- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-01-28
- Bylos Nr.
- A-143-873-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- Ž. P.
- Atsakovas
- Širvintų rajono savivaldybės tarybos
- Advokatai
- Mindaugas Kukaitis, Gediminas Sagatys
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. P. ir atsakovo Širvintų rajono savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. P. skundą atsakovui Širvintų rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Ž. P. (toliau – pareiškėja) skundu (T 1, b. l. 3 – 6) ir prašymu (T 1, b. l. 106 – 108) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Širvintų rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2009 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1-49 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorės Ž. P. atleidimo iš pareigų prieš terminą praradus savivaldybės tarybos pasitikėjimą“ ir grąžinti ją į Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas; 2) priteisti jos naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo galutinio įvykdymo dienos; 3) priteisti iš atsakovo 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) ištirti, ar Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-261 patvirtinto Širvintų rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – Reglamentas) 37 punktas ta apimtimi, kuria jame įtvirtintas pranešimo apie posėdžio laiką bei svarstyti parengtus klausimus gyventojams terminas gali būti trumpesnis nei 3 darbo dienos, pagal turinį neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 13 straipsnio 8 daliai.
Pareiškėja nurodė, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu buvo paskirta eiti Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 8 d. sprendimu buvo atleista iš šių pareigų prieš terminą praradus Širvintų rajono savivaldybės tarybos pasitikėjimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-2504/2008 patenkino jos skundą ir pripažino atleidimą iš pareigų neteisėtu, o 2009 m. vasario 23 d. papildomu sprendimu grąžino ją į pareigas. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 1-49 ji atleista iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo ir Reglamento reikalavimus, nes nebuvo laikomasi Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje ir Reglamento 37, 49, 51 punktuose nustatytos pranešimo gyventojams apie Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje svarstomus klausimus ir sprendimų projektus tvarkos. Reglamento 49 punktas, nustatantis, kad apie svarstytinus posėdyje klausimus gyventojams pranešama prieš 3 dienas iki posėdžio pradžios, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai, įpareigojančiai pranešti apie svarstytinus sprendimų projektus ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios. Laikantis įstatymo viršenybės principo, sistemiškai taikant Vietos savivaldos įstatymą ir Reglamentą, apie Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir Reglamento nustatyta tvarka įregistruotus klausimus kartu su sprendimų projektais gyventojams turi būti pranešama ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios vietinėje spaudoje ir skelbimų lentose savivaldybės ir seniūnijų administraciniuose pastatuose. Nurodė, kad, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, ginčijamo sprendimo projektas negalėjo būti svarstomas Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje, kadangi jo nepasirašė teisėkūros iniciatyvos teisę turintis rengėjas. Pažymėjo, kad nėra duomenų apie tai, kokio turinio sprendimo projektą meras pavedė parengti, kėlė abejones dėl to, ar laiku buvo užrašyta rezoliucija dėl klausimo rengimo ant jos 2008 m. vasario 24 d. prašymo ir ar meras užrašė šią rezoliuciją. Teigė, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui ir savo turiniu, nes jis priimtas nepagrįstai remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. ji atleista kaip praradusi savivaldybės tarybos pasitikėjimą. Nepasitikėjimas paskirtu į pareigas valstybės tarnautoju negali būti pareikštas dar iki jam pradedant vykdyti savo pareigas. Ji grąžinta į pareigas nuo 2009 m. kovo 10 d., o ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2009 m. kovo 9 d. Nepasitikėjimas buvo pareikštas dar iki realiai įvykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir 2009 m. vasario 23 d. papildomą sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-2504/2008. Pareiškėja nurodė, kad dėl atleidimo iš tarnybos ji ir jos šeimos nariai patyrė didelį emocinį stresą, buvo sukeltas nepasitikėjimas ja kaip valstybės tarnautoja, sudarytos prielaidos pakenkti jos tolimesnei veiklai, dėl to padaryta neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 12 – 17; T 2, b. l. 1 – 2) prašė skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nurodė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo tvarka neprieštaravo nei Vietos savivaldos įstatymui, nei Reglamentui. Sistemiškai aiškinant ir taikant Reglamento 42, 49, 90 punktų nuostatas, gali būti taikomas alternatyvus būdas, kuriuo pranešama gyventojams apie būsimą Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdį ir jame sprendžiamus klausimus: užregistruotas sprendimo projektas ne vėliau kaip kitą darbo dieną paskelbiamas Širvintų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje. Širvintų rajono savivaldybės meras 2009 m. vasario 27 d. priėmė potvarkį Nr. 6-10 dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdžio sušaukimo 2009 m. kovo 9 d. 10 val., kuriuo, be kitų klausimų, teikė svarstyti ir savivaldybės administracijos direktoriaus grąžinimo į pareigas bei atleidimo iš pareigų klausimą. Kitą darbo dieną, t. y. 2009 m. kovo 2 d., paminėtas mero potvarkis ir užregistruotas sprendimo projektas buvo paskelbti interneto tinklalapyje, t. y. gyventojai buvo supažindinti su darbotvarke ir sprendimų projektais daugiau nei prieš 3 darbo dienas. Atsakovo nuomone, pareiškėja neabejotinai žinojo apie 2009 m. kovo 9 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdį anksčiau nei prieš 3 darbo dienas, todėl jos teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. 