- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-08
- Bylos Nr.
- 1A-44-491-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Nukentėjusysis
- L. V.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo MEIDAUS,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. V. apeliacinį skundą dėl 2006 m. spalio 27 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria baudžiamoji byla J. H. L. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nutraukta pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 2 p. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi nutraukta baudžiamoji byla, kurioje J.H. L. nukentėjusiosios L. V. buvo kaltinamas tuo, kad :
1) 2001 m. sausio 3 d. apie 20 val., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų tyčia spyrė L. V. kelis kartus kojomis į šonus ir sėdmenis, rankomis sugriebęs už kaklo ją smaugė, tampė už plaukų, taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą;
2) 2001 m. sausio 4 d. apie 9 val. toje pačioje vietoje dėl asmeninių paskatų tyčia sudavė kelis smūgius L. V. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą;
3) 2001 m. sausio 7 d. apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų tyčia sudavė L. V. ranka vieną kartą į veidą, taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą;
4) 2001 m. sausio 29 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų tyčia spyrė koja L. V. į veidą, liemenį, kitas kūno vietas, ranka sudavė į galvą, taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą;
5) 2001 m. vasario 4 d. apie 20 val. toje pačioje vietoje, apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų tyčia sudavė L. V. ranka į veidą, taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji L. V. prašo šią nutartį panaikinti ir priimti J.H. L. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Apeliantė tvirtina, kad į Panevėžio miesto apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka dėl sistemingų kūno sužalojimų ji kreipėsi dar 2001-02-14 ir prašė J.H. L. nubausti pagal BK 116 str. 3 d. Nuo tos dienos iki šiol jos kaltinimo procesas prieš J.H. L. tęsėsi, tame tarpe ir ne nuo jos priklausančių priežasčių buvo vilkinamas. Pagal iki 2003-05-01 galiojusį įstatymą teismo iniciatyva buvo pradėtas valstybinio kaltinimo procesas, kuris buvo tęsiamas iki 2005-06-10 Panevėžio miesto apylinkės prokurorės priimto nutarimo ikiteisminį tyrimą šioje byloje nutraukti. Ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas dėl veikos, numatytos 1961 m. BK 116 str. 3 d., ir nutrauktas ne perkvalifikavus asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta, veiką pagal BK 116 str. 1 d. ir taikant senatį, bet nusprendus nebepalaikyti valstybinio kaltinimo. Po šio sprendimo ji vėl kreipėsi į apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka, tačiau įsigaliojus naujam BK ji paprašė J.H. L. taikyti naujojo kodekso nuostatas, nes jis numato švelnesnę baudžiamąją atsakomybę. Kadangi 2000 m. BK iš viso nėra numatyta speciali norma už sistemingą nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl ir neprašė teismo bausti J.H. L. pagal negaliojantį įstatymą. Vienok, ji mano, jog dėl to negalėjo pasikeisti veiką padariusio asmens nusikalstamos veikos įvertinimas pagal veikos padarymo metu galiojusius įstatymus. Esant tokioms aplinkybėms baudžiamosios atsakomybės senaties terminas J.H. L. atžvilgiu negalėjo pasibaigti ir nepasibaigė 2002-02-05 – jos nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas turėjo sueiti tik 2006-02-05 (BK 95 str. 1 d. 1 p. „b“ p.).
Apeliantė taip pat nurodo, kad nors ir šis senaties terminas skundžiamos nutarties priėmimo dieną jau buvo suėjęs, tačiau proceso eigoje J.H. L. pasislėpė, nes padarė kitą nusikalstamą veiką ir jo atžvilgiu buvo paskelbta paieška. Pasislėpus asmeniui ir jam neatvykstant bei vengiant proceso senaties eiga sustoja (BK 95 str. 3 d.). Jei asmuo iki senaties termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką senaties eiga nutrūksta (BK 95 str. 4 d.). Kadangi šiuo metu tame pačiame Panevėžio miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje J.H. L. kaltinamas iki senaties termino pabaigos padaręs kitą nusikalstamą veiką ir apylinkės teismui apie šią aplinkybę buvo žinoma, teismas negalėjo nutraukti baudžiamosios bylos neišsiaiškinęs, ar J.H. L. senaties termino eigoje tikrai nėra padaręs naujos nusikalstamos veikos.
Apeliantė taip pat pažymi, kad nutraukdamas baudžiamąją bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, pirmosios instancijos teismas ignoravo apeliacinės instancijos teismo 2006-03-24 nutartyje išdėstytus motyvus šiuo klausimu.
