius, susipažinęs su bendrovės finansiniais dokumentais nustatė, kad UAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai“ suteikė UAB „PING“ paslaugų ir prekių už 24 040 Lt UAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai“. Vienas iš įmonės akcininkų ir direktorius – S. S. mirė 2011 m. birželio 5 d. Įmonė veiklos nevykdė nuo 2008 m. Direktorius buvo vienintelis bendrovės darbuotojas ir jis niekam įmonės dokumentų neperdavė ir neinformavo, kur jie yra, dėl to buvo apsunkintos teisinės galimybės sutvarkyti įmonės paveldėjimo klausimus. 2012 m. gegužės viduryje atsitiktinai radus akcininkų registracijos knygą, buvo galima imtis atitinkamų teisinių priemonių.

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB „PING“ pareiškėjo prašymus prašė kaip nepagrįstus atmesti. Atsakovas nurodė, kad jokių įsiskolinimų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra užfiksuota. Priešingai, bendrovės apskaitoje yra užfiksuotas 70 571,31 Lt dydžio LUAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai“ įsiskolinimas. Be to, nė viena iš pateiktų UAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai“ sąskaitų, kuriomis grindžiamas reikalavimas, nėra UAB „PING“ pasirašyta, nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių išrašytų sąskaitų ir skolos pagal jas pagrįstumą (sutarčių, priėmimo-perdavimo aktų ir kt.)

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjo LUAB „Lazdynų kompiuterių tinklai“ prašymų atnaujinti praleistą terminą prašymui patvirtinti finansinį reikalavimą pateikti ir ir patvirtinti 24 040 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą UAB „PING“ bankroto byloje netenkino.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartimi UAB „PING“ iškėlus bankroto bylą, kreditoriams buvo nustatytas terminas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, kreditorių pretenzijoms pareikšti. Terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti baigėsi 2010 m. lapkričio 29 d. Teismas pažymėjo, kad pagrindas atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pateikti sietinas tik su svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam kreditoriui sutrukdė ginti savo pažeistą teisę. Tuo tarpu byloje nėra nurodyta jokių objektyvių aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 29 d. iki 2011 m. birželio 5 d. Be to, teismas pažymėjo, kad pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nėra UAB „PING“ atžymos apie sąskaitose - faktūrose nurodytų prekių gavimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo prašymai yra nepagrįsti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas LUAB „Lazdynų kompiuterių tinklai“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ir LUAB „Lazdynų kompiuterių tinklai“ prašymą patvirtinti kreditorinį reikalavimą BUAB „PING“ bankroto byloje patenkinti.

1. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų dėl termino atnaujinimo prašymui dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo pateikti. UAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai" vienas iš akcininkų (55 proc. visų bendrovės akcijų) ir direktorius buvo S. S. Vienintelis akcininkas ir direktorius S. S. po ligos 2011 m. birželio 5 d. mirė, o tokia aplinkybė laikytina force majeure aplinkybe įmonei. Direktorius buvo vienintelis bendrovės darbuotojas, jis prieš mirtį įmonės dokumentų niekam neperdavė ir neinformavo, kur jie yra. Todėl jam mirus ir neradus įmonės dokumentų, buvo apsunkintos teisinės galimybės sutvarkyti įmonės paveldėjimo klausimus bei paskirti įmonės direktorių, kuris tvarkytų įmonės reikalus, tarp jų ir finansinius. Tokia galimybė atsirado tik 2012 m. gegužės mėnesio viduryje akcininkei atsitiktinai radus bendrovės akcininkų registracijos knygą ir tik tuomet buvo galima tinkamai užfiksuoti akcijų paveldėjimą ir imtis būtinų teisinių veiksmų įmonės atžvilgiu.

2. Kreditorinio reikalavimo patvirtinimas yra vienintelė galimybė LUAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai" patenkinti turtinius reikalavimus, kadangi dėl bankrutuojančios bendrovės statuso BUAB „PING" negali būti atsakovu turtiniuose ginčuose.

3. Patvirtinus LUAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai" kreditorinius reikalavimus nebus pažeistas viešasis interesas ar kitų kreditorių interesai, kadangi pareiškėjo duomenimis BUAB „PING“ turtas kelis kartus viršija kreditorinių reikalavimų sumą.

4. Bankroto administratorius nepateikė įrodymų, kad jis buvo informavęs UAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai" apie BUAB "PING" iškeltą bankroto bylą ir nustatęs terminus pateikti kreditorinius reikalavimus.

5. Teismas be pagrindo sprendė, kad atžymų ant PVM sąskaitų faktūrų nebuvimas, įrodo kreditorinio reikalavimo nebuvimą. Tuo tarpu nei Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nenumato pareigos ant PVM sąskaitos - faktūros dėti atžymas apie prekių ar paslaugų suteikimą. Teismas, iškilus abejonėms dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, ginčą dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo turėjo spręsti ginčo teisenos nustatyta tvarka.

