Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus AVMI 2013 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-19 pareiškėjas 2013 m. kovo 26 d. apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau - VMI, Inspekcija), kuri 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 68-125 (toliau -VMI sprendimas) patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą, nurodydama pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas sumas. Nesutikdamas su VMI sprendimu, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 13 d. pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai (toliau - MGK, Komisija), kuri 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. S-164(7-166/2013) (toliau - MGK sprendimas) pareiškėjo skundo netenkino, patvirtino VMI sprendimą, taip pat neatleido pareiškėjo nuo 37 240 Lt GPM delspinigių ir 3 602 Lt PSD įmokų delspinigių mokėjimo, prašymą dėl atleidimo nuo baudų paliko nenagrinėtą.

Pareiškėjo nuomone, MGK nepagrįstai nepasisakė dėl Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAI) 69 str. nustatyto turinio viršenybės prieš formą principo, nors mokesčių administratorius, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai šį principą taikė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taikant nurodytą principą būtina nustatyti, kad sandoris buvo sudarytas turint vienintelį tikslą - gauti mokestinę naudą, šį faktą turėjo pagrįsti Inspekcija.

Skunde teigiama, kad mokesčių administratorius taikė turinio viršenybės prieš formą principą pareiškėjo turto pardavimo kainai, t. y. laikė parduotus rinkos kainomis. Tačiau Inspekcija nurodyto principo netaikė pareiškėjo įsigijimo sandoriams, t. y. koregavo tik jo gautas pajamas, nekoreguodama patirtų išlaidų. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijai nustačius, kad jo pardavimų sandoriai buvo sudaryti akivaizdžiai ne rinkos kainomis, atitinkamai ir įsigijimo sandorius turėjo vertinti sudarytais ne rinkos kainomis ir taip pat koreguoti. Protingumo kriterijus, pagal kurį įpareigotas veikti mokesčių administratorius, suponuoja, kad asmuo realiai neparduotų savo turto už dvidešimt kartų, pusantro karto ar penkis kartus mažesnę negu rinkos kainą. Todėl protingai veikiantis mokesčių administratorius neturėjo šiomis vertėmis vadovautis.

Skunde teigiama, kad automobilis „Opel Astra“ pagal pirkimo-pardavimo sutartį už 5 000 Lt buvo įsigytas iš G. V. (pareiškėjo tėvo), tačiau Vilniaus AVMI sprendė, kad faktiškai šis sandoris neįvyko, jo tikslas buvo automobilio nuosavybės teisės perleidimas, todėl mokesčių administratorius privalėjo taikyti MAĮ 69 str. 1 d. ir pareiškėjo sąnaudomis pripažinti faktinę automobilio rinkos kainą. Komisija tikrųjų nurodytos ūkinės operacijos tikslų nevertino ir nepagrįstai pareiškėjo išlaidas pripažino mažesnėmis, negu turėjo pripažinti.

Skunde nurodoma, kad Komisija neteisingai nustatė mokestinę bazę nuo automobilio „Honda Civic“ pardavimo pajamų, nes neatsižvelgė į pareiškėjo patirtas išlaidas automobilio remontui. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijai priklauso pareiga nustatyti, ar automobilis buvo patekęs į eismo įvykį, ar buvo atliktas jo remontas, tačiau to atsakovė neatliko.

Pareiškėjo nuomone, 14 500 Lt įplaukos į jo sąskaitą nepatvirtina apmokestinamųjų pajamų gavimo, be to, atsakovė neįrodė šių lėšų priskyrimo apmokestinamosioms pagrindų buvimo. Iš D. J. gautos lėšos yra bendrovės UAB „Auksinis vairas“ lėšos, skirtos atsiskaitymui už pareiškėjo vardu įsigytas detales, kurios buvo būtinos D. J. automobilio remontui ir nors pareiškėjas, kaip ataskaitingas asmuo, savo vardu pirkdavo bendrovės UAB „Auksinis vairas“ naudai automobilių remontui būtinas detales, D. J. jam pervestos lėšos už detales negali būti laikomos pareiškėjo pajamomis.

