Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 14 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš P. P. priteista J. Š. 4 000 Lt turtinei žalai ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 13 d., tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), pagaliu išdaužė P. K. namo lango stiklą, įsibrovė per langą į namą ir tyčia sudavė tris smūgius P. K., gim. 1920 m., į viršugalvį, dešinę ranką, padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas viršugalvyje, dešiniame žaste ir dilbyje, du smūgius į kairę krūtinės pusę, dėl to susidarė poodinės kraujosruvos, izoliuotai lūžo VI, VII ir IX šonkauliai, nenustatytu daiktu spaudė nukentėjusiosios kaklą, dėl to susidarė kraujosruvos abipus kaklo minkštuosiuose giliuose audiniuose, liežuvio šaknyje, buvo sutrikdytas kvėpavimas ir tai sukėlė P. K. mirtį, t. y. P. P. ją nužudė.

Nuteistasis P. P. apeliaciniu skundu prašo iš naujo išnagrinėti bylą, paskirti naują psichiatrijos ekspertizę ir sušvelninti bausmę. Nurodo, jog teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, nes pažeidė jo teisę į gynybą, t. y. jis buvo išvestas iš teismo posėdžių salės, dėl to negalėjo tinkamai apsiginti, atsiprašyti nukentėjusiosios. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į jo amžių, nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino savo kaltę, padėjo pareigūnams tirti bylą. Teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti naują psichiatrijos ekspertizę neįvertinęs fakto, kad anksčiau jis buvo pripažintas nepakaltinamu, be to, nebuvo nusikaltimo motyvo. Teismas konstatavo, jog apeliantas niekur nedirba, bet neatsižvelgė, kad jis yra pensinio amžiaus, anksčiau buvo pripažintas fiziškai neįgaliu. Visos šios aplinkybės rodo, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to paskyrė per griežtą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo P. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis neginčija savo kaltės ir veikos kvalifikavimo, todėl remdamasi BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Apeliantas teigia, kad, teisiamojo posėdžio metu jį pašalinus iš teismo posėdžių salės, buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes negalėjo tinkamai apsiginti, atsiprašyti nukentėjusiosios.

BPK 259 str. 1 d. numatytos priemonės, kurios taikomos kaltinamajam, kai jis pažeidžia posėdžio tvarką ar rodo nepagarbą teismui: kaltinamasis, kuris nepaisydamas teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, teismo nutartimi gali būti laikinai arba visam laikui pašalintas iš posėdžių salės.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 2, b. l. 57-62) matyti, jog apeliantas pats sukūrė tokią situaciją, kuri privertė teismą imtis BPK 259 str. 1 d. numatytų priemonių. Teisiamojo posėdžio metu pakeitus kaltinimą, P. P. pradėjo šūkauti, replikuoti, prašė jį išvesti iš teismo salės. Teisiamojo posėdžio pirmininkui kelis kartus įspėjus kaltinamąjį dėl šūkavimo ir replikų teismui, pastarasis į įspėjimus nereagavo. Teismas, proceso dalyviams neprieštaraujant, nutarė laikinai, t. y. iki baigiamųjų kalbų, pašalinti kaltinamąjį iš teismo salės. Baigiamosiose kalbose P. P. taip pat atsisakė dalyvauti. Tai matyti iš Klaipėdos m. VPK VP VTT Konvojaus būrio vyr. postinio tarnybinio pranešimo (t. 2, b. l. 56). Kolegija pasitarusi nutarė P. P. nušalinti nuo dalyvavimo byloje iki kaltinamojo paskutinio žodžio ir tęsti posėdį jam nedalyvaujant. Kaltinamajam sugrįžus į teismo posėdžių salę ir jam suteikus paskutinį žodį, pastarasis nieko nepasakė.

Taigi nuteistasis netinkamu elgesiu pats užkirto sau kelią realizuoti jam suteiktas teises, t. y. išdėstyti argumentus, atsiprašyti nukentėjusiosios, nors tam turėjo visas galimybes. Todėl apeliacinio skundo teiginys, jog pažeistos apelianto teisės į gynybą, yra deklaratyvus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti naują psichiatrijos ekspertizę neatsižvelgęs, jog anksčiau jis buvo pripažintas nepakaltinamu. Apelianto teigimu, tam, kad būtų pašalintos visos abejonės dėl jo psichikos būklės, o tai turi reikšmės skiriant bausmę, tikslinga paskirti naują psichiatrijos ekspertizę.

