Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (toliau – A. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant A. S. 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į A. S. skirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. liepos 17 d., 00.45 val. iki 2019 m. liepos 17 d., 14.09 val.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. S. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 5 (penkeriems) metams bei turto konfiskavimas, iš A. S. konfiskuojant transporto priemonės „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę – 1563 (tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt tris) eurus, atitinkančią pinigų sumą.

A. S. taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, pradėjus vykdyti nuosprendį pakeičiant į suėmimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir skirti jam švelnesnę bausmę, neskiriant jam su laisvės atėmimu susijusios bausmės; sumažinti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones taikymo terminą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nuteistojo skunde nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, abejoti A. S. kalte padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisinio pagrindo neturi, todėl šie klausimai nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą išsamiau nevertinami. Apeliaciniame skunde nesutinkama tik su A. S. paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, neskiriant laisvės atėmimo bausmės, bei jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones, atėmimo terminu.

Dėl bausmės.

6. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. S. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

7. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.

8. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad skirdamas bausmę A. S. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad vertinamu atveju asmuo padarė vieną nesunkų, tyčinį ir baigtą nusikaltimą. Kaip to reikalauja aukščiau aptartos nuostatos, įvertino ir nuteistojo asmenybę, konstatuodamas, kad A. S. yra bedarbis, registruotas Užimtumo tarnyboje, praeityje baustas administracine tvarka, ne kartą teistas, tame tarpe ir už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Be šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas (nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodytas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas, tačiau šis skundžiamo nuosprendžio netikslumas, atsižvelgiant į nuosprendžio motyvų turinį, vertintinas kaip rašymo apsirikimas, nekeičiantis nuosprendžio esmės)).

9. Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas A. S. skyrė griežčiausią BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos patvirtina, kad vertinamu atveju A. S. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Konstatuojant šią išvadą svarbu paminėti, jog praeityje A. S. buvo teistas ne kartą (pirmasis jo teistumas siejamas su 2013 m. rugpjūčio 28 d.), tame tarpe ir už analogiškos nusikalstamos veikos įvykdymą. Siekiant jo elgesio korekcijos išimtinai teigiama linkme praeityje jam buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (pvz. areštas, piniginė bauda), tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo ir nusikalto, kas nuteistąjį neabejotinai charakterizuoja neigiamai.

10. Atsižvelgiant į skundžiamu nuosprendžiu A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, paminėtina ir tai, kad, bylos duomenimis, praeityje nuteistasis buvo ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka dėl administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimo padarymo, tame tarpe ir už transporto priemonės vairavimą neturint tokios teisės bei esant neblaiviam (b. l. 79-84). Skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu teisės vairuoti transporto priemones A. S. nebuvo įgijęs, duomenų, jog kada nors asmuo būtų ją turėjęs, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra (b. l. 75). Šių aplinkybių visuma suponuoja pagrįstą išvadą, kad asmuo, ne kartą baustas už vairavimą neturint tokios teisės, neabejotinai žinodamas galimas tokio savo elgesio pasekmes, demonstruodamas ypatingą ciniškumą jų eilinį kartą nepaisė, paėmė kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę šiam nežinant ir vairavo ją ne tik neturėdamas teisės vairuoti, bet ir būdamas neblaivus, tokiu savo elgesiu neabejotinai keldamas didžiulį pavojų kitiems eismo dalyviams, jų sveikatai, turtui ar net gyvybei. Svarbu ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką A. S. įvykdė esant neišnykusiam bei įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, praėjus vos vienam mėnesiui po Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, priėmimo dienos, kas nuteistąjį neabejotinai charakterizuoja labiau neigiamai ir leidžia pagrįstai spręsti, jog jokios elgesio korekcijos teigiama linkme jis nesiekia, nesistengia pasitaisyti. Vertindamas šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą jis įvykdė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, ši asmens atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatoma ne pasirinktinai, t. y. teismo nuožiūra, o esant tam tikroms BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms: asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Šias sąlygas, sprendžiant iš aukščiau išdėstytų faktinių duomenų visumos, A. S. atitinka visiškai – praeityje jis buvo teistas, teistumas neišnykęs ir jis vėl padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, todėl teigti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino komentuojamą aplinkybę A. S. atsakomybę sunkinančia, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kartu pažymėtina, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, bei A. S. apeliaciniame skunde cituojamos BK nuostatos, kiek jos susijusios su minėtos asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimu yra siejamos ne su BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtintos asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimu, bet su asmens pripažinimu pavojingu recidyvistu BK 27 straipsnio 2 dalies prasme. Tuo tarpu šis klausimas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu sprendžiamas nebuvo.

11. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu A. S. skirtos bausmės pagrįstumo ir proporcingumo klausimą, atkreiptinas dėmesys ir į jo problemas, susijusias su nesaikingu alkoholio vartojimu, kas įvertinus tiek buvusius nuteistojo teistumus, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, vertinant skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės proporcingumą, yra itin aktualu. Remiantis A. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, pats nuteistasis neneigia turintis problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, pripažįsta, jog išgėręs alkoholio jis tampa nekontroliuojamas, negali prisiminti savo elgesio, tačiau, kaip matyti iš buvusių nuteistojo teistumų, akivaizdu, kad ši problema nuteistąjį lydį jau seniai (dauguma nuteistojo buvusių teistumų bei baustumų administracine tvarka taip pat siejami su jo veiksmais, atliktais apsvaigus nuo alkoholio), tačiau jokių pastangų šios problemos eliminavimui nuteistasis praeityje nedėjo, todėl abejotina, jog ir šiuo metu A. S. turi nuoširdžių ketinimų atsisakyti alkoholio ir savo elgesį koreguoti išimtinai teigiama linkme. Juo labiau, jog, bylos duomenimis, A. S. nei į gydytojo psichiatro, nei į priklausomybės ligų kabineto įskaitą neįrašytas (b. l. 78). Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog šiuo metu jis apribojo savo alkoholio vartojimą, kadangi šios aplinkybės patvirtinimui jokių objektyvių duomenų nuteistasis teismui nepateikė. Ir vis tik, net ir pasitvirtinus šiai aplinkybei, įvertinus visumą aukščiau paminėtų aplinkybių, ji nesudarytų pagrindo pripažinti, jog A. S. paskirta bausmė yra neteisinga ir aiškiai per griežta.

12. Vertinant A. S. asmenybę jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės plotmėje, svarbu paminėti ir tai, kad, nors ir būdamas pakankamai jauno amžiaus, turėdamas mažametę dukrą, kuriai yra būtinas nuteistojo finansinis išlaikymas, iki suėmimo A. S. oficialiai niekur nedirbo, nedarbo draudimo išmokos negaudavo (b. l. 73), kito nuolatinio legalaus pragyvenimo šaltinio taip pat neturėjo. Šių aplinkybių visuma patvirtina menką nuteistojo darbinę motyvaciją ir įvertinus tiek praeityje jo buvusius teistumus ir baustumus, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes, suponuoja pagrįstą išvadą, kad asmuo nėra linkęs į prasmingą laisvalaikio praleidimą, prioritetą teikdamas iš esmės neigiamą įtaką jo elgesiui darantiems veiksmams. Jokių nuteistojo pastangų įsidarbinti, dirbti ir gauti nuolatines pajamas, kurios yra būtinos jo paties bei jo mažametės dukros finansiniam aprūpinimui, kas iš esmės teigiamai apibūdintų nuteistąjį, nei nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nei nuteistojo elgesyje teisėjų kolegija neįžvelgia, todėl švelninti A. S. teisinę padėtį siekiant užtikrinti jo paties bei jo mažametės dukters finansinę gerovę, pagrindo taip pat nėra. Nuteistojo asmeniniai interesai vis tik negali būti iškeliami aukščiau visuomenės intereso tinkamai, t. y. proporcingai jo padarytai nusikalstamai veikai, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Šios išvados kontekste atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog pataisos namuose nuteistiesiems taip pat suteikiama galimybė dirbti apmokamą darbą, kuria, A. S., siekdamas padėti savo dukrai finansiškai, galės pasinaudoti atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

