Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-582-2014

Teisėjas: Laimondas Noreika Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00604-2009-3

2014 m. vasario 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Algirdo Remeikos ir Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Eglei Privenienei, prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam A. J., jo gynėjai advokatei Rūtai Čilinskaitei, nuteistajam G. B., jo gynėjui advokatui Aleksandrui Jokūbauskui, nuteistojo G. D. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentė­ju­sie­siems P. R., A. K., E. P., nukentėjusiųjų atsto­vui advokatui Arū­nui Abraičiui, civilinio ieškovo AB „Šiaulių bankas“ atstovei G. O., viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvar­ka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. ir nu­teis­to­jo G. B. gynėjo ad­vo­kato Aleksandro Jokūbausko apeliacinius skundus dėl Mari­jam­po­lės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

G. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 7 d. baudžiamuoju įsakymu, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 16 MGL (2080 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. D., tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Iš nuteistųjų G. D. ir A. J. solidariai priteista civiliniam ieškovui AB „Šiaulių bankas“ 1 006 914,15 Lt turtinei žalai atlyginti; iš nuteistųjų G. D., A. J. ir G. B. solidariai priteista AB „Šiaulių bankas“ 31 36,68 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta šio nuosprendžio dalis dėl iš nuteistųjų G. D., A. J. ir G. B. solidariai priteisto civilinio ieškinio AB „Šiaulių bankas“ turtinei žalai atlyginti ir civiliniam ieškovui AB „Šiaulių bankas“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartis panaikinti ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su G. D., siek­damas jo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, lai­kotarpyje nuo 2006-12-28 iki 2008-04-28, G. D. įkalbėjus žemiau nurodytus asmenis sudaryti vartojimo kre­di­to su­tar­tis, (2008-02-01 veikdamas tik su G. D., teikdamas kreditą jam, 2008-02-27 veikdami kartu su ben­dri­nin­ku G. B.) AB Šiaulių ban­ko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esan­čio­se Kęstučio g. 9, Marijampolėje, dirb­damas AB Šiau­lių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, pikt­nau­džiau­da­mas tarnybine pa­dė­timi, siekiant turtinės naudos, pažeisdamas, atitinkamai (pagal galiojimo laikotarpius) 2004-12-31 AB Šiaulių banko valdybos po­sė­džio pro­to­ko­lu Nr. 28 patvirtintų Var­to­ji­mo kreditų teikimo tvarkos 13 p., 14 p., 15 p., 23 p., 24 p., 30 p., 31 p. ir 2007-05-09 AB Šiaulių banko valdybos posėdžio pro­to­kolu Nr. 13 patvirtintų Var­to­jimo kre­di­tų teikimo tvarkos 13 p., 14 p., 15 p., 23 p., 24 p., 30 p., 31 p. reikalavimus, turėdamas AB Šiaulių banko įgaliojimus, pa­pra­šy­tas G. D., kuris pateikė ži­nomai tikrovės neati­tin­kančius duo­me­nis apie žemiau nurodytų as­me­nų gau­namas pajamas, ap­gau­le, remdamasis šiais duo­menimis, pasirašė vartojimo kredito sutar­tis su šiais asmenimis:

