Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-566-493/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-29
Bylos Nr.: 1A-566-493/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-31522-2021-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Remeika, Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis
Nuteistasis: D. R.
Nukentėjusysis: K. R.
Advokatai: Evaldas Liutkevičius

Kategorijos

2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-566-493/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31522-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; (S) 2.4.6.1; 2.4.7

Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,

sekretoriaujant Laurai Kiškiūnaitei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei,nuteistojo D. R. gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – ir Marijampolės apylinkės teismas) 2023 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo

D. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje (2 veikos), ir nuteistas:

– pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (I-a veika) – 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros. Per visą paskirtos bausmės atlikimo laiką nustatyti sekantys draudimai, apribojimai ir įpareigojimai: dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje; dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ( kurią įvykdyti per 4 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo); be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus (BK 48 straipsnis);

– pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (II-a veika) – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros. Per visą paskirtos bausmės atlikimo laiką nustatyti sekantys draudimai, apribojimai ir įpareigojimai: dirbti arba būti Užsiregistravus užimtumo tarnyboje; dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ( kurią įvykdyti per 4 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo); be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus (BK 48 straipsnis).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1dalimi, 2 dalimi, 9 dalimi, paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimo būdu, D. R. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. Per visą paskirtos bausmės atlikimo laiką nustatyti sekantys draudimai, apribojimai ir įpareigojimai: dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje; dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ( kurią įvykdyti per 4 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo); be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus (BK 48 straipsnis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 72¹ straipsniu, D. R. skirtas įpareigojimas per visą bausmės atlikimo laiką gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios K. R. ir nesiartinti prie jos arčiau negu 1 000 metrų atstumu (nes tai būtina siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus), o tai daryti leisti tik išimtinais atvejais ir tik su nuteistojo priežiūros vykdančios institucijos leidimu.

D. R. išaiškinta, kad paskyrus įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie jo arčiau nei nustatytu atstumu, iki teismo nustatyto termino pabaigos kaltininkui draudžiama bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu, lankytis nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. R. (toliau – ir D. R.) nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis grasino nužudyti, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent: 2021 m. rugsėjo 11 d., apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini), chuliganiškai vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), užkirto kelią iš priekio ir priverstinai sustabdė sutuoktinės K. R. (toliau – ir K. R.) vairuojamą automobilį AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), po ko priėjęs prie K. R. automobilio naudodamas psichinę prievartą grasino fiziškai susidoroti su nukentėjusiąja K. R. – kumščiu tris kartus trenkė į automobilio lango stiklą, variklio dangtį ir šaukdamas išsakė grasinimus „nužudysiu, prisiekiu vaikais nužudysiu“, demonstratyviai rankomis parodė žegnojimąsi, tokiais savo veiksmais grasino nužudyti sutuoktinę K. R., dėl ko jai kilo realus pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

2. Be to, D. R. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad grasino nužudyti, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent: 2021 m. spalio 9 d., apie 18.15 val., tiksliai iš ikiteisminio tyrimo nenustatytos vietos paskambinęs mobilaus ryšio telefonu naudodamas psichinę prievartą grasino fiziškai susidoroti su nukentėjusiąja K. R., šaukdamas necenzūriniais žodžiais išsakė grasinimus „išpjausiu, išpjausiu visus kaip šunis, prisiekiu savo gyvenimu, vaikai bus vaikų namuose, matysi, neauginsi, išpjausiu kaip kiaules“, tokiais savo veiksmais grasino nužudyti sutuoktinę K. R., dėl ko jai kilo realus pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Šalies argumentai

3. Nuteistojo D. R. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius apeliaciniu skundu prašo Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. liepos 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, D. R. išteisinantį nuosprendį.

3.1. Gynėjo vertinimu, skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi grindžiamas ne įrodymais, kategoriškai ir neginčijamai patvirtinančiais kaltę, o vien prielaidomis, jokių bylos nagrinėjimo eigoje nepašalintų abejonių, neaiškumų ir netikslumų neaiškinant kaltinamojo naudai, nepasisakant dėl visų kaltinime nurodytų aplinkybių, išvadų dėl kaltės ir veiksmų kvalifikavimo argumentacijai pagrįsti nesivadovaujant jokia teismų praktika, be to, surašytas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų.

