- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-10
- Bylos Nr.
- 1A-17/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- E. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. ir jo gynėjo Kęstučio Stungio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 2 ir 8 p. laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d.
Iš E. K. priteista 92,70 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. balandžio 22 d., apie 12 val. 45 min., viešoje vietoje, prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, prasilenkdamas su prieš jį ateinančiu V. G., laikydamas jį asocialiu asmeniu, užsipuolė pavadindamas nukentėjusįjį valkata, pastūmė, nukentėjusysis dėl senyvo amžiaus ir neįgalumo būdamas bejėgiškos būklės, pargriuvo ant žemės. Pargriuvusį nukentėjusįjį E. K. spardė kojomis į galvą, krūtinę, kojas ir kitas kūno vietas, padarydamas jam įvairius sužalojimus. Nukentėjusiajam dėl krūtinės ląstos ir pilvo sumušimo, V-VII šonkaulių lūžių, kepenų plyšimų bei vidinio nukraujavimo mirus, E. K. tyčia iš chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškoje būklėje buvusį V. G..
Šalies argumentai
Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes nepadarė nusikaltimo, dėl kurio yra nuteistas. Apelianto nuomone, bylos tyrimas atliktas neišsamiai, paviršutiniškai ir neobjektyviai. Kaltinimas paremtas tik vienos liudytojos parodymais, kurie prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Be to, ši liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi. Teismas padarė neteisingas išvadas dėl apelianto domėjimosi politine filosofija bei visuomeniniais viešais santykiais, susijusiais su totalitariniais režimais. Tai, kad jis domėjosi šiais dalykais, visiškai nerodo jo pritarimo jiems. Keletas piešinių, rastų jo kompiuteryje, taip pat nepatvirtina jo kaltės. Ikiteisminio tyrimo metu atliktas asmens atpažinimas iš vaizdo įrašo, yra neteisėtas ir jo kaltės nepatvirtina. Jis niekada neturėjo ir neturi tokios aprangos, kurią nurodė I. S.. Šią aplinkybę patvirtino byloje apklausti kiti liudytojai. Be to, apelianto parodymai nepagrįstai nepatikrinti poligrafu. Jis nebuvo supažindintas su visa bylos medžiaga ir taip pažeista teisė į gynybą.
Nuteistojo E. K. gynėjas K. Stungys apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir jo ginamąjį išteisinti. Teismas pažeidė BPK 20 str., 44 str. 5, 6 d. ir 301 str. 1 d. reikalavimus. Skundžiamas nuosprendis grindžiamas prieštaringais ir nenuosekliais liudytojų I.S. bei R. R. parodymais, abejotinomis (tik tikėtinomis) teismo medicinos specialisto išvadomis bei prielaida, jog nusikaltimo motyvas - fašistinė ideologija.
Gynėjas, cituodamas liudytojos I. S. parodymus, teigia, kad jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir gauti pažeidžiant BPK reikalavimus. Apelianto nuomone, šios liudytojos nurodyti nuteistojo ir nukentėjusiojo apibūdinimai („nepažįstamas“-„pažįstamas“, „matė prie parduotuvės“-„matė parduotuvėje“, „nuolatinis pirkėjas“-„iš jos nieko nepirko“) yra paneigiantys vienas kitą ir nepatvirtina jo ginamojo kaltės.
Šios liudytojos apibūdintos aprangos, kurią dėvėjo asmuo, sumušęs nukentėjusįjį, jo ginamasis niekada neturėjo. I. S. apibūdinti drabužiai kratos metu pas nuteistąjį nesurasti. Be to, ši liudytoja nenuosekliai ir prieštaringai nurodė aplinkybes apie konflikto pradžią, smurtinių smūgių sudavimo eiliškumą ir nukentėjusiojo sužalojimo vietą. Šie prieštaravimai liko nepašalinti, tiksli nukentėjusiojo sužalojimo vieta nenustatyta. Be to, teismas pažeidė BPK 301 str. 1 d. reikalavimus, nes skundžiamame nuosprendyje yra nurodyti visai kitokie paminėtos liudytojos parodymai nei yra užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokole. Gynėjo nuomone, liudytojos I. S. parodymai yra išgalvoti, nes juose nurodytos aplinkybės prieštarauja liudytojų R. R., I. D., J. Ž. nurodytoms aplinkybėms bei teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotiems duomenims apie suduotų smūgių skaičių, nukentėjusiojo padėtį suduodant smūgius, sužalojimus suduodant smūgius koja, apauta batu, ir smūgių sudavimą nukentėjusiajam į galvą.
Gynėjas cituodamas liudytojo R. R. parodymus teigia, kad jie taip pat prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotiems duomenims. Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad liudytojų R. R. ir I. S. parodymai yra tarpusavyje sutampantys. Apelianto nuomone, teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.
Ikiteisminio tyrimo metu procesiniai veiksmai (liudytojos I. S. apklausa, jos parodymų patikrinimas vietoje ir asmens atpažinimas) atlikti pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl šie duomenys negali būti pripažinti įrodymais, patvirtinančiais E. K. kaltę. Teismas neteisingai nurodo skaičių asmenų, parodytų atpažinti liudytojai I. S..