13. Šių duomenų visuma, A. S. charakterizuoja neigiamai, rodo, jog asmuo negeba prisitaikyti prie visuomenėje egzistuojančių elgesio taisyklių ir leidžia pagrįstai pritarti apylinkės teismo išvadai, jog bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, taikant nuteistajam švelnesnio pobūdžio bausmę, vertinamu atveju negali būti pasiekti. Atmetant A. S. apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad nuteistasis savo kaltę dėl padarytos veikos pripažino visiškai, nuteistojo atžvilgiu taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, kurių pagrindu už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą A. S. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Nors šis pirmosios instancijos teismo sprendimas, įvertinus faktą, kad nagrinėjama baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėta nei supaprastinto proceso tvarka, nei atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, kas yra būtina taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, yra neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas, tačiau įvertinus tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dėl ko šiuo atveju negali būti bloginama nuteistojo teisinė padėtis, šis pirmosios instancijos teismo netikslumas apeliacinės instancijos teisme netaisytinas, pripažįstant, jog dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

14. Aptartų duomenų visumoje neabejotina, kad ir BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos pagrįstai. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tokiu būdu, nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą.

15. Aptartos teismų praktikos kontekste įvertinus tiek A. S. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo, jo buvusius teistumus bei baustumus administracine tvarka, teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teisinio pagrindo nėra. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau, jog praeityje A. S. jau buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės, tačiau, akivaizdu, jog jokios teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui tai neturėjo, teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba ne tik pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį, bet ir koreguoti savo elgesio išimtinai teigiama linkme. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Iš aukščiau aptarto nusikalstamo nuteistojo elgesio akivaizdu, kad šio reikalavimo A. S. nevykdo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino (BK 68 straipsnis).

16. Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Komentuojamame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 (BK 281¹) straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2011).

17. Minėta, jog nagrinėjamu atveju A. S. buvo pripažintas kaltu už itin šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo – vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai asmeniui nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, neabejotinai keliančio itin didelį pavojų tiek eismo saugumui, tiek ir jo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, padarymą. Šiuo atveju A. S. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,04 promilės), daugiau nei 5 kartus viršijantis leistiną normą, ir nors, kaip teisingai pabrėžiama nuteistojo skunde, jokia žala neteisėtais A. S. veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams.

18. Vertinant A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai asmeniui nustatomas mažesnis, nei 1,51 promilių neblaivumo laipsnis, užtraukia administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnį. Už šio administracinio nusižengimo padarymą be piniginės baudos asmeniui privalomai skiriamas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 1 (vienerių) metų iki 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminui (ANK 422 straipsnio 9 dalis). Šių duomenų visumoje, spendžiant nuteistojo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, būtina pažymėti, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje vis tik turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, todėl asmenų, traukiamų administracinėn atsakomybėn, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas: pirmieji yra padarę administracinius nusižengimus, apibrėžtus ANK, o antrieji – nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apibrėžtus baudžiamajame įstatyme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

19. Aptarto teisinio reguliavimo bei konstitucinės jurisprudencijos kontekste įvertinus A. S. neteisėtus veiksmus, neabejotinai keliančius ypatingą pavojų eismo saugumui bei kitų eismo dalyvių sveikatai, manyti, jog šiuo atveju jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 5 (penkerių) metų laikotarpiui, yra netinkama ir neproporcinga jo neteisėtų veiksmų pavojingumui, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Aukščiau paminėtais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad praeityje A. S. jau buvo teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, dėl to paties jis buvo baustas ir administracine tvarka, tačiau jokių išvadų iš tokio neteisėto savo elgesio jis nedaro, jokių pastangų savo tinkamai elgesio korekcijai nededa. Be to, įvertintina ir tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis kada nors būtų turėjęs vairuotojo pažymėjimą, todėl nuteistojo teiginiai, jog teisė vairuoti transporto priemones jam yra būtina dėl ketinimų iš J. miesto vykti į darbą kituose miestuose, šiuo konkrečiu atveju, asmeniui apskritai neturint tokios teisės, atskleidžia itin cinišką nuteistojo požiūrį į Lietuvos Respublikos įstatymus ir iš esmės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jų laikytis A. S. neketina ir ateityje.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.