Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-03-07 · Civilinė byla Nr. 2A-152-212/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-07
Bylos Nr.
2A-152-212/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė, Zina Mickevičiūtė (pran.)
Atsakovas
UAB „Melidas“
Ieškovas
UAB „Bileksport“
Advokatai
Rimvydas Jasevičius

Pirmos instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-152-212/2013

Gintautas Būga Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00510-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 35.2;42.1;42.8;121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Laimutės Sankauskaitės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Melidas“ apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-890-531/2012 pagal ieškovės UAB „Bileksport“ atsakovei UAB „Melidas“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 147 918,85 Lt skolą už parduotas transporto priemones, taip pat palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas 2012-07-13 dalį skolos ieškovui sumokėjo, todėl ieškovas atsisakė nuo 23 000 Lt ieškinio dalies, ir prašė šioje dalyje civilinę bylą Nr. 2-890-5311/2012 nutraukti. Taip pat, pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, ieškovas pateikė prašymą papildyti savo ieškininį reikalavimą, kuriuo prašo teismą pripažinti, tarp šalių susiklosčius pirkimo – pardavimo santykius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Visagino miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu pripažino, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2010-10-20 PVM sąskaitos - faktūros Serija EKS Nr. 000210 pagrindu susiklostė 1998 m. gamybos krovininio automobilio MERCEDES BENZ 3353, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas C940383, pirkimo - pardavimo santykiai. Priteisė iš atsakovės ieškovei 124 918,85 skolą už parduotą transporto priemonę, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą 124 918,85 Lt sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2012-05-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 958 Lt žyminio mokesčio ir 4 235 Lt atstovavimo išlaidų, bei 23,51 Lt pašto išlaidas valstybei. Priėmė ieškovės atsisakymą nuo 23 000 Lt ieškinio dalies ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. Nustatė, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė yra pelno siekiantys juridiniai asmenys. Atsakovė nepateikė jokių faktinių duomenų apie ginčo transporto priemonės įgijimą komiso (konsignacijos) sandorio pagrindu, nenurodė aplinkybių, rodančių atsakovės pastangas parduoti iš ieškovės gautą turtą tretiesiems asmenims, ar kad tokiu tarpininkavimo verslu iš viso užsiėmė. Be to, ginčo turtas – savivartis sunkvežimis, vargu ar gali būti pripažintas plataus vartojimo preke. Visi iki tol ginčo šalių sudaryti sandoriai buvo paprastas transporto priemonių pirkimas – pardavimas. Teismas sprendė, jog atsakovės nurodomas sandorio pobūdis (komisas) neįrodytas, nes jo ir neįmanoma įrodyti, kadangi tokio nebuvo apskritai. Šią teismo išvadą patvirtino ieškovės pateikti įrodymai, kuriais ji grindžia savo reikalavimą pripažinti tarp šalių buvus pirkimo – pardavimo sutartį. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę ilgalaikiai prekiniai – piniginiai santykiai, nes atsakovė vykdė atsiskaitymus su ieškove pagal sąskaitas - faktūras už prekes ir paslaugas laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. Ieškovės veikla, inter alia apėmė ir variklinių transporto priemonių, jų atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų pardavimą, bei automobilių nuomą. Krovininis automobilis Mercedes Benz 3353 buvo atgabentas į Lietuvos Respubliką iš Norvegijos 2008-12-12 ir pateikta muitinės procedūroms atlikti. Muitinės deklaracijoje