2009 m. kovo 2 d. pareiškėjai asmeniškai buvo išsiųstas registruotas pranešimas dėl 2009 m. kovo 9 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje svarstytinų klausimų, liečiančių pareiškėją, o 2009 m. kovo 3 d. ji buvo informuota telefonu. Nuo 2009 m. kovo 2 d. Širvintų rajono savivaldybės skelbimų lentoje ir seniūnijų administraciniuose pastatuose buvo iškabinti pranešimai, informuojantys apie 2009 m. kovo 9 d. vyksiantį posėdį ir sprendimų projektus. 2009 m. kovo 2 d. ši informacija taip pat buvo išsiųsta visiems trims vietiniams Širvintų krašto laikraščiams – „Širvinta“, „Širvintų kraštas“ ir „Krašto naujienos“. Informacija apie posėdį buvo išspausdinta tik penktadienio, t. y. 2009 m. kovo 6 d., laikraščio „Krašto naujienos“ numeryje, tačiau tai įvyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo savivaldybės. Šis laikraštis pasirodė prekybos vietose 2009 m. kovo 5 d. (ketvirtadienį). Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai G. A. bei V. Š. pranešė Širvintų rajono savivaldybės tarybai, kad tiesiogiai su pareiškėja aptarė 2009 m. kovo 9 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdį ir teikiamus svarstyti klausimus. Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė, pareiškėjos mama M. G., kaip ir visi kiti Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai, apie šaukiamą Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdį ir sprendimų projektus sužinojo 2009 m. vasario 27 d. Pati pareiškėja dalyvavo 2009 m. kovo 9 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje ir atsakė į jos narių klausimus. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai suteikta teisė ginti tik jos pačios pažeistas teises, tarp jų ir dėl procedūrinių terminų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ji negalėjo prarasti Širvintų rajono savivaldybės tarybos pasitikėjimo, nes buvo grąžinta į pareigas vėliau (2009 m. kovo 10 d.), nei buvo priimtas ginčijamas sprendimas (2009 m. kovo 9 d.). Pažymėjo, jog 2008 m. gegužės 26 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas, o 2008 m. gruodžio 15 d. ir 2009 m. vasario 23 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos pasitikėjimo ar nepasitikėjimo pareiškėja klausimas šiuo atveju yra ne teismo, o Širvintų rajono savivaldybės tarybos kompetencija. Kadangi Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 8 d. sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikintas tik dėl balsavimo procedūros pažeidimų, meras dar kartą pateikė svarstymui pareiškėjos atleidimo iš pareigų klausimą. 2008 m. sausio 8 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo išsakyti visi motyvai dėl nepasitikėjimo pareiškėja ir jos atleidimo iš pareigų, šiems motyvams buvo pritarta ir 2009 m. kovo 9 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje, todėl klausimas, ar pareiškėja pradėjo, ar nepradėjo dirbti, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos darbo santykiai nebuvo nutrūkę, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. papildomu sprendimu ji buvo grąžinta į buvusias pareigas. Nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nesąžiningas miestelio gyventojų atžvilgiu ir neteisėtas, nes Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariai priėmė teisėtą, motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos ir pasekmių atsiradimą bei priežastinį ryšį tarp skundžiamo sprendimo ir pasekmių. Atsakovas dėl Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi nurodė, kad 2009 m. vasario 27 d. vyko savivaldybės tarybos posėdis, kuriame tarybos nariai buvo supažindinti su pareiškėjos prašymu vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 6 punktu, savivaldybės meras pareiškėjos prašymą grąžinti į pareigas ir savo teikimą atleisti iš pareigų vizavo administracijai, kuri pagal raštvedybos nuostatus parengė projektus. Teigė, kad projektų teikėjas yra meras, o ne administracija. Parengti sprendimų projektai buvo apsvarstyti 2009 m. kovo 5 d. tarybos komitetų posėdžiuose. Pažymėjo, kad Reglamentas negali būti laikomas prieštaraujančiu Vietos savivaldos įstatymui, kadangi juo įstatyme nustatytos taisyklės pritaikytos vietos aplinkybėms. Reglamento 49 punktas numato, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdžiui teikiami ir gaunamų tarybos sprendimų registracijos žurnale registruoti sprendimų projektai ne vėliau kaip kitą dieną skelbiami Širvintų rajono savivaldybės tarybos interneto tinklalapyje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu (T 2, b. l. 44 – 54) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino pareiškėjos atleidimą iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorės pareigų pagal Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1-49 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorės Ž. P. atleidimo iš pareigų prieš terminą praradus savivaldybės tarybos pasitikėjimą“ neteisėtu; priteisė pareiškėjai iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos 16 662 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; priteisė pareiškėjai iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojant po 222,16 Lt per darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo 2009 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; pripažino, kad Reglamento 37 punktas ta apimtimi, kuria jame įtvirtintas pranešimo apie posėdžio laiką bei svarstyti parengtus klausimus gyventojams terminas gali būti trumpesnis nei 3 darbo dienos, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 13 straipsnio 8 daliai, ir laikė jį panaikintu; kitą skundo dalį atmetė. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusio sprendimo nuasmenintą aprašomąją dalį bei motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis, kurios yra susijusios su norminio akto pripažinimu prieštaraujančiu įstatymui ir panaikinimu, paskelbti „Valstybės žiniose“.