Teismo posėdyje nukentėjusioji L. V. prašo apeliacinį skundą patenkinti. Asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl 1961 m. BK 49 str. 1 d. 1, 3 p. ir 2000 m. BK 95 str. 1 d. 1 p. taikymo
1961 m. BK 49 str. 1 d. 1 p. nustatė, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, numatytą šio kodekso 116 str. 1 d., 133, 145, 189, 202, 202¹, 213 str., suėjo vieneri metai. To paties straipsnio 3 p. buvo numatyta, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu suėjo penkeri metai nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip penkeriems metams. Iš to akivaizdu, kad pagal 1961 m. BK patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas už BK 116 str. 3 d. numatytą nusikaltimą buvo penkeri metai – šioje byloje šis terminas būtų suėjęs 2006 m. vasario 4 d.
Šioje byloje L. V. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą kaltindama asmenį, prieš kurį baudžiamoji byla nutraukta, 2001 m. sausio – vasario mėnesių laikotarpiu padarius prieš ją penkias nusikalstamas veikas, kurios tyrimo metu buvo kvalifikuotos pagal 1961 m. BK 116 str. 3 d. – kaip sistemingas tyčinių lengvų kūno sužalojimų padarymas. Už tokią veiką jų padarymo metu galiojęs įstatymas numatė laisvės atėmimo bausmę iki 3 metų. 2002-01-21 nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas nukentėjusiosios skundą ir surinktą medžiagą perdavė Panevėžio miesto apylinkės vyr. prokurorui. 2002-02-01 Panevėžio miesto VPK tardymo skyriuje dėl nukentėjusiosios skundo buvo iškelta baudžiamoji byla pagal 1961 m. BK 116 str. 3 d. O 2005-06-10 Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės V. B. nutarimu, pripažinus, jog J.H. L. veikos prieš nukentėjusiąją atitinka 2000 m. BK 140 str. 1 d., ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis BPK 407, 409, 417 str., šioje baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas.
2005-09-28 nukentėjusioji dėl tų pačių įvykių – taigi, tęsdama pradėtą procesą, o ne pradėdama jį iš naujo – vėl kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka, prašydama J.H. L. pagal 2000 m. BK 140 str. 1 d. nubausti dėl kiekvienos iš veikų, padarytų 2001 metais. 2006-01-04 Panevėžio apygardos teismas nutartyje nurodė, kad kiekviena iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, 2001 m. sausio – vasario mėnesiais padarytų veikų pagal pasekmes turėtų būti kvalifikuojama pagal 2000 m. BK 140 str. 1 d. O kadangi tai nesunkus tyčinis nusikaltimas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal to paties kodekso 95 str. 1 d. 1 p. „b“ p. yra penkeri metai. Toks pats 5 metų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties terminas šioje baudžiamojoje byloje buvo nurodytas ir 2006-03-24 Panevėžio apygardos teismo nutartyje. Kadangi nukentėjusioji 2005-09-28 pareiškimu apylinkės teismui prašė J.H. L. nubausti dėl tų pačių nusikalstamų veikų, o įsigaliojus naujajam 2000 m. BK tiesiog neliko baudžiamosios atsakomybės dėl sistemingo tyčinių lengvų kūno sužalojimų padarymo, kolegija daro išvadą, jog ji visiškai teisingai pareikalavo kiekvieną iš šių veikų kvalifikuoti pagal naujojo BK 140 str. 1 d., kurioje, lyginant su 1961 m. BK 116 str. 3 d., žymiai sušvelninta bausmė. Todėl, pagal 2000 m. BK 3 str. 2 d. kaip švelninantis bausmę turi būti taikomas naujai įsigaliojęs įstatymas. Tokiu būdu, šioje byloje jau nėra jokio pagrindo svarstyti klausimą apie galimą veikų, kuriomis nukentėjusioji kaltino J.H. L., kvalifikavimą pagal 1961 m. BK 116 str. 1 d., nes tai jau būtų dvigubas perkvalifikavimas, kurio įstatymas nenumato.
Pripažinus, kad nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuojamos pagal 2000 m. BK, būtent šio kodekso nuostatos turi būti taikomos ir sprendžiant kitus klausimus, tame tarpe ir dėl senaties taikymo. Pagal 2000 m. BK 95 str. 1 d. 1 p. „b“ p.p. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už nesunkų nusikaltimą taip pat yra penkeri metai. Taigi, šia prasme kolegija pilnai sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl L. V. skunde minimų veikų yra ne vieneri, o penkeri metai.
Dėl 2000 m. BK 95 str. 3 ir 4 d. taikymo
Apeliantė skunde nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga šiame procese buvo sustojusi ar net visai nutrūko, nes J.H. L. buvo pasislėpęs dėl to, kad padarė kitą nusikalstamą veiką.