3.2. Dėl 2021 m. rugsėjo 11 d. nusikalstamos veikos skunde nurodoma, kad D. R. teisme dėl šios veikos kaltu neprisipažino ir parodė, kad su K. R. jau ilgą laiką kartu nebegyvena, tarp jo ir sutuoktinės vyksta nuolatinis ilgalaikis konfliktas dėl bendravimo su vaikais tvarkos, nors ši ir yra nustatyta teismo. Jiems susitarus dėl dukros pasiėmimo, sutuoktinė jam jau esant pusiaukelėje paskambina ir pasakė, kad „nevažiuok“, „negausi“, tai šiaip neleidžia matytis dėl išgalvotų priežasčių. Dėl neteisėto neleidimo matytis su vaikais yra kvietęs ir policijos pareigūnus. Įvykio dieną buvo sutaręs su K. R. (duomenys neskelbtini) pasiimti iš jos dukrą, tačiau važiuodamas iš Kauno pamatė K. R. taip pat kažkur važiuojančią automobiliu. Skambino jai ir prašė sustoti, kadangi norėjo susitarti dėl dukros pasiėmimo iš jos tėvų, tačiau sutuoktinė sustoti atsisakė. Kadangi žinojo, kad be sutuoktinės patvirtinimo jos tėvai dukros jam neduos, važiavo iš paskos, vėl skambino, prašė sustoti, rodė ranka, kad sustotų, kol K. R. pagaliau sustabdė automobilį kelkraštyje. Sustojęs priėjo prie jos automobilio, prašė atidaryti langą, tačiau K. R. atsisakė. Kumščiu automobilio nedaužė. Buvo įpykęs dėl sutuoktinės tyčia nuolat sudaromos stresinės situacijos pažeidžiant jo teisę matytis su vaikais, nevengė ir aštresnių žodžių, kad būtų grasinęs nužudyti, nepamena, ką konkrečiai kalbėjo, nepamena. Pamatęs, kad bendravimo nebus, grįžo į automobilį ir nuvažiavo (duomenys neskelbtini) link. Iš esmės tokie D. R. parodymai ir išdėstyti skundžiamame nuosprendyje.

3.3. Toliau skunde teigiama, kad vertindamas šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas nurodė konstatuojantis ir laikantis, kad nors D. R. kaltu neprisipažino, „jo kaltė pasitvirtino kitais byloje surinktais įrodymais “. Jokios D. R. nurodytų aplinkybių analizės ir vertinimo skundžiamame nuosprendyje nėra, išskyrus teiginį, kad „kaltinamasis yra labiausiai ir tiesiogiai suinteresuotas šio proceso baigtimi todėl ir siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Tesimas jau prieš eilę metų pabrėžia, jog kaltinamojo neprisipažinimo padarius nusikaltimą vertinimas, kaip siekio išvengti atsakomybės, neatitinka formuojamos teismų praktikos, kurioje laikomasi nuostatos, kad „kaltinamojo neprisipažinimo vertinimas, kaip jo pasirinktos gynybos versijos ir siekimo išvengti atsakomybės bei bausmės, prieštarauja kaltinamojo teisių sampratai pagal BPK 22 straipsnį, kadangi teisių įgyvendinimas negali būti vertinamas neigiamai – kaltinamojo parodymus, kaip ir kiekvieną versiją, teismas privalo patikrinti ir įvertinti“ (kasacinė nutartis Nr. 2K-671/2005).

3.4. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpiu, kuomet vyko jo ir nukentėjusiosios santuokos nutraukimo procesas, lydimas nuolatinių tuomet dar sutuoktinių barnių ir nesutarimų. Todėl būtent nukentėjusiosios parodymus apie kaltinamąjį (nuteistąjį), su kuriuo ji yra ilgalaikėje konfliktinėje situacijoje, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti itin kritiškai, visas nepašalintas abejones, neaiškumus ir netikslumus aiškindamas D. R. naudai.

3.5. Nurodoma, kad kaip įrodymus, kategoriškai ir neginčijamai patvirtinančius D. R. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo 2021 m. rugsėjo 11 d., pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusiosios ir aštuonių liudytojų parodymus bei nukentėjusiosios telefoninio pokalbio su Bendruoju pagalbos centru (toliau – BPC) stenogramą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta.