Iš N. O. gautos lėšos taip pat buvo skirtos atsiskaityti už UAB „Auksinis vairas“ atliktus remonto darbus ir pareiškėjo sąskaita įmonei nupirktas automobilio dalis.

Skunde nurodoma, kad Komisija nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas patyrė 70 000 Lt pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos išlaidų, nes jis pastarąjį įsigijo jau pastatytą, tačiau neįregistruotą registre. Šį faktą, pareiškėjo nuomone, patvirtina sklypo, kuriame stovėjo namas, kaina.

Patikrinimo metu pareiškėjui mokesčiai buvo apskaičiuoti vadovaujantis MAĮ 70 str. 1 d., mokesčių administratoriui įvertinus reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, parenkant savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo ir teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Mokestinio tyrimo metu konstatuota, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas, įvertinus pareiškėjo 2007-2010 metais vykdytų automobilių įsigijimo ir perleidimo sandorius nustatyta, kad jo veikla turi individualios veiklos požymius, tačiau pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka individualios veiklos nebuvo įregistravęs ir nedeklaravo individualios veiklos pajamų. Pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje (forma GPM305T) už 2007 metus buvo deklaruotos vieno automobilio įsigijimo ir pardavimo pajamos, kitų 2007-2010 metais įsigytų ir parduotų automobilių pardavimų ir įsigijimų pareiškėjas nedeklaravo, negalėjo paaiškinti ir pateikti patvirtinančių dokumentų dėl vykdytų sandorių.

Dėl automobilio „Toyota RAV4“ Inspekcija konstatavo, jog faktinė jo kaina buvo 22 500 Lt, o ne 2010-04-21 sutartyje nurodyta 1 000 Lt kaina. Atsakovė vadovavosi VšĮ „Emprekis“ duomenimis, pagal kuriuos tokio automobilio vidutinė rinkos kaina pardavimo dieną buvo 24 200 Lt, Leidinio duomenimis automobilio vidutinė rinkos kaina pardavimo dieną buvo 19 300 Lt. Taip pat įvertino pirkėjos A. M. paaiškinimus, kad faktinė automobilio kaina buvo 22 500 Lt ir automobilis jai buvo parduotas techniškai tvarkingas. Be to, 2011-04-21 atlikus UAB „Auksinis vairas“ operatyvų patikrinimą nustatyta, kad pinigai už automobilio „Toyota RAV4" pardavimą/remontą neapskaityti UAB „Auksinis vairas“ buhalterinėje apskaitoje, pareiškėjas nepateikė patvirtinančių dokumentų, kurie įrodytų automobilio „Toyota RAV4“ blogą būklę. Tyrimo metu pareiškėjo pateikti paaiškinimai apie automobilio „Toyota RAV4“ įsigijimo aplinkybes – kainą ir stovį buvo prieštaringi. Pareiškėjas nurodė, jog automobilį už 1 000 Lt įsigijo nevažiuojantį, tokios būklės ir pardavė, tačiau A. M. teigė, kad įsigijo techniškai tvarkingą automobilį. Pateiktame 2013-03-26 skunde ir 2013-04-29 prašyme pareiškėjas pakeitė savo poziciją, nurodydamas, jog įsigijimo išlaidos turi būti ne mažesnės nei 22 000 Lt, t. y. teigdamas, jog transporto priemonė įsigyta už rinkos kainą. Įvertinus prieštaringus pareiškėjo paaiškinimus, jam nepateikus dokumentų, paneigiančių mokesčio administratoriaus poziciją, laikytina, jog transporto priemonė įsigyta už 1 000 Lt, o parduota pirkėjai už 22 500 Lt.

Dėl automobilio „Toyota Corolla“ pareiškėjas pateiktuose paaiškinimuose tvirtino, jog 2010-09-06 sutartyje yra nurodyta neteisinga 3 000 Lt kaina, nes šį automobilį faktiškai pardavė už 5 000 - 6 000 Lt. Nežiūrint į tai, Inspekcija konstatavo, kad faktinė jo pardavimo kaina buvo 16 000 Lt. Atsakovė vadovavosi VšĮ „Emprekis“ duomenimis, pagal kuriuos tokio automobilio vidutinė rinkos kaina pardavimo dieną buvo 16 000 Lt, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar kitos informacijos įrodančios, kad automobilio būklė buvo bloga, transporto priemonė buvo daužta ir nevažiuojanti ir pan. Inspekcija darė išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas gauti ekonominę naudą ir turėdamas pakankamai informacijos apie transporto priemonių rinką, nebuvo suinteresuotas parduoti automobilį už 5 000 - 6 000 Lt kainą, kuri yra mažesnė už automobilio įsigijimo ir atliktų darbų išlaidas (7 000 Lt), bei žymiai mažesnė už automobilio vidutinę rinkos vertę (16 000 Lt).

