- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-13
- Bylos Nr.
- 3K-3-275/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė, Egidijus Baranauskas, Pranas Žeimys
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno apskrities viršininko administracijai
- Ieškovas
- E. Ž.
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Ž. ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl įsakymo pripažinimo negaliojančiu, sutarties pakeitimo, nuosavybės teisių atkūrimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja Kauno miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno miesto savivaldybė 2002 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 40 patvirtino dviejų žemės sklypų (56 000 kv. m ir 2000 kv. m), suformuotų prie pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), detaliuosius planus.
Ieškovė 2003 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). 2004 m. spalio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi ieškovei iki 2014 m. balandžio 2 d. išnuomotas 5,60 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Ieškovė yra pateikusi prašymą atkurti jai nuosavybės teises į jos tėvo valdytą žemę (duomenys neskelbtini), o jos sutuoktinis L. Ž. – į jo tėvų valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. kovo 6 d. išvadoje Nr. 55/4763 nurodyta, kad L. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 8,20 ha žemės sklypą ir 2,95 miško sklypą, o Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 13 d. išvadoje Nr. B-392-3711 nurodyta, kad ieškovė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,20 ha žemės sklypą ir 0,31 ha miško sklypą. Ieškovė yra mirusio sutuoktino L. Ž. pėdinė pagal įstatymą, ji priėmė jo palikimą ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į L. Ž. grąžintiną žemę.
Ieškovė kreipėsi į Kauno apskrities viršininką, prašydama atkurti jai nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno miesto savivaldybės darbuotojų 2005 metų birželio mėnesį įvykusiame pasitarime buvo nutarta siūlyti perduoti ieškovei neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie turimų ūkinės–komercinės paskirties pastatų. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-270 netenkino ieškovės prašymo atkurti jai nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).
Ieškovė mano, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija, netekindamas jos prašymo, pažeidė įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Ieškovė prašė:
1) pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. V-270, kuriuo netenkintas ieškovės prašymas atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygtinai nuosavybėn lygiavertį kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini);
2) pakeisti 2004 m. spalio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. M19/2004-0263, sudarytos Kauno apskrities viršininko administracijos ir ieškovės, 2 punktą, nustatant, jog „žemės sklypas išnuomojamas iki 2014 m. balandžio 2 d., ... skaičiuojant nuo šios sutarties sudarymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta naudoti žemės sklypą visuomenės poreikiams arba iki sprendimo atkurti nuosavybės teises nuomininkei E. Ž. priėmimo dienos,...(toliau kaip tekste)“;
3) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovei nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 5,60 ha ploto žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini);
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančiu 2006 m. liepos 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr. V-270, kuriuo buvo netenkintas E. Ž. prašymas atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygtinai nuosavybėn lygiavertį kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini); 2) nustatė, kad ieškovė E. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,51 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti nuosavybės teisių atkūrimą; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovės ir atsakovo po 92,50 Lt pašto išlaidų valstybei.
Dėl pripažinimo negaliojančiu Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. V-270. Teismas nurodė, kad ieškovė negali prašyti atkurti nuosavybės teises gaudama lygiavertį žemės sklypą prie jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų už mirusio vyro L. Ž. teisę atkurti nuosavybę į žemę, nes Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reguliuoja tik tų asmenų (pretendentų) teises, kurie nurodyti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Mirusysis L. Ž. buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teisės pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kaip turto savininko vaikas. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir tik tada perduodamos įpėdiniams. Taigi E. Ž. negali prašyti atkurti jai nuosavybės teises gaudama lygiavertį žemės sklypą prie jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų už mirusio L. Ž. žemę, nes nuosavybės teisės bus atkuriamos L. Ž. vardu ir tik po to ieškovė paveldės L. Ž. žemę, t. y. ji nėra pretendentė Įstatymo prasme, bet yra L. Ž. turto paveldėtoja, nėra absoliučiai jokios teisinės galimybės ieškovei tiesiogiai paskirti žemę. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji paveldėdama perėmė visas mirusio L. Ž. teises ir pareigas pagrįsta, tačiau L. Ž. nuosavybės teise pastatų neturėjo, todėl negalėjo perimti šios teisės. Įsigytas nekilnojamasis turtas yra E. Ž. turtas, todėl teisių ir pareigų perėmimas negali būti aiškinamas plečiamai. Ieškovė tik po L. Ž. mirties 2003 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir statinių perdavimo–priėmimo akto pagrindu tapo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininke. Ieškovės vyras mirė 1993 metais, t. y. įgytas nekilnojamasis turtas yra ne santuokinis turtas, o ieškovės asmeninė nuosavybė.
