Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-27 · Administracinė byla Nr. eI-1022-811/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-27
Bylos Nr.
eI-1022-811/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai
Asta Šidlauskienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1022-811/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03664-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.13.5; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 27 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Astai Šidlauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja S. G. skunde teismo prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2018 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. (17.5-40E)RM (toliau – Raštas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad per „Mano VMI“ sistemą gavo atsakovės pranešimą, kad 2018 m. rugsėjo 12 d. atsakovė nustatė pareiškėjos 2018 m. kovo 20 d. pateiktos 2017 m. mokestinio laikotarpio metinės pajamų deklaracijos (toliau – Deklaracija) trūkumus, t. y. apmokestinamosios pajamos iš buto perleidimo sandorio deklaruotos kaip neapmokestinamosios. Tuo pačiu buvo nurodyta, kad neišlaikius turto 10 metų, turto nuosavybės teisių perleidimo pajamos deklaruojamos deklaracijos T priede.

Pareiškėjos teigimu, ji 2018 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Inspekciją dėl galimybės taikyti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte arba 28 punkte numatytas mokestines lengvatas. Atsakovė Rašte nurodė, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 53 ir 54 punktuose numatytos lengvatos pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos ir pajamos už parduotą gyvenamąjį būstą negali būti priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms bei įpareigojo patikslinti Deklaraciją ir 1/2 dalį gautų pajamų už parduotą gyvenamąjį būstą deklaruoti Deklaracijos T priede.

Pareiškėja nesutinka su atsakovės pozicija gautas pajamas pripažinti apmokestinamosiomis. Teigia, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nenustatytas konkretus terminas gyvenamajai vietai deklaruoti naujame būste, o tik įtvirtintas reikalavimas deklaruoti gyvenamąją vietą.

Pasak pareiškėjos, nepagrįstai atsakovė jos atžvilgiu netaikė minėtos GPMĮ lengvatos. Teigia, kad jos situacija atitiko visas lengvatos taikymo sąlygas, t. y. ji parduotame gyvenamajame būste laikotarpyje nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. (daugiau nei 2 metus) buvo deklaravusi gyvenamąją vietą, gyvenamasis būstas buvo parduotas (duomenys neskelbtini) ir per vienerius metus nuo gyvenamojo būsto pardavimo, t. y. (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas naujas būstas, kuriame nuo (duomenys neskelbtini) ji deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka. Teigia, kad VMI nevertino fakto, kad naujame būste pareiškėja yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą ir nepagrįstai nustatė, jog jos faktinė situacija neatitiko GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatytų pajamų apmokestinimo lengvatos taikymo sąlygų.

Akcentuoja, kad pajamų apmokestinimas gautų pajamų atžvilgiu neatitiktų ir bendrojo protingumo principo bei mokesčių teisės principo, kuris įtvirtina mokesčių teisinių santykių dalyvio veiklos turinio viršenybę prieš formą, įtvirtintą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis). Pareiškėjos manymu, atsakovė neįvertino, kad ji gyvenamąją vietą naujame būste deklaravo praėjus vos 1,5 mėnesio nuo 2018 m. liepos 28 d. suėjusio vienerių metų termino pardavus gyvenamąjį būstą, pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu, kuris deklaravo gyvenamąją vietą naujajame būste (duomenys neskelbtini), t. y. nesuėjus vienerių metų terminui, abu sutuoktiniai yra deklaravę savo gyvenamąją vietą kaip pagrindinę gyvenamąją vietą. Teigia, kad ginčo pajamos yra gautos pardavus bendrą abiejų sutuoktinių gyvenamąjį būstą ir panaudotos naujam būstui įsigyti. Pažymi, kad pajamos buvo gautos būtent iš gyvenamojo būsto pardavimo, todėl atsakovė turėjo taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte nustatytą mokestinę lengvatą.