Teismas nurodė, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar priimant skundžiamą sprendimą buvo laikytasi Vietos savivaldos įstatymo ir Reglamento nuostatų dėl pranešimo apie tarybos posėdyje svarstomus klausimus bei jų projektus tvarkos, o taip pat projektų pateikimo savivaldybės tarybos posėdžiui tvarkos, ar atleidimas nepasitikėjimo pareiškimo pagrindu galimas tokiu atveju, kai asmuo realiai nepradeda dirbti. Teismas pažymėjo, jog norminį aktą prašoma ištirti ta apimtimi, kad jame įtvirtintas pranešimo apie posėdžio laiką bei svarstyti parengtus klausimus gyventojams terminas gali būti trumpesnis nei 3 darbo dienos. Nurodė, jog Reglamento 37 punkte skirtingai nei Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje nustatytas terminas, prieš kurį gyventojai turi būti informuojami apie tarybos posėdžio laiką bei svarstyti parengtus klausimus. Vietos savivaldos įstatymas reikalauja informavimo ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios, o Reglamentas – prieš 3 dienas iki posėdžio pradžios. Kadangi skaičiuojant Reglamento nustatytą trijų dienų terminą, į jį gali patekti ne tik darbo, bet ir poilsio dienos, tai tam tikrais atvejais šis terminas gali būti trumpesnis nei Vietos savivaldos įstatyme nustatytas terminas. Teismas pažymėjo, jog išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra reglamento tvirtinimas (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 1 p.). Reglamente turi būti numatytos pagrindinės bendravimo su gyventojais formos ir būdai, užtikrinantys vietos savivaldos principų ir teisės įgyvendinimą bendruomenės interesais. Vietos savivalda apibrėžiama kaip įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 2 d.). Už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos savivaldybės institucijos, tarp jų ir savivaldybės taryba. Savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 p.). Savivaldybės veiklai ir savivaldybės institucijų priimamiems sprendimams taip pat taikomas ir teisėtumo reikalavimas. Teismas padarė išvadą, kad, įgyvendindama savo išimtinę kompetenciją ir priimdama Reglamentą, Širvintų rajono savivaldybės taryba turėjo vadovautis Vietos savivaldos įstatymo normomis. Vertinant Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalį teisinės technikos požiūriu, matyti, kad jame pateikiama kategoriška nuostata, jog gyventojai turi būti informuojami „ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios“. Tokios konstrukcijos norma laikytina imperatyvia teisės norma, t. y. nesuteikiančia galimybės rinktis – taikyti taisyklę ar netaikyti. Teisės norma suteikia savivaldybėms galimybę reglamente savarankiškai nustatyti tik paskelbimo būdą („reglamento nustatyta tvarka praneša“), bet ne terminą. Toks kategoriškas normos formulavimas bei imperatyvumo supratimas kyla ir iš Vietos savivaldos įstatyme numatytų vertybių apsaugos. Vietos savivaldos įstatymu yra siekiama užtikrinti gyventojų dalyvavimą tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 9 p.). Be to, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 11 punktas įtvirtina viešumo ir reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę principą. Savivaldybės gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų sprendimų projektais ir priimtais sprendimais. Taigi įpareigojimas informuoti gyventojus nėra formalus ir neesminis įstatymo reikalavimas, o vietos savivaldos principų įgyvendinimo sąlyga. Nustačius, kad Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies norma numato imperatyvų reikalavimą dėl paskelbimo gyventojams apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką ir svarstyti parengtus sprendimų projektus, taikoma taisyklė, kad žemesnės teisinės galios aktas turi atitikti aukštesnės teisinės galios normas ir jam neprieštarauti, todėl teismas pripažino, kad Reglamento 37 punktas ta apimtimi, kuria jame įtvirtintas pranešimo apie posėdžio laiką bei svarstyti parengtus klausimus gyventojams terminas gali būti trumpesnis nei 3 darbo dienos, pagal turinį prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai. Pažymėjo, jog pareiškėjos prašymas yra susijęs su nagrinėjama byla, kadangi netinkamas termino nustatymas Reglamente yra vienas iš skundo motyvų. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 111 straipsnio 1 dalimi, jos teisė paduoti tokį prašymą negali būti ginčijama. ABTĮ 117 straipsnio 1 dalis numato teismo pareigą sprendimą, kuriuo norminis aktas pripažįstamas neteisėtu, paskelbti „Valstybės žiniose“. Teismas, spręsdamas dėl informavimo terminų laikymosi, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalimi bei Reglamento 37 punktu. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, kad tarybos nariai buvo informuoti netinkamai, o taip pat dėl to, kad gyventojai buvo informuoti netinkamai įgyvendinant paskelbimo skelbimų lentose savivaldybės ir seniūnijų administraciniuose pastatuose būdą. Tarp šalių ginčas kilo dėl paskelbimo gyventojams vietinėje spaudoje tinkamumo. Teismas nustatė, kad gyventojai apie būsimą tarybos posėdį buvo informuoti skelbimu vietiniame laikraštyje „Krašto naujienos“, kuris buvo išleistas 2009 m. kovo 6 d. Teismas padarė išvadą, jog savivaldybės gyventojai buvo informuoti prieš vieną darbo dieną iki posėdžio pradžios, todėl buvo pažeista Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalis. Nurodė, kad pareiškėjai 2009 m. kovo 2 d. raštu Nr. 40-55 buvo išsiųstas pranešimas, duomenų apie dokumentų gavimą nėra. Pareiškėja nurodė, kad apie tarybos posėdį sužinojo susipažinusi su motinai M. G., esančiai tarybos nare, pateikta medžiaga. Liudytojai G. A. ir V. Š. teigė, kad apie posėdį pareiškėja sužinojo anksčiau – 2009 m. kovo 2 d. (G. A. parodymai), 2009 m. kovo 4 d. (V. Š. parodymai). Nustatė, kad kiti du Širvintų rajone leidžiami laikraščiai „Širvinta“ ir „Širvintų kraštas“ skelbimo neišspausdino. Neišspausdinimo priežastys teisinės reikšmės neturi, nes Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje išlygos nenumatytos. Teismas nesutiko su atsakovo pateiktu teisės normų interpretavimu, kad apie posėdį gyventojai informuoti pakankamai, nes pranešimas 2009 m. kovo 2 d. išplatintas internete. Reglamentas numato paskelbimą vietinėje spaudoje, o ne interneto puslapyje. Šiuo atveju paskelbimas interneto puslapyje yra suprantamas, teigiamas, atitinka atvirumo ir viešumo principus, tačiau teisinės reikšmės neturi. Vietos savivaldos įstatymas bei Reglamentas įpareigoja pranešti, bet ne kokiu nors būdu užtikrinti, kad tarybos nariai ar gyventojai sužinotų apie būsimą posėdį. Tokio pobūdžio reikalavimas ir turi būti vykdomas. Todėl atsakovo aiškinimas apie tai, kad asmenys turėjo galimybę sužinoti, jog jų teisės nebuvo pažeistos, niekas nesiskundė, kad ne laiku sužinojo, nėra teisiškai reikšmingas. Teismas konstatavo, kad Vietos savivaldos įstatymo reikalavimų dėl pranešimo apie sprendžiamus klausimus tvarkos nebuvo laikytasi. Informavimo apie būsimą posėdį procedūra laikytina pagrindine, todėl jos pažeidimas yra pagrindas administraciniam aktui panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Šiuo atveju nespręstinas klausimas dėl to, ar laiku informavus apie posėdį būtų priimtas toks pats sprendimas. Gyventojų dalyvavimo savivaldoje svarba atskleista nagrinėjant norminio akto teisėtumo klausimą. Teismas, spręsdamas dėl sprendimo projekto pateikimo tvarkos laikymosi, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Reglamento 46, 48, 49 punktais. Nustatė, kad ant pareiškėjos 2009 m. vasario 24 d. pranešimo užrašyta mero rezoliucija. Teismas atmetė pareiškėjos atstovo motyvus dėl galimo šio dokumento suklastojimo ir negalimumo juo remtis nustatant faktus. Teismo nuomone, atsakovui nebuvo reikalo klastoti dokumento, kadangi iki šiol toks dokumentas nebuvo paviešintas, jo turinys bylos dalyviams nežinomas. Teismas laikė šį dokumentą įrodymu, nors pripažino, kad vien tik atsakovo atstovės bei liudytojo K. P. parodymai yra pakankami pačiam rezoliucijų nurodytų veiksmų buvimo – pavedimo rengti dokumentų projektus – faktui patvirtinti. Teismas nustatė, jog V. B. yra Širvintų rajono savivaldybės administracijos Teisės ir personalo skyriaus vedėja. Projektų registracijos žurnale sprendimų dėl pareiškėjos grąžinimo į darbą ir atleidimo iš jo projektai registruoti 2009 m. vasario 27 d., jų rengėja nurodyta V. B. Širvintų rajono savivaldybės meras 2009 m. vasario 27 d. pasirašė potvarkį Nr. 6-10, kuriuo nusprendė 2009 m. kovo 9 d. sušaukti savivaldybės tarybos posėdį ir pateikti svarstyti potvarkyje nurodytus klausimus. Savivaldybės tarybos sprendimo projektas buvo svarstytas Širvintų rajono savivaldybės tarybos Investicijų ir vietinio ūkio komiteto, Socialinės ir sveikatos apsaugos komiteto, Biudžeto ir finansų komiteto ir Žemės ūkio ir aplinkos apsaugos komitetų 2009 m. kovo 5 d. posėdyje. Teismas konstatavo, kad, rengiant sprendimo projektą, buvo padaryti kai kurie pažeidimai, o būtent: projektų registracijos žurnale esantys projektai nėra pasirašyti jų rengėjo, t. y. asmens, kuriam Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 5 dalis ir 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato teisės akto iniciatyvos teisę, todėl pažeistas Reglamento 48 punktas; nėra rašytinių įrodymų, kokio turinio sprendimo tekstą buvo pavesta parengti V. B. Tačiau šie pažeidimai nėra esminiai, bylos aplinkybės – mero rezoliucija, svarstymas komitetuose, įtraukimas į darbotvarkę, pasisakymas tarybos posėdžio metu (meras paaiškino, kad pats teikia projektą) ir kita rodo, jog meras buvo susipažinęs su teikiamu tekstu ir siekė jį pateikti tarybai. Teismas, spręsdamas dėl sprendimo turinio, padarė išvadą, kad pareiškėjos tarnybos santykiai prasidėjo nuo jos paskyrimo administracijos direktore momento ir tęsėsi iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Tokią išvadą teismas padarė sistemiškai aiškindamas Darbo kodekso (toliau – DK) normas. Pažymėjo, jog DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą, į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti yra įskaičiuojamas priverstinės pravaikštos laikas. Tuo pabrėžiamas darbo sutarties apibrėžtų santykių tęstinumas. Sprendžiant nepasitikėjimo pareiškimo