3.6. Toliau nurodoma, kad nukentėjusiosios K. R. parodymai yra teigimas, kad D. R. priėjęs prie jos automobilio trenkė kumščiu į stiklą, grasino, kad nužudys ir žegnojosi. Ji buvo užsirakinusi mašinoje, nes labai bijojo. Kodėl iš karto neskambino policijai ir kodėl iš viso policiją kvietė žymiai vėliau, paaiškinti negali. Likusioji dalis itin išsamiai skundžiamame nuosprendyje išdėstytų nukentėjusiosios parodymų su grasinimu nužudyti nesusijusi ir skirta iš esmės D. R. neigiamam charakterizavimui (skundžiamo nuosprendžio 2–4 psl.). Vienintelė tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja R. B. tuos pačius D. R. veiksmus, kurie buvo įvertinti kaip grasinimas nužudyti esant pakankamam pagrindui manyti apie galimą grasinimo įvykdymą, apklausiama pirmosios instancijos teisme apibūdino taip: „Į stiklą trenkė ir rėkė, kad užmušiu“, „Trenkė į langą, rėkė ant K., sakė užmušiu. Parėkavo ir nuvažiavo“. Jokie kiti byloje apklausti liudytojai 2021 m. rugsėjo 11 d. įvykio nematė, šių liudytojų apie tai turima informacija buvo gauta vien iš K. R. pasakojimo, ką aiškiai patvirtina ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti jų parodymai. Todėl visiškai nepagrįstas ir skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad liudytoja Z. K. taip pat yra tiesioginis įvykio liudininkas, dėl ko jos parodymai vertintini, kaip tiesioginis D. R. kaltės įrodymas (skundžiamo nuosprendžio 8 psl.). Ši liudytoja niekuomet nėra davusi parodymų apie tai, kad būtų buvusi įvykio vietoje, savo akimis mačiusi D. R. veiksmus ar girdėjusi jo pasakytus žodžius – jos parodymai iš esmės yra vien neigiamas buvusio žento charakterizavimas bei persakymas to, ką jai sakė dukra K. R..

3.7. Pabrėžiama, kad telefoninio pokalbio su BPC stenogramoje nėra užfiksuota K. R. teigiant, kad ją grasinta nužudyti ar iš viso kokius nors grasinimus, vienintelė priežastis, kurią ji nurodo, kaip prašymo kviesti policiją pagrindą, yra teiginys, kad prie jos automobilio stovintis jos sutuoktinis daužo kumščiu į automobilio stiklą. Atkreipia dėmesį, kad galimai D. R. padarytas veiksmas, nukentėjusiosios šiame pokalbyje įvardintas, kaip „daužymas ir kalimas“ į stiklą, aptariamame garso įraše ir jo stenogramoje užfiksuotas kaip neintensyvus beldimasis į stiklą „(Girdisi barbenimas į langą )“, kas šiuo atveju objektyviai patvirtina dar ikiteisminio tyrimo metu D. R. duotus parodymus, kad stiklo jis kumščiu nedaužė, tik beldėsi prašydamas atidaryti langą. Toje pat stenogramoje užfiksuota ir tai, kad „girdisi tarp vyro ir moters barnis“ bei „Moteris kažką rėkauja, barasi abu“, kas pirmosios instancijos teismui akivaizdžiai turėjo sukelti abejones tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme K. R. duotais parodymais, iš kurių išplaukia, jog įvykio metu ji labai bijojo, su D. R. niekaip nebendravo, kalbėjosi tik telefonu su BPC ir policijos pareigūnais. Toks nukentėjusiosios parodymų neatitikimas objektyviai nustatytoms aplinkybėms yra akivaizdus pagrindas ir likusios jos parodymų dalies itin kritiškam vertinimui.

3.8. Dėl 2021 m. spalio 9 d. veikos skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje D. R. pozicija dėl šios kaltinimo dalies iš viso neatskleista. Jo parodymuose, išdėstytuose skundžiamame nuosprendyje, nėra jokių duomenų, leidžiančių objektyviai spręsti, kad kaltinamasis kalba būtent apie šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes.

3.9. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, ne vieną kartą konstatavęs, kad D. R. kaltu neprisipažino, skundžiamo nuosprendžio dalyje „Dėl veikos kvalifikavimo“, prieštaraudamas minėtai savo nuostatai, jau teigia, kad kaltinime nurodytas aplinkybes patvirtina ir dalinis D. R. prisipažinimas (skundžiamo nuosprendžio 7 psl.), vėlgi niekaip neatskleisdamas, ar ši nauja nuostata siejama su abiem kaltinimo epizodais, ar tik vienu iš jų, ir jeigu taip, tai su kuriuo.

3.10. Pabrėžiama, kad D. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nėra davęs parodymų, kuriuose patvirtintų 2021 m. spalio 9 d. skambinęs K. R. ir šio pokalbio metu išsakęs jam priskiriamas frazes.

3.11. Toliau skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje yra teigiama, jog D. R. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo patvirtina nukentėjusiosios K. R. parodymai ir jos 2021 m. spalio 29 d. pateikto garso įrašo stenograma. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta.