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu pažeisti BPK 183 ir 191 str. reikalavimai, nes dar iki apklausų ir asmens atpažinimo liudytojai I. S. buvo parodyti vaizdo įrašai. Šių įrašų byloje nėra, o pats atpažinimo veiksmas neužfiksuotas pagal BPK reikalavimus. Tokiu būdu, pažeisti BPK 1 str. 1 d., 2 str., 20 str. 1 d., 44 str. 5, 6 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 str. 1, 2 d. nuostatos.
Nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymo motyvas grindžiamas tik prielaida. Teismas, vartodamas tokias sąvokas kaip „fašistinė ideologija“ ir „nusikalstama fašistinė ideologija“, nenurodė būtent kokie šios ideologijos dalykai galėjo įtakoti nuteistojo elgesį prieš nukentėjusįjį. Gynėjas mano, teismas pažeidė BPK 241-242, 271-279, 301 str. nuostatas. Be to, nustatyti šių sąvokų „nusikalstamos fašistinės ideologijos“ sampratą, atributikos, rastos pas nuteistąjį, priklausomumą šiai ideologijai ir jos nusikalstamą poveikį E. K., sąlygojusį pastarojo nusikalstamus veiksmus, teismas galėjo tik vadovaudamasis BPK 205, 208 str. reikalavimais.
Nepakantumo asocialiems asmenims priskyrimas tik fašistinei ideologijai yra klaidingas. Pagarba darbui ir nepakantumas asocialiems asmenims, vengiantiems darbo, būdingas bet kuriai visuomenei, organizacijai ar normaliai mastančiam asmeniui. Todėl gynėjas mano, kad asmens, sumušusio nukentėjusįjį, veiksmai yra aiškiai nenormalūs, reikalaujantys psichologo įvertinimo. Nukentėjusiojo senyvas amžius ir ramentai, kuriais jis naudojosi, vienareikšmiškai rodė jo neįgalumą. Todėl reikalauti, kad toks žmogus dirbtų kokį nors darbą, yra nenormalus reikalavimas. Nusenusį neįgalų asmenį priskirti asocialių asmenų grupei yra neteisinga, nes tokie žmonės dėl amžiaus ir fizinės negalios negali darbu užsidirbti pragyvenimui. Gynėjas teigia, kad nukentėjusysis turėjo visus požymius, rodančius jo neįgalumą ir iššaukiančius užuojautą, o ne neapykantą. Nei viena ideologija nesmerkia tokių žmonių elgetavimo, kurį sąlygoja fizinis neįgalumas, ir bet kuri ideologija pripažįsta negalią bei nesmerkia pagalbos neįgaliesiems. Smerkti nukentėjusįjį, juo piktintis, sumušti, sulaužyti ramentus nebuvo jokio ideologinio ar kitokio pagrindo. Todėl teigti, kad nukentėjusiojo asocialumas ir fašistinė ideologija buvo E. K. nusikalstamos veikos motyvai, nėra jokio pagrindo. Be to, nuosprendžio motyvavimas, jog nusikalstama veika, numatyta BK 129 str. 2 d. 2, 8 p., padaryta dėl žmogaus įsitikinimų, net jei tokie būtų nustatyti psichologų ekspertų ar specialistų, pažeistų Konvencijos 10 str., Konstitucijos 25 str. ir BPK 20 str. nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundai tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad E. K. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškoje būklėje dėl senatvės ir neįgalumo esantį V. G..
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinių skundų argumentai pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nuteistojo kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, įrodymų vertinimo, jų gavimo teistumo ir patikimumo nepaneigia.
Apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama liudytojos I. S. parodymų analizei, nurodant, apeliantų nuomone, esminius prieštaravimus šios liudytojos parodymuose.
Su tokiu paminėtos liudytojos parodymų vertinimu sutikti negalima.
Vertinant liudytojos I. S. parodymų nuoseklumą, o tuo pačiu ir patikimumą, kolegija pirmiausia pažymi, kad ši liudytoja neturi jokio pagrindo apkalbėti, o tuo pačiu, ir apkaltinti labai sunkaus nusikaltimo padarymu jai asmeniškai nepažįstamą žmogų. Tokių įtikinamų priežasčių apkalbėti nuteistąjį nenurodo ir apeliantai.
E. K. skunde esantys teiginiai – esą I. S. yra ,,akivaizdžiai suinteresuota duoti kaltinamajai pusei naudingus parodymus tam, kad pati nebūtų apkaltinta dėl savo veiksmų, kai matė nusikaltimą ir dėl veiksmų po nusikaltimo“ yra deklaratyvus, stokojantis ne tik teisinės minties, bet ir logikos.
Akivaizdu, kad asmuo, matęs nusikaltimo padarymą ir atlikęs pilietinę pareigą (apie tai pranešęs atitinkamoms instancijoms) negali turėti jokio pagrindo manyti, kad bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip persekiojamas.