klausimą, taryba galėjo įvertinti viso tarnybos laiko metu buvusią pareiškėjos veiklą ir pareikšti nepasitikėjimą ir dėl veiklos, vykdytos iki pareiškėjos grąžinimo į darbą. Atleidimas dėl nepasitikėjimo pareiškimo yra atskiras atleidimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, ir jam senaties terminai nėra taikomi. DK 131 straipsnis numato periodus, kuriais darbo sutartis negali būti nutraukiama, – laikinas nedarbingumas, atostogos, karinė tarnyba, kiti įstatymo numatyti atvejai, tačiau nedraudžia priimti sprendimo dėl darbuotojo atleidimo jo priverstinės pravaikštos metu. Esant aiškiai įstatymų leidėjo valiai dėl tam tikrų laikotarpių įtraukimo, teismas šios normos negali aiškinti plečiamai ir papildomai į įstatyme išdėstytą sąrašą įtraukti priverstinės pravaikštos laiką. Teismas pažymėjo, jog nors ir nevertina argumentų, kurių pagrindu pareikštas nepasitikėjimas, turinio, tačiau turi atsižvelgti į tai, kad nepasitikėjimo turinys sprendimo priėmimo metu būtų svarstymo dalyku. Teismas nustatė, kad nepasitikėjimo motyvai 2009 m. kovo 9 d. posėdžio metu aptariami nebuvo, tarybos nariai klausti tik dėl to, ar jie palaiko 2008 m. sausio 8 d. posėdyje išsakytus motyvus dėl nepasitikėjimo pareiškimo. Svarstymo procedūra patvirtina, jog buvo balsuojama dėl daugiau nei prieš metus svarstytų klausimų. Santykiai tarp darbdavio ir tarnautojo turi būti grindžiami pagarba, skaidrumu, teisiniu aiškumu, objektyviu aplinkybių išanalizavimu, nurodymu. Šiuo atveju, priimant skundžiamą tarybos sprendimą, šie principai pažeisti. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovavosi DK 250 straipsniu, Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog netiria paties atleidimo iš tarnybos pagrindo – nepasitikėjimo pareiškimo, teisėtumo. Todėl negali ir įvertinti, ar atsakovo veika pareiškiant nepasitikėjimą buvo neteisėta iš esmės, o ne dėl netinkamo procedūrų laikymosi. Vertindamas dėl neteisėtų veiksmų patirtus praradimus, gali atsižvelgti tik į tuos praradimus, kurie kilo dėl to, kad priimant sprendimą buvo pažeistos procedūros. Šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėja būtų patyrusi praradimų dėl to, jog skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo numatytas procedūrines nuostatas. Pareiškėjos nurodyti praradimai yra susiję su pačiu nepasitikėjimo pareiškimo faktu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimas nepriklauso. Pareiškėja neketino dirbti toliau, todėl jos teisė į darbą bei atlyginimą nebuvo pažeista. Be to, skundžiamu sprendimu jai buvo numatyta apskaičiuoti ir išmokėti 2 mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nors ji dirbo tik vieną dieną. Teismas, spręsdamas dėl grąžinimo į darbą ir kompensacijų, nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymas nenumato specialių procedūrų dėl to, kaip turi būti elgiamasi, kai teismas pripažįsta, jog tarnautojas buvo atleistas be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, todėl reikia vadovautis DK normomis (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.) (DK 297 str. 3, 4 d.). Teismas nustatė, jog pareiškėja, grąžinta į darbą, neketina dirbti administracijos direktore, o jos tikslas yra grįžti į darbą ir būti atleistai savo noru. Atsižvelgdamas į pareiškėjos poziciją, pareigų, į kurias prašoma grąžinti, svarbumą Širvintų rajono gyventojams, o taip pat į tai, kad pareiškėjai Širvintų rajono savivaldybės taryba jau du kartus pareiškė nepasitikėjimą dėl atliekamų pareigų, teismas konstatavo, jog išvardintos aplinkybės atitinka DK 297 straipsnio 4 dalį ir laikytinos priežastimis, dėl kurių pareiškėja negali būti grąžinta į darbą. Pripažinus atleidimą neteisėtu, pareiškėjos siekiai ir lūkesčiai bus įgyvendinti, kadangi bus laikoma, jog ji atleista ne tarybos sprendimu, tačiau teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teismas apskaičiavo pareiškėjai kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo 2009 m. kovo 11 d. už 75 darbo dienas, įskaičiuojant sprendimo paskelbimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 29 d. nutartis, 2005 m. gegužės 26 d. nutartis).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 84 – 86) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl grąžinimo į Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, ir grąžinti ją į šias pareigas, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Pareiškėja nurodo, kad DK 297 straipsnio 4 dalis administracinėje teisenoje gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, o joje numatytų sąlygų aiškinimas privalo būti adekvatus, jokiu būdu ne plečiamasis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos: Nr. A8-281/2007, Nr. A4-678/2004, Nr. A2-743/2007, Nr. A6-627/2003). Tuo tarpu šioje byloje nustatytos aplinkybės (pareiškimas, kad jos tikslas yra grįžti į darbą ir būti atleistai savo noru, kad pareigos, į kurias prašo grąžinti, yra svarbios Širvintų rajono žmonėms, kad Širvintų rajono savivaldybės taryba jau du kartus pareiškė jai nepasitikėjimą) nesudaro pagrindo taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį.
Atsakovas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 60 – 65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti ir priteisti patirtas išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Reglamento 37 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 13 straipsnio 8 daliai, nes tarp šių teisės normų nėra priešpriešos. Vietos savivaldos įstatymas yra aukštesnės teisinės galios nei Reglamentas. Reglamente nurodytos 3 dienos reiškia 3 darbo dienas, kadangi tai numatyta Vietos savivaldos įstatyme. Teismas netinkamai aiškino teisės šaltinių taikymą, todėl nepagrįstai konstatavo prieštaravimo buvimą.
2. Įrodyta, kad prieš 3 darbo dienas gyventojai buvo informuoti skelbimų lentose savivaldybės ir seniūnijų administraciniuose pastatuose bei savivaldybės interneto tinklalapyje. Neinformavimas per spaudą prieš 3 darbo dienas negali būti absoliutus teisės akto negaliojimo pagrindas. Vietos savivaldos įstatymas reikalauja, kad gyventojai būtų informuoti, tačiau neįpareigoja tai padaryti ne mažiau kaip trimis ar keturiais būdais. Reglamento 37, 42, 49 ir 90 punktai detalizuoja ir sudaro lygiavertę alternatyvą dėl būdo, kaip turi būti pranešta gyventojams. Internetas yra visuotinai priimtina alternatyva skelbimui vietinėje spaudoje. Spauda nėra oficialus savivaldos institucijų duomenų platintojas. Informacija apie savivaldybės tarybos posėdį ir svarstytinus klausimus 2009 m. kovo 2 d. buvo išsiųsta visiems trims vietiniams Širvintų krašto laikraščiams – „Širvinta“, „Širvintų kraštas“ ir „Krašto naujienos“, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių buvo išspausdinta tik 2009 m. kovo 6 d. laikraščio ,,Krašto naujienos“ numeryje. Teismo nesutikimas su faktu, kad 2009 m. kovo 6 d. laikraštis prekybos tinkluose buvo platinamas jau išvakarėse, t. y. 2009 m. kovo 5 d., nei teisės, nei fakto požiūriu yra nepateisinamas. Nesutinka su teismo nurodytu 3 darbo dienų skaičiavimu. Gyventojai galėjo šią žinią žinoti 3 darbo dienas ir 2 nedarbo dienas. Joks teisės šaltinis nenurodo, kad šios dienos iki posėdžio laiko jau turi būti pasibaigusios.
3. Teismas susiejo du nesusiejamus dalykus – gyventojų informavimą apie posėdį ir pareiškėjos atleidimą dėl jos prarasto savivaldybės tarybos narių pasitikėjimo. Teismas pripažino neteisėtu dėl pareiškėjos priimtą teisės aktą, kuris tiesiogiai nesusijęs su gyventojų informavimu. Pareiškėja negali ginti viešojo intereso. Ji pati buvo tinkamai informuota, dalyvavo savivaldybės tarybos posėdyje. Teismo motyvai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą atleisti pareiškėją iš pareigų kaip praradusią pasitikėjimą.
4. Parengti sprendimų projektai 2009 m. kovo 5 d. buvo apsvarstyti savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose ir pateikti tarybai, dėl jų buvo diskutuota ir apsispręsta. Nėra pagrindo teigti, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. ir 2009 m. vasario 23 d. sprendimų nepasitikėjimas pareiškėja tapo nebegaliojantis ir būtina iš naujo tai analizuoti. Nepasitikėjimas pareiškėja savaime neišnyko ir pasitikėjimas savaime neatsirado po paminėtų teismo sprendimų. Teismas sprendimą grindė ne teisės esme, bet teisės raide. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (T 2, b. l. 99 – 102) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėja siekia itin formalizuoti administracinę bei darbo teisę ir teisės šaltinius taikyti ne pagal jų esmę, o pagal jų raidę. Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kaip turi būti sprendžiamas grąžinimas į pareigas teisminiu procesu, tuo tarpu tai aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta DK 297 straipsnio 4 dalyje. Savivaldybės administracijos direktorius yra politinio pasitikėjimo pareigūnas. Neturintis politinio pasitikėjimo asmuo negali vykdyti savo funkcijų ir privalo būti atleistas. Nepasitikėjimas pareiškėja savaime neišnyko ir pasitikėjimas savaime neatsirado po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. ir 2009 m. vasario 23 d. sprendimų. Yra paskirtas naujas savivaldybės administracijos direktorius, kuris turi politinį pasitikėjimą.
