Kauno apygardos teismo nutartis

2013-04-08 · Civilinė byla Nr. 2A-217-254/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-08
Bylos Nr.
2A-217-254/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Leonas Jachimavičius (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Žibutė Budžienė
Atsakovas
R. V., R. J.
Ieškovas
Kauno miesto savivaldybės
Kategorijos
  • 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-217-254/2013;Procesinio sprendimo kategorija: 50.11.2.; 99.9.; 121.14., 121.18.; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (pranešėja) ir Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Simonai Neniškytei, dalyvaujant ieškovės atstovei J. R., atsakovams R. V. ir R. J. apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-729-475/2012 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams R. V. ir R. J. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovo R. V. priešieškinį dėl pripažinimo šeimos nariu ir nuomos sutarties sudarymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3-6) ir prašė iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, pažymėtų šifrais 1-1/2,37, 1-2/5,49; 1-3/14,10, adresu (duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Ieškinyje nurodė, kad su atsakovais nėra sudariusi ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, jos atsakovai ieškovei nepateikė net pareikalavus, todėl laiko, jog atsakovai patalpose gyvena be teisinio pagrindo, dėl ko privalo būti iškeldinti.

Atsakovas priešieškiniu (b. l. 49-50) prašė pripažinti jį S. V. šeimos nariu, įpareigoti ieškovę pakeisti gyvenamųjų patalpų, pažymėtų šifrais 1-1/2,37; 1-2/14,10, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, ją sudarant su atsakovu. Nurodė, kad su ginčo buto nuomininke S. V. gyveno, vedė bendrą ūkį, savo lėšomis butą prižiūrėjo ir išlaikė, po nuomininkės mirties toliau rūpinosi butu, mokėjo mokesčius jame gyveno ir gyvena šiuo metu. Nurodo, kad iš karto po S. V. mirties Kauno miesto savivaldybė neprieštaravo dėl jo gyvenimo ginčo bute, tačiau atsakymo į 2011 m. balandžio mėnesį pateiktą prašymą dėl nuomos sutarties sudarymo atsakovas nėra gavęs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 156-161) ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino: pripažino, kad atsakovas R. V. iki pagrindinės nuomininkės S. V. mirties (duomenys neskelbtini) buvo jos šeimos narys ir vedė bendrą ūkį; įpareigojo ieškovę sudaryti su atsakovu gyvenamųjų patalpų, pažymėtų šifrais 1-1/2,37, 1-2/5,49; 1-3/14,10, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Teismas konstatavo, kad rašytinių įrodymų apie tai, jog atsakovo močiutė S. V. buvo ginčo patalpų pagrindinė nuomininkė nėra, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčo patalpose pastaroji gyveno neteisėtai ir kad ieškovė dėl to mirusiajai būtų reiškusi pretenzijas, nors ieškovei ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso nuo 1995-02-07, o S. V. mirė tik (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad atsakovas savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) buvo deklaravęs nuo 1981-12-10, jo motina A. V., vadovaujantis jos santuokos akto išrašu, nuolatinę gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), buvo deklaravusi dar 1969-04-12. Atsakovai ir liudytojai parodė, kad atsakovo motina ginčo bute kartu su savo motina S. V. ir atsakovu gyveno iki mirties (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį, atsakovas mokėjo ir moka mokesčius už elektros energiją, remontavo ginčo patalpas, rūpinosi malkomis patalpų šildymui. Teismas konstatavo, kad šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra, todėl sprendė, kad atsakovas ginčo patalpose nepertraukiamai gyveno nuo gimimo, su buto nuomininkėmis vedė bendrą ūkį, rūpinosi ginčo patalpų priežiūra. Nors rašytinių įrodymų, kad S. V. buvo sudariusi su ieškove ginčo patalpų nuomos sutartį, byloje nebuvo, tačiau iš nustatytų aplinkybių ir nesant tai paneigiančių įrodymų, teismas laikė labiau tikėtina, kad S. V. ginčo patalpose gyveno kaip šių patalpų nuomininkė, turėdama teisinį pagrindą. Bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad atsakovė yra atsakovo sugyventinė, kartu su juo vedanti bendrą ūkį daugiau kaip metus laiko, ką patvirtino atsakovų paaiškinimai ir UAB „City Service“ raštai, atsakovė kaip atsakovo šeimos narys taip pat buvo pripažinta įgijusi teisę gyventi ginčo patalpose.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė (b. l. 168-174) prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė CPK 185 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo LAT aiškinimų dėl pastarųjų teisės normų taikymo. Teismas netinkamai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir padarė neteisingas bei teisės aktams prieštaraujančias išvadas, nes jas pagrindė vien atsakovo ir liudytojų žodiniais paaiškinimais;

