Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarimo E. S. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalį surašytas už tai, kad jis 2014-04-27, apie 05.05 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „VW Sharan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas 1,47 promilių girtumas), ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

E. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš skundo turinio, E. S. neginčija padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jo kvalifikavimo pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, tačiau teigia, kad administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu nutrauktina, kadangi jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų teisiniu vertinimu ir išvadomis dėl jo kaltės padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Kauno apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies reikalavimų, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus įvertinęs vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis teismų praktika, tinkamai E. S. veikoje nustatė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, o jo keliamą versiją dėl veikimo būtinojo reikalingumo sąlygomis pagrįstai įvertino kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės ir ja nesivadovavo.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad E. S. šiuo atveju tariamai veikė esant būtinajam reikalingumui, pažymėtina, kad, vadovaujantis ATPK 17 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N63-884/2010, N444-2211/2010).

Pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde E. S. nurodė, kad dėl įvykio naktį įvykusio konflikto su kitais asmenimis, realus pavojus grėsė jam ir jo draugui A. J., konflikto metu apeliantas ir jo draugas patyrė tam tikrų sužalojimų, jie abu buvo išsigandę, todėl, siekdami išvengti gresiančio didesnio pavojaus jų sveikatai ar net gyvybei, neturėjo kitos išeities, kaip tik sėsti prie automobilio vairo ir važiuoti namo. Apygardos teismas pažymi, kad teismas bylą nagrinėja, vadovaujantis įstatymu, kuris numato, kad visi įrodymai yra tiriami ir vertinami visumos kontekste, neišskiriant nei vieno iš įrodymų ir nesuteikiant jam išskirtinės reikšmės (ATPK 257 straipsnis). Nors E. S. skunde pabrėžia, kad jo ir liudytojo A. J. parodymai dėl įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs ir jais nėra pagrindo netikėti, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad minima apelianto versija apie tariamą pavojų ir veikimą būtinojo reikalingumo sąlygomis iškilo tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu pirminėje medžiagoje, tiriant administracinio teisės pažeidimą, nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų apelianto deklaruojamą būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimą. Savo paaiškinime prie administracinio teisės pažeidimo protokolo E. S. nurodė, kad su pažeidimu sutinka ir nuoširdžiai gailisi (b. l. 2). Apelianto neblaivumą tikrinusių ir pažeidimo faktą fiksavusių policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose duomenų apie apelianto nurodytą situaciją, E. S. gresiantį kažkokį pavojų ar E. S. padarytus sužalojimus, nėra. Priešingai, šiuose dokumentuose nurodyta, kad policijos pareigūnams bendraujant su pažeidėju, jis su pažeidimu sutiko ir jokių aplinkybių neginčijo (b. l. 5, 6). Apie skunde nurodomas būtinojo reikalingumo aplinkybes policijos pareigūnams jis nepasakojo, į medikus dėl tariamai patirtų sužalojimų nesikreipė, teismui objektyvių įrodymų apie tai, kad įvykio dieną jam buvo sutrikdyta sveikata, kad nukentėjo jam priklausantis turtas ar buvo padaryta kitokia žala, iškilusi reali grėsmė šioms vertybėms, nepateikė. Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad, anot pažeidėjo, minėtas pavojus buvo neišvengiamas.

Administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuomet siekiama pašalinti gresiantį akivaizdų, realų pavojų, kuomet šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, o padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. E. S. padarė itin šiurkštų administracinį teisės pažeidimą – vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus (nustatytas 1,47 promilės girtumas), tuo sukeldamas pavojų ne tik savo ir kartu važiavusio asmens sveikatai ir gyvybei, bet ir kitų eismo dalyvių saugumui. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju apelianto teiginiai, jog įvykio dieną grėsmė jo sveikatai ar net gyvybei buvo reali ir neišvengiama, kad išvengta žala buvo didesnė ir reikšmingesnė nei padaryta, o žalos jis negalėjo išvengti kitomis priemonėmis, nepagrįsti jokiais faktiniais objektyviais duomenimis. Dėl aptartų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, jog E. S. padarytas administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas būtinojo reikalingumo būsenoje.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, prašant taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir jam neskirti papildomos administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad E. S. skundžiamu nutarimu administracinė nuobauda paskirta objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas jo atsakomybei turinčias reikšmę aplinkybes, laikantis įstatymo nustatytų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, ir yra tinkamai individualizuota. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo teigiamai charakterizuojamą asmenybę, nustatęs jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs pažeidimą ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktai), ir nenustatęs jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pagrįstai paskyrė minimalią ATPK 126 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą – 1000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams. Pažymėtina, kad pagal šio straipsnio sankciją, papildoma administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, vairuotojams yra privaloma.

Galimybė skirti mažesnę administracinę nuobaudą nei numatyta sankcijoje arba neskirti administracinės nuobaudos yra numatyta ATPK 30¹ straipsnyje. Tačiau ATPK 30¹ straipsnis gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas įvairių faktinių duomenų, ypatingai švelninančių pažeidėjo asmenybę. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamą nutarimą priėmęs teismas, svarstė galimybę E. S. taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, tačiau nenustatė kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą itin teigimai apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas galėtų būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Su tokiomis teismo išvadomis dėl švelnesnės nei įstatymas numato administracinės nuobaudos skyrimo E. S. sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas.

Atkreiptinas dėmesys, kad skiriant nuobaudą, jau įvertinta E. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs pažeidimą, todėl dar kartą ją vertinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Kitos apelianto skunde nurodytos aplinkybės dėl teisės vairuoti transporto priemonės reikalingumo atliekant darbines funkcijas, teismų praktikoje nelaikytinomis išimtinėmis, kurių pagrindu galima būtų išimties tvarka švelninti pažeidėjo teisinę padėtį (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N16-1756/2006, N62-3331/2011). Asmuo neabejotinai žinojo, dėl ko jam reikalinga teisė vairuoti transporto priemones, todėl dar prieš darydamas tokio pobūdžio teisės pažeidimą, turėjo numatyti ir įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. S. paskirta ATPK 126 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali administracinė nuobauda tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai-yra proporcinga padarytam pažeidimui. Tuo tarpu paskirtąją nuobaudą sušvelninus taip, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nebūtų pasiekti ATPK 20 straipsnyje įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes E. S. apeliaciniame skunde pateikdamas subjektyvų skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima šį nutarimą panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarimą nepakeistą ir E. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.