užfiksuota, kad minėtos transporto priemonės gavėja yra ieškovė, jos statistinė vertė – 94 235 Lt, todėl ieškovė buvo šio turto teisėta valdytoja, sumokėjusi muito mokesčius ir kt. Ieškovė apie transporto priemonės pardavimą paskelbė 2008-05-05 interneto skelbimų portale bei nurodė kainą – 103 239 Lt + mokesčiai. Atsakovė 2010-10-21 įregistravo ginčo automobilį savo vardu. Šiai transporto priemonei buvo išduotas registracijos liudijimas ir valstybinis numeris. Tai atsakovė atliko savo iniciatyva ir ieškovės išduotos 2010-04-14 PVM sąskaitos - faktūros Serija EKS Nr. 0000169 pagrindu, kurioje nurodoma kaina – 103 238,72 Lt + 21 680,13 Lt PVM. Jokia rašytinė sutartis, patvirtinta abiejų šalių įgaliotų asmenų, teismui nebuvo pateikta. Ši sąskaita vėliau buvo atšaukta, 2010-06-30 išduodant kitą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. EKS 000190. Šalys nepateikė duomenų, kad transporto priemonė būtų buvusi grąžinta pardavėjui. Atsakovė 2010-11-13 ir 2011-12-07 įsigytam automobiliui atliko technines apžiūras, kurio metu nustatė, kad per 1 metų laikotarpį juo nuvažiuota 35 633 kilometrai. Teismas darė išvadą, kad tarp šalių buvo susiklostę 1998 m. gamybos krovininio automobilio MERCEDES BENZ 3353, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo santykiai, nes atsakovė šią transporto priemonę nusipirko ir tapo jos savininku, įregistravęs savo vardu. Tačiau su ieškove už įsigytą transporto priemonę atsakovė neatsiskaitė iki šiol, nors apie prievolę sumokėti buvo įspėta registruotu laišku 2012-03-08. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti skolą už parduotą transporto priemonę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Visagino miesto apylinkės teismo 2012-12-07 sprendimą dalyje, kurioje teismas tenkino ieškinį panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius. Tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, o PVM sąskaita-faktūra savaime nepatvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę būtent pirkimo-pardavimo, o ne komiso (konsignacijos) teisiniai santykiai. Nors krovininis automobilis ir nėra itin plataus vartojimo prekė, tačiau jokios teisės normos nedraudžia sudaryti komiso (konsignacijos) sutartis dėl krovininių ir kitokių automobilių realizavimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė nei teisės normų, nei teismų praktikos, kur būtų draudžiama tai daryti. Pažymi, kad šalyje toks pardavimo būdas yra paplitęs, todėl komiso (konsignacijos) sutarties objektas - krovininis savivartis automobilis - nėra kuo nors išskirtinis. Vien ta aplinkybė, jog atsakovė atliko automobilio teisinę registraciją savo vardu, gavo valstybinį numerį, registracijos liudijimą bei atliko technines apžiūras, per se nereiškia, kad tarp šalių buvo susiklostę ne komiso (konsignacijos), bet pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Konsignatorius prekes parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Kadangi apeliantė veikė savo vardu, o transporto priemonės yra registruojamos viešuose registruose, natūralu, kad ginčo automobilio techninė registracija buvo atlikta apeliantės vardu. Tai buvo būtina padaryti, nes ginčo automobilis nebuvo registruotas Lietuvoje. Krovininiams automobiliams techninė apžiūra turi būti atliekama kiekvienais metais, kurią apeliantė kiekvienais metais atlikdavo, nes siekė greičiau parduoti automobilį. Tarp šalių buvo susiklostę ne pirkimo-pardavimo, bet komiso (konsignacijos) teisiniai santykiai, nes ieškovė 2010-04-14 atsakovei buvo išrašiusi PVM sąskaitą-faktūrą EKS Nr. 000169, kurios pagrindu praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams ir buvo atlikta automobilio registracija. Šis rašytinis įrodymas paneigia pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotą aplinkybę, jog automobilis apeliantei buvo parduotas pagal 2010-10-20 PVM sąskaitą-faktūrą EKS Nr. 000210. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo automobilio pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai tarp šalių atsirado 2010-10-20 PVM sąskaitos-faktūros EKS Nr. 000210 pagrindu, nors automobilis pas apeliantą buvo nuo 2010 m. balandžio mėnesio ir šis laikotarpis teismo liko neįvertintas. Nurodo, jog dėl ginčo automobilio buvo išskirtinis šalių bendradarbiavimo atvejis, nes tik dėl jo buvo išrašytos dvi sąskaitos, paruoštas sutarčių projektas, nes iki tol nieko nebuvo tokių dalykų vykstant automobilių pirkimų-pardavimų santykiams.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog tarp šalių buvo ir ankščiau susiklostę pirkimo-pardavimo santykiai. Ieškovė užsiima transporto priemonių pardavimo veikla, o atsakovė – krovinių pervežimo veikla ir jokia automobilio perpardavinėjimo veikla apeliantė neužsiiminėjo. Nepagrįsti apeliantės argumentai, jog privalėjo automobilį registruoti savo vardu, nes parduodant automobilį komiso pagrindais nereikia jo įregistruoti savo vardu. Be to, apeliantas ginčo automobilį yra įtraukęs į savo turto apskaitą ir skaičiuoja amortizacinius atskaitymus, todėl apeliantė yra automobilio savininkė ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog tarp šalių yra susiklostę pirkimo-pardavimo santykiai. Apeliantė ginčo automobilį intensyviai eksploatavo, nuo įsigijimo nuvažiavo net 35 633 kilometrus. Tai rodo, jog apeliantė nesiekė parduoti automobilio, o techninė apžiūra buvo atliekama dėl automobilio eksploatavimo. Savo siekimą parduoti ginčo automobilį apeliantė jokiu įrodymu nepagrindė, t.y. nenurodė už kiek ketino parduoti, nepateikė pardavimo skelbimų ir t.t. 2010-06-30 ieškovė išrašė minusinę sąskaitą ir anuliavo 2010-04-14 sąskaita faktūra, nes apeliantė apsigalvojo pirkti automobilį. Šios visos sąskaitos yra įtrauktos į buhalteriją. Apeliantei apsigalvojus dėl ginčo automobilio, 2010-10-20 buvo išrašyta kita sąskaita faktūra, surašyta pirkimo-pardavimo sutartis ir rytojaus dieną apeliantė įregistravo automobilį savo vardu kaip teisėtu savininku. Tai, kad apeliantė 2010-10-21 ginčo automobilį įregistravo panaikintos 2010-04-14 PVM sąskaitos-faktūros Serija EKS Nr. 0000169 pagrindu, įrodo apeliantės buhalterijos vedimo ydingumą, už kurį ieškovė negali atsakyti. Apeliantė de facto yra ginčo automobilio savininkė, ginčo automobilį valdo ir naudoja kaip savininkė, kas įrodo dėl ginčo automobilio susiklosčiusius šalių prikimo-pardavimo teisinius santykius. Komiso (konsignacijos) teisinių santykių atveju nuosavybės teisė į daiktą komisionieriui nepereina, todėl apeliantės (atsakovo) apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, jog ieškovė 2010-10-20 išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Serija EKS Nr. 000210 už krovininį automobilį MB 3353, 1998 m., k/n (duomenys neskelbtini), 124 918,85 Lt sumai (b. l. 8, 60). Atsakovė 2010-10-21 krovininį automobilį Mercedes Benz 3353 įregistravo savo vardu, 2010-11-13 ir 2011-12-07 buvo atlikta šio automobilio techninė apžiūra (b. l. 50, 63). Atsakovė su ieškove už automobilį neatsiskaitė iki šiol, todėl pirmosios instancijos teismas pripažino tarp šalių susiklosčiusius pirkimo pardavimo santykius ir priteisė 124 918,85 Lt skolą ieškovei.

Atsakovė teigia, kad tarp šalių buvo susiklostę ne pirkimo-pardavimo santykiai, o komiso (konsignacijos) teisiniai santykiai, kuriuos įrodo tai, jog ji privalėjo automobilį įregistruoti savo vardu; siekiant parduoti automobilį turėjo praeiti technines apžiūras; buvo išrašytos dvi PVM sąskaitos faktūros; ginčo automobilis visą laiką buvo pas apeliantę, o ieškovė jo nereikalavo grąžinti.