Taip pat byloje neabejotinai nustatyta, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje laiku ir aplinkybėmis buvo nužudytas tik vienas žmogus, t. y. V. G. ir kad šio asmens nužudymo aplinkybes matė liudytojai I. S. bei R. R., kurio taip pat negalima įtarti noru iškraipyti įvykio aplinkybes ar duoti nepalankius nuteistajam parodymus. Kad paminėti liudytojai matė reikšmingas bylai aplinkybes vienareikšmiškai patvirtina iš bendrosios pagalbos centro ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties gauti duomenys (t. 1, b. l. 71-73, 75 , 81-83). Kitaip paaiškinti pačio skambinimo į paminėtas įstaigas fakto paprasčiausiai neįmanoma. Taigi, nustačius, kad liudytojai I.S. ir R. R. iš skirtingų vietų matė patį V. G. nužudymo faktą, galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantai, šių liudytojų parodymai, nėra išgalvoti. Kita vertus, tam tikri prieštaravimai liudytojos I. S. parodymuose ir tiek juos vertinant atskirai, tiek lyginant su R. R. parodymais, dėl E. K. lankymosi parduotuvėje skaičiaus, jo apsirengimo, konflikto pradžios, V. G. sužalojimo vietos, mechanizmo, suduotų smūgių skaičiaus, iš tiesų egzistuoja. Tačiau, įvertinus laiko tarpą, praėjusį nuo įvykio iki liudytojų apklausos, atstumus ir vietas, iš kurių I. S. ir R. R. matė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei tai, kad R. R. smurtavusio asmens veiksmus matė ne nuo jų pradžios, tie prieštaravimai yra gyvenimiški ir logiškai paaiškinami. Todėl tokių neesminių prieštaravimų buvimas I. S. parodymuose dar nedaro jų nepatikimais.
Pažymėtina ir tai, kad I. S. apeliacinės instancijos teisme pati pripažino, jog dėl laiko tarpo praėjusio nuo įvykio, ji tiksliai nebegali prisiminti atskirų nusikaltimo padarymo detalių. Tačiau ir šios apklausos metu ji kategoriškai patvirtino, kad V. G. nužudė E. K..
Kolegijos nuomone, būtent identiškas stebėtų nusikaltimo padarymo aplinkybių atpasakojimas nevienkartinėse ir laiko atžvilgiu skirtingose apklausose ar užfiksuotas kituose procesiniuose dokumentuose, leistų pagrįstai manyti, kad liudytojos I. S. parodymai, kaip atskiras įrodymų šaltinis, nėra savarankiški, o tuo pačiu patikimi.
Aptardama nuteistojo gynėjo skunde įvardijamus konkrečius prieštaravimus I. S. parodymuose, kolegija pažymi, kad dalis šių tariamų prieštaravimų yra arba išgalvoti arba tokiais gali būti laikomi, suteikiant šios liudytojos atskiriems žodžiams ar jų junginiams norimą ir dažniausiai iškreiptą prasmę arba nelaikytini esminiais.
Žemesnės instancijos teismas
I. S. niekada nedavė parodymų, kad asmeniškai ir seniai pažįsta E. K.. Tokie parodymai nėra užfiksuoti ir 2009 m. kovo 9 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 113-114). I. S. visą laiką tvirtino, kad neįgalų senuką nužudė asmuo, kurį ji anksčiau matydavo parduotuvėje ar prie jos ir kurį galėtų atpažinti.
Atskiro aptarimo nereikalauja ir nuteistojo gynėjo skunde išdėstyti samprotavimai, kad pirkėjas gali būti laikomas nuolatiniu tik tuo atveju, jei jis apsiperka viename skyriuje (šiuo atveju – mėsos).
Iš liudytojos I. S. parodymų seka, kad E. K. ji matydavo parduotuvėje ir prie jos. Taigi, šioje dalyje jokių prieštaravimų liudytojos parodymuose nėra. Analogiškai vertintini ir I. S. parodymai dėl to kiek kartų ji matė E. K. (ne vieną kartą, ne kartą, iki 10 kartų). Kokie akivaizdūs prieštaravimai yra I. S. parodymuose, užfiksuotose apklausos protokoluose ir asmenų parodymo atpažinti protokole (t. 1, b. l. 116-118), gynėjas nenurodo. Galima spėti, kad nuteistojo gynėjas apeliuoja į skirtingą E. K. aprangą asmens parodymo atpažinti metu ir jo aprangą nusikaltimo padarymo metu. Iš tiesų, ši apranga yra skirtinga. Tačiau tai neturi nieko bendro su I. S. parodymais dėl E. K. aprangos nusikaltimo padarymo metu. Iš tiesų, vienoje apklausoje I. S. tvirtino, jos anksčiau E. K. matydavo apsirengusį taip, kaip jis vilkėjo nusikaltimo padarymo metu (t. 1, b. l. 104-106), o teisme nurodė, kad jį parduotuvėje matydavo ir su sportine apranga bei kareiviškais batais (t. 2, b. l. 139). Šis prieštaravimas nelaikytinas esminiu, o juo labiau darančiu I. S. parodymus nepatikimais, nes ji E. K. atpažino ne pagal jo apsirengimą, bet pagal veido bruožus.
Tai, kad praėjus beveik dvejiems metams nuo nusikaltimo padarymo bei E. K. sulaikymo pas nuteistąjį kratos metu nebuvo rasti rūbai, kuriuos jis vilkėjo nusikaltimo padarymo metu, nereiškia, kad tokių rūbų jis iš viso neturėjo. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu teisingai įvertino liudytojų S. D., Z. M., V. K. parodymus ir pagrįstai bei motyvuotai šioje dalyje juos atmetė.
