- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-16
- Bylos Nr.
- ATP-187-282/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00431-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Žindulienė
- Kategorijos
- 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarimo, kuriuo G. S. pripažintas kaltu ir nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį 100 litų bauda;pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 3000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu 3 metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, nuobaudas subendrinus apėmimu, G. S. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. S. nubaustas už tai, kad jis 2014 m. sausio 29 d. 11.36 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir paliko transporto priemonę nepasirūpinęs, kad ji savaime nepradėtų riedėti. Automobilis nuriedėjęs į nuokalnę, atsitrenkė į gatvės apšvietimo stulpą bei jį apgadino. Įvykio metu apgadintas stulpas ir automobilis. Vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus. Tokiais veiksmais G. S. pažeidė KET 9, 152, 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-02-24 nutarimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Teigia, kad teismas nutarimą priėmė nepakankamai ištyręs visas įvykio aplinkybes, šališkai vertino surinktus įrodymus, dėl to netinkamai pritaikė ATPK normas. Nurodo, kad jis nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 straipsnį, kadangi grįžęs iš valgyklos neberado pastatyto skolinto automobilio toje vietoje, kur jį pastatė, todėl iš karto pamanė, kad automobilį pavogė, tuo metu tolėliau pamatė žmonių sambrūzdį ir, kad jo automobilis stovi atsitrenkęs į apšvietimo stulpą, todėl pamanė, kad į jo automobilį kažkas atsitrenkė, ir dėl to automobilis nuriedėjo. Kadangi automobilis kliudė eismui, jis automobilį patraukė į šalikelę, pats iškvietė policijos pareigūnus dėl to, kad jo automobilį apgadino kitas automobilis. Teigia, kad neradęs kitų apgadinimų apart tų, kurie atsirado po kontakto su stulpu, suprato savo klaidą. Tvirtina, kad nepratęs vairuoti automobilio su automatine pavarų dėže, todėl pagal įprotį automobilį pastatė palikęs pavarų svirtį „D“ padėtyje, nepagalvojęs, kad automobilis gali riedėti. Kadangi buvo susijaudinęs ir pasimetęs, atvykus pareigūnams nurodė tas pačias aplinkybes, nurodytas telefonu bei taip norėdamas pasiteisinti automobilio savininkui dėl automobilio sugadinimo. Tvirtina, kad automobilį patraukė dėl to, kad jis nekliudytų eismui ir pats iškvietė policijos pareigūnus, mano, kad jo tokių veiksmų negalima vertinti kaip pasišalinimo iš eismo įvykio vietos.
Mano, kad jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 186 straipsnį, kadangi, norėdamas nuslėpti savo aplaidumą bei siekdamas pasiteisinti dėl automobilio apgadinimo automobilio savininkui, melagingai pranešė apie nebūtą eismo įvykį ir dėl to iškvietė policijos pareigūnus. Dėl padarytų pažeidimų prisipažįsta kaltu, pareigūnams nustačius visas aplinkybes, jų neneigė, nuoširdžiai gailisi, yra pasirengęs prisiimti visą atsakomybę už tai.
Taip pat skunde apeliantas nurodo, kad yra vedęs, turi 18 mėnesių vaiką, kuriuo rūpintis yra jo tiesioginė pareiga, kurios vykdymą labai apsunkina teisės vairuoti automobilį praradimas, kadangi jo žmona automobilio nevairuoja. Teigia, kad jo šeimos materialinė padėtis yra sunki, nes jie gyvena nuomojamame bute, neseniai jis įsidarbino. Mano, kad nepagrįstai teismas skirdamas nuobaudą nurodė, kad jis yra baustas administracine tvarka, kadangi galiojančių nuobaudų jis neturi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo netenkinti G. S. skundo, nes mano, kad teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos KET pažeidimo padarymo aplinkybės. Taip pat mano, kad G. S. padarytas teisės pažeidimas yra vienas pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Be to, vairuotojas, prieš pasišalindamas iš eismo įvykio, turėjo numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam, jo artimųjų ratui, šeimos turtinei padėčiai, tačiau apeliantas pasirinko priešingą teisei elgesį, t. y. pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir patikrinęs įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad G. S. padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus.
Skunde G. S. teigia, kad jo veikoje nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo sudėties, kadangi apgadintą automobilį jis patraukė vien dėl to, kad jis nekliudytų eismui. Tačiau tokį apelianto aiškinimą paneigia byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai: apelianto paaiškinimai, eismo įvykio vietos schemoje, policijos pareigūno M. M. tarnybiniame pranešime, transporto priemonės techninės apžiūros akte, fotonuotraukose užfiksuoti duomenys.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė vairuotojui už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis ir konkretus asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, bei, kad šis asmuo iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas KET. Toks pažeidimas pagal teismų praktiką gali būti padaromas tik tyčia, t. y., kai asmuo suvokia padaręs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės.
Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad G. S. akivaizdžiai suvokė padaręs eismo įvykį ir iš įvykio vietos jis pasišalino sąmoningai, tyčia siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėtina, kad G. S. neginčija savo kaltės padarant eismo įvykį, t. y. neneigė kaltės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, t. y. pripažino savo kaltę dėl gatvės apšvietimo stulpo apgadinimą nulėmusio KET pažeidimo. Eismo įvykio faktas įrodytas ne tik paties pažeidėjo paaiškinimais, bet ir policijos pareigūno M. M. tarnybiniame pranešime (9 b. l.) nurodyti duomenys. Iš karto po eismo įvykio rašytame paaiškinime G. S. nurodė, kad jis išėjęs iš valgyklos rado sudaužytą jo draugo skolintą automobilį, kad kaltininkas buvo pabėgęs, dėl to jis pranešė policijai (7 b. l.). Toks apelianto aiškinimas leidžia konstatuoti, kad jo vairuotas automobilis buvo apgadintas prie valgyklos, kur jis buvo pastatęs automobilį. Tačiau aiškinantis automobilio apgadinimo aplinkybes, buvo nustatyta, kad automobilis buvo rastas apgadintas ir atsitrenkęs į gatvės apšvietimo stulpą už 50 metrų nuo tos vietos, kur apeliantas automobilį buvo pastatęs, ir G. S. policijos pareigūnams davė melagingus paaiškinimus dėl automobilio apgadinimo. Tai patvirtina byloje esančios fotonuotraukos (11–13 b. l.), iš kurių matyti, kad ant stulpo, į kurį atsitrenkė automobilis, yra likę baltų dažų likučiai, prie stulpo – automobilio priekinio bamperio nuolaužos ir žibintų šukės, buvo išbėgę skysčiai iš automobilio, kad šios prie stulpo rastos nuolaužos atitiko G. S. vairuoto automobilio apgadinimus, be to, prie perstatyto į kitą vietą automobilio nesimatė jokių išbėgusių skysčių iš automobilio, kurie buvo rasti prie stulpo. Šios aplinkybės rodo, kad eismo įvykis įvyko kitoje vietoje – už 50 metrų nuo tos vietos, kur G. S. buvo pastatęs automobilį. Be to, vėliau rašytame paaiškinime G. S. pripažino, kad rado automobilį nuvažiavusį 50 metrų į nuokalnę ir labai apgadintą, todėl automobilį perstatė atgal į tą pačią vietą, kur buvo pirmiau palikęs ir iškvietė policijos pareigūnus, kuriems nurodė, jog kažkas įvažiavo į jo automobilį (8 b. l.). Taigi, šios paminėtos aplinkybės bei apelianto pripažinimas perstačius eismo įvykio metu apgadintą automobilį iš tikrosios įvykio vietos į kitą, rodo, kad G. S. suvokė, jog buvo eismo įvykio dalyvis ir kad, perstatydamas automobilį už 50 metrų nuo eismo įvykio vietos, suprato pasišalinęs iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos. Pastebėtina, kad eismo įvykio vietos fotonuotraukos liudija, jog gatvėje neužfiksuotas intensyvus eismas, todėl nelogiškas apelianto aiškinimas, kad jis automobilį patraukė norėdamas nekliudyti eismui. Be to, apeliaciniame skunde pats apeliantas nurodė, jog automobilį iš įvykio vietos perstatė į kitą vietą norėdamas pasiteisinti automobilio savininkui dėl automobilio sugadinimo, o tai rodo, kad pasitraukė iš tikrosios įvykio vietos tyčia. Visuma aptartų įrodymų – apelianto paaiškinimai apie automobilio apgadinimą bei perstatymą į kitą vietą, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime, įvykio vietos schemoje bei transporto priemonės techninės apžiūros akte, fotonuotraukose nurodyti duomenys neabejotinai įrodo, jog G. S. akivaizdžiai suvokė, kad buvo eismo įvykio dalyvis, tačiau, pažeisdamas KET reikalavimus, iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės. Nors G. S. teigia, kad supanikavęs ir išsigandęs, jog apgadino draugo skolintą automobilį, policijai pranešė visai kitokias eismo įvykio aplinkybes, ar kad nėra pratęs vairuoti automobilio automatine pavarų dėže, tačiau tokie apelianto aiškinimai nepaneigia jo kaltės padarius teisės pažeidimus. KET 152 punkte numatyta, kad vairuotojas transporto priemonę gali palikti tik pasirūpinęs, kad ji savaime nepradėtų riedėti. G. S. šio reikalavimo nevykdė, todėl pagrįstai pripažintas pažeidęs KET 152 punkto reikalavimą. Taip pat apeliantas pažeidė ir KET 9 punkto reikalavimą, numatantį, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, kadangi G. S. pastatytas automobilis nuriedėjo į nuokalnę ir atsitrenkė į gatvės apšvietimo stulpą, apgadindamas jį bei automobilį. Be to, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2.11 punktas numato, kad eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Kadangi buvo apgadintas gatvės apšvietimo stulpas, o taip pat ir apelianto vairuotas skolintas automobilis, pripažįstama, kad G. S., neįsitikinęs, kad jo automobilis savaime nepradėtų riedėti į nuokalnę, dėl to automobilis nuriedėjo ir, atsitrenkęs į gatvės apšvietimo stulpą, jį bei automobilį apgadino, tokiu būdu sukėlė eismo įvykį. Be to, KET 234 punktas numato, kad, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Nors G. S. ir pranešė policijai apie įvykį, tačiau nurodė melagingus duomenis apie automobilio apgadinimą ir tai padarė pasišalinęs iš tikrosios eismo įvykio vietos. Taigi, pagrįstai G. S. inkriminuota, kad jis pažeidė KET 9, 152, 234 punktų reikalavimus.