Nr.Kreditą gavęs asmuoSutarties pasi­ra­šy­mo dataVartojimo kre­di­to sutarties Nr.Kre­di­to suma LtNegrąžin­ta kre­dito suma Lt1.Ž. A.2006-12-28VART-2006-6382-183800012580,892.R. V.2006-12-28VART-2006-6383-184000013971,093.M. J.2007-01-05VART-2007-6407-18250008309,124.J. T.2007-01-05VART-2007-6409-183500011643,645.S. B.2007-01-05VART-2007-6411-18300009958,526.L. Ž.2007-01-05VART-2007-6417-184000013141,927.G. S.2007-02-07VART-2007-6575-183500012620,128.V. M.2007-02-28VART-2007-76668-183500013585,219.M. P.2007-05-04VART-2007-7150-184000017746,9210.J. T.2007-05-11VART-2007-7229-184000017766,9911.N. B.2007-05-16VART-2007-7274-184000017706,8212.A. S.2007-07-25VART-2007-8296-184000028647,4913.S. A.2007-08-28VART-2007-8803-185000033254,2114.M. N.2007-11-13VART-2007-9806-184000030666,1515.A. Ž.2007-11-13VART-2007-9811-184000030754,5716.R. A.2007-11-13VART-2007-9812-184000030814,6417.N. K.2007-11-20VART-2007-9867-184000031181,7718.E. V.2007-11-20VART-2007-9870-184000031332,1719.A. U.2007-11-20VART-2007-9872-184000030665,4920.K. K.2007-11-20VART-2007-9873-184000023232,9821.A. Ž.2007-11-26VART-2007-9935-184000031314,2022.P. M.2007-11-28VART-2007-9953-184000031314,9723.E. Š.2007-11-28VART-2007-9954-184000031327,2724.E. P.2007-11-29VART-2007-9976-184000031320,1925.V. J.2007-11-29VART-2007-9983-182500015682,8326.D. P.2007-12-05VART-2007-10023-184000025538,7527.M. U.2007-12-10VART-2007-10048-184000025939,0928.A. S.2007-12-12VART-2007-10066-185000036733,9429.S. L.2007-12-20VART-2007-10098-184000025937,4030.A. V.2007-12-20VART-2007-10103-184000025945,8931.E. M.2007-12-22VART-2007-10125-184500025821,7632.M. A.2008-01-31VART-2008-10300-183800026365,4333.G. D.2008-02-01VART-2008-10302-185000036096,4634.D. K.2008-02-04VART-2008-10317-184000026851,4935.A. K.2008-02-06VART-2008-10330-185000029994,4736.P. R.2008-02-07VART-2008-10336-185000034556,0337.S. B.2008-02-27VART-2008-10458-184000028660,7838.V. M.2008-03-12VART-2008-10602-184000029131,8239.V. P.2008-03-14VART-2008-10626-183800027247,5640.A. V.2008-04-28VART-2008-11092-183800027977,28viso1592000993338,32

Žinodamas, kad jiems kreditas negali būti suteiktas, ir šių sutarčių pagrindu tą pačią dieną AB „Šiaulių bankas“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje šie asmenys pasiėmė nurodytas sumas pinigų, kuriuos pagal sutartis gavo iš kasos grynaisiais, tokiu būdu bendrais veiksmais su G. D., jo naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, nurodytą šių asmenų sudarytose var­to­ji­mo kredito sutartyse ir negrąžinus dalies kredito, padarė AB Šiaulių bankui 993 338,32 Lt turtinę ža­lą ir dėl tokių valstybės tarnautojui prilyginto asmens – AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus viršininko A. J. veiksmų juridinis asmuo – AB „Šiaulių bankas“ pa­ty­rė didelės turtinės ir neturtinės žalos, nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais, pažeisdamas teisės aktus, sumenkino institucijos – AB „Šiaulių bankas“ autoritetą visuomenėje bei diskreditavo jos vardą.

G. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su G. D. ir A. J., siekdamas savo naudai įgyti svetimą turtą, 2008-02-27 įkalbėjo S. B. sudaryti var­tojimo kredito sutartį, AB „Šiaulių bankas“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus patal­po­se, esančiose Kęstučio g. 9, Marijampolėje, G. D. paprašė A. J., kuris dirb­da­mas AB „Šiaulių bankas“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, pikt­nau­džiau­da­mas tarnybine padėtimi, siekiant turtinės naudos, turėdamas AB „Šiaulių banko“ įgaliojimus, G. D. kartu su G. B. pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis apie S. B. gau­na­mas pajamas, apgaule, remdamasis šiais duomenimis, pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2008-10458-18 40000 Lt sumai su S. B., žinant, kad jam kreditas negali būti suteiktas, šios sutarties pagrindu tą pačią dieną banko skyriuje G. B. pasiėmė 40 000 Lt, kuriuos S. B. pagal sutartį gavo iš kasos grynaisiais, tokiu būdu bendrais veiksmais su A. J. ir G. D., savo naudai apgaule įgijo svetimą turtą – 40 000 Lt, ir negrąžinus dalies kredito, pa­darė AB „Šiaulių bankas“ 30 007,95 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-08-09 nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. ir 228 str. 2 d. ir jį išteisinti, civilinius ieškinius atmesti. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes ir dėl to klaidingai kvalifikavo nusikalstamas veikas. Paskolų ga­vėjai buvo fiziniai asmenys, kurie nuo 2006 m. gruodžio iki 2008 m. balandžio sudarė vartojimo kre­dito sutartis, kurias banko vardu pasirašė A. J. (išskyrus sutartį su Ž. A., kurią A. J. atostogų metu pasirašė vadybininkas V. Š.). Pažymi, kad jam nebuvo skir­ta jokių drausminių nuobaudų. Nors sutartys jau nebuvo vykdomos tinkamai, tačiau bankas tuo metu nesiėmė priemonių jas nutraukti su kreditus gavusiais asmenimis. Administracija siūlė atidėti vartojimo kredito įmokų mokėjimą, jeigu skolininkai susirastų laiduotojus. 2009 m. rugpjūčio 11 d. buvo atleistas iš darbo, tačiau bankas jokių pretenzijų dėl kurios nors iš 40 sutarčių A. J. nereiškė. Banko darbuotojai 2009 m. vasario 2-3 d. surašę patikrinimo aktą byloje nebuvo apklausti. Iš banko prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą ir iš ieškinio neaišku, kokius veiksmus atliko pats ban­kas dėl neteisėtai išduotų paskolų. Teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybes, jog kaltinamieji ap­gau­le įkalbėjo kreditavimui parinktus asmenis sudaryti sutartis ir kad tai darė piktnaudžiaudami jų pasi­tikėjimu. Pasisakydamas dėl vienintelio iš kreditų gavėjo, pareiškusio civilinį ieškinį (K. K.), reikalavimo priteisti jam turtinę žalą, teismas nurodė, kad K. K. nelai­ky­ti­nas asmeniu, kuris dėl nusikalstamų veiksmų patyrė žalos, nes pateikti duomenys nesudaro apgaulės po­žy­mio turinio. Tačiau asmenys, savo veiksmais prisidėję prie žalos bankui padarymo, sutikę su G. D. pasiūlymu uždirbti atlygį gaunant vartojimo kreditus, šioje byloje tapo nuken­tė­ju­siai­siais. A. J. jokių veiksmų prieš banką neatliko. Byloje pažeistas išsamaus nusi­kals­ta­mų vei­kų atskleidimo principas, nes daugelis aplinkybių nustatytos remiantis tik kaltinamojo G. D. parodymais arba banko pažymomis. Nepagrįstai teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. J. bendrai veikė su G. D. ir G. B.. Byloje nėra tokių įrodymų, tik ver­tinimas, kad kreditus pagal sąrašą G. D. dengdavo pagal jam banko pateiktų asmenų ir jų mokėtinų sumų sąrašą. Teismas padarė pažeidimą ir dėl to, kad nenustatė, ar A. J., neva veikdamas pagal susitarimą su G. D., į tai įtraukė ir V. Š., ir I. K., ar pa­naudojo prieš juos kokią nors prievartą. Be kreditų vadybininkų dalyvavimo nebuvo įmanoma suda­ryti vartojimo kredito sutarties su klientu, nes būtent kreditų vadybininkai turėjo parengti su­tar­tį, po ko A. J. pasirašydavo ant sprendimo. Teismas nenustatė, kaip A. J. ir kitų kal­tinamųjų suderintus veiksmus įsiterpia banke dirbę vadybininkai, kurie turėjo atlikti savo pa­rei­gas – surinkti reikalingus dokumentus, parengti tvarkoje numatytą ataskaitą, kuria remiantis pri­ima­mas sprendimas dėl kredito suteikimo. G. D. pripažino ieškinį ir prašė žalą priteisti tik iš jo. Jeigu būtų buvęs G. D. ir A. J. susitarimas kartu veikti prieš banko inte­re­sus, būtų nelogiška, jog tik vienas iš bendrininkų prisiimtų visas turtines pasekmes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditų gavėjai derino veiksmus su G. D. ir G. B., tarėsi dėl atlyginimo už paslaugą G. D., dėl vartojimo kredito sutarčių pasi­ra­šy­mo banke ir pan. Kreditus gavę asmenys nenurodė, kad būtų informavę banko darbuotojus apie pa­didintus atlyginimus, nesidomėjo, kiek reikės mokėti įmokų pagal sutartis. Teismas nepaaiškino, kodėl vienu atveju tikėjęs G. D. parodymais, kitu atveju jais nesivadovavo ir padarė vi­siš­kai priešingą išvadą. Tai, kad G. D. įmokėdavo pinigus už savo darbuo­to­jus, nesukėlė įta­rimų banko darbuotojoms. Liudytojos R. K. ir R. B. nurodė, kad pinigus už kitą asmenį galėjo įmokėti bet kas. Teismas neatskleidė, kokiais konkrečiai veiks­mais ir kokius banko val­dymo organų nustatytus reikalavimus pažeidė A. J.. Teismas tik pasirėmė banko pa­žy­ma apie vidinio patikrinimo rezultatus ir į nuosprendį perrašė banko 2010 m. kovo 25 d. pa­reiš­ki­mo bei 2010 m. spalio 21 d. rašto dalį, netyrė konkrečių byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių šią kaltinimo dalį. Banko atstovė nenurodė, kokios konkrečiai banko nustatytos kreditų išdavimo sąly­gos buvo pažeistos. Teismo po­sėdyje netirti įrodymai – vartojimo kreditų išdavimo taisyklės ar kiti dokumentai, kurių pažeidimas inkriminuojamas A. J..