Remiantis analogiškais motyvais kolegija daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų V. J. ir J.J. K. parodymai, kad kartais jų matytas E. K. nevilkėjo juodo palto ir nenešiojo balto šaliko, taip pat nereiškia, kad tokių rūbų jis neturėjo ir jų nedėvėjo. Šių liudytojų parodymų informacinę vertę aiškiai parodo jų atkaklus noras įtikinti kolegiją, kad visame mikrorajone, kuriame jie gyvena, tik vienas žmogus vilki ilgą juodos spalvos paltą.
Kolegija nesureikšmina tam tikrų netikslumų I. S. parodymuose dėl V. G. atžvilgiu pavartoto smurto eiliškumo (pirma pastūmė ir pargriovė ar sudavė smūgius, ir tik po jų pastarasis nugriuvo). Kolegija dar kartą atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad pastaruosius parodymus pirmosios instancijos teisme I. S. davė praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo įvykio.
Be to, gynėjo apeliaciniame skunde nutylima, kad atsakydama į kolegijos pirmininko klausimus I. S. iš esmės patvirtino, jog jos pirminiai parodymai apie smurtinių veiksmų eiliškumą yra teisingi, nes ji duodama parodymus sakė viską ką prisiminė ir matė (t. 2, b. l. 139). Tai, kad nukentėjusysis pirmiausia buvo pastumtas ir tokiu būdu pargriautas bei po to spardomas ir mušamas, I. S. patvirtino apeliacinės instancijos teisme. Taigi, jokių esminių prieštaravimų dėl jau paminėtos aplinkybės liudytojos parodymuose nėra.
Analogiškai vertintini gynėjo apeliaciniame skunde minimi prieštaravimai liudytojos parodymuose (reiktų suprasti dėl to ar kaltininkas pavadino nukentėjusįjį ,,bomžu“ ir po to pradėjo smurtauti ar tokio žodžio nepasakė). Apeliantas ir šį kartą nutyli, kad toje pačioje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją I. S. patvirtino, kad ,,ankstesnėse apklausose nurodžiau tikslesnes aplinkybes, kurias tuo metu prisiminiau, nes buvau apklausiama iš karto po įvykio“ (t. 1, b. l. 113-114). Analogiškai paminėtų netikslumų atsiradimo aplinkybes I. S. paaiškino pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 139, 235).
Tačiau nuteistojo gynėjas teisingai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas liudytojos I. S. parodymus pirmosios instancijos teismas padarė klaidą. Iš tiesų, paminėta liudytoja pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistasis V. G. sudavė 15-20 kartų, o ne 11 smūgių, kaip teigiama nuosprendyje. Ši klaida BPK 369 str. 3 d. prasme nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Todėl ji taisytina, nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. nustatant, kad pirmosios instancijos teisme liudytoja I. S. parodė, jog E. K. nukentėjusiajam rankomis ir kojomis sudavė apie 15-20 kartų.
Negalima sutikti ir su apeliantų teiginiais, kad I. S. parodymai dėl V. G. nužudymo vietos yra prieštaringi.
Pirmojoje I. S. apklausoje (t. 1, b. l. 104-106) nėra pakankamai tiksliai įvardijama įvykio vieta. Iš šios apklausos seka tik tai, kad V. G. buvo mušamas netoli parduotuvės prie pėsčiųjų takelio, šalia buvusio medžio (į šį medį buvo sulaužytas ramentas).
Ikiteisminio tyrimo teisėjui I. S. nurodė, kad senukas buvo mušamas virš laiptelių, netoli nuo tos vietos, kurioje sunkvežimiai iškrauna prekes. Įvykį ji stebėjo maždaug iš 7-10 metrų atstumo (t. 1, b. l. 114).
Iš I. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 1, b. l. 119-120) matyti, kad ši liudytoja įvykį stebėjo maždaug iš 15 metrų atstumo, kurį, skirtingai nuo įsivaizduojamo atstumo apklausų metu, ji įvykio vietoje galėjo tiksliau įvertinti.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotolentelių prie šio protokolo (t. 1, b. l. 7-11) seka, kad atstumas nuo laiptelių iki dvikamienio medžio yra 10 metrų. 2 metrų atstumu nuo medžio link laiptelių ir apie medį rasti išgulėtos žolės ir avalynės pėdsakai. Įvertinus šiuos objektyvius duomenis ir I. S. bei R. R. parodymus, galima daryti išvadą, kad V. G. gulėjo ir buvo mušamas maždaug 8 metrų atstumu nuo laiptelių viršutinės pakopos. Taigi, I. S., nurodydama 5 metrų atstumą nuo laiptų pradžios iki V. G. nugriuvimo vietos, suklydo maždaug 3 metrais. Toks suklydimas, įvertinus dvejų metų laiką, praėjusį nuo įvykio iki parodymų patikrinimo vietoje procesinio veiksmo atlikimo ir atskiro žmogaus gebėjimus vizualiai įvertinti atstumą, yra objektyviai paaiškinamas.