Įvertinus tai, kad G. S. automobilį perstatė iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos į kitą vietą ir iš tikrosios eismo įvykio vietos tyčia pasišalino, daroma išvada, kad byloje nustatyti visi ATPK 130 straipsnio 1dalyje numatyto teisės pažeidimo požymiai, todėl G. S. pagrįstai nubaustas už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Kadangi G. S. neinkriminuotas melagingas specialiųjų tarnybų, šiuo atveju, policijos iškvietimas, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl jo atsakomybės pagal ATPK 186 straipsnį, kaip to skundu prašo apeliantas.
Už šį teisės pažeidimą G. S. skundžiamu nutarimu paskirta nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu – yra pagrįsta ir atitinka apelianto padarytą pažeidimą. Apeliantas teigia, kad nuobauda jam paskirta neatsižvelgus į jo paaiškinimus, į jo dabartinę padėtį, kadangi yra vedęs, augina mažametį vaiką, neseniai įsidarbino. Taigi, tokie apelianto argumentai rodo, kad jis nesutinka su jam paskirtos nuobaudos dydžiu.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų. Taigi, teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas yra privaloma papildoma nuobauda.
Skundžiamu nutarimu G. S. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta minimalaus dydžio nuobauda, atsižvelgus į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nuoširdžiai gailisi, į tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į jo elgesį po įvykio, melagingus paaiškinimus, bei į tai, kad anksčiau buvo baustas ne kartą už pažeidimus transporte. Nors iš pažymos apie G. S. baustumus (17 b. l.) matyti, kad jis teisės pažeidimų padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, tačiau tai, jog jis per penkerius metus yra baustas iš viso 10 kartų už teisės pažeidimus transporte, rodo, kad jis išvadų iš ankstesnių baustumų nepadarė, yra linkęs daryti teisės pažeidimus. Visos šios paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. S. paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta.
Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Pagal teismų praktiką dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo, mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas, arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra siejamas tik su tam tikrų aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, visuma. Pažymėtina, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, įvertinęs bylos aplinkybes gali, tačiau neprivalo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.
Tai, kad G. S. nuoširdžiai gailisi dėl padarytų pažeidimų, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į kurią apylinkės teismas ir atsižvelgė skirdamas minimalią straipsnio sankcijoje numatytą nuobaudą. Nors apeliantas dirba, teigiamai charakterizuojamas darbdavio (21 b. l.), yra vedęs, augina mažametį vaiką, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pažeidimo padarymo metu G. S. nedirbo (19 b. l.), o įsidarbino jau po pažeidimo – tik 2014-02-21, be to, apelianto pateiktoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-02-21 (įsidarbinimo dieną) išduotoje charakteristikoje (21 b. l.) nurodyta, kad G. S. įmonėje dirba motociklų mechaniku ilgą laiką. Taigi, paminėti duomenys rodo, kad G. S. pateiktoje charakteristikoje nurodytos prieštaringos aplinkybės apie jo darbą. Atsižvelgiant į šias paminėtas aplinkybes, į padaryto teisės pažeidimo aplinkybes ir pobūdį, ankstesnius G. S. baustumus, daroma išvada, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Apelianto teiginiai, kad jam praradus teisę vairuoti transporto priemones, jis praras darbą, pragyvenimo šaltinį, nebegalės tiesiogiai rūpintis savo šeimos gerove, apygardos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, nes pats apeliantas pažeidė KET reikalavimus, neatsižvelgdamas į tai, kad dėl to gali prarasti teisę vairuoti transporto priemones ir tuo pačiu darbą. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, būtinybė vairuoti transporto priemones nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir nesuteikia jokio esminio prioriteto svarstant klausimą dėl administracinės atsakomybės švelninimo. Ši taisyklė, atsižvelgiant į padarytų administracinių teisės pažeidimų pavojingumą, taikytina ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra pažeidimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo G. S. skunde nurodytų aplinkybių pripažinti aplinkybėmis, švelninančiomis apelianto atsakomybę, ir neskirti jam ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Be to, pažymėtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis), t. y. administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Įstatymas, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, aukščiau iškelia visuomenės interesą tikslu užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą G. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, teisingai pritaikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai apeliantui už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą skyrė minimalią sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą, kuri atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir todėl keisti šį teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.