Be to, pareiškėja teigia ir tai, kad nepagrįstai mokesčių administratorius rėmėsi GPMĮ 17 straipsnio 28 punkto nuostata, įsigaliojusia 2016 m. sausio 1 d., nes, jos manymu, turėjo būti taikoma 2019 m. rugpjūčio 4 d. galiojusi redakcija, kadangi ji gavo pajamas, pardavusi 2009 m. įsigytą turtą. Nurodo, kad atsakovė pažeidė konstitucinį principą, jog įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit taisyklė), retrospektyviai taikydama įstatymą.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, Inspekcija nepagrįstai netaikė mokestinių lengvatų, nustatytų GPMĮ 17 straipsnio 28 ir 54 punktuose, gaunant pajamas iš parduoto buto, bei nepagrįstai ją įpareigojo 1/2 dalį gautų pajamų deklaruoti kaip apmokestinamąsias ir taip deklaruoti pajamų mokesčio sumokėjimo prievolės egzistavimą. Pabrėžia, kad jai nekyla pareiga mokėti GPM, todėl skundžiamas Raštas turi būti panaikintas.

Tuo pačiu pareiškėja prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (2015-12-10, Nr. XII-2162) 1 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnis atitinka konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir iš teisinės valstybės principo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo, jog galioja tik paskelbti įstatymai, išvedamą lex retro non agit (lot. k. įstatymas atgal negalioja) principą tuo aspektu, jog šio įstatymo 4 straipsnyje nėra nustatyta teisės taikymo taisyklė, kad 1 straipsnio 2 dalis taikoma po 2016-01-01 įsigytam nekilnojamajam turtui.

Atsiliepimas

Atsakovė Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pagal turinį Raštas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. jos atžvilgiu nėra imperatyviai suformuluotų jai privalomų elgesio taisyklių, nėra taikomos neigiamo poveikio priemonės. Pažymi, kad Rašte tik išdėstytos GPMĮ nuostatos bei paprašyta patikslinti Deklaracijos formą. Atsakovės vertinimu, tai informacinio pobūdžio raštas ir teigia, kad toks raštas negali būti ginčo teisme dalyku. Pareiškėjai pateiktas atsakymas, atsižvelgus į jos prašymo turinį, atitinka tokio pobūdžio raštams keliamus reikalavimus.

Atsakovė dėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte įtvirtintos lengvatos taikymo nurodė, kad 2015 m. gruodžio 10 d. priėmus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2016 m. sausio 1 d., ir taikomas apskaičiuojant ir deklaruojant 2016 metu ir vėlesniu mokestiniu laikotarpiu pajamas (Pakeitimo įstatymo 4 straipsnis). Mokesčių administratorius, vadovaudamasis minėtomis Pakeitimo įstatymo normomis, nuo 2016 m. sausio 1 d. sudaromiems nekilnojamojo turto pardavimo ar kitokio perleidimo sandoriams taiko Pakeitimo įstatymo nuostatas nepriklausomai nuo to, kokios apmokestinimo / neapmokestinimo taisyklės turto pardavimo pajamoms buvo taikomos šio turto įsigijimo momentu. Pažymi, kad apmokestinant po 2016 m. sausio 1 d. gautas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, GPMĮ nenumato pereinamojo laikotarpio ar kitokių išimčių pajamoms, gautoms pardavus iki 2016 m. sausio 1 d. įsigytą nekilnojamąjį turtą. Teigia, kad vadovavosi imperatyviomis GPMĮ nuostatomis.

Pažymi, kad šiuo atveju turto pardavimo sandoris buvo sudarytas 2017 m. liepos 28 d., t. y. po GPMĮ pakeitimo įsigaliojimo (po 2016 m. sausio 1 d.), todėl sprendžiant iš šio parduoto nekilnojamo turto pardavimo gautų pajamų apmokestinimo klausimus, taikomos nekilnojamojo turto pardavimo, bet ne įsigijimo, metu galiojusios GPMĮ nuostatos. Nesutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad nekilnojamojo turto pardavimui buvo taikytinos teisės akto nuostatos atgaline tvarka.

Be to, atsakovė nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, kad turi būti taikomos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos lengvatos.