Šis skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Ikiteisminio tyrimo metu P. P. paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kad būtų pašalintos abejonės, ar darydamas nusikaltimą jis galėjo teisingai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 55 duomenų (t. 1, b. l. 192-194) matyti, jog, nors 2001 m. P. P. gydantis Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje jam kliniškai diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, tačiau 2007 m. padarius stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę nustatyta, kad jis nei nusikaltimo padarymo metu, nei ekspertinio tyrimo metu lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu nesirgo, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jam nustatytas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, kuris netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiuo ekspertizės aktu. Taigi netikslinga skirti naują teismo psichiatrijos ekspertizę.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog skirdamas bausmę teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nekonkretus ir nepagrįstas.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str., reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją bei atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė, jog P. P. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę, kad jis niekur nedirbo, anksčiau teistas aštuonis kartus, teistumas neišnykęs; aptariamą nusikaltimą padarė, būdamas pavojingas recidyvistas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog yra pensinio amžiaus, anksčiau buvo pripažintas fiziškai neįgaliu, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad jis niekur nedirbo.

Iš tiesų 2001 m. P. P. buvo nustatyta antra invalidumo grupė iki 2004 m. lapkričio 1 d., tačiau vėliau invalidumo grupės pratęsti jis nebeatvyko (t. 1, b. l. 147).

Apeliantas gimė 1947 m. ir nei nusikaltimo padarymo metu, nei priimant nuosprendį nebuvo sulaukęs įstatymo nustatyto amžiaus, reikalingo senatvės pensijai gauti.

Duomenų apie P. P. darbinę veiklą byloje nėra. Dėl to teismas, skirdamas bausmę, pagrįstai nurodė, kad jis niekur nedirbo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis pripažino savo kaltę ir padėjo pareigūnams tirti bylą.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog P. P. prašo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, remiantis antruoju pagrindu.

Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkto 4 dalyje išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. To paties punkto 7 dalyje nurodyta, jog aktyvus padėjimas išaiškinti nusikaltimą yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad apklausiamas kaip liudytojas jis iš viso nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su aptariamo nusikaltimo padarymu (t. 1, b. l. 35-36). Tik įteikus pranešimą apie įtarimą ir apklausus kaip įtariamąjį, jis prisipažino pasmaugęs nukentėjusiąją (t. 1, b. l. 66-69; 80). Tačiau jis niekada nepripažino sudavęs nukentėjusiajai smūgių, dėl kurių atsirado sužalojimų, užfiksuotų specialisto išvadoje Nr. M 1208/06 (03) (t. 1, b. l. 15-17). Toks nuteistojo prisipažinimas nelaikomas savanorišku. Dėl to negalima teigti, jog nustatyta ir kita būtina atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti viena iš sąlygų, kad jis padėjo pareigūnams tirti bylą.

Taigi teismas pagrįstai nenustatė P. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau skirdamas bausmę atsižvelgė, jog jis iš esmės prisipažino dėl padaryto nusikaltimo. Tiesa, teismas nenustatė ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Teismas nepadarė pažeidimo, pritaikęs BK 56 str. nuostatas.

Bylos duomenys patvirtina, kad P. P. itin pavojingu recidyvistu pripažintas 1983 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, t. y. galiojant senajam BK.

2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 9 str. 2 d. nuostatos numato, jog asmenys, pagal senąjį BK pripažinti itin pavojingais recidyvistais, po naujojo BK įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais ir šio statuso netenka pagal naujojo BK 27 str. 5 d. nuostatas, t. y. asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas.

Veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, P. P. padarė, neišnykus teistumui dėl anksčiau padarytų nusikaltimų. Kadangi P. P., būdamas pavojingas recidyvistas, padarė naują labai sunkų nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, pagrįstai vadovavosi BK 56 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą.

BK 56 str. 2 d. nuostatos numato, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė bausmė, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Įstatymas numato, jog kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik BK 62 str. numatytais pagrindais. Teismas tokių pagrindų nenustatė.

Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, ir vadovaudamasis BK 56 str. 2 d. nuostatomis, teismas P. P. paskyrė didesnę negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad pagal dabar galiojantį įstatymą bausmė už tyčinį nužudymą dar labiau sugriežtinta, tačiau apeliantui, padariusiam nusikalstamą veiką iki įstatymo pakeitimo, vadovaujantis BK 3 str. 2 d. nuostatomis griežtesnis įstatymas netaikomas.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. P. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisykles (BK 56 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. P. apeliacinį skundą atmesti.