Pareiškėjas neginčijo pajamų gavimo fakto, todėl VMI vadovavosi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 suformuota teismų praktika, kad GPM statymo 8 str. 2 d. 1 p. numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu. Pagal MAĮ nuostatas ir teismų praktiką, pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo poziciją bei leidžiančius mokesčių administratoriui nustatyti tikrąsias piniginių lėšų gavimo aplinkybes bei paneigti bet kokias abejones, tenka mokesčių mokėtojui. Pareiškėjas nepateikė duomenų apskaitos dokumentų, apmokėtų sąskaitų ar kt. leistinų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog gautos pajamos yra UAB „Auksinis vairas“ lėšos. Priešingai, iš 2011-04-21 atlikto UAB „Auksinis vairas“ operatyvaus patikrinimo (buhalterinės apskaitos kasos ir atskaitingų asmenų registrų) nustatyta, kad D. J. sumokėti pinigai UAB „Auksinis vairas” buhalterinėje apskaitoje neapskaityti. Be to, pareiškėjo argumentai, susiję su šių pajamų gavimu, buvo prieštaringi, kas leido abejoti jo sąžiningumu.

Dėl išlaidų, susijusių su UAB „Auksinis vairas“. Pareiškėjas nuo 2007-10-22 yra UAB „Auksinis vairas“ direktoriaus pavaduotojas ir įmonės akcininkas. Patikrinimo metu nustatyta, jog 2008 - 2010 metais iš bendrovės kasos pareiškėjui išmokėta 122 778,29 Lt, o pareiškėjas bendrovės vardu nupirko prekių ir paslaugų už 441 278,29 Lt. Bendrovės buhalterinėje sąskaitoje 488 (atskaitingi asmenys) 2010-12-31 apskaityta 318 500 Lt skola pareiškėjui. Taigi, pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu iš savo asmeninių lėšų įmonės vardu nupirko prekių ir paslaugų už 349 264,30 Lt. Pareiškėjas 2011-04-26 paaiškinime teigė, kad 2007 m. spalio mėn. G. V. padovanojo jam 410 000 Lt, tačiau G. V. pasirašytame susitarime dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. (4.65)-257-11, pareiškėjo tėvas neginčijo 2012-04-27 patikrinimo akte Nr. (4.65)-480-7 nustatyto fakto, kad dovana pareiškėjui nebuvo suteikta. 2013-03-26 pateiktame skunde pareiškėjas pakeitė parodymus, teigdamas, jog prekes ir paslaugas UAB „Auksinis vairas“ naudai pirko iš automobilius įmonėje remontavusių asmenų avansinių įnašų, tačiau atsakovės nuomone, ši pareiškėjo pozicija prieštarauja patikrinimo metu nustatytoms aplinkybėms, UAB „Auksinis vairas“ buhalterinės apskaitos dokumentams, todėl laikytina nepagrįsta. Iki VMI sprendimo priėmimo dienos papildomi dokumentai nebuvo pateikti.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nustatytu delspinigių dydžiu, atsakovė pažymėjo, kad pagal MAĮ 100 str. 1 d. ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr. VA-144 (nauja redakcija išdėstyta 2012 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. A-89) patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 p. nuostatas, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) (neteko galios nuo 2007 m. liepos 19 d.); 2) yra MAĮ 141 str. 1 d. nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. Tuo tarpu pareiškėjas, atsakovės teigimu, nepateikė įrodymų, jog yra atleistinas nuo įskaičiuotų delspinigių mokėjimo MAĮ 141 str. nustatytais pagrindais, patvirtinančių sunkią jo socialinę (ekonominę) padėtį. Ginčo medžiagoje taip pat nėra informacijos patvirtinančios, jog pareiškėjui būtų teikiama socialinė parama, priešingai, iš atsakovo duomenų matyti, jog pareiškėjas turi nekilnojamojo turto, dirba UAB „Auksinis vairas“, darbo užmokestis atskirais laikotarpiais sudarė nuo 4000 Lt iki 1450 Lt, jo vardu yra registruotos trys transporto priemonės.