Teismas neįvertino atvejų, kad A. J. atsisakydavo priimti teigiamą sprendimą dėl kredito išdavimo G. D. atvestiems asmenims, jeigu jų pajamos neati­tik­da­vo banko reikalavimų. Buvo atvejų, kuomet vartojimo kreditai buvo suteikiami remiantis pažymomis iš dar­bo­viečių. Nėra nustatyta nukrypimų nuo kreditų išdavimo banke tvarkos. Kreditų vadybininkas V. Š. tvarkė paskolos išdavimo dokumentus ir priėmė spren­dimą dėl paskolos išdavimo S. A.. Kreditų vadybininkai I. K. ir V. Š. šioje byloje nekaltinami kreditų iš­davimo tvarkos pažeidimu. I. K. posėdyje patvirtino, kad tikrino, ar kreditų gavėjų pajamos pa­kankamos kreditui gauti. Teismas nepagrįstai kons­ta­ta­vo, kad A. J. kaip atlygį už G. D. naudingus sprendimus dėl vartojimo kre­ditų išdavimo gavo „Elektromarkt“ čekių. Nėra jokių aplinkybių ryšiui tarp padovanotų čekių ir pri­im­tų sprendimų įrodyti. Teismas nemo­ty­va­vo, kodėl pirmenybė teikiama G. D. parodymams, o ne A. J. paaiš­ki­ni­mams. Nėra įrodymų, jog A. J. ir G. D. veiksmai buvo kryptingi ir suderinti, ir kad A. J. bijojo dėl savo veikos pasekmių.

Skunde nurodoma, kad neteisingai nustatytas civilinio ieškinio dydis. Tiek banko jau gau­tų, tiek ir planuotų gauti 44812,51 Lt palūkanų suma turi būti atimta iš banko prašomos priteisti tur­tinės žalos atlyginimo sumos. Tiek bankas, tiek teismas pripažino, kad kreditų gavėjai žinojo, kad nevykdys kredito su­tar­čių ir kad gavėjai padeda G. D. įgyvendinti iš anksto su­gal­vo­tą pasinaudojimo kreditais planą. Dėl šių priežasčių sutartys pripažintinos niekinėmis. Bankas nega­li gauti naudos iš sutarčių, kurios nuo pat pradžių buvo neteisėtos, nes esą pagal bankui pateiktus do­kumentus kreditai negalėjo būti išduoti. Banko patirta žala pripažintinos tik kreditų gavėjams išmo­kėtos ir negrąžintos sumos ir išlaidos, susijusios su vartojimo kredito sutarčių sudarymu. Teis­mas nenagrinėjo ir aplin­kybės, kad banko darbuotojui V. T. susitikus su G. D., šis banko naudai išrašė vekselį. Šio vekselio suma ir data nėra žinomi.

Teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo bei tyrimo tai­sykles, rėmėsi kelis kartus teisto G. D. parodymais bei civilinio ieškovo raštuose pa­teiktais aiškinimais, netyrė įrodymų, neteisingai taikė BK 182 str., 228 str. ir bendri­nin­kavimą reglamentuojančias BK normas. Iš šioje byloje nusta­ty­tų aplin­ky­bių matyti, kad pats A. J. priiminėjo sprendimus dėl vartojimo kredito su­tarčių su­da­rymo, todėl negalima teigti, kad jis kartu su G. D. panaudojo apgaulę prieš save. G. D. su kre­di­tų gavėjais panaudojo apgaulę prieš A. J., dėl ko jis priėmė spren­dimus dėl kreditų išdavimo. Teismas nenurodė faktų, pagrįstų byloje ištirtais įrodymais, kurie rodytų A. J. siekimą suklaidinti banką. Priešingai, kaip matyti iš A. J. 2009 m. vasario 12 d. paaiškinimo bankui, jis neslėpė jokios in­for­ma­cijos, susijusios su var­tojimo kreditų su­tei­ki­mu. Po banko vidinio tyrimo ir A. J. pa­aiškinimo bankas ne­nu­statė, kad būtų ap­gau­tas, ir kad dėl to neteisėtai būtų buvę su­teik­tos paskolos. Teismas taip pat nenurodė konkrečių ap­linkybių, kad A. J. bendrininkavo su G. D. pastarajam pateikiant neteisingus duomenis apie savo įmonėse įdarbintų asmenų pajamas. Teismas nenurodė kokiais kon­krečiais įgaliojimais A. J. piktnaudžiavo. Teismas neatskleidė banko vidinių teisės aktų turinio ir jo sąsajos su konkrečiais A. J. veiksmais.

Nuteistojo G. B. gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-08-09 nuosprendžio dalį, kuria G. B. pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 1 d., ir jį išteisinti nepadarius nu­si­kals­tamos veikos.

Skunde nurodoma, kad nuosprendis nepagrįstas, kadangi bylos medžiagoje nesurinkta fak­ti­nių duomenų, kad G. B. padarė sukčiavimą, o teismas savo išvadas grindė prieš­ta­rin­gais, neteisingais ar iki galo nepatikrintais duomenimis. Byloje nėra faktinių duomenų, kad G. B. prisidėjo prie schemos, pagal kurią būtų apgaule įgytas AB „Šiaulių bankas“ pri­klau­sančios piniginės lėšos. Tiek šioje byloje nuteistas G. B., tiek nukentėjusiu pri­pa­žin­tas S. B. dirbo bendrovėje „Gbtitas“. Darbuotojų atlyginimams bei įmokoms bankui pagal li­zin­go sutartį dėl vilkiko „Mercedes“ įgijimo reikėjo lėšų. G. B. su S. B. sutarė, kad pas­tarasis paims iš banko vartojamąją paskolą, o lė­šos bus panaudotos UAB „Gbtitas“ reikmėms, o direktorius G. B. pasirūpins dėl pa­lū­kanų mokėjimo bei paskolos grąžinimo. G. B. dėl paskolos gavimo nepateikė jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, pačios su­tar­ties pasirašyme nedalyvavo. Sta­ty­bos ir remonto firmos išduota pažyma apie darbo užmokestį, pa­žyma apie S. B. valstybinį so­cia­linį draudimą tik patvirtina G. B. parodymų pagrįs­tumą bei paneigia pirmos instancijos teismo nuosprendžio išvadas.

Pagal vartojimo kredito sutartį, kurią pasirašė A. J. ir S. B., su banku buvo atsiskaitoma. G. B. po paskolos išdavimo 4-5 mėnesius per G. D. bankui mokėjo pas­kolos grąžinimo įnašus. Vėliau G. D. perdavė 60000 Lt ir sutarė, kad S. B. pas­kolą dengs jis. Tuo pa­nei­gia­ma teismo išvada, jog banko pinigai įgyti apgaule. Jeigu paskola iki šiol negrąžinta, dėl to G. B. kaltės nėra.

G. B. jokių apgaulės veiksmų nei S. B., nei banko atžvilgiu neatliko. Duo­me­nis sprendimui dėl paskolos suteikimo priimti pateikė pats banko klientas S. B.. Jis pagal nus­tatytas procedūras gavo iš banko pinigus bei savanoriškai juos perleido G. B., o šis atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus atsis­kai­tymui su banku.