Teismas konstatavo, kad ieškovė pagal Įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,20 ha žemės ir 0,31 ha miško savo tėvo turėtos žemės ir prašyti atkurti nuosavybės teises gaudama lygiavertį žemės sklypą prie jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų tik į 3,51 ha.
Dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), kurio plotas 5,60 ha. Teismas konstatavo, kad reikalavimas atkurti nuosavybės teisę tenkintinas iš dalies, nustatant, kad ieškovė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,51 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), tačiau teismas negali konkrečiai apskaičiuoti, kokio dydžio žemės sklypas priklausytų, taikant ekvivalentinę natūrą, todėl apskaičiavimą ekvivalentine natūra turi atlikti atsakovas, nustatydamas žemės sklypo dydį.
Dėl atsakovo atsikirtimų. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo atsikirtimą, kad, nevykdant žemės ūkio veiklos, 5,60 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), negali būti laikomas sklypu, kuris pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą reikalingas pastatams eksploatuoti; konstatavo, kad Įstatyme nenustatyta, kad būtina vykdyti kažkokią veiklą, pakanka turėti nuosavybės teise pastatus (Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas). Teismas taip pat konstatavo, kad teismui pateikti rašytiniai įrodymai (ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, pinigų, pirkimo–pardavimo žurnalas, paraiška tiesioginėms išmokoms gauti ir kt.) patvirtina, jog ieškovė vykdo žemės ūkio veiklą, tiktai ne visa apimtimi (ne visi šiltnamiai yra sutvarkyti).
Dėl reikalavimo pakeisti žemės nuomos sutartį. Teismas konstatavo, kad šis ieškovės reikalavimas atmestinas, nes ieškovė nuomos sutarties pagrindu bando išspręsti nuosavybės teisės atkūrimo klausimus, t. y. per nuomos sutartį įpareigoti atsakovą ateityje nuosavybės atkūrimo klausimą išspręsti teigiamai; tokia papildoma sąlyga į nuomos sutartį galėtų būti įtraukiama tik priėmus teigiamą sprendimą atkurti nuosavybės teises ir jo dar neįgyvendinus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta, jog E. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,51 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), pakeitė ir ją išdėstė taip: ,,Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos per tris mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo atkurti E. Ž. nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), kurio plotas 5,60 ha“; likusią Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Dėl ieškovės teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui; iš Įstatymo18 straipsnio 2, 3 dalių, 21 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų matyti, kad valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo gali išreikšti visi 2 straipsnyje nurodyti asmenys; viena pagrindinių sąlygų – turi būti dar nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jeigu toks sprendimas jau priimtas, įstatymų leidėjas suteikia teisę jį keisti administracine tvarka; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusiojo fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, vertinant šias nuostatas, darytina išvada, jog įpėdinis perima ne tik mirusiojo turtą, bet ir su juo susijusias turtines teises. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė, kaip L. Ž. įpėdinė, prašymą atkurti nuosavybės teises pareiškė 2003 m. vasario 28 d., Klaipėdos apskrities viršininkas 2003 m. kovo 6 d. įsakymu priėmė išvadą, kurioje nurodė, kokias teises atkurti nuosavybės teises turi L. Ž., šią išvadą persiuntė atsakovui; šie institucijos veiksmai patvirtina, kad ieškovė, kaip L. Ž. įpėdinė, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, turi tas pačias teises, kokios įstatymu buvo suteiktos L. Ž.; turėdama nuosavybės teise statinius, ieškovė gali pasirinkti atkūrimo būdą ir, įgyvendinant paveldėtas L. Ž. teises, atkurti nuosavybės teises į žemę bei mišką, įgyjant perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Teisėjų kolegija sprendė, kad perduodant neatlygintinai žemės sklypą prie nuosavybės teise valdomų pastatų, ieškovė pagrįstai prašo atsižvelgti ir į jos paveldėtą, jos mirusio vyro L. Ž. turėtą teisę atkurti nuosavybės teisę į 8,20 ha 9414 Lt vertės žemės ir 2,95 ha 3826 Lt vertės miško.
Dėl žemės sklypo vertinimo ir kitų atsakovo nurodytų priežasčių, dėl kurių ieškovei būtų negalima suteikti žemės sklypo prie turimų pastatų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybės dėl ginčo sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties yra visiškai įrodytos pirmosios instancijos teismo aptartais įrodymais; atsakovas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis pagal Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kai valstybė atlygina už išperkamą žemę neatlygintinai perduodama nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų, būtų privalu vertinti turimų pastatų būklę.