Sutarties sudarymo procedūra reglamentuota CK 6.162-6.187 straipsniai. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be jau minėtų teisės normų, yra reikšmingi ir CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 straipsniai, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 str. 1 d. nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita-faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo - pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita-faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų-faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 str. nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tarp šalių yra susiklostę pirkimo - pardavimo santykiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2010-10-20 PVM sąskaita-faktūra buvo įformintas transporto pardavimas atsakovei. Į bylą nepateikta šalių pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės buvimą pavirtina ne tik 2010-10-20 PVM sąskaita-faktūra, tačiau ir ieškovės pateikta PVM sąskaitų-faktūrų suvestinė, iš kurios matyti, jog nuo 2007-08-03 šalis siejo pirkimo - pardavimo santykiai (b. l. 10-11). Byloje esanti 2008-09-18 pažyma-sąskaita bei PVM sąskaita-faktūra Serija EKS Nr. 0000133 taip pat patvirtina aplinkybę, jog apeliantė iš ieškovės pirko krovininį automobilį MB 1936AK už 99 120 Lt sumą, t.y. šalis siejo pirkimo-pardavimo santykiai (b. l. 5-6).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kaina) (CK 6.305 str. 1 d.). Konsignacijos sutartimi konsignantas tiekia prekes tarpininkui konsignatoriui, kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita, prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento. Todėl atmestini apeliantės argumentai, jog siekdama parduoti krovininį automobilį kaip konsignatorė, privalėjo registruoti jį savo vardu bei atlikti technines apžiūras. Pažymėtina, jog apeliantei norint parduoti automobilį komiso (konsignacijos) pagrindu, jai nereikia automobilio registruoti savo vardu, nes automobilio nuosavybė išlieka konsignantui, o ne apeliantei.

Ta aplinkybė, jog dėl krovininio automobilio MB 3353, 1998 m., k/n (duomenys neskelbtini) buvo išrašytos dvi PVM sąskaitos faktūros, neįrodo, jog tarp šalių buvo susiklostę komiso (konsignacijos) teisiniai santykiai. Iš bylos duomenų matyti, jog 2010-04-14 PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta už krovininį automobilį MB 3353, 1998 m., k/n (duomenys neskelbtini), tačiau ji 2010-06-30 buvo anuliuota (b. l. 60-61, 75-80). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog 2010-04-14 automobilis MB 3353, 1998 m., k/n (duomenys neskelbtini) nebuvo parduotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog automobilis apeliantei buvo parduotas pagal 2010-10-20 PVM sąskaitą faktūrą, nes būtent sekančią dieną, t. y. 2010-10-21 apeliantė automobilį registravo savo vardu kaip tikra jo savininkė. Tai, kad apeliantė registravo automobilį pagal 2010-04-14 PVM sąskaitą faktūrą teisinės reikšmės dėl šalių sutarties nustatymo neturi.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalis siejančius santykius, pagrįstai konstatavęs, kad tarp šalių susiklostė prikimo - pardavimo teisiniai santykiai. Nors rašytinė tarp šalių sudaryta sutartis nebuvo pateikta, tačiau šalis siejusius santykius, kaip jau minėta, patvirtina kitos ieškovės išrašytos ir atsakovės apmokėtos PVM sąskaitos-faktūros dėl tų pačių paslaugų, t. y. transporto priemonių pirkimo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad jos ir ieškovės nesiejo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Be to, civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kada teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino esamus įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 88, 92, 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Melidas“, įm. k. 155913773, UAB „Bileksport“, įm. k. 300538361 naudai 968 Lt (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Zina MickevičiūtėRamunė ČeknienėLaimutė Sankauskaitė