3.12. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytuose nukentėjusiosios K. R. parodymuose, kuriuose ji kalba faktiškai vien apie 2021 m. rugsėjo 11 d. įvykį ir neigiamai charakterizuoja D. R., 2021 m. spalio 9 d. epizodui skirtas tik vienas sakinys: „Jis grasindavo ir yra įrašas spalio 9 d., kaip jis grasino išpjauti visą jos šeimą“ (skundžiamo nuosprendžio 3 psl.). Byloje yra mobilaus ryšio telefono ekrano nuotrauka su užfiksuotu šiame ekrane įrašu „9 oct 2021 at. 18:17“ bei kompaktinis diskas su minėto pokalbio garso įrašu. Kaip šio kompaktinio disko turinys objektyviai susijęs su nurodyta nuotrauka, nei bylos medžiagoje, nei skundžiamame nuosprendyje niekaip neatskleista. Jokie specialistai nei nuotraukoje užfiksuoto telefono, nei garso įrašo kompaktiniame diske niekuomet netyrė. Garso įrašo, esančio kompaktiniame diske, padarymo laikas niekaip objektyviai nenustatytas ir grindžiamas vien nukentėjusiosios parodymais apie šią aplinkybę, nors jokie objektyvūs faktiniai duomenys to nepatvirtina. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. R. kada nors naudojosi mobilaus ryšio telefonu ir numeriu, kuriuos naudojant buvo skambinta K. R., kuomet pastarosios teigimu ir buvo padarytas minėtas garso įrašas.

Šalies argumentai

3.13. Be to, net ir laikydamasis nuostatos esant įrodyta, kad aptariamame garso įraše užfiksuotas nukentėjusiosios pokalbis būtent su D. R., pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šio pokalbio metu išsakytus teiginius įvertinti kaip grasinimus būtent K. R.. Frazės „išpjausiu visus kaip šunis“ ir „išpjausiu kaip kiaules“, be konteksto iš minėto pokalbio stenogramos perkeltos į kaltinimą teigiant, kad būtent jomis ir buvo išsakytas grasinimas nužudyti K. R., akivaizdžiai nukreiptos ne į vieną konkretų asmenį, o į neapibrėžtą neįvardintų asmenų ratą. Pabrėžtina, kad ir pati K. R. aukščiau minėtuose parodymuose, duotuose ją apklausiant pirmosios instancijos teisme, aiškiai teigė mananti, jog šio pokalbio metu buvo grasinama nužudyti ne ją, kad skambinusysis „grasino išpjauti visą jos šeimą“. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš minėtos stenogramos paimtos frazės perkeliant jas į kaltinimą buvo pakoreguotos, sujungiant į vieną ištisinį sakinį atskirus ir skirtingais pokalbio momentais pasakytus žodžius bei frazes.

3.14. Dėl D. R. priskiriamų veiksmų nepagrįsto kvalifikavimo kaip numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje gynėjas nurodo, kad net ir laikydamasis nuostatos, jog bylos nagrinėjimo eigoje buvo kategoriškai ir neginčijamai įrodyta, kad D. R. pasakė jam priskiriamus žodžius ir padarė jam priskiriamus veiksmus, nurodytus kaltinime, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jų vertinti, kaip numatytų BK 145 straipsnio 1 dalies dispozicijoje.

3.15. Pabrėžiama, kad vien subjektyvus nukentėjusiojo teiginys, jog jis manė ar net buvo įsitikinęs, kad jį nužudyti grasinantis asmuo gali savo grasinimą įvykdyti, nėra pakankamas pagrindas grasinimą įvertinti kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnyje. Visų pirma, neįmanoma patikimai nustatyti, ar nukentėjusysis tikrai taip manė, antra, pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, turi įžvelgti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir grįsti tai vėlgi ne vien tvirtinimu taip manantys, bet ir nurodyti konkrečias tokį manymą objektyviai patvirtinančias aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

3.16. Skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei apygardos teismų praktika, susijusi grasinimo realumo klausimų sprendimu. Gynėjas laiko, kad grasinimo realumas nebuvo nustatytas ir D. R. byloje. Nurodoma, kad D. R. nėra teistas nei už tyčinį nužudymą, nei už pasikėsinimą padaryti tokį nusikaltimą. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios ir jos tėvų parodymų apie metais skaičiuojamą konfliktinės situacijos trukmę, jos eigoje D. R. nuolat spontaniškai išsakomus grasinimus bei pripažinimą, kad nei vieno tų grasinimų niekad nebuvo bandyta įgyvendinti, tampa akivaizdu, kad nukentėjusioji neturėjo jokio objektyvaus pagrindo tikėti šių formalių rutininių grasinimų realumu.