Teismas nuosprendžio rezoliucine dalimi pripažino G. B. kaltu pagal BK 182 str. 1 d. ir nuteisė laisvės atėmimu dvejiems metams bei vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d. baus­mę subendrino su bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2011-01-07 bau­džiamuoju įsakymu – 16 MGL (2080 Lt) bauda. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta 30007,95 Lt žala nesu­daro didelės vertės dydžio pagal BK 190 str., todėl veikos kvalifikavimas pagal straip­s­nio 2 dalį yra nepagrįstas. G. B. 2011 m. gruodžio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 266697 sumo­kėjo Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2600 Lt baudą, todėl 2011-01-07 bau­džia­muoju įsakymu paskirta bausmė subendrinta nepagrįstai. Aplinkybė, jog G. B. 2012-08-09 nuosprendžio rezoliucine da­li­mi pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 1 d., o aprašomojoje dalyje jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 str. 2 d., rodo, kad šis procesinis doku­men­tas yra netei­sėtas bei leidžia daryti išvadą, jog pir­mos instancijos teismas netinkamai vertino by­los fak­ti­nes aplinkybes, todėl nepagrįstai G. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistasis A. J. ir jo gynėja palaikė apeliacinio skundo reika­lavimus.

Nuteistojo G. B. gynėjas A. Jokūbauskas pareiškė, kad byla turi būti grąžinta prokurorui kaltinamąjį aktą patikslinti, nes kaltinamasis aktas surašytas netiksliai ir neaiškiai Nuteistasis G. B. pritarė savo gynėjo nuomonei.

Nukentėjusiųjų atstovas advokatas A. A. prašė A. J. pakeisti kaltinimą, inkriminuojant jam patikėto turto iššvaistymą ir tokiu būdu išnagrinėti bylą.

Civilinio ieškovo atstovė G. O. prašė atmesti nuteistųjų apeliacinius skundus.

Prokurorė E. Privenienė prašė apeliacinius skundus atmesti ir priimti naują nuosprendį kaltinamųjų atžvilgiu.

Nuteistojo A. J. ir nu­teis­to­jo G. B. gynėjo ad­vo­kato Aleksandro Jokūbausko apeliaciniai skundai tenkintini dalinai, Mari­jam­po­lės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis naikintinas, byla perduotina prokurorui (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Mari­jam­po­lės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui dėl esminių Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų pažeidimo, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 str. 3 d., BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Lietuvos Respublikos BPK 1 str. reglamentuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja asmeniui vieną iš svarbiausių jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų baudžiamojo proceso įstatymo normų garantuotų teisių – teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 str. 7 d.).

Kaltinamojo akto turinį nustato BPK 219 str., kuriame numatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. Šio straipsnio 3 p. nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, pažyminčios baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2010).

Viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų tiek bylos parengimo nagrinėti teisme, tiek teisminio nagrinėjimo stadijoje patikrinti, ar tinkamai surašytas kaltinamasis aktas, ar tai netrukdo nagrinėti bylos (BPK 234 str., 254 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas tokios pareigos neatliko.

Iš byloje esančio 2011 m. birželio 22 d. surašyto kaltinamojo akto ir iš 2012 m. kovo 27 d. surašyto prokuroro prašymo kaltinimą pakeisti matyti, kad A. J. buvo kaltinamas tuo, jog jis apgaule kito naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. A. J. inkriminuota 40 nusikaltimų, kaltinime nurodant, kad apgaule užvaldytas turtas iki jo užvaldymo priklausė vartojamuosius kreditus gavusiems asmenims. Dėl to šie asmenys byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, nutarimuose nurodant, kad jiems buvo padaryta turtinės žalos (dauguma atvejų konkretaus žalos dydžio nenurodant). Tiek kaltinamajame akte, tiek prašyme pakeisti kaltinimą nurodyta, kad žalos padaryta ir AB „Šiaulių bankas“ (mažesnio nei fiziniam asmeniui dydžio), neįvardijant, dėl ko ta žala bankui atsirado.

Kaltinamajame akte turi būti nurodytos inkriminuojamų veikų padarymo aplinkybės ir veikų aprašymas negali būti prieštaringas, jis turi atitikti inkriminuojamų BK straipsnių dispozicijas.