Dėl nuomos sutarties pakeitimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad sutarties 2 punktu šalys, sudarydamos nuomos sutartį, susitarė dėl sutarties galiojimo termino; reikalauti, kad toks terminas būtų susietas dar ir su konkrečiu įvykiu – sprendimu atkurti nuosavybės teises nuomininkei ieškovei, ji neturi teisės, net nenurodo teisinio pagrindo, leidžiančio to reikalauti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria buvo pakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto taikymo. Šiame punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Sistemiškai aiškinant Įstatymo straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad 16 straipsnio 5 dalyje ir 9 dalies 4 punkte nurodoma apie 2 straipsnio 1 dalyje nustatytus subjektus, kuriems Įstatymu suteiktos pretendentų teisės. Taigi pagal Įstatymo 16 straipsnio 5 dalį ir 9 dalies 4 punktą lygiavertis turėtam žemės sklypas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn tik tam asmeniui, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą ir kuris nuosavybės teise turi pastatus.
Pagal išvadą Nr. 55-4763 nuosavybės teisės bus atkuriamos mirusiojo L. Ž. vardu, o ne ieškovei. Pagal šią išvadą būtent L. Ž. (o ne E. Ž.) yra pretendentas atkurti nuosavybės teises Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatą.
Asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, sąrašą nustato Įstatymas, bet ne paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2004). Tokia formuojama praktika leidžia daryti išvadą, kas apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog, išsprendus mirusiojo L. Ž. ir ieškovės prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bet kokiais sprendimais, visos teisės pereitų tik ieškovei, kaip vienintelei L. Ž. įpėdinei, nes pagal išvadą Nr. 55-4763 nuosavybės teisės bus atkuriamos mirusiojo L. Ž. vardu.
2. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 40 punktu, nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miesto savivaldybių teritorijoje esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jeigu nurodytoji žemė pagal Įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal Įstatymo 16 straipsnį. Nurodytose teritorijose nauji žemės ūkio paskirties sklypai neatlygintinai nuosavybėn neperduodami, išskyrus sklypus, naudojamus asmeniniam ūkiui. Ginčo žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, bet ne asmeninio ūkio žemė, todėl tik Įstatymo 16 straipsnio 5 dalies ir 9 dalies 4 punkto nuostatos suteikia galimybę atkurti ieškovei nuosavybės teises į šį žemės sklypą, t. y. ieškovės pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo įgyvendinimas siejamas su jai nuosavybės teise priklausančių pastatų turėjimu šiame žemės sklype. Dėl to svarbu įvertinti, ar ginčo žemės sklype yra pastatų, ar jie nesunykę ir yra naudojami pagal paskirtį.
Ginčo sklypas yra užstatytas ieškovei nuosavybės teise priklausančiais šiltnamiais. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 565 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 ,,Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ 21.2 punktą šiltnamių su metaliniu karkasu gyvavimo trukmė normaliai jį naudojant yra 35 metai. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 3 dalį žemės sklypai laikiniems statiniams statyti ir eksploatuoti išnuomojami Statybos įstatymo nustatytam tokių statinių naudojimo terminui. Atsakovas valstybinės žemės nuomos sutartimi ginčo žemės sklypą išnuomojo tik iki 2010 m. balandžio 2 d., t. y. statinių eksploatacijai reikalingam laikotarpiui. Be to, ieškovė statiniais nesinaudoja, jų neprižiūri, neeksploatuoja, statinių būklė yra bloga, kai kurie iš jų sunykę. Teismas neatsižvelgė į šias reikšmingas aplinkybes. Valstybinės žemės sklypas, kuriame yra nunykusio statinio pamatai, negali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn. Dėl to svarbu ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002). Pagal byloje pateiktus duomenis ginčo sklype esančių pastatų nusidėvėjimas yra nuo 44 iki 75 procentų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos apskrities valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktu, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės taikomos formuojant grąžinamus natūra ir perduodamus nuosavybės neatlygintinai naudojamus namų valdų žemės sklypus, naudojamus žemės sklypus prie kitų nuosavybės teise turimų statinių ir įrenginių, taip pat naujus žemės sklypus asmenims pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pagal šio nutarimo nuostatas nagrinėjamu atveju turi būti vertinama ginčo sklype esančių statinių būklė ir aplinkybė, ar ginčo žemės sklype vykdoma veikla, ar žemės sklypas reikalingas nefunkcionuojančių statinių eksploatacijai.
Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo kasacinio skundo.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto taikymo. Iš Įstatymo 18 straipsnio 2, 3 dalių, 21 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų matyti, kad valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo gali išreikšti visi Įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys. Įstatyme nenustatyta, kad šiuo būdu nuosavybės teisė atkuriama tik asmeniui, kuris pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises. Nuosavybės teisių atkūrimas perduodant neatlygintinai nuosavybėn turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų turi būti įgyvendinamas tiems asmenims, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą – tiek pretendentui, tiek jo teisių perėmėjui. Įstatymo nuostatos aiškintinos kartu su CK 5.1 straipsnio norma. Įpėdinis perima ne tik mirusiojo turtą, bet ir su juo susijusias visas turtines ir kai kurias neturtines teises. Ieškovė, turėdama nuosavybės teise statinius, teisės aktų pagrindu gali pasirinkti atkūrimo būdą ir įgyvendinant paveldėtas mirusio sutuoktinio teises atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką, įgyjant perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą.
2. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Byloje nėra duomenų dėl ieškovei priklausančių pastatų nusidėvėjimo. Ieškovė įregistravo ūkininko ūkį, didžioji dalis šiltnamių yra normalios būklės, sklype auginamos žemės ūkio kultūros, naudojama žemės ūkio technika. Kasatorius nepagrįstai ieškovei priklausančius pastatus priskiria laikiniems statiniams. Laikinas statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Šiltnamiai pagal savo pobūdį atitinka nesudėtingo statinio sąvoką, tačiau šie statiniai teisės aktų požiūriu prilyginami nekilnojamajam daiktui, negali būti prilyginami laikiniems statiniams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, šis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 16 straipsnio nuostatas.
Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 16 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo
Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad už žemę, taip pat vandens telkinius saugomose teritorijose, kurių susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti atlyginama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar vandens telkinį iš laisvos žemės fondo pagal Žemės reformos įstatyme piliečiams nustatytą žemės, vandens telkinių plotų įsigijimo eiliškumą, taip pat perduodamas nuosavybėn neatlygintinai jo naudojamas lygiavertis žemės sklypas prie nuosavybės teise turimų pastatų, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje numatytus atvejus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, ne kartą konstatavo, kad nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos pagal specialiojo įstatymo, nagrinėjamos bylos atveju – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, nuostatas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Ieškovės sutuoktinis L. Ž., miręs (duomenys neskelbtini), buvo pretendentas atkurti nuosavybės teises į jo tėvams iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę ir mišką, esančius (duomenys neskelbtini). Pagal byloje nustatytas aplinkybes L. Ž. kreipėsi dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo natūra pagal Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Ieškovei po sutuoktinio L. Ž. mirties 2005 m. kovo 20 d. buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas. Pagal šį liudijimą ieškovė paveldėjo ne tik jo turtą, bet ir turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. K., F. S. ir kt. v. T. J., M. T., bylos Nr. 3K-3-320/1999; 2000 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. Č. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-583/2000, yra pažymėjusi, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl, mirus šios teisės turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka. Tokia išvada inter alia grindžiama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, mirus piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams.
Nagrinėjamoje byloje ieškovės sutuoktinis L. Ž. buvo pretendentas susigrąžinti natūra turėtoje vietoje savo tėvų žemę ir mišką. Jam mirus, ieškovė Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme tapo įpėdine pagal įstatymą ir gali paveldėti tą sutuoktinio turtą, į kurį jam bus atkuriamos nuosavybės teisės. Teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai naudojamą lygiavertį žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (Įstatymo 16 straipsnio 5 dalis) yra susijusi su pretendento atkurti nuosavybės teises teisiniu statusu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nėra pretendentė atkurti nuosavybės teises į mirusiojo sutuoktinio L. Ž. tėvų turėtą žemę ir mišką, nes tokiu pretendentu buvo L. Ž. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką nustato Įstatymas, bet ne paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K., K. B. ir kt. v. T. J. J., bylos Nr. 3K-3-596/2004). Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigodamas atsakovą atkurti ieškovei nuosavybės teises į mirusiojo sutuoktinio L. Ž. tėvų turėtos žemės ir miško tenkančią dalį, perduodant nuosavybėn neatlygintinai jos naudojamą lygiavertį žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (duomenys neskelbtini), kurio plotas 5,6 ha, vadovavosi paveldėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, o ne Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nurodytos nutarties dalies negalima laikyti teisėta. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, naikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Patenkinus atsakovo kasacinį skundą nurodytais motyvais, kiti kasacinio skundo argumentai yra nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje
Kasacinis teismas turėjo 51,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), kurios, tenkinus kasacinį skundą, priteistinos iš ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 24 d. nutarties dalį, kuria pakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo dalis, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.
Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš E. Ž. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 51,53 Lt (penkiasdešimt vieną litą 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.