Pažymėtina, kad I. S. niekada nedavė parodymų, jog V. G. buvo mušamas prie laiptelių ir nugriuvo iš karto prie jų. Tokie jos parodymai nėra užfiksuoti ir parodymų patikrinimo vietoje protokole. Todėl prie fotolentelės 2-os nuotraukos esantis tyrėjos paaiškinamasis prierašas, kuris prieštarauja pačio protokolo turiniui, neturi jokios įrodomosios vertės. Jis tik leidžia susidaryti atitinkamą nuomonę apie tyrėjos profesionalumą, kurį papildomai vaizdžiai iliustruoja reikšmingų bylai duomenų (atstumo) fiksavimas nužudymo byloje žingsniais. Bet kokiu atveju, nurodyti netikslumai ir paminėtų prierašų neatitikimas liudytojos parodymams nėra ta aplinkybė, kuri įgalintų teigti, kad byloje nėra nustatyta V. G. nužudymo vieta, o dėl šios aplinkybės duoti I. S. parodymai yra nepatikimi ar išgalvoti.
Iš paminėto parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir 3-os fotonuotraukos matyti, kad V. G. nukrito ant žolės netoli medžio. Šie parodymai neprieštarauja įvykio vietos duomenims ir liudytojų R. R., I. D., J. Ž. parodymams.
Apeliuodamas į I. S. parodymų neatitikimą teismo medicinos specialisto išvadai, gynėjas akcentuoja trauminių poveikių skaičių, jų padarymo mechanizmą ir nukentėjusiojo padėtį sužalojimų padarymo metu. Iš tiesų, I. S. nėra iki galo nuosekli, nurodydama trauminių poveikių skaičių. Pirmoje apklausoje (t. 1, b. l. 104-106) ji teigė, kad V. G. buvo suduotas smūgis koja į šonkaulius ir ne mažiau 5 smūgiai koja į galvą. Ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 113-114) ji nurodė 10-15, o pirmosios instancijos teisme – 15-20 smūgių. Apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 237) ši liudytoja teigė, kad V. G. buvo suduoti mažiausiai 7-8, o daugiausiai 15-17 smūgiai.
Žemesnės instancijos teismas
Iš teismo medicinos specialistės išvados (t. 1, b. l. 48-55) ir jos paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme seka, kad V. G. į krūtinės sritį galėjo būti suduoti daugiausiai 7 smūgiai. Tokiu būdu I. S. pirmoje apklausoje, kuri buvo atliekama praėjus kelioms savaitėms po įvykio, ir apeliacinės instancijos teisme nurodė iš esmės panašų trauminių poveikių skaičių, kuris yra užfiksuotas specialistės išvadoje ir paaiškinime. Panašų trauminių poveikių skaičių (iki 10 ir nuo 5 iki 15) pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nurodė ir liudytojas R. R. (t. 2, b. l. 135-136, 205-207).
Iš jau aptartų I. S. parodymų matyti, kad E. K. nukentėjusįjį mušė rankomis ir spardė. Tai neprieštarauja teismo medicinos specialistės išvadai ir jos paaiškinimams dėl galimybės nustatyti žalojančio daikto požymius.
Kolegija pažymi, kad smurtinių nusikaltimų baudžiamosiose bylose liudytojai, nukentėjusieji, o neretai ir patys kaltininkai negali nurodyti tikslaus trauminių poveikių skaičiaus, nes tokiose išskirtinėse situacijose paprastai dėmesys koncentruojamas į patį smurtą, smurtaujantį asmenį ar nukentėjusįjį, o ne į suduotų smūgių skaičių ar tikslią smūgių sudavimo vietą (pavyzdžiui šoną, krūtinę, galvą), ar nukentėjusiojo padėtį (gulėjo ant nugaros ar ant šono). Todėl, vertinant patikimumo aspektu I. S. ir R. R. parodymus, šių aplinkybių negalima sureikšminti. Byloje yra nustatyti visi nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai. Priežastinis ryšys tarp E. K. atliktų veiksmų ir atsiradusių padarinių yra akivaizdus. Todėl teigti, kad byloje ,,lieka neaiški objektyvioji nusikaltimo sudėtis“, nėra jokio pagrindo.
Byloje nustatyta, kad R. R. nusikaltimo padarymo aplinkybes matė ne nuo pradžios ir iš kitos vietos bei atstumo nei I. S.. Todėl tam tikri skirtumai jo ir I. S. parodymuose dėl jau paminėtų aplinkybių, o taip pat dėl sulaužytų ramentų skaičiaus ir sulaužymo būdo yra neišvengiami.
Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad esminėse detalėse liudytojų I.S. ir R. R. parodymai nesiskiria.
Kolegijos nuomone, byloje neabejotinai nustatyta, kad I. S. kartu su policijos darbuotojais peržiūrinėjo parduotuvės vaizdo įrašus. Šioje dalyje paminėtos liudytojos ir liudytojų G. V. bei O.M. parodymai sutampa. Tačiau byloje nėra nustatyta, ar iš šių videoįrašų I. S. atpažino E. K.. Pastaroji šią aplinkybę patvirtino, nors liudytojai G. V. ir O. M. teigia priešingai. Kolegija daro išvadą, kad I.S. ne vieną kartą dalyvaudama su įtariamojo identifikavimu susijusiose procedūrose, šiuo atveju sąžiningai klysta. Tokią išvadą kolegija grindžia jau paminėtų liudytojų parodymais, iš kurių seka, kad įtariamojo nustatymo iš vaizdo įrašų atveju, tokį svarbų nusikaltimo tyrimui įrašą jie neabejotinai būtų paėmę, tai įformindami poėmio protokolu. Bet kokiu atveju, paminėtų video įrašų peržiūra negalėjo I. S. suformuoti kitokio įtariamojo įvaizdžio, kadangi šis įvaizdis liudytojos sąmonėje (kaip nuolatinio parduotuvės pirkėjo) jau buvo susiformavęs. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė, atskleisdamas jos reikšmę ir atmesdamas atpažinimo klaidos galimybę.
Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra nurodyta kokiu būdu parduotuvės videoįrašų peržiūra galėjo įtakoti I. S. parodymų patikrinimo vietoje rezultatus ir kodėl šio procesinio veiksmo, o taip pat liudytojos apklausų metu užfiksuoti duomenys, neteko pažintinės reikšmės. Todėl atsakyti į šiuos skundo argumentus nėra galimybės.
Priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, skundžiamame nuosprendyje nėra remiamasi prie bylos nepridėtais video įrašais, kaip E. K. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Todėl konstatuoti BPK 20 str. nuostatų pažeidimą nėra pagrindo. Gynėjo nuoroda į BPK 209 str. 1, 4 d. pažeidimą yra netinkama, nes ši BPK norma reglamentuoja ekspertizės skyrimo tvarką.
Neatitinka tikrovės ir apelianto teiginys, kad video įrašai buvo vertinami išimtinai liudytojo R. R. parodymų pagrindu. Byloje nustatyta, kad video įrašus peržiūrinėjo tiek R. R., tiek I. S., bandydami pagal jų matyto asmens požymius atpažinti nusikaltimą padariusį asmenį.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip pageidauja apeliantas E. K., nereiškia, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą ir nešališką teismą.
Tačiau nuteistojo gynėjas yra teisus, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas I. S. parodymus dėl parodytų atpažinti asmenų skaičiaus. I. S. teisme nedavė parodymų, kad jai buvo parodyti atpažinti 4 asmenys. Todėl ši klaida taisytina, nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginį, kad „jai buvo parodyti 4 gyvi vyrai ir iš jų ji vėlgi atpažino asmenį, kuris užpuolė seną elgetą ir jį primušė“.
Įvertinusi tai, kad I.S. E.K. atpažino kaip nuolatinį parduotuvės pirkėją (šią aplinkybę, t. y. dažno lankymosi parduotuvėje faktą, pripažįsta ir nuteistasis), nebėra prasmės detaliau aptarinėti specialisto profesoriaus V. Justickio išvados, pateiktos gynybos iniciatyva apeliacinės instancijos teismui, teiginių dėl palyginimui pateikiamų vaizdų skaičiaus, atsitiktinumo lygio indekso, nuotraukų ryškumo, jų patalpinimo vietos, latentinio liudytojo mokymosi efekto, prestižinio ,,vienintelio liudytojo“ statuso.
Pažymėtina tik tai, kad specialisto teiginiai apie mažiausią palyginimui pateikiamų vaizdinių skaičių (ne mažiau 19) gali būti reikšmingi rengiant moksliniais tyrimais parengtas rekomendacijas įstatymų leidėjui dėl BPK normų, reglamentuojančių atpažinimo procedūras, ydingumo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai atskirus procesinius veiksmus privalo atlikti laikydamiesi galiojančių baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Asmens atpažinimo metu galiojusio ir šiuo metu galiojančio BPK 192 str. 2 d. nurodyta, kad parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau trys. Toks skaičius asmenų (įskaitant E. K.) ir buvo parodytas I. S. (t. 1, b. l. 116-118). Parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas metu atpažįstančiajai buvo pateiktos 4 fotonuotraukos. Toks reikalavimas įtvirtintas BPK 192 str. 5 d.
Iš fotolentelės prie atpažinimo iš fotonuotraukų protokolo matyti, kad visose 4 fotonuotraukose esančių asmenų veido bruožai yra pakankamai aiškūs, nors šių nuotraukų apšvietimo kokybė skiriasi. Tačiau ši aplinkybė ir tai, kad E. K. fotonuotrauka yra patalpinta pirmoje lentelės vietoje, įvertinus tai, kad I. S. nuteistąjį jau buvo įsidėmėjusi kaip nuolatinį pirkėją, dar neduoda pagrindo manyti, jog, šiuo atveju, realiai egzistavo atsitiktinio atspėjimo galimybė.
Kolegija pažymi, kad specialistas, aptardamas „latentinio liudytojo mokymosi efektą“, neteisingai interpretuoja bylos duomenis. Byloje nustatyta, kad atpažinimas iš fotonuotraukų buvo atliekamas praėjus beveik dvejiems metams nuo video įrašų peržiūros. Priešingai nei teigia specialistas, liudytojai G. V. ir O. M. paneigė, kad I. S. iš video įrašų atpažino nusikaltimą padariusį asmenį. Taigi, jokio ,,pritarimo“ iš tyrėjų ji negalėjo gauti. Pažymėtina ir tai, kad iš I. S. elgesio ir atviro emocijų proveržio (nesutramdomų ašarų) ją apklausiant apeliacinės instancijos teisme, seka, kad ,,vienintelės liudytojos“ prestižinis statusas jai labiau sukėlė diskomfortą, o ne pasitenkinimo jausmą ir savo reikšmės pajutimą.
I. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad E. K. įsidėmėjo kaip nuolatinį parduotuvės pirkėją. Didesnis ar mažesnis sugebėjimas įsiminti ne vieną kartą matyto žmogaus veido bruožus yra būdingas visiems normalios psichikos žmonėms, netgi neturintiems išskirtinių sugebėjimų įsiminti veidus. Tokios išvados padarymui specialios žinios teismo psichologijos srityje nereikalingos.
BPK 20 str. 2 d. nurodyta, kad byloje gautų duomenų pripažinimą įrodymais klausimą kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Šiuo atveju pažymėtina, kad specialisto išvadoje esantys teiginiai apie atpažinimų metu gautų duomenų nepripažinimą patikimais įrodymais, aiškiai viršija specialisto kompetencijos ribas.
Tas pats pasakytina ir apie specialisto išvados dalį, liečiančią nusikalstamų veiksmų juridinį įvertinimą pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. Akivaizdu, kad, šiuo atveju, specialistas painioja chuliganizmo, kuris 2000 m. BK įvardijamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.), ir chuliganiškų paskatų, kurios yra nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 8 p., sudėties požymis, sąvokas. Paminėtas požymis (chuliganiškos paskatos) yra nusikaltimą padariusio asmens motyvas, nulėmęs jo pasiryžimą nusikalsti. Šis motyvas nebūtinai turi sutapti su viešosios tvarkos pažeidimu, gausios pasipiktinusios auditorijos, kuriai būtų demonstruojama nepagarba visuomenės normoms, buvimu. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-602/2001, Nr. 2K-24/2008).
Todėl šių argumentų pagrindu kolegija atmeta specialisto išvados rezoliucinės dalies 3, 4-1, 4-2, 4-3 punktuose suformuluotas išvadas, kaip neatitinkančias teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų arba aiškiai viršijančias specialisto kompetencijos ribas.
Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduos nėra išplėtotas liudytojos I. S. parodymų patikrinimo vietoje gautų duomenų vertinimas. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismui pateikto specialisto V. Mitunevičiaus įvykio vietos apžiūros ir tyrimo protokolo (t. 3, b. l. 19-23) seka, kad apeliantai abejoja galimybe iš I. S. buvimo vietos matyti nusikaltimo padarymo aplinkybes bei atpažinti nusikaltimą padariusį asmenį. Todėl kolegija privalo aptarti šiame protokole užfiksuotus duomenis, juos palyginant su kolegijos iniciatyva paskirto ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikto eksperimento (t. 3, b. l. 63-86) rezultatais, bei nuspręsti kurie duomenys, gauti paminėtų procesinių veiksmų atlikimo metu, yra labiau patikimi ir turi didesnę informacinę vertę.
Kolegija nekvestionuoja nuteistojo gynėjo teisės savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis. Tačiau ši teisė neturi prieštarauti BPK 1 str. įtvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Šią baudžiamojo proceso paskirtį turi padėti įgyvendinti visi šio proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistojo gynėjas.
Apeliacinės instancijos teismui tik didelių pastangų dėka pavyko surasti savo gyvenamąją vietą bei darbą pakeitusią liudytoją I. S.. Jos apklausos 2010 m. balandžio 8 d. metu kolegijai ir kitiems proceso dalyviams (išskyrus nuteistąjį ir jo gynėją) pagrindo abejoti šios liudytojos galimybe matyti nusikaltimo padarymo aplinkybes nebuvo. Nuteistojo gynėjas, jau turėdamas paminėto specialisto V. Mitunevičiaus protokolą ir jame suformuluotas išvadas, klausimų dėl tokios svarbios gynybai, kaltinimui ir tuo pačiu teisingumo įgyvendinimui aplinkybės paminėtai liudytojai neuždavė. Pažymėtina ir tai, kad specialisto V. Mitunevičiaus išvada (protokolas surašytas 2009 m. lapkričio 2 d.) apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta tik 2010 m. balandžio 22 d. posėdžio metu, kai kolegija nebeturėjo galimybės iškviesti į posėdį į (duomenys neskelbtini) išvykusios liudytojos, juo labiau, kad tokia papildoma apklausa jai eilinį kartą būtų sukėlusi stresą.
Todėl, siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl liudytojos I. S. parodymų patikrinimo vietoje gautų ir specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje užfiksuotų duomenų patikimumo, kolegija paskyrė byloje eksperimentą. Šio eksperimento metu (t. 3, b. l. 63-86) du skirtingi, panašaus kaip I.S. ūgio asmenys patvirtino, kad stovint įvairiose laiptų aikštelėse („rampos“) vietose visais atvejais yra galimybė matyti vietą, kurioje, pagal I. S., susitiko V. G. ir E. K. ir vietą, kurioje nuteistasis pastūmė nukentėjusįjį, o atskirais atvejais (3-io bandymo rezultatai) ir medį, į kurį buvo sulaužytas ramentas.