2. Teismas pažeidė Butų kodekso, 1964 CK ir šiuo metu galiojančio CK 6.579 straipsnio nuostatas, kuriose imperatyviai nurodyta, jog valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu ir valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu. Kadangi rašytinės nuomos sutarties ir tokio sprendimo nėra, jokie kiti santykiai negali būti laikomi teisėtais. Aplinkybė, kad atsakovas ginčo patalpose gyvena ne vienerius metus, negali būti pripažįstama faktiniais nuomos santykiais, nes tokių nuomos santykių nenumato įstatymas. Be to, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė ne kartą ragino atsakovus pateikti jų teisę gyventi bute patvirtinančius dokumentus arba gera valia išsikraustyti iš patalpų, tačiau jie to nepadarė;

3. Teismas visų pirma turėjo išsiaiškinti, ar atsakovo močiutė R. V. ginčo bute gyveno kaip teisėta nuomininkė, ir tik tada spręsti, ar likę ginčo patalpose asmenys atitinka visas CK 6.588 straipsnio 4 dalies sąlygas. Atsakovas neįrodė ir nepagrindė visų CK 6.588 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sąlygų šeimos nario statusui pagrįsti: byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas išgyveno močiutės nuomojamoje patalpoje ne mažiau kaip vienerius metus bei kartu su ja bendrai tvarkė namų ūkį, kai šių aplinkybių nustatymas yra būtinas;

4. Įpareigodamas sudaryti nuomos sutartį teismas taip pat turėjo spręsti, ar atsakovai atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas, nes prašomos išnuomoti gyvenamosios patalpos priskirtinos socialinio būsto fondui, ir būstas gali būti išnuomojamas tik asmenims, atitinkantiems šias sąlygas. Tačiau byloje nėra dokumentų, jas patvirtinančių;

5. Vien iš byloje esančios 2009-08-31 pažymos apie asmenis deklaravusius gyvenamąją vietą ginčo bute, negalima konstatuoti, kad įrodyta aplinkybė, jog S. V. ir atsakovas gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį ilgiau nei vienerius metus. LAT praktikoje nurodoma, kad dažnai asmens įregistravimo ir jo faktinio gyvenimo vietos gali nesutapti, todėl registracija niekada nebuvo pripažįstama vieninteliu ir pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu asmens gyvenimą konkrečioje vietoje. O šiuo atveju asmens faktinė gyvenamoji vieta laikytina esmine aplinkybe siekiant pripažinimo nuomininko šeimos nariu;

6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas rūpinosi ginčo patalpomis ir jas remontavo, nes byloje tokių duomenų nėra. Net jei tokie įrodymai būtų pateikti, tokiu pagrindu negali būti patvirtintas teisėtas ginčo turto valdymas. Sumokėti komunaliniai mokesčiai taip pat negali būti laikomi nuomos santykių atsiradimo pagrindu, nes tai nepatvirtina teisėto ginčo turto valdymo;

7. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neginčija atsakovės teisės gyventi ginčo patalpose. Byloje pateikti raštai įrodo, kad ieškovė visada atsakovų įsikėlimą į ginčo patalpas laikė savavališku. Be to, teismas pažeidė teismų praktiką, kurioje nurodoma, jog tokio pobūdžio ginčuose ne ieškovė turi įrodinėti atsakovų neteisėtą gyvenimą jai priklausančiame gyvenamajame būste, tačiau ši pareiga tenka atsakovams.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis), todėl ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad jis netinkamai taikė CK 6.588 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl nuomininko pripažinimo šeimos nariu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiais klausimais suformuotos teismų praktikos ir priėmė dėl šios bylos neteisėtą sprendimą. Kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

