Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2008-02-12 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-70/2008

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-12
Bylos Nr.
2K-70/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Alvydas Pikelis (pirm.), Josifas Tomaševičius, Olegas Fedosiukas (pran.)
Nuteistasis
R. G., S. K., A. G., A. F., A. Ž., A. V., D. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-70/2008Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. vasario 12 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant M. Čiučiulkai,dalyvaujant prokurorui A. Meškai,gynėjoms advokatėms I. Botyrinei ir A.Kučinskaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu R. G. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeitė: nuteistojo R. G. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 260 straipsnio 2 dalies į BK 260 straipsnio 2 dalį ir paskyrė jam laisvės atėmimą aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalys nepakeistos, nuteistojo R. G. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti S. K., A. G., A. F., A. Ž., A. V., D. K., tačiau jie nuosprendžių neskundžia. D. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisintas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. birželio mėnesio vidurio iki rugpjūčio 1 d. nenustatytoje vietoje ir iš nenustatytų asmenų platinimo tikslais neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 269 vnt. šviesios spalvos tablečių, kurių sudėtyje buvo 0,538 gramo psichotropinės medžiagos klonazepamo, ir laikė šias medžiagas bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti.

Anot kasatoriaus, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai priimti padarant esminius BPK normų pažeidimus, pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą baudžiamajame procese. Padaryti pažeidimai sukliudė teismams išnagrinėti išsamiai ir nešališkai bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Teismai padarė objektyviais bylos duomenimis nepagrįstas išvadas, kad klonazepamu, surastu bute, neteisėtai disponavo būtent jis. Be to, apeliacinės instancijos teismas be objektyvaus pagrindo padarė išvadą, kad jis turėjo tikslą platinti šią psichotropinę medžiagą.

Šalies argumentai

Kasatorius nurodo, kad teismai kaltę dėl BK 260 straipsnio 2 dalies numatytos nusikalstamos veikos padarymo iš esmės grindė duomenimis, gautais kratų metu, kratų protokolais, specialistų išvadomis, liudytojų parodymais bei iš dalies jo paties parodymais, tačiau nei vienas iš šių teismų procesiniuose sprendimuose nurodytų įrodymų nesudarė jokio objektyvaus pagrindo pripažinti kaltu R. G. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo įstatymais ir logikos dėsniais, kaip reikalaujama praktikoje (BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga. Teismų praktika, Nr. 27, p. 339), bet apsiribojo įrodymų išvardijimu bei smulkmenišku aprašymu nuosprendyje. Toks duomenų, teismo pripažintų asmens kaltės įrodymais, išvardijimas teismo procesiniame sprendime, jų objektyviai ir visapusiškai neišanalizavus ir nepateikus nešališko jų įvertinimo, laikytinas esminiu procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą baudžiamajame procese, pažeidimu.

Kasatoriaus teigimu, iš nuosprendžių matyti, kad teismai kaltės įrodymu laikė kratos protokolą, jog jo sutuoktinės I.G. motinai M. A. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), miegamojo kambario spintoje buvo rasta 269 vnt. šviesiosios spalvos tablečių, kurių sudėtyje buvo 0,538 g psichotropinės medžiagos klonazepamo. Tačiau jis su šeima ten gyveno tik iki 2003 m. liepos mėnesio, o kratos atlikimo metu buvo išsinuomojęs kitą butą, be to, miegamojo kambariu, kuriame buvo rasta psichotropinių medžiagų, naudojosi J. ir M. A., o nuo 2003 m. liepos mėnesio – ir iš įkalinimo įstaigos grįžęs jo sutuoktinės brolis V. A. Taigi bet kuris iš bute gyvenusių asmenų galėjo netrukdomai patekti į visus buto kambarius bei kitas patalpas ir bet kur laikyti ar paslėpti pačius įvairiausius daiktus.

Išvada dėl kasatoriaus nusikalstamos veikos padarymo dar buvo grindžiama nuteistojo S. K. ir anoniminio liudytojo Nr. 2143 parodymais, taip pat kratų, atliktų sutuoktinės tėvų ir šeimos išsinuomotuose butuose, rezultatais. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo šių įrodymų vertinimas yra prieštaringas – vienoje nuosprendžio dalyje S. K. parodymai vertinami kaip prisidedantys prie kasatorių kaltinančių aplinkybių, kitoje – teigiama, kad kaltinimų kasatoriui negalima sieti su šiais parodymais ir kad šie parodymai prieštarauja kitų asmenų parodymams. Liudytojo Nr. 2143 parodymams taip pat skirtingose nuosprendžio dalyse suteikiama skirtinga įrodomoji reikšmė – iš pradžių jie įvardijami kaip nekonkretūs ir nepatvirtina kasatoriaus kaltės, kitoje – teigiama, kad šie parodymai duoda pagrindą manyti, jog kasatorius neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Prie kaltinančių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas priskyrė ir kratos metu išsinuomotame bute rastą kaljaną, ant kurio vidinių dalių aptikta kanapių pėdsakų. Šios aplinkybės buvo įvertintos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes jo bute surasto kaljano faktas teismui davė pagrindą manyti, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagos, kai pas kitus nuteistuosius surastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos nedavė jokio pagrindo padaryti analogišką išvadą. Be to, teismas kasatoriaus parašą kratos protokole įvertino kaip faktinį pripažinimą, kad policija surado jo kaltės įrodymus, kai tuo tarpu kitų nuteistųjų parašams kratų protokole nebuvo suteikta tokia pat įrodomoji reikšmė.