2. Pareiškėjos apeliacinio skundo samprotavimai ir formalizuotas teisės aiškinimas nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjos paaiškinimai teisme ir apeliacinis skundas atskleidžia jos asmenybę ir norą pasipelnyti iš teisminio proceso bei visų Širvintų krašto žmonių. Pareiškėja piktnaudžiauja teise.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 94 – 98) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Reglamento 37 punkte nustatytas pranešimo gyventojams apie svarstomus projektus terminas – prieš 3 dienas iki posėdžio pradžios – prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai, įpareigojančiai pranešti ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios, ta apimtimi, kuria jame įtvirtintas pranešimo terminas gali būti trumpesnis nei numatyta įstatyme. ,,Darbo dienų“ ir ,,dienų“ reikšmės nėra tapačios.
2. Ginčijamo sprendimo projektas Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje nustatytu terminu (prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios) Reglamento 37 punkto nustatyta tvarka (vietinėje spaudoje ir skelbimų lentose savivaldybės ir seniūnijų administraciniuose pastatuose) nebuvo paskelbtas gyventojams. Šio sprendimo projektas pateiktas nesilaikant paminėtų teisės aktų nustatytos tvarkos, todėl apskritai negalėjo būti svarstomas savivaldybės tarybos posėdyje (Vietos savivaldos įstatymo 13 str. 5 d.). Internetas galėtų būti vertinamas kaip priimtina alternatyva skelbimui vietinėje spaudoje tik tuo atveju, jei Reglamento nuostatos imperatyviai nenustatytų skelbimo tvarkos, pagal kurią apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir reglamento nustatyta tvarka įregistruotus klausimus turi būti skelbiama vietinėje spaudoje. Nustatyti būtent tokią skelbimo tvarką apsispręsta sąmoningai. ,,Vietinės spaudos“ sąvoka nekelia neaiškumų. Teismas aiškiai ir pagrįstai argumentavo laikraščio ,,Krašto naujienos“ platinimo pradžios termino skaičiavimo pasirinkimą.
3. Teismas Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1-49 pagrįstai pripažino neteisėtu, nes juo buvo pažeisti principai, kuriais grindžiama vietos savivalda (Vietos savivaldos įstatymo 4 str.). Nepagrįsta atsakovo nuomonė, kad gyventojų įtraukimas į vietos bendruomenei svarbių klausimų svarstymą, jų tinkamas informavimas yra antraeilis dalykas. Toks aiškinimas paneigia pačią vietos savivaldos esmę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.
Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 1-49 matyti, kad jis yra priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 29 straipsnio 6 dalimi bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Todėl nagrinėjamai bylai aktualus šių teisės normų taikymo klausimas.
Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 9 punkto (2008-09-15 įstatymo Nr. X-1722 redakcija) taikymas yra siejamas su išimtine savivaldybės tarybos (atsakovo) kompetencija priimti ir atleisti iš pareigų savivaldybės administracijos direktorių (pareiškėją). Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje yra reglamentuojami atsiskaitymo su iš pareigų atleidžiamu savivaldybės administracijos direktoriumi klausimai (pažymėtina, kad šie klausimai nagrinėjamai bylai nėra aktualūs, nes pareiškėja savo skunde jų nekelia). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktą (bylai aktualios 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos bei bylai aktualiu klausimu), politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai praranda į pareigas jį priėmusio kolegialios savivaldybės institucijos pasitikėjimą.
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojami nei atsakovo kompetencija spręsti pareiškėjos atleidimo iš savivaldybės administracijos direktorės pareigų klausimą, nei pareiškėjos skundžiamu atsakovo sprendimu užfiksuoti savivaldybės tarybos narių balsavimo už nepasitikėjimą pareiškėja būdo teisėtumas ir šio balsavimo rezultatai (nurodytas balsavimas vyko atviru būdu ir už nepasitikėjimą pareiškėja balsavo visi 20 savivaldybės tarybos 2009-03-09 posėdyje dalyvavę tarybos nariai). Pareiškėjos teismui paduotame skunde keliamas klausimas dėl paminėto savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 9 d. posėdžio sušaukimo ir jo darbotvarkės sudarymo teisėtumo klausimai. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualu (pagal ABTĮ 86 str. reikšminga) nustatyti (išaiškinti) nurodytų posėdžio sušaukimo ir darbotvarkės sudarymo aplinkybes bei pateikti šių aplinkybių vertinimą tuo aspektu, kiek tai yra susiję su šioje byloje pareiškėjos ginama (tariamai pažeista) teise toliau likti dirbti savivaldybės administracijos direktore. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad nagrinėjant šią administracinę bylą būtina išaiškinti, ar priimant pareiškėjos skundžiamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (89 str. 1 d. 3 p.). Kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamai bylai yra reikšmingi tik tokie skundžiamo sprendimo priėmimo procedūros pažeidimai, kurie tiesiogiai galėtų turėti įtakos neobjektyvaus ir nepagrįsto pareiškėjos atžvilgiu atlikto balsavimo dėl nepasitikėjimo rezultatams bei (procedūros atlikimo aspektu) pažeistų pareiškėjos (kaip Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 9 p. bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 7 p. taikymo subjekto) teisės aktų nustatytas teises ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.).