Kolegija daro išvadą, kad netiksli vieta, kurioje eksperimentą atlikę asmenys paguldė manekeną, bendrų eksperimento rezultatų neįtakoja. Eksperimento teisėtumo ginčijimas, apeliuojant į tariamus BPK 226, 287 ir 324 str. pažeidimus, yra nepagrįstas. Jis tik parodo, kad nuteistojo gynėjas nesuvokia ir todėl neskiria teritorinio bylų teismingumo nuo apeliacinės instancijos teismo įpareigojimo, duoto ikiteisminio tyrimo teisėjui ar prokurorui.
Kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje užfiksuotų duomenų teisingumu, nes šie duomenys iš esmės sutampa su jau paminėto eksperimento metu atliktų atskirų bandymų (1-ieji bandymai) rezultatais. Tačiau visiškai akivaizdu, kad kiekvienas žmogus, tarp jų ir I. S., matydamas konflikto pradžią (ją matyti I. S. galėjo ir pagal specialisto išvadą) ir girdėdamas E.K. pasakytus žodžius, intuityviai pasirenka tokią stebėjimo vietą, iš kurios išskirtiniai veiksmai (neįgalaus žmogaus nužudymas) yra geriausiai matomi. Tokią padėtį ant laiptų aikštelės, be jokios abejonės, pasirinko ir liudytoja I. S.. Paminėtas elgesio variantas yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios papildomai įrodinėti nebereikia. Jeigu nuteistasis ir jo gynėjas manė kitaip, tai jie turėjo visas galimybes šią aplinkybę aiškintis, užduodami klausimus I. S.. Tačiau to jie nepadarė.
Todėl, vertindama specialisto V. Mitunevičiaus išvadą ir eksperimento protokolą, kolegija daro išvadą, kad pastarasis procesinis dokumentas ir jame užfiksuoti duomenys yra išsamesni ir pilnesni. Jie patvirtina I. S. parodymus ir jau aptartose telefoninių pokalbių stenogramose užfiksuotus duomenis.
Kolegija sutinka su specialisto profesoriaus V. Justickio išvadoje išdėstytais ir moksliniais tiriamaisiais darbais pagrįstais teiginiais apie fašizmo ideologiją ir gotų judėjimą apibūdinančius požymius, jų panašumus ir skirtumus. Taip pat nėra pagrindo abejoti išvadoje nurodytais „aktyvaus asmens įsitraukimą (pasišventimą)“ į tam tikrą ideologiją apibūdinančiais požymiais.
Kita vertus, nėra pagrindo nesutikti ir su liudytojų S. D. bei V. K. parodymais pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. K. domėjosi fašistine ideologija. Šią aplinkybę apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta ir pats nuteistasis.
Tačiau E. K. teisingai pažymi, kad domėjimasis fašistine ideologija nereiškia įsitraukimo į ją ar jos idėjų realizavimą.
Iš E. K. pasakytų žodžių (I. S. ir R. R. parodymai) seka, kad jis (E. K.) jautė neapykantą asocialiems asmenims. Tačiau teigti, kad ši neapykanta yra aktyvaus ir gilaus idėjinio bei emocinio įsitraukimo į fašistinę ideologiją išdava, nėra pagrindo.
Taigi, byloje nėra patikimų duomenų, kad E. K. aktyvus įsitraukimas į fašistinę ideologiją, buvo ta vidinė paskata (motyvas), nulėmęs nuteistojo pasiryžimą nusikalsti. Grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaida, nors ir realia, negalima. Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Iš jo aprašomosios dalies šalintinas teismo nustatytas nužudymo motyvas – fašistinė ideologija.
Nusikalstama veika padaryta 2007 m. balandžio 22 d., t. y. iki BK 129 str. 2 d. papildymo 13 punktu (2009 m. birželio 16 d. įstatymo redakcija), numatančiu atsakomybę už kito žmogaus nužudymą, padarytą siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės E. K. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 str. 2 d. 13 p. (BK 3 str. 3 d.). Tačiau neapykanta asocialiems asmenims pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 129 str. 2 d. redakciją iš esmės atitiko šio įstatymo 8 punkte numatytų chuliganiškų paskatų sąvoką.
Apeliaciniuose skunduose nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal 129 str. 2 d. 2 p. nėra ginčijamas. Todėl kolegija nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja.
Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta jo teisė susipažinti su bylos medžiaga.
Su šiuo skundo argumentu sutikti negalima.
BPK 237 str. 2 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai kaltinamasis yra suimtas, su baudžiamosios bylos medžiaga susipažįsta jo gynėjas, kuris turi teisę daryti jos išrašus ir kopijas. Susipažinęs su minėta medžiaga ar padaręs jos išrašus ar kopijas, gynėjas apie bylos medžiagą informuoja kaltinamąjį ir apie tai praneša teismui.
Kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad gynėjas įstatyme nurodytas pareigas atliko netinkamai.
Be to, nuteistasis su bylos medžiaga buvo supažindintas apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 23).
BPK ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas nenumato galimybės kaltinamojo ar nuteistojo parodymų teisingumo tikrinti panaudojant poligrafą.
Rezoliucinė dalis
n u taria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį pakeisti:
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies pirmosios instancijos teismo nustatytą nužudymo motyvą – fašistinę ideologiją.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.