Pareiškėjas pastabų dėl patikrinimo akto nepateikė. Vilniaus AVMI 2013 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-19) (MGK byla, t. 1, b. 1. 52-54) patvirtino 2013 m. sausio 18 d. patikrinimo aktą Nr. Nr. (4.65)-480-1 ir juo apskaičiuotus mokesčius, įmokas ir baudas, už 2009 m. paskyrė 8 655 Lt GPM baudą ir 1 153 Lt PSD įmokų baudą bei apskaičiavo 37 240 Lt GPM delspinigius ir 3 602 Lt PSD įmokų delspinigius.

Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl minėto sprendimo, 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 68-125 patvirtino Vilniaus AVMI 2013 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-19 (MGK byla, t., b. l. 16-22). Dėl šio sprendimo pareiškėjas taip pat pateikė skundą, tačiau Mokestinių ginčų komisija 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. S-164 (7-166/2013) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 68-125, neatleido pareiškėjo nuo 37 240 GPM delspinigių ir 1 967,50 Lt PSD įmokų delspinigių mokėjimo, pareiškėjo prašymą atleisti nuo 8 655 GPM baudos, 1 967,50 Lt PSD įmokų baudos ir 3 065,98 Lt VSD įmokų baudos paliko nenagrinėtą (b. l. 26-45).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Mokestinių ginčų komisijos 2013 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. S-164 (7-166/2013), pateikė teismui skundą (b.l. 1-12). Iš esmės pateiktame skunde pareiškėjas nesutinka su individualiai veiklai priskirtų pajamų ir išlaidų suma, su tuo, kaip buvo įvertintos įplaukos į jo banko sąskaitas, išlaidos namo rekonstrukcijai bei UAB „Auksinis vairas“, taip pat tuo, jog jis nebuvo atleistas nuo delspinigių ir baudų mokėjimo. Teismas, neišeidamas iš pareiškėjo pateikto skundo ribų, nagrinėja ir vertina tik pareiškėjo skundžiamas aplinkybes.

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 69 str. įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principą, turėjo pagrįsti, jog transporto priemonių sandoriai buvo sudaryti siekiant mokestinės naudos, be to, šis principas buvo taikomas tik pareiškėjo turto pardavimo kainai, tačiau nebuvo taikomas pareiškėjo įsigijimo sandoriams, dėl ko jam buvo priskaičiuota ženkliai didesnė mokesčio bazė.

Kaip matyti iš skundžiamų Vilniaus AVMI 2013 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-19 bei VMI 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 68-125, mokesčių administratorius, paskaičiuodamas pareiškėjui priklausančius mokėti mokesčius, MAĮ 69 str. įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo netaikė, ir nevertino, ar pareiškėjas siekė mokestinės naudos. Iš skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų matyti, jog buvo padaryta priešinga išvada , t.y. jog pareiškėjui vykdant automobilių įsigijimo ir perleidimo sandorius, jis užsiėmė individualia veikla, tai yra savarankiška veikla, kuria versdamasis nuo 2007 m. liepos 18 d. jis siekė kito tikslo - gauti pajamų ar kitokios ekonominės ( o ne mokestinės) naudos, tačiau, pažeisdamas GPMĮ 35 str. 2 d. nuostatas, individualios veiklos neįregistravo. Pažymėtina, jog ir pats pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, jog jo veikla, susijusi su prekyba transporto priemonėmis tikrinamu laikotarpiu, negalėjo būti vertinama kaip individuali veikla.

Iš skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų turinio akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju apskaičiuojant pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, buvo vadovautasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, tai yra pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą. Kadangi mokesčių administratorius, paskaičiuodamas pareiškėjui priklausančius mokėti mokesčius, nesivadovavo MAĮ 69 straipsniu, pareiškėjo skundo argumentai dėl skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl transporto priemonių pirkimo ir pardavimo sandorių.

Ginčijamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose buvo detaliai aprašyti nustatyti pareiškėjo vykdytos individualios veiklos požymiai ir konstatuota, jog 2007-2010 metais, o būtent nuo 2007-07-18 (pirmosios transporto priemonės pardavimo sandorio) pareiškėjas vykdė individualią variklinių transporto priemonių pardavimo veiklą, tačiau individualios veiklos neįregistravo, šiuo laikotarpiu įsigytų ir parduotų automobilių (išskyrus vieną automobilį, įsigytą 2007 m.) nedeklaravo ir nesumokėjo privalomų mokėti mokesčių.

Pareiškėjas nekelia ginčo dėl jo veiklos pripažinimo individualia ar deklaracijų neteikimo, tačiau nesutinka su, jo nuomone, neteisingai nustatytos automobilių „Opel Astra“, „Honda Civic“, „Toyota Solara“, „Toyota RAV4“ ir „Toyota Corolla“ mokestinės bazės, nustatytos pritaikius MAĮ 70 str., todėl teismas vertins tik skundžiamas aplinkybes, nepasisakydamas dėl kitų transporto priemonių sandorių.

Pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

Pareiškėjui mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo apskaičiuoti konstatavus, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, nes vykdė individualią veiklą, jos neįregistravo ir neteikė deklaracijų. Minėtą išvadą pagrindžia skundžiami Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimai, kuriuose aiškiai nurodyta, jog MAĮ 70 str. taikytas atsižvelgiant į egzistavusias Taisyklių 4.1 p. nurodytas aplinkybes.

Automobilį „Toyota Corolla“ pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 6 d. pardavė Baltarusijos gyventojai H. S. už 3000 Lt, dokumentai apie įsigijimo kainą pateikti nebuvo (MGK byla, t. 2, b.l. 100, 106). Mokesčių administratorius šio automobilio kainą pripažino pateis pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 8 d. paaiškinime nurodytą sumą – 5 000 Lt, nes pareiškėjas nenurodė nei aukciono, kuriame įsigijo automobilį, nei pateikė įsigijimo dokumentų, o pardavimo kainą įvertino 16 000 Lt, atsižvelgdamas į prieštaringus pareiškėjo paaiškinimus bei įvertinęs vidutines rinkos kainas (VšĮ „Emprekis“ duomenis automobilio vidutinė rinkos kaina pardavimo dieną buvo 16 000 Lt). Pareiškėjo teigimu, parduotas automobilis buvo su vairu dešinėje, todėl jo rinkos kaina buvo mažesnė, nei buvo nustatyta. Kaip 2011 m. rugsėjo 8 d. paaiškinime (MGK byla, t. 1, b.l. 73-79) nurodė pats pareiškėjas, šį automobilį jis įsigijo aukcione už 5 000 Lt bei pats atliko remonto darbus, kurio kaštai atsiėjo apie 2000 Lt, nes buvo reikalinga į kitą pusę perdėti vairą; automobilį pardavė už 5 000 – 6 000 Lt, tačiau dėl ko sutartyje nurodyta pardavimo kaina nurodyta 3 000 Lt, nepaaiškino. Pagal pareiškėjo paaiškinimus jis automobilį jis pardavė už mažesnę kainą, nei šis su remonto darbais jam kainavo, todėl mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai pardavimo kainą įvertino 16 000 Lt ir neatsižvelgė į tokius jo teiginius, pažymint, jog transporto priemonę individualią veiklą vykdančiam ir ekonominę naudą siekiančiam gauti asmeniui, turinčiam pakankamai informacijos apie transporto priemonių rinką nebūtų buvę tikslinga parduoti automobilį už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą ar kainą, mažesnę už automobilio įsigijimo ir remonto išlaidas. Teismo vertinimu, nustatytos automobilio pirkimo ir pardavimo kainos yra nustatytos teisingai, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių automobilio remonto išlaidas, pats nurodė, jog sutartyje nurodyta kaina yra neatitinkanti faktiškai gautos sumos, bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog automobilio būklė buvo bloga, jis buvo neeksploatuojamas ir pan.