3.17. Toliau nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje laikomasi kaltinime išdėstytos nuostatos pakankamu pagrindu manymui, kad 2021 m. rugsėjo 11 d. grasinimas gali būti įvykdytas, esant tai, jog D. R. išsakydamas minėtus grasinimus kumščiu tris kartus trenkė į automobilio lango stiklą, variklio dangtį ir žegnojosi. Kokios aplinkybės suteikė pagrindą tokiam manymui 2021 m. spalio 9 d. galimai buvusio grasinimo atveju, nei kaltinime, nei skundžiamame nuosprendyje iš viso nenurodyta. Akivaizdu, kad vertinant tai santykyje su in dubio pro reo principu bei teismų praktika darytina išvada nesant nustatyta pakankamo pagrindo manymui, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

3.18. Skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nustatė, kuo D. R. yra kaltinamas, tačiau tinkamai neatskleidžiant, ar visas aplinkybes, nurodytas kaltinime, pirmosios instancijos teismas pripažįsta įrodytomis.

3.19. Be to, skunde nurodoma, kad kaltinimo dalyje dėl 2021 m. rugsėjo 11 d. veikos nurodyta, kad dar prieš pasakydamas nukentėjusiajai žodžius, įvertintus, kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis grasinimas, D. R. chuliganiškai vairuodamas automobilį, „užkirto kelią iš priekio ir priverstinai sustabdė sutuoktinės K. R. vairuojamą automobilį“. Šios aplinkybės įtraukimas į kaltinimą grindžiamas vien nukentėjusiosios K. R. ir liudytojos R. B. subjektyviais teiginiais, nesant jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie jų nurodomas aplinkybes kaip nors patvirtintų. D. R. tokią aplinkybę nuosekliai ir kategoriškai neigia. Nežiūrint to, D. R. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl chuliganiško vairavimo. Kadangi tokios aplinkybės, kaip chuliganiškas vairavimas, nustatymui keliami tam tikri reikalavimai, administracinio nusižengimo bylos ROIK 2115851785 nagrinėjimas 2021 m. gruodžio 28 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu buvo atidėtas iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo D. R. baudžiamojoje byloje, nutarus, kad tarp šių bylų yra prejudicinis ryšys. Akivaizdu, kad abstraktus šios aplinkybės nurodymas skundžiamame nuosprendyje vien kaip aplinkybės, dėl kurios D. R. taip pat kaltinamas, toliau niekaip neatskleidžiant pirmosios instancijos teismo pozicijos dėl šios aplinkybės įrodymo ir nepateikiant jokio jos įvertinimo, gali įtakoti nepagrįstą ir neteisėtą asmens nubaudimą administracine tvarka.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas skundą palaikė jame nurodytais motyvais ir prašė tenkinti. Prokurorė siūlė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmetamas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo procesinio dokumento teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistojo gynėjas nesutinka su nuteistojo nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir prašo jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų arba sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Vertinant, ar grasinimai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-203-489/2018).

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu, kelia reikalavimą jo ginamąjį D. R. išteisinti. Pabrėžiama, kad byloje nėra surinkta tiesioginių jo kaltės įrodymų. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės remėsi tik nukentėjusiosios K. R. parodymais bei kitais įrodymais, kurie savo esme yra subjektyvūs. Skundžiamas nuosprendis kritikuojamas jame teismui nurodžius ne tą tiesiogiai įvykį mačiusį liudytoją.

8. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

9. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad D. R. pripažintinas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį padarymo. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje išsamiai aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, ir tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant D. R. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakojusio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą (priešingai nei vertinama apeliaciniame skunde), padaryta nebuvo.

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. R. pripažindamas kaltu rėmėsi visų bylos duomenų (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jo kaltę pagrindžiančių) išsamia bei nešališka analize, laikėsi teismų praktikoje nustatytų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas ištirtus įrodymus nurodė, kad „Teismui nėra pagrindo abejoti nukentėjusios ir tiesioginio liudininko Z. K. parodymais <...>“, kai tuo tarpu iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog vienintelė 2021 m. rugsėjo 11 d. įvykį mačiusi liudytoja yra kartu su nukentėjusiąja K. R. automobilyje važiavusi R. B.. Tai, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogine liudytoja nurodė Z. K., aukštesnis teismas laiko pirmosios instancijos teismo rašymo apsirikimu. Tuo tarpu skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai nurodęs tiesiogine liudytoja Z. K. vertino būtent šios netiesioginės liudytojos parodymus, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi baudžiamojoje byloje net nekyla abejonių, kad vienintelė 2021 m. rugsėjo 11 d. nuteistojo nusikalstamą veiką matęs asmuo yra liudytoja R. B.. Šis akivaizdus rašymo apsirikimas, nekeičiantis skundžiamo nuosprendžio esmės, ištaisytinas.

11. Nagrinėjamoje byloje D. R. pripažintas kaltu už dvi nusikalstamas veikas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad grasino nužudyti sutuoktinę K. R., dėl ko jai kilo realus pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kaip minėta, apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios K. R. ir liudytojos R. B. subjektyviais teiginiais (dėl 2021 m. rugsėjo 11 d. veikos), o taip pat garso įrašu (dėl 2021 m. spalio 9 d. veikos), nesant jokių objektyvių faktinių duomenų.

12. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas, nustatydamas aplinkybes dėl abiejų (2021 m. rugsėjo 11 d. ir 2021 m. spalio 9 d.) nusikalstamų veikų pagrįstai nukentėjusiosios K. R. parodymus vertino kaip patikimus, nes nukentėjusios parodymai viso proceso metu ( t.y. duoti ne tik teisminio nagrinėjimo metu, bet ir jos parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu) buvo nuoseklūs, jie papildė ir detalizavo įvykių aplinkybes, sutapo su jos nurodytomis aplinkybėmis pareiškime-protokole dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuomet ji tvirtino, jog jos sutuoktinis D. R. grasina ją nužudyti, kad jo veiksmai yra realus ir akivaizdus grasinimas.

13. Tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji K. R. parodė, kad D. R. yra jos sutuoktinis, su kuriuo jie turi du mažamečius vaikus. Šiuo metu vyksta jų skyrybų procesas, tarp jų dažnai vyksta žodiniai konfliktai dėl vaikų globos. 2021 m. rugsėjo 11 d. tarp jos ir sutuoktinio telefonu įvyko žodinis konfliktas dėl sutuoktinio galimybės tądien bendrauti su jų dukra, kadangi pastaroji sirgo ir atsisakė vykti susitikti su tėvu. Apie tai sužinojęs sutuoktinis supyko. 2021 m. rugsėjo 11 d., apie 12.00 val., nukentėjusiajai iš Kauno klinikų važiuojant kartu su teta R. B. nukentėjusioji pastebėjo, kad paskui jos vairuojamą automobilį važiuoja jos vyras D. R. ir įžūliais manevrais bando ją sustabdyti. Jai sustojus (duomenys neskelbtini) prospekte sankryžoje prie šviesoforo, sutuoktinis taip pat sustojo, išlipo iš savo automobilio ir atėjęs bei atidaręs jos vairuojamo automobilio dureles jai ėmė grasinti. Užsidegus žaliam šviesoforui, ji pradėjo važiuoti atidarytomis automobilio durelėmis, tik bevažiuodama jas užsidarė. Pakui važiavęs sutuoktinis pradėjo blokuoti kelią ir tai darė nuolat. Pavažiavus už PPC „Megos“ autostradoje, jis staigiai užstabdė ir ji buvo priversta staigiai stabdyti, į jos automobilį vos neįvažiavo paskui važiavęs vilkikas. Dar jis ir skambinėjo jai į telefoną, bet ji neatsiliepė. Kai ji nusuko keliu link (duomenys neskelbtini), tai sutuoktinis vėl ten užblokavo kelią. Kartu su ja važiavusi teta (tai yra liudytoja K. R.) sakė, kad ji negali, bijo, sakė, kad reikia kviesti policiją. Nukentėjusioji užsirakino mašiną, nes labai bijojo. Prie automobilio priėjęs sutuoktinis trenkė kumščiu į stiklą ir išvertęs akis grasino, kad nužudys, kad paliks vaikus našlaičiais, kad prisiekia nužudyti, žegnojosi. 2021 m. spalio 9 d. telefonu jis grasino išpjauti visą jos šeimą, vaikus palikti našlaičiais, kad vaikai augs vaikų namuose.

14. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad gyvenant kartu, sutuoktinis nuolatos naudojo prieš ją psichologinį smurtą, ji ne kartą buvo kvietusi policiją. Dėl vyro psichologinio smurto ji savaitę buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje. Kartą miegamajame jis paėmęs jai už kaklo ėmė smaugti ir sakė, kad jei ne vaikai, tai su ja susidorotų. Kai gimė sūnus, tie grasinimai irgi buvo dažni ir jeigu ne vaikai ant rankų, tai jis nekartą jai būtų kažką padaręs. Kartą jis bandė ją į vonią uždaryti, kad pakelti prieš ją ranką. Ji jo nuolatos bijodavo. Ne kartą ji kvietė policiją. Atvykus policijos pareigūnams, jos vyras viską neigė. Nukentėjusiosios vertinimu, psichologinį smurtą įrodinėti yra sunku.