Atsakovė, įvertinusi tai, kad (duomenys neskelbtini) turto pardavimo metu pareiškėjos gyvenamoji vieta pagal Gyventojų registro duomenis nebuvo deklaruota parduoto turto adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), ji iš šio būsto savo gyvenamąją vietą išsideklaravo (duomenys neskelbtini), padarė išvadą, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkto nuostata netaikytina. Pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėja parduoto būsto adresu – Bute – buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini), lengvatos taikymui įtakos neturi, nes neatitinka GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkto nurodytos sąlygos, jog lengvata taikoma, jeigu pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktuose nustatyta tvarka. Akcentuoja, kad vertinant, ar taikytinas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktas, pirmiausiai vertinamas gyvenamosios vietos deklaravimo parduotame gyvenamajame būste faktas, nes tai yra būtina sąlyga pajamų apmokestinimo lengvatos taikymui.

Pažymi, kad ir GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktas negali būti taikomas, nes (duomenys neskelbtini) būsto pardavimo metu pareiškėjos gyvenamoji vieta pagal Gyventojų registro duomenis nebuvo deklaruota parduodamo turto adresu – Bute, o deklaruota kitu adresu: (duomenys neskelbtini), iš kurių ji išsideklaravo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo faktą (duomenys neskelbtini) mieste, siejant su vaikų interesais, vertino kaip formalų, galimai siekiant sau mokestinės naudos.

Atsiliepimas

Atsakovė pareiškėjos skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė pareiškėjos skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad šiuo metu skundžiamas Inspekcijos raštas tiesioginių pasekmių nesukelia, tačiau neabejotinai sukels ateityje, nes jei pareiškėja neįvykdys Rašte nurodytos pareigos, atsirastų mokestinė nepriemoka ateityje.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) su sutuoktiniu T. G. (toliau – sutuoktinis) nuosavybės teise įsigijo Butą (b. l. 16–19). Pareiškėja Bute laikotarpyje nuo (duomenys neskelbtini) buvo deklaravusi gyvenamąją vietą (b. l. 22).

Pareiškėja kartu su sutuoktiniu (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi Butą pardavė ir (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 20–21) ir jame nuo (duomenys neskelbtini) deklaravo savo gyvenamąją vietą (b. l. 22– 23).

Pareiškėja 2018 m. kovo 20 d. pateikė 2017 m. mokestinio laikotarpio Deklaraciją (b. l. 24–28). Per „Mano VMI“ sistemą pareiškėja 2018 m. rugsėjo 12 d. gavo atsakovės pranešimą apie Deklaracijos trūkumus, t. y. kad apmokestinamosios pajamos iš buto perleidimo sandorio deklaruotos kaip neapmokestinamosios. Be to, jame buvo nurodyta, kad neišlaikius turto 10 metų, turto nuosavybės teisių perleidimo sandorio pajamos deklaruojamos deklaracijos T priede (b. l. 11).

Pareiškėja 2018 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į Inspekciją, nurodydama, kad 2017 Deklaracijos koreguoti nereikia dėl to, jog savo ir vaikų gyvenamąją vietą naujojo buto adresu deklaravo 2018 m. rugsėjo 14 d. pavėluotai, siekdama apsaugoti vaikų teises, bei dėl to, kad Butą pirko 2009 m., kuris virš 5 m. buvo šeimos turtas ir buvo tapęs ilgalaikiu turtu, todėl už jo pardavimą pajamų mokesčio neturėjo mokėti, nes tokiu atveju būtų taikomi įstatymai atgaline tvarka (b. l. 15).

Inspekcija skundžiamame Rašte „Dėl paklausimo“ išaiškino pareiškėjai, kada pajamos priskiriamos neapmokestinamosiomis pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 53 ir 54 punktus ir nurodė pareiškėjai, kad jį butą įsigijimo 2009 m. rugsėjo 15 d., o jį pardavė 2017 m. liepos 28 d., t. y. neparėjus 10 metų nuo jo įsigijimo, todėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostata jos atveju negali būti taikoma.