Pasisakydama dėl pareiškėjos kaip savivaldybės administracijos direktorės teisių politinio nepasitikėjimo išreiškimo procedūroje, kolegija pažymi, kad nei Vietos savivaldos įstatyme, nei Reglamente nėra specialiai aptartos ar kitaip sureglamentuotos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės procedūros dėl politinio pasitikėjimo (nepasitikėjimo) išreiškimo vykdymo metu. Todėl šiuo aspektu konstatuotina, kad priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pažeistos ar kokiu nors būdu suvaržytos pareiškėjos teisės ar įstatymo saugomi interesai. Pažymėtina, kad pareiškėja iš anksto buvo informuota apie paminėto savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 9 d. posėdžio laiką bei vietą, dalyvavo šiame posėdyje ir tuo pačiu turėjo galimybę pateikti tarybos nariams savo argumentus bei poziciją visais su reiškiamu nepasitikėjimu sietinais klausimais. Kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo taikytos ir aiškintos Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies bei Reglamento 37 punkto nuostatos dėl gyventojų informavimo apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką bei vietą ir parengtus svarstyti klausimus nėra reikšmingos nagrinėjamai bylai, nes (kaip pažymėta aukščiau) bylai yra reikšmingos tik aplinkybės, tiesiogiai sietinos su pačios pareiškėjos teisėmis ir įstatymų saugomais interesais. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai sureikšmino nurodytų teisės normų taikymą ir nesant būtinumui svarstė Reglamento 37 punkto atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai klausimą. (Pažymėtina, kad, svarstydamas šį klausimą, teismas netinkamai taikė ABTĮ 111 str. tuo aspektu, kad nesilaikė šio straipsnio 3 dalyje nustatytos norminio akto teisėtumo patikrinimo procedūros).
Pasisakydama dėl kitų pareiškėjos nurodytų tariamai padarytų savivaldybės paminėto tarybos posėdžio sušaukimo bei darbotvarkės sudarymo procedūros pažeidimų, kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais bei padarytomis išvadomis, taip pat atsižvelgdama į aukščiau išsakytus argumentus dėl procedūrinių pažeidimų reikšmingumo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme, konstatuoja, kad šie (pirmosios instancijos teismo aptarti) pažeidimai negali būti pripažinti esminiais, t. y. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo požiūriu negali būti laikomi pagrindu panaikinti pareiškėjos skundžiamą atsakovo sprendimą. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais dėl pareiškėjos, kaip savivaldybės administracijos direktorės, statuso nepraradimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad atsakovas turėjo teisę svarstyti nepasitikėjimo pareiškėja klausimą jai dar nepradėjus dirbti pagal teismo sprendimą grąžinti ją į užimamas pareigas.
Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo padaryto paminėto balsavimo vertinimo skaidrumo, teisinio aiškumo bei objektyvumo kriterijais, kolegija pažymi, kad politinis pasitikėjimas arba nepasitikėjimas yra išimtinė (šiai bylai aktualiu aspektu) savivaldybės tarybos (jos narių) diskrecija. Teisės taikymo požiūriu svarbu, kad ji būtų išreikšta tinkama forma ir tinkamu būdu. Nagrinėjamoje situacijoje paminėtas balsavimas buvo vykdomas savivaldybės tarybos posėdyje, jo rezultatai (kiekvieno iš balsavime dalyvavusio tarybos nario apsisprendimas) abejonių nekelia (pareiškėja skunde tokių abejonių nepareiškė). Kai matyti iš bylos, savivaldybės tarybos nariai apie tarybos 2009 m. kovo 9 d. posėdžio laiką ir apie šio posėdžio darbotvarkę (tuo pačiu ir apie parengtą jame svarstyti nepasitikėjimo pareiškėja klausimą) buvo informuoti Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje nustatytu terminu; šis klausimas posėdyje buvo svarstomas pakankamai išsamiai, kad posėdyje dalyvavę tarybos nariai galėtų suformuoti arba patikrinti šiuo klausimu savo poziciją (tai matyti iš tarybos posėdžio 2009-03-09 protokolo Nr. 1P-3 ir jo priedų – T 1, b. l. 20-37). Todėl kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada apie balsavimo neatitikimą skaidrumo, teisinio aiškumo bei objektyvumo kriterijams ir pripažįsta šią išvadą nepagrįsta.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo patenkinti pareiškėjos skundą.
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė bei išaiškino materialinės teisės normas (Vietos savivaldos įstatymo 4 str., 13 str. 8 d., Reglamento 37 p.). Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjos Ž. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.