Nors apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei Klaipėdos apygardos teismas, savo nuosprendyje ir patikrino šio įrodymo tikrumą, leistinumą bei liečiamumą, tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, visiškai nevertino nei jo ryšio su kitais įrodymais bei paties teismo nustatytomis ir nuosprendyje konstatuotomis kitomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis, nei šio įrodymo pakankamumo kasatoriaus kaltei pagrįsti. Teismai visų šios bylos aplinkybių išsamiai neišnagrinėjo, aplinkybių ištyrimas nepasiekė tokio laipsnio, kad dėl jų įrodytumo neliktų jokių abejonių, o visas abejones, kurių nebegalėjo pašalinti, vertino kasatoriaus nenaudai. Taigi bylos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nebuvo išnagrinėtos nešališkai – bet kokiomis priemonėmis buvo siekiama, kad jis būtų pripažintas kaltu ir nuteistas.

Kasatoriaus kaltės įrodymu buvo laikomi sutuoktinės artimųjų giminaičių parodymai, kad jie apie surastas tabletes nieko nežino ir patys tokių vaistų nevartojo, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad šiems asmenims taikytini BPK 82 straipsnio liudijimo ypatumai ir kad jie negalėjo liudyti prieš save. Be to, nesilaikant BPK 179 straipsnio sureglamentuotos tvarkos, R. G. kaltės įrodymu apeliacinės instancijos teismas laikė ir tai, kad jis, nedalyvaujant gynėjui, be jokių pastabų pasirašė kratos protokolą. Teismai, šiurkščiai pažeisdami įstatymo reikalavimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas teismų praktikoje taikytinas įrodymų vertinimo taisykles (Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.8.1 punktas. Teismų praktika, Nr. 27, p. 339, 342, 344, 386), įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris nebuvo pagrįstas nei išsamiu, nei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o teismų išvados dėl R. G. kaltės yra neobjektyvios ir šališkos. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas daktiloskopinis tyrimas, o praėjus ketveriems metams po kratos nėra galimybės atlikti popierinės dėžutės, kurioje buvo sudėtos kratos metu rastos psichotropinės medžiagos, daktiloskopinį tyrimą.

Be to, bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 ir 3.1.8 punktų reikalavimus, kad įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam ir kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus nuteisimą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį grindė vien tik prielaidomis apie tai, kad jis tikrai turėjo galimybę savo sutuoktinės tėvų bute laikyti anksčiau neteisėtai įgytas psichotropines medžiagas, kad tikrai turėjo galimybę paslėpti klonazepamo tabletes sutuoktinės tėvų miegamojo kambario spintoje. Taigi išvados grindžiamos hipotetinėmis kasatoriaus galimybėmis, nors jokių kaltės įrodymų byloje nebuvo surinkta nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinio skundo turinys rodo, kad jame ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu kasatorius pripažintas kaltu platinimo tikslais įgijęs ir laikęs didelį kiekį (0,538 gramo) psichotropinės medžiagos klonazepamo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino kasatorių R. G. kaltu dėl psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo platinimo tikslais patikrinęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus: 2003 m. rugpjūčio 1 d. kratos protokolą, iš kurio matyti, kad bute, kuriame gyveno nuteistasis (duomenys neskelbtini), rasta 269 vnt. tablečių; 2003 m. rugpjūčio 11 d. specialisto išvadą Nr. 4540, kurioje konstatuota, kad rastos tabletės yra psichotropinė medžiaga „Klonazepamas“ ir kad jo bendra masė – 0,538 g (tai atitinka didelio kiekio kriterijus); liudytojo R. G. parodymus dėl kratos atlikimo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), aplinkybių; 2003 m. rugpjūčio 4 d. kartos protokolą, iš kurio matyti, kad bute, kurį nuomojo nuteistasis (duomenys neskelbtini), rastas ir paimtas kaljanas; 2003 m. rugpjūčio 21 d. specialisto išvadą Nr. 3081, kurioje konstatuota, kad ant kaljano vidinio paviršiaus yra narkotinių medžiagų (kanapių) pėdsakų; liudytojo S. Š. parodymus dėl kratos atlikimo nuteistojo nuomojamame bute (duomenys neskelbtini) aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, įvertino byloje surinktus įrodymus, dar kartą apklausė kratose dalyvavusius policijos pareigūnus R. G. ir V.T., taip pat – iki tol neapklaustą S. O. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus įsitikinęs, kad jis turėjo galimybę laikyti surastas psichotropines medžiagas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat atmetęs versiją, kad šias medžiagas galėjo laikyti kiti bute gyvenę ir besilankę asmenys. Savo išvadas apeliacinės instancijos teismas pagrindė ir tuo, kad nuteistojo S. K. ir anoniminio liudytojo Nr. 2143 parodymai iš dalies prisideda prie R. G. kaltinančių aplinkybių. Nors pirmosios instancijos teismas ir įvardijo šiuos parodymus kaip nepatikimus, apeliacinės instancijos teismas juos įvertino kaip iš dalies teisingus – netiesiogiai šie parodymai rodo, kad nuteistasis buvo susijęs su nelegalia narkotinių ar psichotropinių medžiagų apyvarta. Kolegija sutinka su šiais apeliacinės instancijos teismo argumentais ir konstatuoja, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas byloje atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kolegija taip pat nerado pagrindo suabejoti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padaryta išvada, kad R. G. įgijo ir laikė psichotropinę medžiagą platinimo tikslais. Apie tai rodo laikytų tablečių kiekis (269 vnt.) ir juose esančios psichotropinės medžiagos (klonazepamo) masė (0,538 g), kuri yra artima labai didelio kiekio kriterijui (0,6 g), taip pat tai, kad tabletės buvo laikomos ne vaistų pakuotėse. Be to, pats R. G. paaiškino, jog klonazepamo nevartoja.

Kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti ar keisti teismų priimtus sprendimus nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas PikelisJosifas TomaševičiusOlegas Fedosiukas