Tuo pačiu nurodė, kad pareiškėja parduotame būste gyvenamąją vietą buvo deklaravusi laikotarpyje (duomenys neskelbtini), todėl jos atveju negali būti taikoma ir GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punkto nuostata. Papildomai, Inspekcija išdėstė GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatos taikymo sąlygas ir paprašė pareiškėjos patikslinti Deklaraciją už 2017 m. ir 1/2 dalį gautų pajamų už parduotą nekilnojamąjį būstą deklaruoti Deklaracijos GPM308T priede (b. l. 12–13).

Pareiškėja su atsakovės Rašte išdėstyta pozicija nesutinka.

Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ), kurio 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles, t. y. Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875. Taisyklių 8 punktas nustato, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Taisyklių 35 punkte įtvirtinta, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį, t. y. į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; į prašymą priimti administracinį sprendimą – atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; į kitus prašymus – atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (35.1-35.4 papunkčiai).

Taip pat ir Inspekcijos viršininkas 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77 patvirtino Asmenų aptarnavimo Inspekcijoje taisykles, kurių 2 punkte įtvirtinta, jog asmenų prašymai nagrinėjami VAĮ ir Taisyklėse nustatyta tvarka.

Iš minėtų nuostatų ir pareiškėjos pateikto kreipimosi turinio spręstina, kad jis vertintinas kaip prašymas, nes jame nenurodyta, kad yra pažeisti pareiškėjos ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir neprašoma juos apginti.

Taigi, pareiškėjos pateiktas kreipimasis atitinka prašymo turinį ir pagal Taisyklių 35 punktą atsakymas buvo parengtas atsižvelgus į pastarojo turinį. Šiuo atveju atsakovė pareiškėjai pateikė informaciją dėl GPMĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo. Taigi, byloje vertinamas Rašto teisėtumas tik informacijos suteikimo aspektu.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjai Inspekcija 2018 m. rugsėjo 12 d. pateikė pranešimą apie Deklaracijoje nustatytus trūkumus (b. l. 11), kuris yra nustatytos formos deklaratyvus pranešimas su minimalia bendro pobūdžio informacija. Šiame pranešime jokios išsamios informacijos Inspekcija nenurodė. Gavusi pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 18 d. paklausimą, dėl pareiškėjos Deklaracijos, atsakovė įvertino jo turinį ir, siekdama individualiai įvertinti pareiškėjos Deklaracijoje nustatytus trūkumus, ginčijamu Raštu pareiškėjai išaiškino jos atveju aktualių GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 53 ir 54 punktų nuostatų taikymą. Ginčijamas atsakovės raštas informacijos pateikimo, individualizuojant pareiškėjos situaciją, laikytinas išsamiu bei tinkamu. Atsakovė siekė išaiškinti pareiškėjai GPMĮ nuostatų taikymą jos atveju ir paprašė pareiškėjos patikslinti Deklaraciją.

Inspekcijos viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (ginčui aktuali 2009 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. VA-28 redakcija; toliau – Deklaracijų pateikimo taisyklės) 4 punkte nustatyta, kad deklaracija atitinkamam valstybinės mokesčių inspekcijos padaliniui turi būti pateikta konkretaus mokesčio įstatymo nustatytais terminais ir pagal VMI viršininko įsakymu patvirtintas atitinkamos deklaracijos pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisykles. Kai deklaracija nustatytu terminu nebuvo pateikta, ji turi būti pateikta, jeigu yra nepasibaigęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas. Deklaracijų pateikimo taisyklių 14 punkte nustatyta, kad elektroniniu būdu pateikta deklaracija mokesčių administratoriaus iniciatyva netaisoma. Apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus) mokesčių mokėtojas informuojamas elektroniniu būdu. Tų pačių taisyklių 15 punkte nustatyta, kad trūkumus, turinčius (turėsiančius) įtakos mokesčių mokėtojo mokestinei prievolei, šalina tik mokesčių mokėtojas. Deklaracijų pateikimo taisyklių 17 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas patikslintą deklaraciją gali pateikti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio, atitinkamo mokesčio įstatymo ir atitinkamo mokesčio deklaracijos pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių nustatyta tvarka.

Inspekcijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 įsakymu Nr. VA-96 patvirtintos Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 189 punkte nustatyta, kad deklaracija tikslinama nuolatinio Lietuvos gyventojo iniciatyva ir/ar pagal mokesčių administratoriaus informacinį pranešimą. Taisyklių 191 punkte nurodyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, gavęs mokesčių administratoriaus informacinį pranešimą pateikti deklaraciją, privalo Taisyklėse nustatyta tvarka visiškai užpildytą deklaraciją ir reikalingus jos priedus per nurodytą terminą pateikti mokesčių administratoriui. Kai deklaracijoje ar jos prieduose nustatoma kitų klaidų (neatitikimų), nuolatiniam Lietuvos gyventojui siunčiamas informacinis pranešimas ištaisyti klaidas (neatitikimus) ir patikslintą visiškai užpildytą deklaraciją ir visus reikalingus jos priedus pateikti mokesčių administratoriui. Pagal Taisyklių 193 punktą, nuolatinis Lietuvos gyventojas, gavęs mokesčių administratoriaus informacinį pranešimą, privalo pagal informacinį pranešimą deklaraciją ir / ar priedą pataisyti ir visiškai užpildytą patikslintą deklaraciją ir visus prie jos pridėtinus tinkamai užpildytus priedus per informaciniame pranešime nurodytą terminą pateikti mokesčių administratoriui. Už deklaracijos nepateikimą, patikslintos deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriaus nurodymu, pavėluotą jos pateikimą ar neteisingą duomenų įrašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukiamas atsakomybėn (Taisyklių 195 punktas).

Taigi, mokesčių administratorius, asmeniui deklaraciją pateikus elektroniniu būdu, neturi tesės pats taisyti aptiktų klaidų, apie kurias turi informuoti asmenį, pateikusį deklaraciją. Šiuo atveju tai ir buvo padaryta, pareiškėjai suteikiant išsamią informaciją dėl galimybės taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 53 ir 54 punktų taikymo.

Ginčijamame rašte jokių įpareigojimų pareiškėjai nėra nurodyta, mokestinė nepriemoka nėra priskaičiuota, taigi, akivaizdu, jog Raštu jokios teisinės pasekmės pareiškėjai nekilo. Atsižvelgiant į tai, Raštas vertintas kaip informacinio pobūdžio atsakymas informacijos pateikimo pareiškėjai aspektu ir nevertintini pareiškėjos skundo argumentai dėl GPM taikymo iš esmės, kadangi jokio galutinio sprendimo šiuo klausimu atsakovė dar nėra priėmusi. Taigi, ir ginčas šioje dalyje nekilęs. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nekelia ginčo dėl Rašte pateiktos informacijos jos išsamumo prasme.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovė išsamiai atsakė pareiškėjai dėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 53 ir 54 punktų nuostatų taikymo konkrečiu pareiškėjos atveju. Ginčijamas Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsakovė veikė jos kompetencijos ribose, teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais, užtikrindama gero viešojo administravimo principo įgyvendinimą.

Konstatavus, kad ginčijamas Raštas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia ir kad šiuo metu nėra kilusio ginčo tarp šalių dėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28, 53 ir 54 punktų nuostatų taikymo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (2015-12-10, Nr. XII-2162) 1 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnis atitinka konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir iš teisinės valstybės principo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo, jog galioja tik paskelbti įstatymai, išvedamą lex retro non agit (lot. k. įstatymas atgal negalioja) principą tuo aspektu, jog šio įstatymo 4 straipsnyje nėra nustatyta teisės taikymo taisyklė, kad 1 straipsnio 2 dalis taikoma po 2016-01-01 įsigytam nekilnojamajam turtui,

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas laikytinas nepagrįstu, todėl negali būti tenkinamas. Netenkinus pareiškėjos skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė