- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-10
- Bylos Nr.
- A-40-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00845-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto apylinkės teismas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja LR Teisingumo ministerija
- Pareiškėjas
- A. B., V. K., A. K. M., A. P., O. R.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., V. K., A. K. M., A. P. ir O. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. B., V. K., A. K. M., A. P. ir O. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto apylinkės teismo pareiškėjams nesumokėtą atlyginimo dalį, nuo 2009 m. gegužės mėn. neteisėtai sumažinus teisėjų atlyginimų (pareiginės algos) koeficientus: A. B. – 61 849,19 Lt, V. K. – 65 944,61 Lt, A. K. M. – 61 290,78 Lt, A. P. – 26 582,25 Lt, O. R. – 67 472,98 Lt.
Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, konstituciniais teisinės valstybės, teisinio saugumo principais, teisinio saugumo principą aiškinančia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, taip pat Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir darė išvadą, kad pareiškėjų atlyginimai, Seimui įstatyme sumažinus pareiginės algos koeficientą, sumažinti neteisėtai. Pareiškėjai pabrėžė, kad galimybė mažinti teisėjų atlyginimą, mažinant pareiginės algos koeficientą, Teisėjų atlyginimų įstatyme neįtvirtinta. Atsižvelgę į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-677/2013, pareiškėjai darė išvadą, kad neišmokėtos jų atlyginimų dalys priteistinos iš atsakovo Vilniaus miesto apylinkės teismo. Pareiškėjai sutiko su Vilniaus miesto apylinkės teismo parengtomis jų darbo užmokesčio pažymomis, kuriose, pasak jų, nurodyti teisingi duomenys apie jų darbo užmokesčius.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o priėmus pareiškėjams palankų teismo sprendimą jo įvykdymą atidėti 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsakovas rėmėsi teismų praktika ir pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, todėl pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnis. Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad valstybėje egzistuojant sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje yra apsunkintas dėl objektyvių priežasčių, be to, vykdant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams, todėl teismui patenkintus pareiškėjų reikalavimą, teismo sprendimo įvykdymas atidėtinas 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovavosi galiojusiais teisės aktais. Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė, jog neturi pagrindo prieštarauti pareiškėjų skundui, neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, teismas priteisė pareiškėjams už 2009 m. gegužės mėn. - 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėtų teisėjų atlyginimų dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis, kt.), kurie turėtų būti išskaičiuoti teismo sprendimo vykdymo eigoje:
– A. B. – 61 849,19;
– V. K. – 65 443,79 Lt;
– A. K. M. – 67 472,98 Lt;
– A. P. – 26 582,25 Lt;
– O. R. – 65 944,61 Lt.
Likusią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas atidėjo sprendimo vykdymą ir nustatė, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas taip: 40 procentų pareiškėjams priteistos sumos, išskaičiavus mokesčius, turi būti sumokėta iki 2015 m. gruodžio 31 d., likusi 60 procentų dalis – iki 2016 m. gruodžio 31 dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 6 d. nutartyje nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra 450 Lt (Žin., 2009, Nr. 91-3915), Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio (Žin., 2009, Nr. 49-1940) nuostata, kad apylinkių teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) yra 12,5, ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio (Žin., 2009, Nr. 91-3917) nuostata, kad apylinkių teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) yra 11,56, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teismas pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Seimas nuo 2009 m. gegužės mėn. neteisėtai sumažino teisėjų atlyginimų (pareiginės algos) koeficientus, šioje administracinėje byloje pareiškėjų reikalavimas pripažintinas pagrįstu ir teisėtu. Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo atgalinio veikimo problemos, nes šis nutarimas priimtas dėl šioje administracinėje byloje pateikto prašymo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui.
Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje kyla klausimas, ar pareiškėjų teisės ir teisėti interesai gali būti ginami šiame teismo sprendime tenkinant jų reikalavimus, kol dar nėra nustatytas dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.
Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimas buvo atidėtas 4 mėn., tačiau net praėjus daugiau kaip metams nėra nustatytas dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas. Teismas pabrėžė, kad tam tikroms ypač jautrioms socialinėms grupėms (senatvės ir neįgalumo pensininkams) įstatymų leidėjas nustatė visišką praradimų kompensavimą, nors Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime nustatė, kad toms socialinėms grupėms (senatvės ir neįgalumo pensininkams) kompensavimas turi būti, bet gali būti ir nevisiškas. Teismo vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų teisės ir teisėti interesai gali būti ginami tenkinant jų reikalavimus, kol dar nėra nustatytas dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.
Teismas pabrėžė, kad ši administracinė byla Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartyje buvo sustabdyta, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/2013 ir joje įsiteisės Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi šią administracinę bylą atnaujino. Teismas darė išvadą, kad nėra pareigos šioje administracinėje byloje taikyti prieštaraujančių Konstitucijai Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) bei 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatų.
Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų turtiniai reikalavimai tenkintini pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotas pažymas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-68/2010 ir nurodė, kad neišmokėta teisėjų atlygimo dalis priteistina ne iš Vilniaus miesto apylinkės teismo, bet iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nes tai lemia ypatingas teisėjų statusas, besiskiriantis nuo kitų tarnautojų bei darbuotojų statuso.
Teismas pažymėjo, kad šio teismo sprendimo vykdymas pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų, todėl teismo sprendimo vykdymas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo 2, 3 bei 6 straipsnių nuostatas, į tai, kad teisėjų vienintelis pajamų šaltinis yra jų teisėjų atlyginimas (Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalis), atidėtinas.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovo manymu, teismo išvados dėl valstybės delsimo kompensuoti neproporcingai sumažintus atlyginimus prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas ir Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Atsakovas pažymi, kad teismas turėjo nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, kitos aplinkybės leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo reglamentavimą.
Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo dėl skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs patirtų nuostolių kompensavimo mechanizmo teisėjams.
Pareiškėjas V. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dėl pažeistų teisių į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo priėmimo. Pareiškėjo manymu, teismas atsižvelgė į valstybės biudžeto lėšų panaudojimo pareiškėjams priteistoms išmokoms sumokėti ypatumus ir pakankamai ilgam laikui išdėstė sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai - kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jiems 2009 – 2013 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už 2009 – 2013 metus
Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu 2009 – 2013 metų laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų nuo minėtu laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.
Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų M. D., L. R. ir M. V. reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.
Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Vilniaus miesto apylinkės teismas. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.
Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkinta dalis pareiškėjų skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjų skundo dalis atmetama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės pareiškėjams priteistos 2009 m. gegužės mėn. - 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėtos teisėjų atlyginimų dalys: A. B. – 61 849,19 Lt ; V. K. – 65 443,79 Lt ; A. K. M.. – 67 472,98 Lt; A. P.. – 26 582,25 Lt ir O. R. – 65 944,61 Lt.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.