- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-22
- Bylos Nr.
- 2S-719-302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „VBL Service“
- Skolininkas
- A. Ruplio
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „VBL Service“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 19 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „VBL Service“ pareiškimą skolininkui A. Ruplio tikrajai ūkinei bendrijai „Terra Mea“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „VBL Service“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko TŪB „Terra Mea“ 6 200 Lt skolos, 596,44 Lt palūkanų, paskaičiuotų pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkui priklausančias lėšas, esančias banko sąskaitose, ir kitą skolininko turtą 6 796,44 Lt sumai, nurodydamas, jog skolos suma yra ženkli, skolininkas vengia vykdyti savo prievolę atsiskaityti su kreditoriumi, todėl yra realus pavojus, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 19 d. nutartimi netenkino kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nurodė, jog kreditoriaus prašymas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, jis nepateikė teismui jokių faktų ar įrodymų, patvirtinančių prielaidą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Tai, kad skolininkas vengia vykdyti savo įsipareigojimus, nenurodant jokių motyvų ir jų nepagrindžiant įrodymais, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas reikalavimo sumos nelaikė didele atsižvelgdamas į tai, kad skolininkas yra fizinis asmuo.
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „VBL Service“ atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad skolininkas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, ilgą laiką delsia atsiskaityti su kreditoriumi už pastarojo suteiktas transporto paslaugas, todėl yra pagrįsta manyti, jog sužinojęs, kad jo atžvilgiu yra pareikštas pareiškimas, skolininkas gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims jam priklausantį turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą.
Teismas neatsižvelgė į pagrindinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl ji paliktina nepakeista.
Kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, procesinis įstatymas numato, jog pareiškime turi būti nurodytas motyvuotas prašymas, jeigu yra pagrindas skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir duomenys apie skolininko turtą (Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio 1 dalies 5 p.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pagrindo taikyti kreditoriaus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nes prašymas yra nemotyvuotas. Pažymėtina, jog prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įstatymas nereikalauja pateikti įrodymų, patvirtinančių šio prašymo pagrįstumą, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreditorius turėjo nurodyti tam tikrus faktus, leidžiančius spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Kaip matyti iš jo pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kreditorius UAB „VBL Service“ nurodė, jog skolininkas TŪB „Terra Mea“ vengia atsiskaityti ilgą laiką, tačiau tokios jo nurodomos aplinkybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai nesudarė pagrindo manyti, kad yra būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kolegija pažymi, jog kreditorius, nurodydamas, kad skolininkas ilgą laiką neatsiskaito su juo, turėjo motyvuoti, kokia yra grėsmė teismo įsakymo įvykdymui skolininkui neatsiskaitant su kreditoriumi ilgą laiką, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tai nebuvo nurodyta. Tai, kad kreditorius atskirajame skunde nurodo, kokia gali kilti grėsmė teismo įsakymo įvykdymui skolininkui ilgą laiką neatsiskaitant su kreditoriumi, nedaro skundžiamos teismo nutarties neteisėta ir nepagrįsta. Tuo pačiu kolegija pažymi, jog skolininkui neįvykdžius įsakymo, pradėjus priverstinį vykdymą atstolis tokį turtą areštuoja vykdymo procese, o jeigu skolininkas pateikia į bylą prieštaravimus ir ieškinys pareiškiamas bendra ieškinine teisena, tai procesinis įstatymas nedraudžia ieškovui vėl kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame būtų išdėstytos atitinkamos aplinkybės, leidžiančių daryti prielaidą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis).
Kolegija konstatuoja, jog skundžiama teismo nutartis priimta laikantis ekonomiškumo ir proporcingumo principų, todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog tokia nutartis neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo.
Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.