15. Nukentėjusiosios K. R. parodymus apie 2021 m. rugsėjo 21 d. įvykį patvirtina iš esmės analogiški kartu su ja važiavusios R. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, kurie yra nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys. Minėta liudytoja parodė, kad D. R. važiavo joms iš paskos vis sudarydamas avarinę situaciją. Važiavo vilkikai, o ji drebėjo, dukterėčios (pas. – K. R.) prašė ją išlaipinti. D. R. vairuodamas automobilį joms vis trukdė važiuoti, į nukentėjusiosios vairuojamą automobilį vos neatsitrenkė vilkikas. Kai jos sustojo, atėjęs D. R. trenkė kumščiu į mašinos langą, liudytoja galvojo, kad stiklas sulys K. (past. – R.), kad jau viskas, kas gyvos jos neparvažiuos. Liudytoja pradėjo drebėti, K. sakė, kad ji irgi dreba. K. lango neatidarė, tik D. R. prašė leisti važiuoti namo, o paskui aiškintis santykius. Jis į stiklą trenkė ir rėkė, kad užmuš. Liudytojai tai atrodė realūs grasinimai. Jie buvo baisūs. K. su juo gražiai kalbėjo, sakė, kad mergaitė atsisakė važiuoti, kadangi suslogavo. O jis rėkė, akys jo buvo išverstos, žodžiai baisūs. Jis norėjo, kad K. padarytų avariją, kad užsimuštų. Kelias buvo pilnas vilkikų. Jis daužė, trenkė mašiną gal apie 5–10 min. Joms pasukus į (duomenys neskelbtini), iškvietė policiją. Ties M. atvyko policija, kuri jas lydėjo.

16. Iš 2021 m. rugsėjo 11 d. stenogramos, tai yra K. R. su Bendruoju pagalbos centru (BPC) turinio matyti, kad nukentėjusioji informuoja BPC apie sukeltą avarinę situaciją bei prašo policijos pagalbos.

17. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai M. K. ir E. J., pagal gautą pranešimą pasitikę nukentėjusiosios vairuojamą automobilį ir po to jį lydėję, taip pat patvirtino, kad automobilį vairavusi moteris (K. R.) nurodė, kad ją dar Kauno aptarnaujamojoje teritorijoje automobiliu persekiojo sutuoktinis, kad moteris atrodė akivaizdžiai išsigandusi, susijaudinusi, jos balsas buvo drebantis. Taip pat šie liudytojai parodė, kad kartu su nukentėjusiąja automobilyje dar važiavo ir kita moteris (R. B.).

18. Liudytojai S. Ž. ir P. B., taip pat policijos pareigūnai, parodė, kad jiems tarnybos metu patruliuojant sustojus prie parduotuvės, prie jų priėjęs vyriškis (past. – nukentėjusiosios brolis) buvo sutrikęs, paaiškino, kad telefonu kontaktuoja su giminaite, kuri šiuo metu vyksta iš Kauno ir ją seka jos buvęs vyras, kuris bando sustabdyti automobilį, užkirtinėja kelią, su giminaite nepavyksta nuolatos pabendrauti, nutrūksta ryšys arba nepavyksta prisiskambinti. Taip pat šie liudytojai parodė, kad jie nedelsiant patys užregistravo įvykį, susisiekė su K. R. reaguojančiu ekipažu, kuris pasitiko nukentėjusiosios vairuojamą automobilį. Liudytojas P. B. parodė, kad vėliau jam apklausiant K. R. ir kitą kartu važiavusią moterį, tai yra R. B., pagal jų duodamus parodymus policijos pareigūnui atrodė, kad grasinimo nužudyti grėsmė buvo reali, kad nukentėjusiosios sutuoktinis bandė užkišti automobilį, kad trankė automobilio langą ir kapotą, kad abi jos bijojo važiuoti, kad D. R. veiksmai buvo agresyvūs. Liudytoja S. Ž. taip pat parodė, kad kai nukentėjusioji moteris apibūdino, jog jos vyriškis bandė išdaužti jos automobilio langą, kumščiu trankė į vairuoto pusėje esantį langą ir variklio dangtį, apžiūrėjus moters automobilį, kuris buvo tamsios spalvos ir šiek tiek dulkėtas, ant jo matėsi rankų prisilietimai ir nuvalytos dulkės. Šios liudytojos vertinimu, moteris (past. – K. R.) nebuvo išsigalvojusi įvykio aplinkybių, o pagal tai, kaip ji buvo išsigandusi, kaip buvo išsigandęs prie jų priėjęs jos giminaitis, tai jie tą situaciją įvertino kaip grėsmingą ir realią.

19. Nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojai K. K. bei Z. K. (nukentėjusiosios tėvai), kurie parodė, jog dukra jiems pasakojo, kad jai važiuojant su teta iš Kauno klinikų, ją persekiojo jos sutuoktinis, blokavo kelią, sudarė avarines situacijas, sustojus daužė automobilio langą, sakė, kad norėjo ją užmušti, dukra buvo šoko būsenoje, drebėjo.

20. 2021 m. spalio 29 d. savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nukentėjusiosios K. R. pateikto 2021 m. spalio 9 d. garso įrašo stenograma patvirtina, kad D. R. necenzūriniais žodžiais įžeidinėja K. R. bei grasina ją nužudyti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šio pokalbio metu išsakytus teiginius įvertinti kaip grasinimus būtent K. R., frazės „išpjausiu visus kaip šunis“ ir „išpjausiu kaip kiaules“ be konteksto iš minėto pokalbio stenogramos perkeltos į kaltinimą teigiant, kad būtent jomis ir buvo išsakytas grasinimas nužudyti K. R., akivaizdžiai nukreiptos ne į vieną konkretų asmenį, o į neapibrėžtą neįvardintų asmenų ratą. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi be skunde minėtų grasinimų jų kontekste nuteistojo išsakyti grasinimai „<...> vaikai bus vaikų namuose, matysi, neauginsi <...>“ akivaizdžiai yra nukreipti nukentėjusiosios atžvilgiu.

21. Nuteistojo D. R. realaus grasino nužudyti atvejus, situaciją, kad nukentėjusioji negalėjo jaustis saugi pagal nustatytas byloje aplinkybes, taip pat aplinkybes, kad nukentėjusioji patyrė psichologinį diskomfortą dėl nuteistojo veiksmų, iš dalies patvirtina ir byloje esantys įrodymai, susiję su ankstesniu nuteistojo elgesiu savo sutuoktinės atžvilgiu. Liudytoja S. Ž. parodė, kad su šia šeima buvo susidūrusi ir prieš šį įvykį, nes buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Ši policijos pareigūnė taip pat parodė, kad prieš šiuo atveju aktualų įvykį mėnesio ar mažiau laikotarpyje teko būti pagal iškvietimą šioje šeimoje, pamena, kad tuo metu vyriškis buvo labai įpykęs, šaukė ant moters, moteris buvo sutrikusi, nes, kiek prisimena, jai buvo neseniai gimęs jų antras vaikas ir moteris turėjo kažkokių psichologinių problemų, susijusių su pogimdyvine depresija, moteris buvo sutrikusi ir jai buvo sudėtinga su ja bendrauti dėl jos būsenos, o vyriškis ant moters šaukė. Nukentėjusiosios tėvai liudytojai K. K. bei Z. K. taip pat patvirtino, kad ir ankščiau nuteistasis jų dukrai grasino, dukra ne kartą buvo kvietusi policiją ir rašiusi pareiškimus policijai.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, virš aptarti įrodymai yra pakankami pripažinti, kad D. R. abiem atvejais atliko jam inkriminuotus veiksmus. Nurodytų įrodinėjimo šaltinių turinys pakankamai detaliai atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta visus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nuteistojo išteisinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė nuteistojo grasinimų pavojingumą ir realumą, todėl vertinti, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios konfliktiniai santykiai buvo dirbtinai kriminalizuoti nėra pagrindo. Viso proceso metu nukentėjusioji tvirtino, kad ji nuteistojo bijojo, grasinimus laikė realiais, ką iš esmės patvirtina ir pirmiau apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai.

23. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų sudėties nuteistojo D. R. veiksmuose buvimo abejonių nekelia, nuteistojo veiksmai abiem atvejais pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti tinkamai.

24. Dėl kitų nuosprendžiu išspręstų klausimų (bausmės, su ja skirtų įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonės bei kardomosios priemonės išsprendimo) apeliaciniame skunde nepasisakoma ir jie nėra ginčijami. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas ir nenustačiusi priežasčių, kurios leistų teisėjų kolegijai šias ribas peržengti, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai apeliantui individualizavo bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmių skyrimo taisyklių ir šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, todėl plačiau šiais klausimais nepasisako.

25. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. R. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. liepos 26 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje – vietoje pirmosios instancijos teismo nurodymo, kad „Teismui nėra pagrindo abejoti nukentėjusios ir tiesioginio liudininko Z. K. parodymais <...>“ laikyti, kad pirmosios instancijos nurodytas tiesioginis liudytojas yra R. B..

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Danutė GiačaitėArūnas PaštuolisAlgirdas Remeika