Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui Ž. R., viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. R. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. vasario 15 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip minėta, pareiškėjas tvirtino, kad jam teko per mažas gyvenamosios patalpos plotas.

Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Iš pareiškėjo gydymo stacionare istorijos matyti, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 5 d. 11.10 val. buvo paguldytas į Vidaus ligų skyriaus palatą Nr. 3, o 2016 m. vasario 10 d. buvo išrašytas (b. l. 13). Pagal LAVL teismui pateiktą planą ir pažymą apie palatų plotą matyti, kad palata Nr. 3 yra 19,80 kv. m (b. l. 39, 40). LAVL negalėjo teismui nurodyti, kiek asmenų vienu metu buvo minėtoje palatoje. Pasak pareiškėjo, jis buvo paguldytas į palatą Nr. 3, kurioje buvo dar 5 asmenys. LAVL atsiliepime nurodė, kad palatoje Nr. 3 yra įrengtos 6 lovos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad palatoje Nr. 3 pareiškėjas buvo dar su 5 asmenimis, todėl konstatuotina, kad palatoje Nr. 3 pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas nesiekė 5,1 kv. m. Darytina išvada, kad LAVL iš viso 5 paras neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimus. LAVL atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pagal LAVL teismui pateiktą planą ir byloje esančias fotonuotraukas matyti, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo palatos Nr. 3, įėjimas į sanitarinio mazgo patalpas yra atitvertas durimis, kurios užsidaro (b. l. 40, 49, 50, 53, 66). Taigi, byloje esantys duomenys paneigė pareiškėjo argumentus, susijusius su minimalaus privatumo neužtikrinimu, naudojantis sanitariniu mazgu.

LAVL teismui pateikė 2015 m. liepos 17 d. pažymas, kurios patvirtina, kad palatoje Nr. 3 yra 6 vnt. spintelių, vienas stalas, 3 vnt. pakabų (b. l. 37–39). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad LAVL nepažeidė minėtų Aprūpinimo baldais normų, todėl pareiškėjo pretenzijos laikomos nepagrįstomis. Byloje esančios palatos nuotraukos paneigia pareiškėjo argumentus dėl netinkamų naudoti (sulūžusių) spintelių ar lovų, kuriose tekdavo miegoti beveik liečiantis į grindis (b. l. 46, 49).

Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 257–258 punktus naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Bylos duomenimis nustatyta, kad LAVL yra patvirtinusi pacientų naudojimosi dušu grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę (b. l. 54–56). Kaip matyti iš byloje esančios pacientų naudojimosi dušu ir skalbinių keitimo tvarkaraščio, Vidaus ligų skyriuje esantiems asmenims ketvirtadieniais yra suteikiama teisė naudotis dušu (b. l. 57). Taigi, LAVL yra sudarytos sąlygos kartą per savaitę pasinaudoti dušu, tačiau pareiškėjas į LAVL atvyko penktadienį, o išvyko trečiadienį, todėl nustatytu tvarkaraščiu dušu neturėjo galimybės pasinaudoti. Kaip minėta, Vidaus tvarkos taisyklės numato, kad naujai atvykusiems į pataisos įstaigas yra atliekamas sanitarinis švarinimas, tačiau pareiškėjas nebuvo naujai atvykęs į pataisos įstaigą, jis į LAVL atvyko jau iš pataisos įstaigos, o tokiu atveju pagal LAVL vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191, 15 punktą, sanitarinis švarinimas, nusiprausiant duše, nėra privalomas. Taigi, LAVL neteisėti veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į LAVL administraciją su skundais dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų LAVL palatose. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar LAVL, žinodama apie higienos normų ir kitų teisės aktų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – LAVL) objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (t. y. tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Bylos duomenimis nustatyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas pagal pareiškėjo skundą atliko operatyviąją higienos sąlygų kontrolę ir nustatė, kad LAVL Vidaus ligų skyriaus prausykloje-tualete buvo švaru, sienų ir grindų paviršiai buvo lygūs, tinkami valymui ir dezinfekcijai, sanitariniai įrenginiai tvarkingi, švarūs, pažeidimų nenustatyta (b. l. 78–79). Be to, byloje esantis darbų priėmimo aktas patvirtina, kad Vidaus ligų skyriuje (taip pat ir palatoje Nr. 3) buvo atlikti remonto darbai (b. l. 59–60). Taigi, neteisėti LAVL veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuoti, o pareiškėjo argumentai, kad LAVL nesistengė pagerinti buities sąlygų, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo argumentai, jog atvykus į LAVL jam nebuvo suteikti pietūs, nebuvo išduota pižama, nebuvo karšto vandens, teismo vertintini kritiškai, kadangi juos paneigia byloje esantys duomenys. Kaip matyti iš LAVL direktoriaus patvirtinto LAVL šilto vandens tiekimo grafiko, Vidaus ligų skyriuje šiltas vanduo buvo tiekiamas ryte nuo 6.00 val. iki 9.00 val., per pietus nuo 12.30 val. iki 13.30 val., vakare nuo 17.00 val. iki 18.00 val. ir ketvirtadieniais duše nuo 9.00 val. iki 16.00 val. (b. l. 48). Vadinasi, LAVL buvo tiekiamas šiltas vanduo, todėl pareiškėjo nusiskundimai, kad plaudavo indus šaltu vandeniu, atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde iš pradžių teigė, kad atvykus į LAVL jam nebuvo suteikti jokie drabužiai ir avalynė, o vėliau, atsikirtimuose į atsiliepimą, patikslino, jog jis prašė išduoti pižamą, tačiau ji jam nebuvo išduota (b. l. 72–74, 88–90). Pareiškėjo armatūrinėje kortelėje pažymėta, kad pareiškėjui buvo išduotas čiužinys, pagalvė, vatinė antklodė, užvalkaliukas ir užvalkalas antklodei. Tai pareiškėjas patvirtino savo parašu. Armatūrinėje kortelėje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė pižamos (b. l. 62). Analogiškas aplinkybes atsiliepime į skundą yra pažymėjęs ir atsakovės atstovas (b. l. 11). Byloje esantis LAVL Vilniaus apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. vasario 22 d. tarnybinis pranešimas „Dėl atvykusiųjų maitinimo“ taip pat patvirtina, jog visiems asmenims, atvykusiems į LAVL 2016 m. vasario 5 d., buvo pasiūlyta nueiti į valgyklą papietauti. Šiuo pasiūlymu pasinaudojo visi asmenys, įskaitant ir pareiškėją (b. l. 63). Dėl pasinaudojimu dušu atvykus į LAVL ir negautų pietų pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jokių LAVL pažeidimų nenustatė (b. l. 80–81). Pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis, nesutikdamas su tokiu atsakymu, turi teisę nustatyta tvarka ir terminais jį skųsti teismui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šia teise būtų pasinaudojęs. Konstatuotina, kad su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai (dėl nesuteikto maitinimu ir kt.), atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Remiantis tuo, kad byloje vis dėlto buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto pažeidimas), teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Kaip minėta, pareiškėjas LAVL palatoje, kurioje nebuvo pakankamai ploto, praleido beveik savaitę. Minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiu mastu (vietoje minimalaus 5,1 kv. m ploto, pareiškėjui teko 3,3 kv. m). Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi nedelsdamas (b. l. 6), t. y. iš karto po to, kai buvo išrašytas iš LAVL.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009). Kita vertus, LVAT praktikoje žalos prezumpcijos taisyklė taikoma ne visada. Pavyzdžiui, LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1289-575/2015 vertino neigiamo poveikio intensyvumą ir konstatavo, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Vėlesnėje LVAT praktikoje buvo sugrįžta prie žalos prezumpcijos taisyklės labai panašių faktinių aplinkybių byloje (t. y. kai buvo konstatuotas itin trumpas pažeidimų laikotarpis), buvo pripažinta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą kaip tai yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnį (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Šiame sprendime LVAT tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atsižvelgiant į vėlesnę LVAT praktiką, vertintina, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį, teismui kyla pareiga spręsti dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas LAVL buvo pažeista laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2015 m. vasario 10 d.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais bei 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo Ž. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2016 m. vasario 5–10 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.