2000 m. BK 95 str. 3 d. nurodoma, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Pasislėpimu yra laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat kai toks asmuo pažeidžia jam paskirtos kardomosios priemonės reikalavimus, šaukiamas neatvyksta į ikiteisminio tyrimo institucijas ar teismą, keičia savo gyvenamąją ar darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas svetimus ar suklastotus dokumentus, ir pan. To paties straipsnio 4 d. nurodoma, jog jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmąją nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
Kalbant apie BK 95 str. 4 d., tam, kad būtų pagrindas pripažinti senaties eigą nutrūkus, dėl naujos kaltininko nusikalstamos veikos ir jo atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Vien tik baudžiamosios bylos iškėlimo ar kaltininko pripažinimo įtariamuoju ir net kaltinamuoju faktų tam nepakanka. Šioje byloje J.H. L. atžvilgiu dėl veikų kitoje baudžiamojoje byloje, susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, jokio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nėra, todėl nėra ir pagrindo tvirtinti, jog senaties eiga dėl veikų, kurias jis buvo kaltinamas padaręs 2001 metais, buvo nutrūkusi.
Apeliantė skunde nurodo, kad senaties eiga dėl šių veikų buvo sustojusi dėl to, kad J.H. L. pasislėpė dėl naujo nusikaltimo. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras R. P. pateikė informaciją, kad šiuo metu jo žinioje esančioje baudžiamojoje byloje dėl neteisėto didelio kiekio kanapių auginimo bei rengimosi neteisėtai parduoti ar kitaip platinti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ikiteisminis tyrimas J.H. L. atžvilgiu Panevėžio apygardos prokuratūroje pradėtas 2006-01-24, nors įtariamuoju jis pripažintas ir jo paieška paskelbta dar 2006-01-13. 2006-01-16 teismo nutartimi įtariamajam buvo paskirtas suėmimas nenustatant jo termino, nes nebuvo duomenų apie tikslią paskutinę įtariamojo gyvenamąją vietą, nors J.H. L. buvo ją deklaravęs (duomenys neskelbtini). Tik 2006-03-28 įtariamasis buvo sulaikytas pagal 2006-02-22 išduotą Europos arešto orderį, o iki tol jam nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė ir nėra bendrai nėra pakankamų duomenų, kad jis iš viso būtų buvęs ieškomas, nors akivaizdu, kad iki 2006-03-28 jis turėjo būti Lietuvoje. Tokiu būdu, šie duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog iki sulaikymo 2006-03-28 J.H. L. būtų tyčia slapstęsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų.
Jokia kardomoji priemonė jam nebuvo paskirta ir baudžiamojoje byloje dėl 2001 m. sausio – vasario mėnesių veikų prieš L. V.. Susipažinus su ikiteisminio tyrimo metu surinkta bylos medžiaga dėl jų matyti, jog J.H. L. nevengė atvykti kviečiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Tai, kad susipykęs su nukentėjusiąją jis pakeitė savo gyvenamąją vietą, tokiu vengimu negali būti laikoma. Nukentėjusiajai 2005-09-28 vėl kreipusis į apylinkės teismą dėl tų pačių veikų, J.H. L. 2005-11-02 į taikinamąjį posėdį neatvyko, nes jam nebuvo įteiktas teismo šaukimas. Apie 2005-11-22, 2005-12-05 ir 2006-02-21 taikinamuosius posėdžius jam buvo pranešta tinkamai, bet jis neatvyko be svarbios tam priežasties. Neatvykimas į teismą, kuomet teismo šaukimas įteiktas tinkamai, gali būti pripažįstamas pasislėpimu, dėl ko pagal 2000 m. BK 95 str. 3 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga sustoja, todėl laikotarpis nuo 2005 m. lapkričio 22 d. iki 2006 m. kovo 28 d., kuomet jis buvo sulaikytas, neturėtų būti įskaitomas į senaties eigos terminą. Tiesa, čia būtina pažymėti, jog į šiuos posėdžius nebuvo pakviestas ir vertėjas, kurio J.H. L. prašė dar 2005-12-05 prašymu apylinkės teismui, ir be kurio, akivaizdu, posėdis būtų neįvykęs. Tačiau, net ir neįskaičius šio laikotarpio, skundžiamos apylinkės teismo nutarties priėmimo dienai, o juo labiau šiai, t.y. apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, dienai, šis terminas jau buvo ar yra suėjęs. Kolegija pilnai sutinka su tokia apylinkės teismo išvada ir skundžiamojoje nutartyje teismo priimtu sprendimu nutraukti J.H. L. baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas
NUTARĖ:
Nukentėjusios L. V. apeliacinį skundą atmesti.