6. Teismas pareiškėjui netgi nepateikė bankroto administratoriaus atsiliepimo, tuo suvaržydamas jo teisę apginti savo turtinius interesus.

7. Bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros nėra apskaitytos bankrutuojančios bendrovės apskaitoje, kad už jas yra atsiskaityta ar dokumentų, kad tokios paslaugos ir prekės nebuvo pateiktos. Šiuo atveju bankroto administratorius teismui tenurodė, kad toks įsiskolinimas bankrutuojančios bendrovės apskaitoje nėra užfiksuotas.

8. Kartu su šiuo atskiruoju skundu pateikti 4 egzemplioriai PVM deklaracijų už laikotarpius, už kuriuos buvo pateiktos prekės ir paslaugos.

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB „PING“ atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad S. S., kuris buvo pareiškėjo direktoriumi, apie bankroto bylos iškėlimą įmonei neabejotinai tapo žinoma ne vėliau kaip 2011 m. vasario 23 d., kai jis perdavimo – priėmimo aktu perdavė administratoriui dalį pas jį buvusių įmonės dokumentų bei įmonės antspaudą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo bendrovės akcininkais buvo S. S., valdantis 55 paprastąsias vardines akcijas ir V. S., valdanti 45 paprastąsias vardines akcijas. Pareiškėjo įmonės akcininke V. S. dar iki paveldėjimo klausimų išsprendimo valdė 45 paprastąsias vardines pareiškėjo bendrovės akcijas, suteikiančias teisę į 45 procentus visų pareiškėjo bendrovės akcijų suteikiamų balsų, todėl ji turėjo objektyvią galimybę bei pareigą nedelsdama po sutuoktinio, ėjusio pareiškėjo bendrovės direktoriaus pareigas, mirties inicijuoti akcininkų susirinkimą ir spręsti jame klausimą dėl naujo direktoriaus paskyrimo, tačiau to nepadarė. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad iškėlus bankroto bylą pagal administratoriui perduotus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, jokių įsiskolinimų pareiškėjui nebuvo užfiksuota, todėl, nesant jokių duomenų, jog pareiškėjas galėtų būti įmonės kreditoriumi, apie įmonei iškeltą bankroto bylą ir terminus finansiniams reikalavimams pateikti nėra bei nebuvo jokio pagrindo informuoti pareiškėją. Be to, 2011 m. lapkričio 28 d. ieškiniu administratorius kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą dėl skolos priteisimo iš pareiškėjo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu už akių įmonės ieškinys patenkintas visiškai, tačiau 2012 m. gegužės 18 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Ši aplinkybė vienareikšmiškai patvirtina, kad vienintelės pareiškėjo bendrovės akcininkės V. S. sprendimo dėl bendrovės likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo priėmimo metu tiek pareiškėjui, tiek ją kontroliuojančiai vienintelei akcininkei apie įmonės bankroto bylos iškėlimą buvo žinoma, todėl pareiškėjas, veikdamas sąžiningai ir apdairiai bei manydamas, kad terminas pateikti finansinius reikalavimus praleistas dėl svarbių priežasčių, turėjo nedelsiant kreiptis dėl tokių finansinių reikalavimų patvirtinimo. Tačiau pareiškėjo finansinis reikalavimas įmonei pateiktas tik 2012 m. rugpjūčio 6 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo pareiškėjo likvidavimo procedūrų pradžios. Be to, pareiškėjas, vadovaudamasis tomis pačiomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriomis grindžia ir 2012 m. rugpjūčio 6 d. finansinį reikalavimą įmonei, prašė sumažinti iš pareiškėjo įmonės naudai priteistą sumą teigdamas, jog minėtų sąskaitų sumai (24 040 Lt) tarp šalių yra įvykęs priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimu įmonės ieškinys pareiškėjui tenkintas visiškai ir pareiškėjo skola įmonei nurodytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu mažinama nebuvo. Be to, jokio įsiskolinimo pareiškėjui įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, perduotose administratoriui, nėra užfiksuota. Priešingai, įmonės apskaitoje yra užfiksuotas 70 571 31 Lt dydžio paties pareiškėjo įsiskolinimas įmonei, kuris, kaip jau buvo minėta, priteistas iš pareiškėjo teismo sprendimu. Atsakovas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų, pagrindžiančių tą aplinkybę, kad pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės ir paslaugos buvo faktiškai suteiktos įmonei, nebuvo pateikta. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktos deklaracijos suformuotos ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos paties pareiškėjo, todėl jų kaip ir PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis grindžiamas pareiškėjo finansinis reikalavimas įmonei, įrodomoji galia kvestionuotina, be to, jos niekaip neįrodo aplinkybių, jog pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės ir paslaugos atsakovui faktiškai buvo suteiktos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartis paliktina nepakeista.

Nagrinėjamas byloje ginčas dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo pateikimo ir kreditoriaus finansinio reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartimi UAB „PING“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pareiškėjas LUAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai“ pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl finansinio reikalavimo pateikimo ir patvirtinti 24 040 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą UAB „PING“ bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjo prašymų netenkino. Dėl minėtos teismo nutarties pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą.

ĮBĮ nustato kreditorių reikalavimų pareiškimo, jų tvirtinimo, eiliškumo, tenkinimo tvarką ir terminus. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatą, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus minėtus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. ĮBĮ nereglamentuoja, kas yra laikytina svarbia priežastimi praleistam terminui kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinti. Teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, šį klausimą kiekvienu atveju sprendžia, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais. Sprendžiant dėl termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimo priežasčių vertinimo, taikytinas protingos ir apdairios elgsenos reikalavimas. Sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles nagrinėjant prašymą dėl termino atnaujinimo.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, jog UAB „Lazdynų kompiuteriniai tinklai" vienas iš akcininkų (55 proc. visų bendrovės akcijų) ir direktorius buvo S. S. Akcininkas ir direktorius S. S. po ligos 2011 m. birželio 5 d. mirė, o tokia aplinkybė laikytina force majeure aplinkybe įmonei. Direktorius prieš mirtį įmonės dokumentų niekam neperdavė ir neinformavo, kur jie yra. Todėl jam mirus ir neradus įmonės dokumentų, buvo apsunkintos teisinės galimybės sutvarkyti įmonės paveldėjimo klausimą bei paskirti įmonės direktorių, kuris tvarkytų įmonės reikalus, tarp jų ir finansinius. Tokią galimybė atsirado tik 2012 m. gegužės mėnesio viduryje akcininkei atsitiktinai radus bendrovės akcininkų registracijos knygą, buvo galima tinkamai užfiksuoti akcijų paveldėjimą ir imtis būtinų teisinių veiksmų įmonės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartimi UAB „PING“ iškelta bankroto byla (b. l. 78 – 79, t. 1). Terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti baigėsi 2010 m. lapkričio 29 d., tačiau minėtas terminas buvo pratęstas iki 2011 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi patvirtinti BUAB „PING“ kreditorių finansiniai reikalavimai (b. l. 110, t. 1). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad S. S., kuris buvo pareiškėjo direktoriumi, apie bankroto bylos iškėlimą neabejotinai tapo žinoma ne vėliau kaip 2011 m. vasario 23 d., kai jis perdavimo – priėmimo aktu perdavė BUAB „PING“ administratoriui dalį pas jį buvusių įmonės dokumentų. Be to, apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad miręs buvęs įmonės direktorius – S. S. nebuvo vienintelis akcininkas, jis valdė 55 paprastąsias vardines akcijas, o jo sutuoktinė V. S., valdė 45 paprastąsias vardines akcijas. Todėl nagrinėjamu atveju kaip teisingai teigia atsakovas, ji turėjo galimybę bei pareigą po sutuoktinio mirties inicijuoti akcininkų susirinkimą ir spręsti jame klausimą dėl naujo direktoriaus paskyrimo, tačiau to nepadarė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nenurodo apskritai jokių aplinkybių, kodėl kreditorinio reikalavimo jis negalėjo pareikšti nuo tada, kuomet sužinojo apie bankroto bylos iškėlimą, t. y. 2011 m. vasario 23 d. iki bendrovės direktoriaus mirties, t. y. 2011 m. birželio 5 d. Vien ta apelianto nurodoma aplinkybė, kad mirė jo direktorius ir niekas nežinojo apie dokumentus, kuriais grindžiamas kreditorinis reikalavimas, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, jog apeliantas terminą prašymui kreditoriniams reikalavimams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių. Tuo labiau, kad apeliantas teigė, jog apie dokumentus, pagrindžiančius kreditorinį reikalavimą, jis sužinojo 2012 m. gegužės viduryje, tuo tarpu prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo teismui pateikė tik 2012 m. rugpjūčio 6 d. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė ir jokių tokio ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo priežasčių, kurias teismas būtų galėjęs pripažinti svarbiomis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas šiuo atveju nebuvo apdairus ir rūpestingas teisinių santykių dalyvis. Pareiškėjas privalėjo domėtis su jo galima reikalavimo teise susijusios įmonės padėtimi, pats pasidomėti kokia tvarka bei terminais jis gali įgyvendinti savo teises, susijusias su galimu kreditoriniu reikalavimu bei nedelsiant kreiptis į teismą dėl tokio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo arba nurodyti teismui svarbias priežastis dėl kurių jis atitinkamais laikotarpiais negalėjo kreiptis į teismą su minėtu prašymu, tačiau to nepadarė. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl termino finansiniam reikalavimui atnaujinti pateikimo.

Apeliantas atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo argumentu, jog teismas be pagrindo sprendė, kad atžymų ant PVM sąskaitų faktūrų nebuvimas, įrodo kreditorinio reikalavimo nebuvimą. Tuo tarpu nei Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nenumato pareigos ant PVM sąskaitos faktūros dėti atžymas apie prekių ar paslaugų suteikimą. Teismas, iškilus abejonėms dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, ginčą dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo turėjo spręsti ginčo teisenos nustatyta tvarka. Be to, bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros nėra apskaitytos bankrutuojančios bendrovės apskaitoje, kad už jas yra atsiskaityta ar dokumentų, kad tokios paslaugos ir prekės nebuvo pateiktos. Su tokiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kreditorių finansinius reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriaus finansinį reikalavimą teismas tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai; be to, ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantas savo kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei grindė pateiktomis sąskaitomis faktūromis 24 040 Lt sumai: 2005 m. spalio 27 d. PVM sąskaita faktūra LKT Nr. 1000499 20 590 Lt sumai (dėl kompiuterių, serverių, programos pardavimo), kurioje nurodyta, kad kasos kvitas išduotas 2005 m. spalio 27 d. (b. l. 168, t. 1), 2006 m. vasario 28 d. PVM sąskaita faktūra LKT Nr. 1000567 1 150 Lt sumai (dėl automobilio VW Caddy nuomos už vasario mėn. pagal nuomos sutartį Nr. 06-1VW) (b. l. 169, t. 1), 2006 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra LKT Nr. 1000568 1 150 Lt sumai (dėl automobilio VW Caddy nuomos už kovo mėn. pagal nuomos sutartį Nr. 06-1VW) (b. l. 170, t. 1), 2006 m. balandžio 28 d. PVM sąskaita faktūra LKT Nr. 1000571 1 150 Lt sumai (dėl automobilio VW Caddy nuomos už balandžio mėn. pagal nuomos sutartį Nr. 06-1VW) (b. l. 171, t. 1). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3881-937/2013 ieškovo BUAB „PING“ ieškinys atsakovui LUAB „Lazdynų kompiuterių tinklai“ dėl 70 571,31 Lt skolos priteisimo patenkintas visiškai. Minėtoje byloje atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas įrodinėjo, jog jis yra pateikęs banko sąskaitos išrašus ir sąskaitas faktūras 24 040 Lt sumai, kurių pagrindu buvo atliktas vienarūšių finansinių įsipareigojimų įskaitymas iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas minėtame sprendime konstatavo, jog pareiškėjas laikosi nevienareikšmės pozicijos dėl paties įskaitymo fakto, jo dydžio – vienu atveju jis teigia, kad nors ir neturi tai patvirtinančių įrodymų, įskaitymas turėjo būti atliktas, kitu atveju įskaitytą ar įskaitytiną sumą padidina nuo 9 497,01 Lt iki 24 040 Lt, be to, reiškia UAB „Ping“ bankroto byloje reikalavimą dėl 24 040 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliantas minėtoje byloje teigdamas, jog minėtu atveju buvo atliktas įskaitymas tiek vienu atveju, tiek ir šio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo atveju, pateikė identiškas PVM sąskaitas faktūras. Taigi, nors minėtas teismo sprendimas ir nėra įsiteisėjęs, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrįstų abejonių dėl apelianto finansinio reikalavimo pagrįstumo, jam skirtinguose teismuose civilinių bylų nagrinėjimo metu laikantis absoliučiai priešingos pozicijos minėtos sumos atžvilgiu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tuos atsakovo atsiliepimo argumentus, kuriais jis teigia, jog jokio įsiskolinimo pareiškėjui įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, perduotose administratoriui, nėra užfiksuota. Tuo tarpu įmonės apskaitoje yra fiksuotas 70 571 31 Lt dydžio paties pareiškėjo įsiskolinimas įmonei, kuris ir priteistas iš pareiškėjo bankrutuojančiai įmonei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimu.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas kartu su prašymu dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo teismui nepateikė tokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjo turimą kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, tuo tarpu CPK nustato pareigą pareiškėjui tokias aplinkybes įrodyti (CPK 178 str.). Apeliacinis teismas sprendžia, kad pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, jose nesant atžymų apie suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir nesant kitų dokumentų, patvirtinančių tokių paslaugų ar prekių suteikimą bei gavimą, nesudaro pagrindo padaryti išvadai, kad pareiškėjas turi egzistuojantį kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasRasa GudžiūnienėKazys Kailiūnas