Pagal CK 6.588 straipsnio 2 dalį pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Apeliantė neginčija, kad ieškovas yra S. V., mirusios (duomenys neskelbtini) vaikaitis, iš jo motinos A. M. I., mirusios (duomenys neskelbtini), pusės (II t., b.l. 76-83). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantė pateikė 1955-05-26 Kauno miesto DŽDT VK sprendimą Nr. 180, išduoti ginčo buto (duomenys neskelbtini) orderį buto nuomininkei S. V.. Taigi, butas šiam asmeniui buvo suteiktas dar iki 1964 m. CK ir Butų kodekso įsigaliojimo, o pagal šiuos aktus gyvenamosios patalpos orderis buvo vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje ir suteikiantis teisę su butą eksploatuojančia organizacija sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Aplinkybė, kad į bylą atsakovas nepateikė S. V. rašytinės nuomos sutarties, neduoda pagrindo paneigti nuomos santykius, kuomet butas buvo perduotas ir ji jame apsigyveno. Valstybinio fondo gyvenamosios patalpos paprastai buvo išnuomojamos neribojant nuomos santykių jokiu terminu, sutarties galiojimas nebuvo siejamas su asmens turtine padėtimi. LR gyventojų registro duomenimis (I t., b.l. 187) nustatyta, kad atsakovo motina ir buto nuomininkė - jo senelė buvo registruotos šiame bute iki pat mirties, o atsakovas įregistruotas sulaukęs 16 m., t.y. nuo 1981-12-10. Atsakovas paaiškino, kad ginčo bute su motina ir senele gyveno nuo gimimo (1965-11-18) ir kitos gyvenamosios vietos niekada neturėjo ir šios aplinkybės nėra paneigtos. 1991-06-30 įsigaliojęs Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pardavimo tvarką nuomininkams, pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn nuomojamas patalpas, tačiau nenustatė pareigos būtinai šias patalpas pirkti (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad asmenys, deklaruoti ginčo patalpose Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka nuomojamų butų nuosavybėn neįgijo, todėl atsakovo senelė S. V. iki mirties buvo ginčo buto nuomininke. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini) yra vieno kambario be patogumų, todėl akivaizdu, kad pagrindinė nuomininkė, jos dukra ir vaikaitis, gyvendami kartu turėjo bendrą ūkį ir tai paliudijo pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai R. N., R. K. (1 t., b.l. 152, 153), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovą priskyrė prie nuomininkės S. V. šeimos narių ir nelaikė jį ginčo patalpas užėmusiu savavališkai (CK 6.588 str. 2 d.).

Apeliantė nurodė, kad teismas nesprendė ar atsakovas atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas, kuomet prašomos išnuomoti gyvenamosios patalpos priskirtinos socialinio būsto fondui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012, buvo suformuota teisminė praktika dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos teisinio statuso ir išaiškinta, kad nuo 2003 m. sausio 1 d., vietoje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pradėjus veikti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui, nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos, išskyrus atvejus, kai nuomininkams, atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus (teisę į savivaldybės socialinį būstą pagal 2003 m. sausio 1 d. Įstatymo redakciją), pateikus prašymą, galėjo būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pastaroji norma negali būti aiškinama taip, jog gyvenamųjų patalpų sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., būtų taikomos Įstatymo nuostatos, kurios reikšmingos sudarant nuomos sutartis nuo 2003 m. sausio 1 d., nes tai prieštarautų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms ir įstatymo negaliojimo atgaline data (tvarka) principui (lot. lex retro non agit)“. Šios išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktais išaiškinimais remiamasi ir vėliau priimtose nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-230/2012). Todėl nuomininkei S. V. pagal orderį buvo išnuomota gyvenamoji patalpa, bet ne socialinis būstas, ji ir liko savivaldybės nuomojama gyvenamąja patalpa. Atsakovas, kaip S. V. šeimos narys, esant jai gyvai, turėjo tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkė, todėl jai mirus įgijo teisę būti pripažintas nuomininku (CK 6.602 str. 2 d.).

Atsakovė R. J. ginčo patalpose gyvena atsakovo R. V. sugyventinės statuse. Ieškovė prie ieškinio pateikė 2009-09-29 ginčo gyvenamųjų patalpų apžiūros aktą Nr. MK-126, kuriame yra konstatuota, kad bute gyvena abu atsakovai. Šie faktai patvirtinti ir vėlesniuose patikrinimo aktuose. Atsakovė R. J. paaiškino, kad su atsakovu gyvena kartu bendrai jau keturi metai. CK 6.588 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininko sugyventinis priskiriamas prie nuomininko šeimos narių, tačiau tam jis turi įrodyti, kad su pagrindiniu nuomininku įstatyme reikalaujamą laiką gyveno ginčo bute, buvo jo sugyventiniu, turėjo ir tvarkė bendrą ūkį (CK 6.588 straipsnio 4 dalis). Kolegija sprendžia, kad esant byloje nustatytoms sąlygoms priskirti R. J. prie atsakovo šeimos narių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovės ieškinį dėl šios atsakovės iškeldinimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1. p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Žibutė BudžienėDalė BurdulienėLeonas Jachimavičius