Kaltinamajame akte nenurodyta turtinės žalos, padarytos AB „Šiaulių bankas“ atsiradimo priežastis (jos padarymo būdas). Iš kaltinamojo akto neaišku, kodėl vartojimo kredito sutartis buvo pasirašyta apgaule, kodėl toks veiksmas vadinamas sukčiavimu. Kaltinimo dalis dėl nuteistojo A. J. piktnaudžiavo tarnyba yra deklaratyvi, nes kaltinamajame akte nenurodyta kokios konkrečiai turtinės naudos siekė A. J., kaip ją tikėjosi gauti ar gavo. Iš kaltinime išdėstyto veikų aprašymo neįmanoma suprasti svetimo turto užvaldymo mechanizmo (kas, ką ir kaip apgavo), žalos atsiradimo bankui, kodėl aprašyti veiksmai kvalifikuoti kaip BK 182 str. 2 d. ir 228 str. 2 d. numatytų nusikaltimų sutaptis.

Darytina išvada, kad kaltinamajame akte veikos aprašytos nesuprantamai, nelogiškai ir prieštaringai, kas trukdo teismui nagrinėti byla, o kaltininkams gintis nuo jiems pareikštų kaltinimų.

Jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui (BPK 254 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir laikydamasis BPK 254 str. 3 d. nuostatų, turėjo tinkamai įvertinti kaltinamąjį aktą ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, sukliudęs pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apie tai pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartyje.

Prokurorė E. Privenienė apeliacinės instancijos teisme prašė atlikti įrodymų tyrimą tikslu apklausti kaltinamuosius ir tik po to spręsti ar tikslinga patikslinti kaltinimą. Šis prokurorės prašymas buvo atmestas, nes visi kaltinamieji buvo išsamiai apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Prokurorė neprašė atlikti įrodymų tyrimo tuo tikslu, kad ji galėtų pasinaudoti BPK 256 str. 1 d. jai suteikta teise. Apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį prokurorei turėjo būti žinoma nuo šios nutarties paskelbimo dienos, todėl turėjo pakankamai laiko šią nutartį įvertinti.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, išvardinti kaltinamojo akto trūkumai yra esminiai, sudaro kaltinamojo akto pagrindą, negali būti ištaisyti teismo posėdyje, todėl trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą.

Pagal Konstituciją, baudžiamojo proceso įstatymą būtent prokuroras yra atsakingas už baudžiamojo proceso ikiteisminę stadiją. Teismui turėtų būti perduota tik tinkamai parengta byla (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-02-05 nutarimas). Protingumo, teisingumo, sąžiningumo, teisėtumo principai reikalauja, kad prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro. Esant situacijai, kai kaltinamasis aktas yra surašytas pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus, pareikšti kaltinimai kaltinamiesiems yra neaiškūs ir netinkamai suformuluoti, procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis nebūtų pasiekta, nebūtų užtikrintos BPK 22 str. 3 d., 44 str. 7 d. numatytos kaltinamojo teisės.

Esant padarytoms išvadoms aukštesnės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad yra pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nustačius, kad teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui sutrukdė esminiai kaltinamojo akto trūkumai bei ta aplinkybė, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimus, nuosprendis naikintinas Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, baudžiamoji byla perduotina prokurorui.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu buvo nuspręsta kardomąsias priemones G. D. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir asmens dokumento (asmens tapatybės kortelės ir asmens paso) paėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeisti į suėmimą, suimant jį teismo salėje; G. B. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – pakeisti į suėmimą, suimant jį teismo salėje; A. J. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti galioti. Panaikinus minėtą nuosprendį, spręstinas klausimas dėl kardomųjų priemonių taikymo G. D., G. B. ir A. J.. Nuosprendis byloje paskelbtas 2012-08-09, nuo nuosprendžio paskelbimo dienos G. D. ir G. B. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, baudžiamoji byla buvo ilgai nagrinėjama apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, byla nuspręsta grąžinti prokurorui, akivaizdu, kad bylos tyrimas užsitęsė, todėl G. D. ir G. B. kardomoji priemonės suėmimas keistina švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. G. D. kardomoji priemonė suėmimas keistina į kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir asmens dokumento (asmens tapatybės kortelės ir asmens paso) paėmimą. G. B. kardomoji priemonė suėmimas pakeistina į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. A. J. paliktina kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. J. ir nu­teis­to­jo G. B. gynėjo ad­vo­kato Aleksandro Jokūbausko apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti bylą prokurorui.

G. D. kardomąją priemonę suėmimą pakeisti į kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir asmens dokumento (asmens tapatybės kortelės ir asmens paso) paėmimą.

G. B. kardomąją priemonę suėmimą pakeisti į rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

A. J. palikti kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.